The Skitarii Vanguard, known informally as rad-troopers, bring the baleful touch of the Tech-priests to the far corners of the galaxy. They fight in the most inhospitable conditions possible, for over the many civil wars waged by the Cult Mechanicus, the Vanguard have learned not only to endure baleful energies, but to weaponise them. Such a high volume of radiation bleeds outward from a Skitarii Vanguard’s wargear that even to stand nearby is to become weakened and fatigued; for non-Skitarii to be stationed in the same barracks is a death sentence. The Vanguard themselves are theoretically safe inside their war plate, but on the rare occasions these warriors unscrew their helmets, the sight of their missing teeth and hairless, sore-pocked skin tells the awful truth. Though Vanguard troopers' signature rad-carbines slowly kill their wielders, their effect upon those struck by their bullets is a hundred times worse. Should enough hyper-irradiated shot penetrate its target, the secondary effects of the rad-volley become amplified to the point where not even a Tyranid could possibly survive. Because of this the Skitarii Vanguard are assigned to the most hazardous war zones the galaxy can offer. They bear this duty stoically and in solemn silence, fighting to the last in the name of their inhuman god.

Kai tik parašiau apie JTO tai man dvi dienas iš eilės(pirmą dieną išvis porą sykių) naktiniame danguje pamirksėjo šviesomis. Kiek suprantu jie miestus vengia, na bent tiek pastebėjau. Tikrai tai ne lėktuvas ir ne palydovas ir joks meteoritas. Na ir dar kartelį sumirksėjo, kai antrą kartą apie JTO parašiau, tiksliau paaiškinimą kas tai yra, vėlgi sumirksėjo. Na galvoju tiksliau man rodo, kad jie yra na ir tiek. Ir aš galvoju "yra tai yra, bent jau buvimą parodė savo".


The Death of Tyran (745.M41) - A terrible new foe looms from the void. On the far reaches of the Eastern Fringe, the Adeptus Mechanicus research station of Tyran Primus comes under attack from the Tyranid threat. Despite a stalwart defence by Magos Varnak's Skitarii cohorts and an entire regiment of Astra Militarum, the planet is conquered and its biomass devoured in short order. Varnak manages to compile a data-codex that reveals the dread truth of the planet’'s last few solar hours and fires it into space before triggering the outpost's runes of ending.
– Mados neaplenkia ne tik populiariųjų vartotojų, bet ir specifinių menų bei savitų subkultūrų. Visi miestai ir regionai nori turėti savo meno plenerus, orkestrus ir chorus, literatūros skaitymus ir knygų muges, teatrų ir kino festivalius. Vieniems miestams tai pavyksta lengviau, kitiems sudėtingiau. Vieni sukuria ir išplėtoja renginį kaip vietos kultūros tapatybę stiprinantį reiškinį, kiti per tęstinius renginius įtvirtina tinklinį tarpregioninį, tarpmiestinį ir net tarpkultūrinį tinklą.
Nu nesamones!!!!! 7 metus geriau kontraceptikus ir NEI KARTO neturejau jokiu pienligiu. Tik kai apnestejau gydytoja perspejo, kad reikia saugotis (nenesioti kasdieniu iklotu kuriu nugaryte su celofanu. Liepe arba tik medvilnines kelnaites nesiot arba pirkti tik tuos "breathable", per kurios gerai oras cirkuliuoja), bo tuo metu moterytes labai puola tokios ligos. Ta ir dariau ir stai dar 3 metai praejo ir jokiu problemu nei per nestuma nei po to neturejau... Pienlige puola tas, kuriu imunitetas nusilpes ir niekaip nesusijusi su kontraceptiku vartojimu.

Dr. Ethan Russo further supports this theory with scientific evidence by demonstrating that non-cannabinoid plant components such as terpenes serve as inhibitors to THC’s intoxicating effects, thereby increasing THC’s therapeutic index. This “phytocannabinoid-terpenoid synergy,” as Russo calls it, increases the potential of cannabis-based medicinal extracts to treat pain, inflammation, fungal and bacterial infections, depression, anxiety, addiction, epilepsy and even cancer.
