Mūsų moderniajame pasaulyje tiek šeimos, tiek tikroji bendrojo gėrio samprata nėra aiškios. Viena vertus, kolektyvistinis valstybės požiūris siekia sunaikinti visas tarpines ir natūralias bendruomenes kaip šeima, nes valstybė siekia neturėti jokio tarpininko tarp jos ir individo. Tokia nuostata siekia užtikrinti, kad žmogaus asmeninis lojalumas būtų saugiausias pilietinės, dirbtinės „šeimos“ viduje.

„Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos padalinys, fotografijos galerija). Tą kartą publikavome doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtą straipsnį-interviu su bienalės kuratoriumi Sigitu Laurinavičiumi. Mūsų laikraštyje tokio atvejo dar nebuvo, kai naujame, atskirame straipsnyje pašnekovas užduoda klausimus ankstesnio straipsnio autoriui. Tad šį kartą dalinamės bienalės kuratoriaus interviu su rubrikos „Kultūros kirtis” autoriumi, medijų kultūros kritiku, menininku doc. dr. R. Venckumi (šiuo metu atstovaujančiu Vilniaus Gedimino technikos universitetą).
Turinio kūrėjai neišvengiamai turi į tai atsižvelgti. Vietoj to, kad susikoncentruotų į turinio kūrimą vienam konkrečiam komunikacijos kanalui, jie turi galvoti, kaip sukurti tokį turinį, kuris galėtų „veikti“ keliuose kanaluose vienu metu. Turinio kūrime vis dažnesnis tampa transmedialumas – turinio „išskirstymas“ po skirtingus komunikacijos kanalus. Paprastai tariant, kad suprastų visą istoriją, vartotojas turi „susirinkti“ skirtingas jos dalis iš skirtingų komunikacijos kanalų. „Sostų karai“ galėtų būti geras transmedialumo pavyzdys: kad iki galo suprastum šį daugiasluoksnį pasakojimą, turi ne tik pasižiūrėti serialą, bet ir paskaityti knygas, susipažinti su kritikų atsiliepimais, pasižiūrėti vaizdo įrašus ir interviu su turinio kūrėjais iš filmavimo užkulisių, prisijungti prie kokio nors „Sostų karų“ gerbėjų forumo. Manau, tokio tipo pasakojimų ateityje tik daugės.
– Vilniaus Gedimino technikos universitetas yra stiprus ne tik reitinguose. Tai, kad patekome į 2,1 procento geriausių sąrašą nėra ,,popierinis“ faktas. Dirbant viduje jaučiasi, kad dirbi šiuolaikinėje, tarptautinėje, aukštus reikalavimus tiek studijų kokybei, tiek dėstytojams turinčioje aplinkoje. Per pastaruosius metus VGTU iš esmės atsinaujina iš vidaus, vykdomos pertvarkos bene visose universiteto veiklos srityse. Tai nuteikia labai optimistiškai.
PCR: naudojama molekulinei diagnostikai atlikti. Is bandiniu isskyrus DNR atliekamas geno fragmento gausinimas. PCR reakcijai vykstant specialiame aparate (amplifikatoriuje), DNR denaturuojama (auksta temperatura nutraukia vandenilines jungtis). Po denaturacijos sumazinus temperatura ant DNR taikinio „uzseda“ specifiniai pradmenys (sintetines keliolikos nukleotidu ilgio viengrandines DNR molekules). Fermentas Taq polimeraze prie pradmenu jungia nukleotidus ir kopijuoja DNR fragmenta. Reakcija vykdoma ir kartojama ciklais: DNR denaturavimas – pradmens prisijungimas – pradmens pratesimas (DNR sinteze). Po 35 ciklu gaunama milijonai norimu tirti DNR molekuliu. Pagausintas DNR fragmentas yra naudojamas ieskant mutaciju bei diagnozuojant paveldimas ligas.   
