– Lietuvos akademinė bendruomenė jau yra pripratusi prie kūrybinių industrijų sąvokos, tačiau man dažnai bendraujant su skirtingų profesijų atstovais vis dar tenka atsakyti į klausimą, kokia tai mokslo ir studijų sritis, kaip šios studijos yra vykdomos universitetuose. Gal galėtumėte pasidalyti asmeninėmis įžvalgomis ir vizijomis apie tai, kokios yra kūrybinių industrijų studijos jūsų vadovaujamame fakultete?
Kita paminėtina yda, jų tarpe išplatina vištgaidystė, iš vienos pusės jiems ten kur jie yra negalima turėti vaikų, o iš kitos pusės bjaurisi moterimis. Skatinamas gėdingas vyrams lengvo gyvenimo būdas, kuris brandžiai mąstantiems vyrams yra visiškai nepriimtinas, juk koks gi tikras vyras norėtų pripažinti save visišku nevykėliu? Raudonšikniai nori suvaržyti bet kokias laisves, tad norėdami žmonėms atmušti norą jomis naudotis, patys jomis begėdiškai persinaudoja. Tad nenuostabu, kad rašytoja Vanagaitė, neabejotinai pakliuvusi į raudonšiknių pinkles, kovoja dėl teisės viešai meluoti, slėpdama tai po kova dėl žodžio laisvės. Visos tokių raudonšiknių įkvėptos teisybės paieškos dengia gyliai įsišaknijusį pavydo jausmą. Raudonšikniai yra dideli bailiai ir per savo gudrumą net neskiria įžūlumo nuo drąsos. Įžūliai elgdamiesi, jie galvoja, kad taip parodo savo drąsą, o iš tikro tik savo nebaudžiamumo jausmą, jų manymu, jų galingi užtarėjai išsuks juos iš bėdos, į kokią jie bepakliūtų per savo įžūlumą...
– Savo laiką skiriate ne tik šokiui, bet ir studijoms Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu studijuojate Pramogų industrijų studijų programą. Koks pirmasis įspūdis studijuojant Pramogų industrijų studijų programą? Ko jau teko išmokti? Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas? Labai dažnai girdime kritiką aukštosioms mokykloms, tad gal turite kokios nors kritikos, adresuotos Pramogų industrijų studijas organizuojančiam universitetui?

Paskaitoje prieinama išvados: nors mados fotografijos kilmė yra grynai miestietiška, tačiau joje miesto aplinka, urbanistika ir gyvenimo būdas akivaizdžiai pradedami fiksuoti tik nuo XX a. vidurio. XX – XXI a vyrauja studijinė, interjerinė, režisūrinė fotografija. Daugiausiai dėmesio skiriama dailei būdingai „paveikslinio” vaizdavimo strategijai, t. y. ikoninio dailės paveikslo normų nuolatinis revizavimas ir perkėlimas į komercinę fotografiją.
Pagal prijungimo tipą atminties kortelių skaitytuvai gali būti išoriniai ir vidiniai. Vidiniai dažniausiai šiuo metu prijungiami prie pagrindinės plokštės įdiegtos USB sąsajos (visos dabartinės motininės plokštės tokias turi), tuo tarpu išoriniai atminties kortelių skaitytuvai jungiami į standartinius USB lizdus, ir skirias pagrinde suderinamumu su konkrečiu standartu: USB 1.1, USB 2.0 ar USB 3.0.
Sarai,aš su ateiviais nebendrauju taip kaip tu manai.Jie tik retsykiais man parodo kad vis dar esu jų ganomas. Ispanijoje grįžtant Boingu iš Ibizos salos mano žmonos bilietas buvo sėdėti prie lango. Vos pakilus iš tos salos aerouosto atsivėrė nepaprastas grožis ir žmona paėmė mano telefoną pafotografuoti, nes jos kažko tai užsikaprizino.(namuose teko jį išmesti ir pirkti naują)Ji padarė keletą nuotraukų, paskui dar ir aš pasilenkęs irgi pafotografavau iš oro ir boingui leidžiantis Ispanijoje Valensijos aerouoste.Plika akimi nesximatė nieko tačiau išmanusis užfiksavo kažka tai tokio ką pamačiau tik namuose peržiurėdamas tas nuotraukas. Netoli salos ir Virš viduržemio jūros telefonas užfiksavo kažka tai panašaus į NSO, kuris skrido su lėktuvu sparnas į sparną nutolęs gal kokį 30 metrų,o kai kuriose kitose nuotraukose ir kiek tolėliau. Tačiau nors buvo fotografuojama ir jau priskridus žemyna iš tos pačios pozicijos,tačiau ten jau nebuvo jokio NSO. Tas nuotraukas nusiunčiau Evaldui ir San Ilui. San Il parašė kad jis neranda paaiškinimo kas tai.