Senokai įsiplieskusi diskusija ir ši konferencija yra nepaliaujamos pastangos ištrūkti iš užburto rato, kuriame šiandien sukasi visi mūsų apmąstymai apie santykį su sovietmečiu. Šis ratas yra kol kas nesėkmingos pastangos suvienyti du šio itin svarbaus ir skausmingo santykio aspektus – moralinį ir politinį. Moralinės nuostatos išsiskiria ir atsiranda priešprieša, kuri sukuria vaizdą, jog vieni yra sovietmečio smerkėjai, kiti – jo teisintojai. Kadangi moralinių argumentų ne visada pakanka, moralinę poziciją reikia sustiprinti. Tą darant tenka kreiptis į sovietmečio politinę tikrovę ir tada lengvai susiduriame su nauja pamatine dviprasmybe. Paaiškėja, kad net ir politiškai apibūdinti gyvenimą sovietmečiu, yra neįmanoma neutraliai, nes mes visada remiamės tam tikromis išankstinėmis moralinėmis nuostatomis ir vertinimais, kurie galiausiai ir lemia mūsų požiūrį į svarstomą praeitį. Neįmanoma vertybiškai neutrali pozicija sovietmečio vertinimo klausimu. 
Tad darbdavių kaltinimai, kad esą kai kurie studentai iš universitetų ateina nemokėdami elementarių pagrindų, yra nepagrįsti. Mokėjimas mokytis, prisitaikyti prie naujų situacijų, naujos aplinkos, greitai perprasti naują sritį yra jau seniai ne vien gražūs žodžiai Europos Sąjungos dokumentuose, tai šiandieninio absolvento realybė. To siekiame ir savo universitete.
pagal sitos mano teorijos gabaliuka galima sugalvoti, kad tos butybes, gyvenancios toje dirbtinoje virtualybeje gales nejausti isorinio laiko. jie gyvens savo laike, kuri mes galesime uzduoti pakeisdami \"proco\" greiti, a.k.a. kvantinio kompiuterio pagristo fraktalinio informacijos perdavimo principo. beje, tas neigalus zymus moxlininkas vysto tokia teorema, bet jis i tai ziuri is kito tasko - kgalimybe keliauti laike t.y. jis allignins[tingiu verst] tuos erdves worm holes\'us taip, kad susidarytu tam tikras koridorius, per kuri mes galim keliaut. ...........tingiu aiskint kaip tai susiet su mano kompiuterio modeliu, bet principas aiskus
Putinaitės konstruojama sovietmečio traktuotė remiasi perskyra tarp pasipriešinimo iš vienos pusės ir prisitaikymo bei kolaboravimo – iš kitos. Atrodytų, kad tarp prisitaikėlių ir kolaborantų yra esminis skirtumas: kolaborantai yra tie, kurie aktyviai talkininkavo okupantui, o prisitaikėliai – tie, kurie siekė okupacijos sąlygomis išgyventi. Tačiau Putinaitė ribą tarp kolaboranto ir prisitaikėlio siekia nutrinti akcentuodama aktyvų prisitaikymo pobūdį, aktyvų plačių gyventojų sluoksnių bendradarbiavimą su režimu. Toidėl pagal Putinaitę išeina, kad sovietmečiu didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvę kolaborantai. Specifiškai Putinaitė supranta ir pasipriešinimą. Pasipriešinimo kriterijumi ji laiko prieš režimą nukreiptą fizinį veiksmą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  264). Atsižvelgdama į tai, kad po partizaninio judėjimo nuslopinimo į fizinį pavojų keliančią konfrontaciją su režimu stojo tik negausūs disidentai, Putinaitė sovietmečio visuomenę vaizduoja kaip sudarytą iš saujelės besipriešinančių režimui ir absoliučios daugumos kolaborantų. Tokiu būdu filosofė gauna paprastutę Andriukaičio pagrindinės tezės inversiją: jei pagal Andriukaitį, visi buvo patriotai, iškyrus Burokevičių su Ivanovu ir jų sėbrus, tai pagal Putinaitę, visi buvo kolaborantai, išskyrus disidentus.
