Taip yra, nes galima teisingai nupasakoti visą sovietinės okupacijos siaubą, tačiau priešingos stovyklos žmogus visada galės rasti faktų, kurių pagalba, net iš esmės sutikdamas, kad tai buvo okupacija ir blogis, gins tezę, jog sovietmečiu buvo padaryta ir gerų darbų. Tai iš principo teisinga, tačiau tokiame teiginyje slypi ir didžiulė grėsmė. Jis nenumaldomai veda prie garsiosios frazės „ir tada dirbome Lietuvai“. 
Už sūnaus gyvenimo ir verslo „sutvarkymą“ buvo paprašyta 50 000 litų (14 481 eurų), nes būrėja paaiškino, kad reikalingi amuletai, kainuojantys 24 000 litų (6950 eurų). Jie, anot aiškiaregės, turi būti iš aukso. Kad būtų galima sutvarkyti sūnaus firmų reikalus, reikėjo ir žalvarinių pėdučių. Už 3 apvalius amuletus ir auksinį žiedą, 15 vienetų žalvarinių pėdučių Aldona sumokėjo 24 000 litų (6950 eurų).

– Jūsų biografija išties ryški ir tikrai susijusi su turinio kūryba bei komunikacija. 2010 m. studijavote S. I. Newhouse’o viešosios komunikacijos mokykloje Sirakūzų universitete, Niujorke (JAV). Tikėtina, kad tuomet, studijuodama televizijos, radijo ir kino meną ir įgydama magistro laipsnį, gavote reikiamų gebėjimų dirbti turinio kūrimo srityje. Tad papasakokite apie savo studijas JAV, apie ten įgytas ir profesinėje praktikoje taikomas žinias.
Iki 27 metų nesistengiau gyventi sveikai ir prižiūrėti savo kūno. Tačiau išaušo toks metas, kai kiekvieną rytą prabudęs jaučiau, kaip sunkiau ir sunkiau judu, skauda nugarą, maudžia sąnarius (kuriuos traumavau neatsakingai žaisdamas futbolą paauglystėje), šokinėja kraujo spaudimas. Kartą mano šeimos gydytojas pasakė – niekur nedingsi, privalai eiti sportuoti, priešingu atveju kraujo spaudimo šokinėjimas tave nugalabys.
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×