Pasiūlymas negali būti laikomas banko įsipareigojimu sudaryti sutartį ir teikti paslaugą pirmiau nurodytomis sąlygomis. Bankas turi teisę, įvertinęs prekybininko vykdomos ar ketinamos vykdyti veiklos pobūdį, atsisakyti teikti paslaugą arba siūlyti kitas, negu pasiūlyme nurodytos, paslaugų teikimo sąlygas. Išsamiau apie tai galite sužinoti paskambinę telefonu +370 5 268 2822.


Aš kažkada galvojau kad bendradarbiavimas yra tas dalykas kurio žmonijai trūksta, kurio žmonės nemoka. Tačiau pažvelgus į visumą į visą pasaulį iš vienos pusės gal ir gražu būtų jei visi taip elgtusi, tačiau yra galimybė, kad tai neigiamai paveiks pasaulį. Tai yra jei aš bučiau valdovas, kažkada galvojau kad man tiesiog trūksta informacijos, tačiau beveik iškarto kai peržiūrėjau kur link viskas vestų, pagalvojau: "o jei aš klystų ir privesių prie pasaulio išnykimo?" jei tas mano kelias yra netinkamas? Ar aš sunaikinsiu pasaulį? Todėl atsisakiau ir nieko kolkas nedarau, nes tai gali būti pavojinga, na tik kad savo vietoveje šiek tiek paveikių ir tai nedaug ką, kad nebūtų pasaulinio mąsto problema. savo sugebėjimų netaikau, tik mažyti lašelį ir kuo mažiau, kuo rečiau, nes pasekmės. nežinia kokios to pasekmės gali būti. todėl kolkas stebiu.
Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus toliau tęsia pokalbius su žinomais Lietuvos menininkais. Šį kartą kviečiame skaityti jo parengtą straipsnį-interviu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto docente tapytoja Meda Norbutaite. Dailininkė yra kilusi iš Šiaulių, kur ji baigė dailės bakalauro ir magistrantūros studijas.
Kultūros mokslų moksliškumo klausimas svarstomas jau gerą šimtmetį nuo to laiko, kai įsivyravo pozityvistinė mokslo samprata. Mokslas atskleidžiąs objektyvius dėsnius, moksliniai teiginiai vienaip ar kitaip verifikuojami, o teorijos patikrinamos faktų duomenimis. Tad jau senokai kultūros mokslams, gyvuojantiems gamtamokslinio pasaulėvaizdžio ir gamtamokslinės pažintinės nuostatos sąlygomis, tenka įrodinėti savo moksliškumą ir derintis prie gamtamokslinio „moksliškumo“ supratimo, pasitelkiant vienokius ar kitokius gamtamokslinius metodus, daugiausia statistinę ir kitokią kiekybinę duomenų analizę, ar įvelkant rezultatus į tam tikrą „mokslinio“ diskurso rūbą
Menininkų intelektualų portretų kūrimas fotografijos istorijoje turi gilią tradiciją ir pirmiausia siejasi su tokių iškilių meistrų kaip Felix Nadar, Man Ray, Hugo Erfurth, Gisele Freund, Inge Morath ar Tadeusz Rolke vardais. Skirtingai nei šiuos fotografus, A. Aleksandravičiaus su portretuojamaisiais nesieja nei artimi kontaktai, nei asmeninė draugystė. Nors jis nėra svetimas šiame pasaulyje. Privačioje savo kavinėje Panevėžyje, Algimanto galerijoje, nuo 1994 m. iki 1999 m. jis surengė ne vieną dešimtį personalinių dailininkų parodų, kūrybinių vakarų. A. Aleksandravičiaus fotografijų savitumas - tam tikra distancija santykyje su modeliu Prie savo herojų fotografas artinasi susikaupęs. Jie nerodomi kasdieniškose ar intymiose situacijose. Čia lyg sugrąžinama ankstyvosios portretinės fotografijos aura. Fotografavimas ir fotografavimasis vėl yra iškilmingas, svarbus ir išskirtinis aktas.