Trečia, koncepcijoje Visi – kolaborantai Putinaitė, kaip ir Andriukaitis, neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta „panaikinama“ sovietžmogių visuomenę traktuojant kaip vientisą ir beveidę kolaborantų masę. Kaip ir koncepcijoje Visi – patriotai, iš dėmesio lauko pašalinami žmonės, išsaugoję lietuvybę ir valstybinę sąmonę, ir šių žmonių nuopelnai. Tautos vietą užima jokių apibrėžčių neturinti individų masė.

Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį vilnijo diskusijos ne tik apie postmodernųjį būvį, bet ir apie postmoderniąją teoriją. Tuose debatuose ėmė ryškėti, jog dėl dekonstrukcijos, socialinio konstruktyvizmo, poststruktūralizmo ir kitų su postmodernaus teoretizavimo lauku susijusių idėjų bei nuostatų įsigalėjimo pasikeitė teorijos supratimas. Sunykus didiesiems metanaratyvams, tvirtinusiems tiesos supratimą ir legitimizavusiems tam tikras tiesos paieškų bei tiesos išsakymo procedūras, plito perspektyvistinio mokslinio pažinimo nuostata, pripažįstanti dalinę, kontekstinę tiesą, jos daugybiškumą ir vis labiau mokslinius tyrimus pajungianti konkretiems taikomiesiems tikslams. Ekspertinės praktikos modelis įsitvirtino kaip mąstymas mokslinių projektų kategorijomis. Tapo aišku, jog neįmanoma postmodernia vadintina teorija, apimanti žmogaus pasaulį, to pasaulio kultūros ekonomikos ir žmogaus savipatumo konstravimą bei raišką. Tačiau tam tikros bendros daugelio tyrinėtojų pripažįstamos arba konkrečiuose tyrinėjimuose „naudojamos“ filosofinės dekonstrukcijos, poststruktūralizmo, rortiškojo neopragmatizmo nuostatos sieja postmodernųjį būvį aiškinančias teorijas į tam tikrą sritį, kuri ir vadinama postmoderniąja teorija. Panašiai klostosi ir medijų teorijos laukas. Pirmieji išsamiai postmoderniosios teorijos supratimą ir tos teorijos susiklostymo prielaidas išskleidė Stevenas Bestas ir Douglasas Kellneris


© 2001-2018 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt. Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama. Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti.
S. Dadelo yra socialinių mokslų daktaras (2000), nuo 2011 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, o nuo 2017 m. yra Pramogų industrijos katedros profesorius. Studentams skaito sporto industrijos kursą, vadovauja profesinei praktikai ir baigiamiesiems darbams. Prof. dr. S. Dadelo moksliniai interesai yra studentų sveikatinimas ir fizinis ugdymas, žmogaus adaptacija specifiniams fiziniams krūviams, specialus profesinis rengimas, daugiatiksliai sprendimų priėmimo metodai.
Ironstrider Engine - Taking his inspiration from the stilt-legged seekers of the Sydonian Mask, the Tech-priest Aldebrac Vingh perfected the Ironstrider Engine in the early 33rd Millennium. His achievement was profound indeed. The strange bipedal apparatus he invented is as close to a perpetual motion machine as the Adeptus Mechanicus have ever seen, its efficiency close to perfection. Acting as a dynamo as it walks, once started the Ironstrider engine essentially powers itself. There are prototype models still circumnavigating the equator of Mars today. Sadly Vingh, never the most politically astute of his Tech-priest kin, was all but ostracised by his jealous colleagues. After his death the secrets of the Ironstrider Engine were lost. So it is that the Ironstriders of today are never switched off, lest their relentless Machine Spirit fade away forever. Thousands are put to use as mounts in the Skitarii cohorts, their riders lowered into the saddles of ever-circling 'striders by articulated cranes that overlook the Iron Stables. Others are guided onto industrial treadmills and cog-steps where they pound away in their hundreds, used to power inefficient but far deadlier machineries of destruction. Such is the way of the Tech-priest; to turn a work of genius into yet another weapon of war.
