Turiu klausimą gerb. inkognito. Kadangi Tau teko artimiau bendrauti su kitomis civilizacijomis, galbūt galėtum ką nors daugiau papasakoti apie jų mokslą? Pavyzdžiui, kokiu būdu jie viršija šviesos greitį? Suprantu, kad galbūt detalių ir nežinosi, nes visgi jie gali mus lenkti šimtmečiais, tūkstantmečiais, o gal ir milijonais metų, tad net ir per tuos kontaktus greičiausiai visko neįmanoma sužinoti niekam. Tačiau bent jau kažkokios bendros detalės, bendri įspūdžiai yra apie tai, kaip jie visa tai pasiekė, ką jie daro? Ir ar žmonija yra pajėgi pasiekti jų lygį? Ką mes turėtume daryti, jog patys gamintume savo žvaigždėlaivius? O gal jau gaminame? Suprantu, klausimų ne vienas ir ne du, bet būčiau labai dėkingas (ir ne vienas aš, manau), jeigu galėtum atsakyti į juos taip kaip geriausiai žinai ir gali. Ačiū iš anksto Tau!


    Mikhailas Viktoras, kuopos D viršila, stovėjo ramiai su Hirami ir kitais dviem būrių lyderiais, Krajanu ir tuo šiurpiu Rusu, kol A, B, ir C kuopų viršininkai davė nurodymus, būriai, judantys žvaliai ir su minimaliu triukšmu. Jų batų žingsniai atrodė per daug garsūs sustingusiame ore, ir Karlosas matė miglotus nerimo žvilgsnius kai kuriuose iš praeinančių veidų, žvilgsnį, kurį žinojo pats turįs. Turbūt taip ramu, nes sergantys žmonės sėdi namie, arba pasislėpę kažkur, bet tyla vis tiek klaiki, ta ramuma…
    Tiesi linija, penki vyrai priekyje, penki užnugaryje, iš kur jie atvyko. Karlosas bėgo į poziciją, burna staiga išdžiūvus nuo geležies, rankos drėgnos nuo prakaito. Trumpi automatinės ugnies sprogimai į šiaurę nuo jų padėties darėsi ilgesni, numušdami bet kokį garsą, bet smarvė neabejotinai blogėjo. Jo rūpesčius užbaigė tarškantys nutolusios ugnies pokštelėjimai, už artimesnės ugnies; kad ir kas dėjosi, atrodė, kad visi U.B.A.B. įsivėlė į mūšį.
. Beje, toks požiūris vyrauja ir marksistinėje evoliucijos teorijoje, iškeliančioje įrankių ir darbo svarbą žmogaus, jo sąmonės tapsmui. Žmogus evoliucionuoja remdamasis kultūroje sukaupiama ir išsaugoma žinija, kitaip tariant, atminties technologijomis. Tad žmogaus evoliucija yra sykiu biologinė ir kultūrinė techninė. Tas vyksmas įvardijamas epifilogeneze – evoliucija kitokiais nei gyvybė būdais. Stieglerio įsitikinimu, žmogus visą laiką gyvena tam tikroje aplinkoje – kultūrinėje techninėje, naujaisiais laikais įgaunančioje labiau techninį pobūdį. Juk ir biologinė autopoiesis gyvybė įsikūnija organizmui struktūriškai saistantis su terpe (structural coupling). Tad ir medijos įgauna platesnę nei techniniai komunikavimo įtaisai reikšmę. Plėtodamas Simondono idėjas
    Nicholajaus privatus bryfingas, prieš dvi dienas, buvo kitas reikalas; Operacija Vačdogas, toks kodinis vardas. Jis žinojo numatytus skaičius, buvo informuotas apie tai, ko laukti ir kaip efektyviausiai atsikratyti užsikrėtusių, vaikščiojančių ligonių. Jie pasakė jam apie panašius į Tironą ieškotojų vienetus, kurie bus pasiųsti, ir kaip išvengti jų. Jis žinojo daugiau, negu bet kas iš transporto.
„Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos padalinys, fotografijos galerija). Tą kartą publikavome doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtą straipsnį-interviu su bienalės kuratoriumi Sigitu Laurinavičiumi. Mūsų laikraštyje tokio atvejo dar nebuvo, kai naujame, atskirame straipsnyje pašnekovas užduoda klausimus ankstesnio straipsnio autoriui. Tad šį kartą dalinamės bienalės kuratoriaus interviu su rubrikos „Kultūros kirtis” autoriumi, medijų kultūros kritiku, menininku doc. dr. R. Venckumi (šiuo metu atstovaujančiu Vilniaus Gedimino technikos universitetą).
Terpenes are essential oils that enhance your being high from cannabis and hold numerous medical benefits. It is said that terpenes “could produce synergy with respect to treatment of pain, inflammation, depression, anxiety, addiction, epilepsy, cancer, fungal and bacterial infections. So, it is important to identify terpenes and how it can affect you.