Šiaip nėra jokio pragaro. :) Yra tik šis materialus pasaulis ir nematerialus Kūrėjų pasaulis kuriame kūrėjų lygis ir mūsų (jų vaikų) lygis. Mirtingi žmonės miršta ir tuo viskas pasibaigia. Na iki 2012m visų žmonių nematomi likučiai nesuirdavo ir kažkaip bastydavosi aukštesnių vibracijų lygyje. Bet tai tik nieko verti likučiai be jokios tapatybės. Dabar procesas tvarkingas ir viskas suyra tvarkingai. Taip kad neturiu jokių baimių. Šį pasaulį galiu palikti kad ir šią sekundę. Na bet sako reikia mažumėle dar pabūti, paatostogauti. :) Tai ir pabūsiu.:)
Puikią, iš esmės į visus su poeto Just.Marcinkevičiaus veiklos ir kūrybos kontekstais bei puolimais prieš jį susijusius klausimus atsakančią kalbą, pavadintą „Tai uždaryk mane“, perskaitė žinomas šalies kultūros veikėjas, lietuvių literatūros kritikas ir leidėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas, ištaręs: „Vilniaus forumą, kaip supratau, ypač jaudina Lietuvos padėtis Europos Sąjungoje. Kai kurių Europos ideologų įsivaizdavimai, kad mažos tautos, valstybės ir kalbos sunyks. Netikiu, kad taip gali būti, tokiam įsivaizdavimui turime kategoriškai priešintis. Marcinkevičius priešinsis kartu su mumis. Tai jėga.“
Akimirką, kai iš mūsų vaizduotės išnyksta tauta, mūsų moraliniai apsisprendimai irgi netenka atramos. Jie lieka be sankcijos arba bendruomenės, kuri jiems pritartų arba pasmerktų. Atsiduriame padėtyje, kai esame stumiami į pasirinkimą nebe tarp gėrio ir blogio, bet anapus jų, kur nebesuvokiame, kas tie gėris ir blogis yra. Šios strategijos požiūriu, siektina, kad net nebežinotume, jog tokia gėrio ir blogio skirtis gali egzistuoti. 
Turbūt neatsitiktinai pasirinktu laiku - Lietuvos spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną - saulėtą gegužės 7-osios šeštadienio rytą į turbūt neatsitiktinai pasirinktą vietą - Lietuvos mokslų akademiją, kuri taip pat yra ir Lietuvą į Nepriklausomybę išvedusio Sąjūdžio gimimo vieta, - iš įvairių Lietuvos miestų sugužėjo šimtai lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimui neabejingų žmonių: mokslininkų, pedagogų, filosofų, rašytojų, kompozitorių, kultūros ir visuomenės veikėjų, senjorų, studentų, Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės sukviestų į konferenciją „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.
Organizatoriai apmokėjo tūkstančius plakatų, šimtų tūkstančių skrajučių gamybą, vaizdo ir garso reklamų transliaciją vietinių radijo ir televizijos programų eteryje. Į demonstracijas viešai kvietė žinomi žurnalistai, akademikai, aktoriai. Renginius nušvietė didžiausios televizijos ir radijo stotys. Žiniasklaida priminė, jog abortų draudimas buvo viešai deklaruotas  rinkimus laimėjusios „Teisės ir teisingumo“ partijos pažadas. 
Aš taip pat savotišką publiką turėjau Kaune ir Vilniuje, kai vykstant festivaliui „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” pristatinėdavau kitų menininkų parodas. Ne kartą po savo kritinės kalbos esu gavęs gėlių iš auditorijos. Nors jau tris metus esu labiausiai įnikęs į mokslo vadybos ir pedagogikos procesus, bet šį pavasarį Vilniuje apsilankius kolegės kuruojamoje tarptautinėje parodoje (tiesa aš joje viešai netariau jokio kritikos žodžio), buvau atpažintas meno kolekcionierių. Nors aš jų niekada nepažinojau, nesidomėjau jų sukauptomis kolekcijomis, tačiau jie sveikinosi su manimi ir konstatavo, kad pasiilgo mano vedamų parodų pristatymų, publikuojamų kritinių recenzijų. Yra ir tokių atvejų, kai pavieniai žmonės sužinoję, kad Klaipėdoje kalbėsiu per parodos pristatymą specialiai atvyksta net iš Kėdainių. Tai iš ties džiugina, tai iš ties rodo, kad dirbu ne veltui.