Apskritai modernybė visas žmonių bendruomenes suvokia kaip konstruktus, o ne kaip duotybes. Tai yra platesnio vaizdo dalis, susijusi su tuo, kaip mes, šiuolaikiniai žmonės, esame linkę suvokti pažinimą. F. Baconui tikrovės pažinimo tikslas yra jį panaudoti materialiai žmonijos pažangai. Išties mes geriname žmogaus būklę, konstruodami arba gamindami savo pasaulį. Taigi Baconui duotybė yra tai, kas kyla iš gamtos bei kūrinijos ir tarnauja kaip medžiaga konstruoti žmogų.
Flavonoids are one of the largest nutrient families known to scientists, and include over 6,000 already-identified family members. About 20 of these compounds, including apigenin, quercetin, cannflavin A and cannflavin B (so far unique to cannabis), β-sitosterol, vitexin, isovitexin, kaempferol, luteolin and orientin have been identified in the cannabis plant. Flavonoids are known for their antioxidant and anti-inflammatory health benefits, as well as their contribution of vibrant color to the many of the foods we eat (the blue in blueberries or the red in raspberries).

Su tiksliais spėjimais, keista būtų jei toks dalykas pasitvirtintų. Per daug skirtingų tikrovės sluoksnių ar atmainų yra, ne visur visi pakeitimai prasismelkia ar patvirtinami. Net jei pasamdytų žudikus ar mestų ant Vilniaus branduolinį užtaisą, greičiau nepataikytų tiksliai į mūsų įvykių sluoksnį, anksčiau bent nepataikė. Viskas kol kas yra tik miglos pūtimas į akis, siekiant Jus užkabinti ir pavergti, prieš tai sužlugdžius Jus aplinkinių akyse. Tokios pranašystės paskelbimas jau užtektinas pagrindas atšaukti ar atidėti minėto žmogaus mirtį.
Paminėtina, kad D. Stechas 2010 m. pelnė auksą pasaulio šokių čempionate, o 2012 m. – bronzą. Ilgą laiką Europos ir Lietuvos čempionatuose visada laimėdavo prizines vietas, pavyzdžiui, 2016 m. pelnė 2-ąją vietą „European Cup’e“, 2017 m. – 1-ąją vietą Lietuvos čempionate. Abiem čempionatams jaunuolis rengėsi pats, o lietuviškajame čempionate jis buvo jauniausias vyriausiųjų kategorijoje.
Jums patrumpinę gyvenimą, jie Jus apiplėštų ir perimtų visus Jūsų nenugyventų metų išteklius, tame tarpe ir kūną. Jus visą gyvenimą lydinčios dalelės laikytų neblogu uždarbiu, jei gautų po Jūsų mirties vieną Jūsų pirštą; bandytų Jus įtikinti, kad smegenis ir visa kita Jums nebereikalinga, nes vis vien „nesugebėsite pats savimi, savo kūnu pasirūpinti“. Jiems prie širdies kuo jaunesnių žmonių mirtys: ištekliai kokybiškesni ir jų daugiau likę. Raudonšikniams tesate „ponas“, kurį reiktų apiplėšti, jei pats nenorėtumėte savanoriškai pasidalinti savo gėrybėmis su visai „alkstančiais“, nedirbančiais, o tik vaidinančiais darbą arba greičiau karą, taip lengviau Jus būtų įbauginti. Nepamirškite, kad Jus visų pirma laisvas žmogus, o ne „ponas“. Dėl laisvės dar gali tekti pakariauti, bet tai neįkanuojama vertybė. Ką jie jums besiūlytų, viskas būtų per pigu ir neverta.