. Tačiau dėl kai kurių kultūros tyrimų sričių debatai apie jų „moksliškumą“ tai sustiprėja, tai nuslopsta, nepaisant išplitusio suvokimo, jog nėra ir negali būti tam tikrų vieningų moksliškumo kriterijų, kurie leistų nustatyti tos ar kitos srities „moksliškumą“. Nuo tų debatų, kurie pastaraisiais metais daugiausia susiję su naujų mokslo politikos gairių įtvirtinimu ir mokslo finansavimo pertvarkymu, nukenčia ar laimi geriau „moksliškumą“ gebančios įrodyti tyrėjų grupės. Teorijos klausimas taip pat susijęs su „moksliškumu“ – juk vargu ar galime įsivaizduoti nemokslinę teoriją. Nelabai sutiktume pripažinti teorija ir svarstymus, kurie neigia galimybę būti pagrįsti tam tikrais duomenimis ar faktais, juolab kvestionuoja faktų ontologinį realumą. Nors pozityvistinė mokslo samprata jau gerokai išklibinta, tačiau ji vis dar gaji – visur reikalaujanti faktais grindžiamų įrodymų. Ypač tose šalyse, kurias aplenkė intensyvi pastarųjų kelių dešimtmečių postmoderniojo būvio humanitarinių ir socialinių mokslų plėtra. Įsitvirtinant diskurso sąvokai išplito postmoderniosios teorijos ar postmodernaus teoretizavimo supratimas, apimantis, sakytume, neaprėpiamą teorinių prieigų bei teorinės raiškos įvairovę. Nors kai kurie tyrinėtojai postmoderniosios teorijos sąvoką laiko jau „išėjusia iš mados“, postmodernaus teoretizavimo bruožai įsitvirtino įvairiose kultūros bei socialinių tyrinėjimų srityse ir tapo daugelio tyrinėtojų „akivaizdumais“
Premjerė Beata Szydlo demonstracijos Osvencime (40 000 gyventojų) organizatoriams išsiuntė laišką, kuriame pabrėžė, kad šeimos stiprinimas yra vienas pagrindinių jos tikslų. Osvencime žygis už gyvybę buvo susietas su Lenkijos krikšto 1050 metų jubiliejumi ir papuoštas geriausio istorinio kostiumo varžytuvėmis. istorinė tematika pasitelkta ir Plocke, kur eisenos priekyje žygiavo krikštą priėmusiu karaliumi Mieško Pirmuoju ir jo žmona Dobrava Bohemiete apsirengusi pora. 
Realiai pramogų industrijos pagal etimologiją – tai pramogų gamyba. Juk norint sugeneruoti pramogą, neišvengiamai tenka pasitelkti ir kūrybiškumo elementą – šioje vietoje kūrybinės industrijos ir persikloja su pramogų industrijomis. Pramoga gali būti be galo daugialypė – pramogaujame žaisdami ir kompiuterinius žaidimus, žiūrėdami filmą, stebėdami spektaklį (scenos menai), o tai priklauso jau kūrybinėms industrijoms.

Šių metų gegužės mėnesį vykusiame Anykštėnų forume miestiečiai kalbėjosi apie tai, kad Anykščių miestas ir rajonas savaime vystosi ir turėtų toliau vystytis Lėtojo miesto kryptimi. Bet gal ne visi žino ką gi reiškia tie Lėtieji miestai? Šio termino nereikia bijoti, bet dedant į viziją būtų naudinga jį apibrėžti, kad žmonėms nekiltų asociacijos su kažkokioms atsilikusioms provincijoms. Lėtieji miestai pasaulyje yra gerai žinomi, kaip miestai sąmoningai pasirinkę tarnauti savo gyventojų gerovei ir jų gyvenimo kokybei, neaukodami šių vertybių vardan aukštesnės vietos pasaulinės konkurencijos statistinėje piramidėje. Lėtieji miestai tai maži miestai (iki 50tūkst. gyventojų) kuriuose yra stiprios bendruomenės ir kurių piliečiai turi stiprų balsą. Tai miestai, kuriuose neskubama nerti į karingą konkurenciją su likusiu pasauliu, bet pirmiausia siekiama kurti gerą gyvenimą miestiečiams ir patrauklią aplinką miesto svečiams, saugant gamtą, kultūrinį paveldą ir remiant smulkius verslininkus, amatininkus, ūkininkus, t.y.—vietinius gamintojus ir paslaugų teikėjus. Tokiuose miestuose klesti žaliasis turizmas, sveikatingumo paslaugos, sprotas, ekologiniai ūkiai, muziejai ir pan.
Burtininkė kelis kartus skambino sergančios mergaitės motinai, buvo nuvažiavusi pas ją į namus ir į kolektyvinį sodą ir vis gąsdino šeimą, jog mergaitė mirs. Kartą Ala motinai atvežė du amuletus, kurie kainavo po 5000 dolerių kiekvienas. Burtininkės prigąsdinta ir ja tikinti moteris amuletus nupirko. O A. Naruševičienė jau toliau spendė spąstus ir įtikino motiną, kad dukrą reikia išvežti gydyti į užsienį. „Taupyk pinigus, rudenį važiuosim gydytis. Reikės 50 000 „žalių“. Tavo dukters gyvenimas – mano rankose, jei pinigų negausi, ji numirs“, – gąsdino būrėja.
×