isivaizduok, kad dvi realybes egzistuos vienu metu, bet ju laikiniai invariantai bus skirtingi? taip tu galesi uzkraut savo prota tenais, jis ten developinsis , o po to skirtumus dasidaunloadint sau i smegenis... jeigu sukurtume tokia virtualia realybe, kuri egzistuos ir kurios laiko kvantas bus be galo mazas[a.k.a. laikas leks labai greitai], tai ta visuomene issivystys labai greitai. todel ir zinios bus labai dideles.
Gelato is a good strain for glaucoma and arthritis. G6 is also a good strain in treating glaucoma, specifically eye pressure. Sour apple is also good for treating eye pressure as well. GG#4 is a good for treating arthritis. Also, any strain with higher CBG with THC is also good for glaucoma. Significant amounts of CBG can be found in Green Crack, Pincher Creek and Island Sweet Skunk for just a few examples.
Negaliu kaltinti, kad Jums artimos krikščioniškos nuolankumo mintys, tik gali būti ir kitoks požiūris: „jei kas duoda į žandą tam reikia spjauti į akis“. Švedijoje siautėjant gal antrai ar trečiai musulmonų kartai, vietinės moterys jau atsikando savojo „feminizmo“, o švedai? Jie tikriausiai jau per daug sušvelnėjo, kad ką nors galėtų pakeisti. Policija bejėgė, o kariuomenės, tikriausiai, nesinori naudoti.
Vytis Valatka: Filosofams visada patinka ieškoti įvairiausių dalykų pirmųjų priežasčių. Ir, kaip visada, norisi kaip galima geriau, o gaunasi, kaip visada. Šiuo klausimu –  tokia pat kebli situacija, ir pirmųjų priežasčių iki šiol nesu suradęs. Mano tėvai teigia, kad jau pradėjęs kalbėti, uždavinėjau, jų įsitikinimu, labai “filosofiškus” klausimus, į kuriuos dažniausiai negalėdavo atsakyti. Deja, tų klausimų nei tėvai, nei aš neprisimenu. Viliuosi, kad tai nebuvo Albert’o Camus mėgiamas klausimas apie savižudybės dilemą ar bandymas išsiaiškinti, kas yra simuliakrai (žr. Jean Baudrillard), dekonstrukcija (Derrida) ir panašiai. Kaip bebūtų, jau sąmoningą postūmį filosofijos link siečiau su žymiai vėlesniu – Sąjūdžio – laikotarpiu. Kai buvo įsteigtas Sąjūdis, man buvo 16 metų. Taigi, laikas, iš kurio liko patys ryškiausi prisiminimai. Šimtatūkstantiniai mitingai Vingio parke; jūros ką tik draustų trispalvių (dar iki Sąjūdžio įsikūrimo tarp klasės draugų ir artimame giminaičių rate sklisdavo legendos apie tai, kaip kažkas kažkur Vasario 16 d. proga vis iškeldavo trispalvę) ir t.t. Mitinguose kalbėjo daug įvairių iškilių žmonių, tačiau man tada labiausiai įstrigo filosofai – A. Juozaitis, R. Ozolas, B. Genzelis, J. Minkevičius ir kt. Jie aiškiai, argumentuotai dėstė savo mintis pačiais įvairiausiais klausimais, ir atrodė, jog nėra klausimo, į kurį jie neturėtų atsakymo, nėra kontrargumento, kurio jie negalėtų atremti. Man tai buvo kažkas neįtikėtino, ir kilo didžiulis noras bent priartėti iki tokio, mano akimis, nepasiekiamo lygio. Kadangi prie visų jų pavardžių buvo parašyta „filosofas“, pradėjau aiškintis, kas jis toks yra. Iš istorijos pamokų žinojau, kad buvo toks graikų filosofas Platonas. Nuvažiavau į Kavarską, kur mano dėdės bibliotekoje buvo Platono knyga „Valstybė“, ir pradėjau skaityti. Kai ką supratau, bet dar daugiau nesupratau. Dar paskaitinėjau Renesanso filosofijos chrestomatiją, ten dar didesnių problemų su supratimu buvo. Keistas kontrastas – filosofai taip aiškiai išreiškia savo pozicijas per mitingus ir žiniasklaidoje, o patys skaito ir rašo tokius neaiškius veikalus… Tai dar labiau suintrigavo domėtis filosofija. Ir kai jau buvau 12-oje klasėje, VU startavo Filosofijos programa. Tad jau nebebuvo klausimų, kur stoti, nors labai traukė ir filologijos studijos. Bet filosofijos trauka nugalėjo. Turiu pripažinti, ir pirmaisiais studijų metais daug kur buvo tamsus miškas, bet noras nepasiduoti, išnarplioti tą filosofinį Gordijaus mazgą nuolat vedė į priekį, tad ir likau filosofinio maratono lauke nuolatinio starto pozicijoje.
– Pirmiausia norėčiau „suklijuoti“ kolektyvą, burti mokslininkų, pedagogų ir praktikų vieningą branduolį. Antra, mums kaip universitetui labai svarbūs mokslo tyrimai, kurie pramogų industrijų lauke dar tik įsibėgėja ir dar neturi stiprios ir įtakingos tradicijos. Tad pravartu visiems darbuotojams kartu galvoti tiek apie katedros, tiek apie fakulteto kaip išskirtinės mokyklos kokybinį įtvirtinimą.