Taip režisieriaus Juozo Miltinio, balerinos Eglės Špokaitės, pianistės Mūzos Rubackytės, pianisto Petro Geniušo portretuose ar dvigubame choreografės Andželikos Cholinos bei aktorės Dalios Michelevičiūtės laikysena portrete atrodo labai natūrali, bet ji rafinuotai elegantiška ir susijusi su savistaba ir pasirodymu viešumoje. Jie nė akimirkai nepraranda situacijos kontrolės. Režisieriai Henrikas Šablevičius, Jonas Jurašas, Antanas Markuckis, Rimas Tuminas savo išraišką ir laikyseną meistriškai inscenizuoja. Aktorių Valentino Masalskio ar Gedimino Girdvainio, Algio Matulionio individualybės persipina su vaidmenimis įsikūnijamų herojų ar atliekamų kūrinių charakteriu. Būdami žvaigždės šie žmonės tuo pačiu mato save ir žiūrovų akimis panašiai kaip veidrodyje. Todėl jiems tenka įkūnyti jų lūkesčius.
– Vienas svarbiausių visuomenės sveikatos veiksnių – fizinis aktyvumas. Sportavimas – tai fizinio aktyvumo rūšis. Sportavimą galima įvardyti alternatyviu fiziniu aktyvumu. Žmogaus organizmas  adaptuotas fiziniam aktyvumui. Dar prieš šimtą metų visos žmogaus veiklos buvo fiziškai aktyvios. Modernios technologijos pakeitė mūsų gyvenimo būdą. Dauguma šiuolaikinio žmogaus veiklų yra mažai fiziškai aktyvios ir dažniausiai vyksta sėdint.
The Grand Hunt (303.M35) - House Raven, having felt the teeth of Eldar raiders from the paradise world of Geminex one too many times, formally petition for Skitarii aid. Twelve cohorts are sent to Geminex, grid-search tactics driving the Exodites and their allies from the planet's sacred places and into the crosshairs of House Raven's Imperial Knights. The Eldar of Biel-Tan retaliate, striking hard from hidden Webway portals. The Skitarii fight on through everything the Craftworld can throw at them. Once hard data has been gleaned from every one of Biel-Tan's war assets, the Skitarii withdraw en masse, leaving the remaining Knights of House Raven to make a desperate last stand.
The Omniscient Mask - Legend has it that the wearer of the Omniscient Mask can read the souls of men, each rendered as legible as the binaric calligraphy of the Illuminatoria. An object of great veneration amongst the Skitarii, those under its gaze fight all the harder, for each warrior fears he will be found wanting in the eyes of the Omnissiah's chosen.
Nu nesamones!!!!! 7 metus geriau kontraceptikus ir NEI KARTO neturejau jokiu pienligiu. Tik kai apnestejau gydytoja perspejo, kad reikia saugotis (nenesioti kasdieniu iklotu kuriu nugaryte su celofanu. Liepe arba tik medvilnines kelnaites nesiot arba pirkti tik tuos "breathable", per kurios gerai oras cirkuliuoja), bo tuo metu moterytes labai puola tokios ligos. Ta ir dariau ir stai dar 3 metai praejo ir jokiu problemu nei per nestuma nei po to neturejau... Pienlige puola tas, kuriu imunitetas nusilpes ir niekaip nesusijusi su kontraceptiku vartojimu.

    Ji pasiekė šiukšlių konteinerį ir pasilenkė per jį, pažiūrėdama į abi apsiniaukusios šiaurės-pietų gatvės prieš ją puses. Šiukšliadėžė buvo įsprausta tarp madingos drabužių parduotuvės galinės sienos ir aiškiai sutriuškinto automobilio, ribojančio, ką ji galėjo matyti. Džil pasiklausė minutėlę, alkio riksmų ar savitų daugybės nešėjų šiuženimo, bet neišgirdo nieko.