Deja dabar jau tiksliai nebeatsimenu, jis sakė kažkokios tai moters vardą lyg tai ir sakė vieta kur jie gyveno, mat jis dingo netikėtai ir daugiau niekada jie nebepasimatė. bet gerai atsimenu kad jis dar liepė apie visa tai pranešti visiems žemėje kam tiktai sugebėsiu ,kad ten darosi tokie dalykai. Dar atsimenu kad toje vietovėje kur jis mane išviliojo iš to torniečių erdvėlaivi lauke buvou apie 50 laipsnių šaltis o aš buvau apsirengęs tik lengvais vasariniais džinsiukais tokiais. Kol su juo nuėjome prie to kito erdvėlaivio maniau kad mirtinai sušalsiu,dar ir dabar man kojų priekinės dalys kai kada pradeda tirpti taip tarsi būčiau kažkada jas stipriai nušalęs.Tai štai iš kur tas tirpimas gal jau koks 20 metų mane kankina kai kada.
– Pirmiausia norėčiau „suklijuoti“ kolektyvą, burti mokslininkų, pedagogų ir praktikų vieningą branduolį. Antra, mums kaip universitetui labai svarbūs mokslo tyrimai, kurie pramogų industrijų lauke dar tik įsibėgėja ir dar neturi stiprios ir įtakingos tradicijos. Tad pravartu visiems darbuotojams kartu galvoti tiek apie katedros, tiek apie fakulteto kaip išskirtinės mokyklos kokybinį įtvirtinimą.
The Skitarii (sing. Skitarius), also known as the Tech-Guard and the Legiones Skitarii, are the cybernetic military forces of the Adeptus Mechanicus of the Imperium of Man. To a man, the Skitarii are warriors born. They take pride in their holy work, glorying in the power of the Omnissiah as He drives them to ever greater feats. Reticules and calibrators pick out targets with uncanny accuracy, Galvanic Rifles bark and Servitor-bullets find the skulls of the foe. Rad Weapons borne with martyr's strength turn the battlefield ever more toxic until it is as befouled as the Red Planet's own wastes. On titanium limbs the Skitarii stalk the war zones of the galaxy, looking from above like the columns of rust-ants that hunt the dunes of Mars.
    KARLOSAS TIK KĄ IŠLIPO IŠ DUŠO, KAI SUSKAMBĖJO TELEFONAS. Jis apsivyniojo rankšluostį aplink taliją ir nuėjo į ankštą svečių kambarį, vos ne pargriūdamas už vis dar neatidarytos knygų dėžės, skubėdamas pasiekti čirškiantį telefoną; kai persikraustė į miestą, jis neturėjo laiko įsigyti atsakiklį, ir tiktai naujoji įstaiga turėjo jo telefono numerį. Neapsimokėjo praleisti nė vieno skambučio, ypač turint galvoje tai, kad Umbrela apmokinėjo jo sąskaitas.
Psichosocialinės reabilitacijos (PSR) tikslas – padėti lėtinėmis ir sunkiomis psichikos ligomis sergantiems asmenims vystyti savo emocinius, socialinius ir pažintinius įgūdžius, kad jie galėtų gyventi, mokytis bei dirbti bendruomenėje, turėdami geresnę gyvenimo kokybę bei mažesnį specialistų ir / ar institucijų intervencijų poreikį arba išlaikydami jau pasiektą gyvenimo kokybės lygį.
Toks Tėvynės ir valstybės, moralės ir politikos atskyrimas šiandien yra tapęs itin pavojinga tendencija, praktikoje įsikūnijančia milžiniškais emigracijos mastais. Jei valstybė, kaip skelbiama, yra absoliutus blogis, tai kodėl reikėtų išlikti jai ištikimam, juolab, kad ji neduoda to, kas leistų čia oriai gyventi? Juk pakanka Tėvynės – skaipu karts nuo karto pasiekiamų artimųjų ar trumpose viešnagėse įkvepiamo iš esmės turistine atrakcija virtusių gimtųjų namų kvapo. Todėl žmonės ir bėga nuo naujojo zombinimo – neslepiamo ekonominio išnaudojimo ir jų žmogiškojo orumo paniekinimo, kurį dengia net ne bent kiek rafinuotesni ideologiniai burtažodžiai, o atviras ir ciniškas melas, pavyzdžiui, apie „po euro įvedimo nekilusias kainas“ (čia tik viena iš dabarties aktualijų). Pastebėtina, kad jie bėga į šalis, kuriose neoliberalizmui iki galo dar nepavyko išardyti valdomo kapitalizmo etape sukurto socialinės rūpybos modelio ir kur žmogaus asmuo dar yra gerbiamas ir su juo bent jau formaliai skaitomasi.