R. V.: Lietuvą kamuoja aukštojo mokslo krizė. LR Vyriausybė  ir Švietimo ir mokslo ministerija negaili kritikos aukštajam mokslui bei nuolatos kaitalioja savo planus. Ar taip garsiau ir gausiai propaguojamas universitetų sujungimas išgelbės Lietuvą nuo mokslo ir švietimo „pabaigos”? Kaip Jūs matote mokslo ir švietimo reformą? Pafantazuokime, koks būtų Jūsų vadovaujamos reformos kelias?
Kaip visatoje yra tautos, taip ir Žemėje yra tautos. Tikiuosi, raudonšikniai, Jūsų sumanymas mus per kalbų sudarkymą suvienyti sužlugs. Savo rodonšikniškumą parodėte su reikalaujama „teise užgrobti“ anksčiau Saulės palydoje įsikūrusiųjų nuosavybę. Jūs niekaip negalite atstovauti Žemės, nes net Jūsų pagrindas Tarybinė Rusija nusigręžė nuo žmonėms netinkamos santvarkos ir persivadino kitaip, tik rusų būdas išliko prastokas.
- Pirmiausia pasivaikščiojome po Vilnių. Ėjome pažiūrėti Šv. Onos bažnyčios. Juk mano duktė Ona. Dar pasižvalgėme po Bernardinų bažnyčią. Nuvažiavome į Užupį. Apžiūrėjome spynas ant tilto, kurios amžinai meilei užrakintos. Turiu labai gerą draugą australą, kuris moka spynas atrakinti. Pasakysiu jam, kad važiuotų į Vilnių, turės gero darbo, kai žmonės persigalvos dėl amžinos meilės. (Juokiasi.)
Negaliu atmesti minties, kad paskaitų sėkmė priklauso ir nuo paties lektoriaus. Nors nenoriu atrodyti savimyla, tačiau sutinku su kolegų pastebėjimais, kad sugebu valdyti auditoriją ir turiu oratoriaus gebėjimų. Vis tik šis gebėjimas atsirado neatsitiktinai, jį lėmė auklėjimas. Būdamas vaiku kai ko nors norėdavau pasiteirauti ar ką nors gauti iš kito žmogaus mano tėvai šiame dialoge griežtai atsisakydavo dalyvauti. Mama yra pasakiusi: nori paprašyti, tai pats ir paprašyk?! Šiandien esu dėkingas savo Mamai, mat ji leido man būti savarankiškam.  Kitas atskiras atvejis yra labiau susijęs su literatūra ir aktoryste. Atmenu kai vaikystėje regėjau televizijos ekrane aktorius skaitančius poeziją. Tuomet pagalvojau, kad lietuvių literatūros pamokose aš lygiai taip pat raiškiai ir įtaigiai noriu skaityti eilėraščius. Kai pamokoje pirmą kartą raiškiai perskaičiau poeziją mano mokytoja, Augenija Vitkauskienė, net akinius nusiėmė. Ji man pasiūlė dalyvauti raiškiojo skaitymo konkursuose. Aš sutikau. Nepatikėsite, daug kartų tapau rajono, apskrities, teminių įvairių skaitovų konkursų laureatu. Nebuvo mėnesio, kai į mokyklą neatsiųstų laimėtojo diplomo. Esu nuoširdžiai dėkingas savo mokytojai, už mano oratorinių gebėjimų skatinimą ir ugdymą.