Prof. dr. Vytis Valatka (g. 1972) yra humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras. 1994 m. Vilniaus universitete įgijo filosofijos bakalauro, o 1996 m. – magistro laipsnį. 2001 m. tuometiniame Lietuvos mokslų akademijos filosofijos ir sociologijos institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) apgynė disertaciją tema “Scholastinė logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje” ir gavo humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį. Dirbo Lietuvos kultūros tyrimų institute, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Kazimiero Simonavičiau univesitete docento, profesoriaus, katedros vedėjo ir kt. pareigose Šiuo metu Prof. dr. V. Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto mokslo prodekanas ir Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius bei tarptautinio mokslinio žurnalo “Logos”, referuojamo prestižinėje duomenų bazėje Clarivate Analytics “Web of Science”, redakcinės kolegijos narys. 2010 m. prof. dr. V. Valatka tapo šio žurnalo P. Dovydaičio premijos, skiriamos geriausiam metų autoriui, laureatu. Profesorius taip pat yra virš 50 mokslinių ir mokslo bei kultūros populiarinimo straipsnių autorius, Lietuvos mokslo tarybos duomenų bazės “Lituanistika” ekspertas, Tarptautinės teisės ir socialinės filosofijos IVR Lietuvos sekcijos narys, edukacinio portalo www.arche.lt steigėjas ir vyr. redaktorius. Profesorius laisvalaikiu gieda grigališkąjį choralą, verčia lotyniškąsias giesmes, rašo eilėraščius, žaidžia krepšinį.
    Iš viršaus riksmas, ir kažkas išmesto iš sraigtasparnio. Chrisas bėgo jo paimti, bet Džil nematė nieko kita – tiktai Tironą, kadangi jis nukreipė savo dėmesį į ją ir Rebeką, abejingas ugnies galiai, kuri tęsė kirsdama kruvinas duobes jo keistame kūne. Džil pasisuko ir bėgo, pamatė mergaitę darant tą patį, ir žinojo – žinojo – kad pabaisa sekė ją, Džil Valentinos veidas įstrigęs jo driežo smegenyse.
The Skitarii Vanguard, known informally as rad-troopers, bring the baleful touch of the Tech-priests to the far corners of the galaxy. They fight in the most inhospitable conditions possible, for over the many civil wars waged by the Cult Mechanicus, the Vanguard have learned not only to endure baleful energies, but to weaponise them. Such a high volume of radiation bleeds outward from a Skitarii Vanguard’s wargear that even to stand nearby is to become weakened and fatigued; for non-Skitarii to be stationed in the same barracks is a death sentence. The Vanguard themselves are theoretically safe inside their war plate, but on the rare occasions these warriors unscrew their helmets, the sight of their missing teeth and hairless, sore-pocked skin tells the awful truth. Though Vanguard troopers' signature rad-carbines slowly kill their wielders, their effect upon those struck by their bullets is a hundred times worse. Should enough hyper-irradiated shot penetrate its target, the secondary effects of the rad-volley become amplified to the point where not even a Tyranid could possibly survive. Because of this the Skitarii Vanguard are assigned to the most hazardous war zones the galaxy can offer. They bear this duty stoically and in solemn silence, fighting to the last in the name of their inhuman god.
● Artimojo netektis. Britų rašytojas seras Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) per Pirmąjį pasaulinį karą neteko sūnaus, brolio, svainio ir sūnėno. Apimtas nevilties ir tikėdamasis pasikalbėti su mirusiu sūnumi, kartu su žmona jis pradėjo lankytis pas mediumą. Šiais laikais, stengdamiesi pabendrauti su mirusiais artimaisiais, daugelis irgi kreipiasi į mediumus. Kai kuriuose kraštuose tradicinės religijos ir krikščionijos bažnyčios moko, kad mirtis žmogų ištinka dėl piktųjų dvasių piktdžiugiškų kėslų. Jei bendruomenėje vienas po kito miršta keli žmonės, išlikusiems jų  šeimų nariams gali būti daromas bažnyčios spaudimas užsakyti ne vienas brangiai kainuojančias apeigas, kad mirtys liautųsi.
×