Požiūris į sovietmetį, be abejo, neapsiriboja vien teigiamu ar neigiamu vertinimu. Vertinimai yra susiję su tam tikrais pasakojimais apie sovietmetį ar sovietmečio  koncepcijomis. Šie pasakojimai ar koncepcijos loginiu ir politiniu požiūriu yra labai nelygiaverčiai. Jei bandytume juos suklasifikuoti, galima būtų išskirti tris principines sovietmečio koncepcijas: standartinį požiūrį į sovietmetį, kurį galima pavadinti pavergtos Tautos pasakojimu, ir dvi traktuotes, alternatyvias standartiniam požiūriui, kurias galima pavadinti „tarybinės lietuvybės“ koncepcijomis.
Žinoma, kas dėl kūrybiškumo konceptų/receptų ir jų tinkamumo/pritaikomumo mūsų kultūrai – tai jau visai kitas klausimas. Kaip socialinių ir humanitarinių mokslų atstovė, galiu pasakyti, kad apie kokią veiklos sritį bekalbėtume, jokio vieno universalaus kūrybingumo ar kokio nors kito recepto nėra ir negali būti. Kiekviena visuomenė, tauta, kultūra yra labai savita, turinti savąjį mentalitetą, nulemtą esamų ir istorinių aplinkybių bei daugybės kitų socialinių, kultūrinių, ekonominių, politinių faktorių. Mes, lietuviai, beveik prieš trisdešimt metų išsivadavę iš sovietinės ideologijos, vis dar esame kelyje į kūrybiškai, drąsiai, atvirai ir savarankiškai mąstančią visuomenę.
Tačiau gilėjanti tautos ir valstybės krizė verčia reaguoti. Pirmiausia stoti ginti krikščioniškas šaknis turinčio asmens orumo ir nelygstamumo principo. Tačiau šiandienos visuomenės požiūris į krikščionybę, deja, skeptiškas. Nejuntama, kad ji kritikuojama iš esmės pasitelkiant sovietmečiu įdiegtą argumentaciją. Tačiau pagarbos asmeniui, tautos ir valstybės išsaugojimo tikslų įmanoma pasiekti tik atsigręžus į savą kultūrinę tradiciją ir paveldą, tuo pačiu išliekant atviriems pasauliui, atviriems Europai. O tai galima padaryti tik gerai apgalvotos, profesionaliai parengtos bei nuosekliai įgyvendintos švietimo sistemos pertvarkos dėka bei, nebelaukiant valdančiųjų malonės, patiems kuriant bei gaivinant žmogiškąjį solidarumą ir gyvą asmeninį santykį kuriančias bendruomenes ir erdves.
The Skitarii Legions do not fight alone, for they escort the vast goliaths of the Centurio Ordinatus to war, and even march in the shadow of the God Machines of the Titan Legions. It is the Skitarii that bolster the battle robots of the Legio Cybernetica and they who act as bodyguards for Tech-priests brave enough to take the field. Collectively, they have fought alongside the Astra Militarum, the Adepta Sororitas, the Adeptus Astartes, and even the Primarchs of legend. Throughout the millennia the Skitarii Legions have fought with impeccable skill and discipline even when the colossi and ravaging daemons slaughter them in droves. In doing so they have assimilated a functionally infinite amount of information for their masters. The Adeptus Mechanicus never deletes anything, and its appetite for knowledge knows no bounds. A Skitarii Legion's sacred duty to protect its Forge World is second only to its quest for hard data -- information for their masters to digest, or to archive away unheeded to gather the dust of aeons.