Paminėtina, kad D. Stechas 2010 m. pelnė auksą pasaulio šokių čempionate, o 2012 m. – bronzą. Ilgą laiką Europos ir Lietuvos čempionatuose visada laimėdavo prizines vietas, pavyzdžiui, 2016 m. pelnė 2-ąją vietą „European Cup’e“, 2017 m. – 1-ąją vietą Lietuvos čempionate. Abiem čempionatams jaunuolis rengėsi pats, o lietuviškajame čempionate jis buvo jauniausias vyriausiųjų kategorijoje.

Within the ranks of Agripinaa's soldiery, the sacred red and black heraldry of Mars is reversed. There are some amongst the brotherhood of Mars who imply Agripinaa's sense of truth and logic is likewise inverted. Ruststalker Princeps, Sicarian Princeps and Skitarii Alpha alike wear battle robes in the sombre black of their Forge World. Their wargear and armour is trimmed with ancient gold taken from those strata of Agripinaa's surface unscarred by war. Agripinaa's cohorts often fight across the war-blackened hellscapes of the Eye of Terror, where their dark colouration can be the difference between life and death. The warriors of Agripinaa bear the icon of the sacred cog bracketing a hermetic symbol. Some Tech-priests believe it is a representation of the Cadian Gate, the oval trapped within its lines representing the Eye being trammelled by Order itself.
Turime atsigręžti į dvasinės kovos istoriją. Visi moraliniai apsisprendimai padaromi sąžinėje ir šia prasme yra subjektyvūs. Tačiau, kaip sakė vienas išmintingas politikos filosofas, „privačios sąžinės yra privačios nuomonės“. Todėl tam, kad net ir patys kilniausi ir į didžiausią universalumą galintys pretenduoti mūsų sąžinės sprendimai įgytų jėgą ir galiotų kitiems, kažkas privalo juos pripažinti. O mūsų dvasios viduybėje  vykstantį apsisprendimą pripažinti ir patvirtinti gali tik vienas teisėjas – moralinė atskaitos bendruomenė. 
Lietuvos pramogų industrijos bent jau šiandien negeba diktuoti tarptautinių tendencijų, dažniausiai bandoma pasivyti Vakarų pasaulį ir sekti ten vyraujančiomis sėkmės sulaukusiomis praktikomis. Todėl reikia bandyti kurti savą ir savitą Lietuvos pramogų industrijų lauką, formuoti jo populiarumo strategiją mūsų šalyje ir už jos teritorijos. Šiandien mums atsiveria plačios ir dar neišnaudotos erdvės lietuviškojo pramogų pasaulio kūrimui.
Na jei "neatspėčiau" tai nereiks daryt filmuko ir dėti į Youtube. Bent man visai pliusas kai nereikia kažką dirbti. Bet ramiai stebim situacija. Mirtis procesas natūralus bei neišvengiamas ir nieko tame nėra blogo. Maža to žinodamas iš anksto tiek mirštantis, tiek artimieji gali ramiai tam pasiruošti. Sakyčiau net pliusas. Bent aš neturiu nieko prieš tokią informaciją savo ir artimų žmonių atžvilgiu. Visai neblogai tai žinoti iš anksto. Tik aišku nesiruošiu iš to daryti verslo. Manu atsirastų daug klausiančių ir suinteresuotų. :)
Prieš trejetą metų persikėliau gyventi į Vilnių. Aktyviai įsiliedamas į sostinės akademinę bendruomenę susipažinau su doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene. Mūsų dalykinė pažintis plėtojosi susitinkant ir bendraujant mokslo renginiuose, apskrito stalo akademinėse diskusijose, o kai kada net vienas kito teiraujantis patarimo skirtingais profesiniais klausimais.

Šios dienos proga kaip ir kasmet visame pasaulyje organizuojami įvairūs renginiai – diskusijos, koncertai, susitikimai, paskaitos, parodos, spaudos konferencijos. Jais siekiama didinti visuomenės informuotumą, inicijuoti atviras diskusijas visuomenės psichikos sveikatos klausimais, priminti, kad šių metų Pasaulinės psichikos sveikatos dienos tema „Vaikų ir jaunimo psichikos sveikata besikeičiančiame pasaulyje“.