Jie gali daug pliaukšti apie jų pasaulio gelbėjimą, gal net versti Jus pasiaukojus tapti auka–Dievu (Dievo vieta užimta, Jus tik kaip tarpininkas būtumėte išnaudojmas tokiam nepavydėtinam vaidmeniui). Daugybė gyliai tikėjusių žmonių po mirties yra įtikinti, kad Dievo nėra ir kaip patys tikėję, įtraukti į gyvų tikinčių priežiūrą, taip bandant užgožti tikrąjį Dieviškąjį įsikišimą. Kai tikintieji meldžiasi, norėdami Žemėje tokios pat tvarkos kaip danguje, patys plačiai atvėrė raudonšiknių tarpinei duris ir prisišaukė į Žemę tiek daug nelaimių. Dievas nekaltas ir labai piktas ant tos tarpinės. Tos tarpinės kraštiniai ypač įbauginti ir pamaldūs, nors tai slepia nuo kitų, bijodami susilaukti bausmės. Raudonšikniu tarpinė vis dar mano, kad sugebės suvaldyti jiems iš rankų slystančią padėtį. Nevertėtų nuolankiai atsiduoti į jos žudančias rankas.
4. Reakcijos tirpalas vėl pakaitinamas, kad DNR grandinės atšoktų viena nuo kitos. Gaunamas tirpalas, panašus į turėtą pirmąjame metodo žingsnyje, tačiau viengrandžių DNR fragmentų jau yra daugiau (prie anksčiau buvusių prisideda naujai susintetinti). Galima tęsti antrą ir po jo sekančius algoritmo žingsnius, kiekvieną kartą kaupiant vis daugiau DNR:
Pragarą galbūt pats su savimi nešiojiesi. Kaip įsivaizduoju patį dugną ten nieko nėra tik daug greitai besiblaškančių dalelių, nepatyrusiems išgyventi ten beveik neįmanoma. Jei nusikeltum mintimis laiku, gal kažkas būtų panašaus iškarto po didžiojo sprogimo, tik po didžiojo sprogimo viskas nebuvo beviltiška, nauja pradžia, o tu nukeliautum į beviltišką pačią pabaigą, pabūtum gal kažkam laipteliu iš tos beviltiškos padėties atgal į pradžią ir nieko daugiau.

Taip, raudonšikniai ir beždžionės, kurios paprastai nieko pačios nesugeba sugalvoti, o tik pasinaudoti kitų protine veikla. Jų raudonos šiknos prašosi negailestingo diržo. Jie labai mėgsta priešininkus įstumti į savo padėti ir žiūrėti, kaip jie išsisuks, o po to patys taip pat bando elgtis. Jie nieko nepasimoko. Gavę į šikną kitą kartą žiūrės kaip mažiau gauti, gudriai pasikišus kokią pagalvę, arba net įžūliai manys, kad užsitarnavo leidimą tęsti savo nusikalstamai veiklai. Tik mūsų laimei, o raudonšiknių beždžionių nelaimei, ne viskas yra lengvai apverčiama. Kai verčia vyrus gimti moterimis, o moteris vyrais, tai būtent pasireiškia tokios savanaudiškos raudonšikniškos veiklos apraiškos: jie Jums kruš smegenis, kad viską turite pabandyti ant savo kailio, kaip galite būti tikri kuo norite būti visko neišbandę?! O iš tikro, jiems Jūs tik žaliava, su kuria norėtų, ką tik užsigeidę daryti, vartytų Jūs kaip panorėję, būtumėte kuo tik jie panorėtų, karaliais, bankininkais, o viduje išpuvusiais raudonšikniais ir nebūtinai tik komunistais, o vagimis besigviešiančiais svetimų turtų. Juos lengva atpažinti pagal daugumietišką veiklą. Visokios raganų medžioklės jų mėgstamas užsiėmimas.


Pinene is used in medicine as an anti-inflammatory, expectorant, bronchodilator and local antiseptic. α-pinene is a natural compound isolated from pine needle oil which has shown anti-cancer activity and has been used as an anti-cancer agent in Traditional Chinese Medicine for many years. It is also believed that the effects of THC may be lessened if mixed with pinene.
Tačiau 1992 metų pradžioje apsukruolių porelei teko bėgti į Rusiją, nes tarp kreditorių buvo ir tuomet klestėjusių Kauno bei Klaipėdos nusikaltėlių pasaulio atstovų. Kalbėta, kad Ala ir Gediminas apgavo ir vieną iš anuomet garsios Kauno Daktarų gaujos veikėjų. Šie poros paieškoms pasitelkė nemažas pajėgas. Po kelių mėnesių Kauno banditai per savus žmones sužinojo, kad pora slapstosi Sankt Peterburge. Tad šiame mieste Ala ir Gediminas neužsibuvo, sėkmingai atsiplėšė nuo persekiotojų ir ilgiems metams patraukė į Rusijos gilumą.
×