● Artimojo netektis. Britų rašytojas seras Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) per Pirmąjį pasaulinį karą neteko sūnaus, brolio, svainio ir sūnėno. Apimtas nevilties ir tikėdamasis pasikalbėti su mirusiu sūnumi, kartu su žmona jis pradėjo lankytis pas mediumą. Šiais laikais, stengdamiesi pabendrauti su mirusiais artimaisiais, daugelis irgi kreipiasi į mediumus. Kai kuriuose kraštuose tradicinės religijos ir krikščionijos bažnyčios moko, kad mirtis žmogų ištinka dėl piktųjų dvasių piktdžiugiškų kėslų. Jei bendruomenėje vienas po kito miršta keli žmonės, išlikusiems jų  šeimų nariams gali būti daromas bažnyčios spaudimas užsakyti ne vienas brangiai kainuojančias apeigas, kad mirtys liautųsi.
    Tiesi linija, penki vyrai priekyje, penki užnugaryje, iš kur jie atvyko. Karlosas bėgo į poziciją, burna staiga išdžiūvus nuo geležies, rankos drėgnos nuo prakaito. Trumpi automatinės ugnies sprogimai į šiaurę nuo jų padėties darėsi ilgesni, numušdami bet kokį garsą, bet smarvė neabejotinai blogėjo. Jo rūpesčius užbaigė tarškantys nutolusios ugnies pokštelėjimai, už artimesnės ugnies; kad ir kas dėjosi, atrodė, kad visi U.B.A.B. įsivėlė į mūšį. 

Unusually, the heraldry of Metalica's Skitarii is dictated by their battlefield role. Skitarii Vanguard and Rangers wear metallic armour plates and white robes with red linings. Sicarians usually wear white battle plate, forgoing red altogether. All of Metalica's Skitarii bear gunmetal prostheses and cybernetic enhancements made from the very same substance that covers the planet's surface. Its Alphas and Princeps wear metal mined from the peaks of the planet's titanium mountains. The vehicles of Metalica's War Cohorts are arrayed in the bone white of their Forge World's heraldry, though it is never long before they bear the marks of fire and destruction. Though Metalica's legions are fiercely independent from the cloying touch of Mars, the hammer and fist icon of Metalica is depicted in deep red in honour of their Martian forefathers.
Kai tik parašiau apie JTO tai man dvi dienas iš eilės(pirmą dieną išvis porą sykių) naktiniame danguje pamirksėjo šviesomis. Kiek suprantu jie miestus vengia, na bent tiek pastebėjau. Tikrai tai ne lėktuvas ir ne palydovas ir joks meteoritas. Na ir dar kartelį sumirksėjo, kai antrą kartą apie JTO parašiau, tiksliau paaiškinimą kas tai yra, vėlgi sumirksėjo. Na galvoju tiksliau man rodo, kad jie yra na ir tiek. Ir aš galvoju "yra tai yra, bent jau buvimą parodė savo".
Populiacinis-statistinis tyrimo metodas zmogaus genetikoje: naudojamas tiriant: 1) paveldimu ligu bei jas lemianciu genu paplitima ir daznius ivairiose zmoniu populiacijose (genai gali buti paplite visur, pvz. daltonizmas, ir paplite tam tikrose teritorijose, pvz. siklemija afrikoje; 2) mutaciju desningumus; 3) paveldimumo ir aplinkos veiksniu vaidmeni genetiniu ligu atsiradimui; 4) paveldimumo ir aplinkos veiksniu itaka zmogaus fenotipiniam polimorfizmui. Galima apskaiciuoti heterozigotu, homozigotu (dominantiniu ir recesyviniu) dazni populiacijoje remiantis Hardzio-Vainbergo desniu. Pagal si desni dominantiniu ir recesyviniu genu daznis populiacijoje yra pastovus dydis. Genotipu dazniu suma taip pat pastovus dydis. Taciau sis desnis taikomas idealiai populiacijai. Tokioje populiacijoje yra daug individu, vyksta laisvas kryzminimasis, ner atrankos, nevyksta mutacijos ir migracijos.
Savo nuotaika visai kitokie nei scenos žmonės yra rašytojų, dailininkų ir kompozitorių portretai. Poetai Vytautas P. Bložė, Onė Baliukonytė, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, rašytojai Romualdas Granauskas, Jurgis Kunčinas, dailininkai Petras Repšys, Adomas Jacovskis, Arūnas Vaitkūnas, kompozitorius Bronius Kutavičius amžiumi bei charakteriu yra ir visiškai skirtingi, ir turi daug juos vienijančių bruožų. Visi jie nereflektuoja savo pasirodymo žiūrovo akyse. Todėl jie savęs neinscenizuoja ir nėra linkę pozuoti. Kai kurie jų intravertiški daugiau negu teatralai, aktoriai ar muzikantai. Jau pats jų kūrybos procesas išugdė šias savybes, nes yra susijęs su gebėjimu dirbti vienam ir įsiklausyti į save.

Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.

×