Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo viena mėgstamiausia šiuolaikinio sceninio meno sritis yra modernus šokis. Apie tai jis  kalbėjo: „Aš per daug nesidomiu dramos teatruose kuriamais spektakliais, nors režisierės Loretos Vaskovos debiutiniam spektakliui „Valentinų diena“ buvau sukūręs videoprojekciją. Kadangi dramos spektakliuose daug pasakojama tik dalinai atitraukiant žiūrovą nuo aplinkos, todėl mano siela atsigauna žiūrint modernaus šokio spektaklius. Jų realybė kita, labiau vidinė, neverbali, sukeistinta. Distancija tarp žiūrovo ir kūrinio visada individualiai ir ne vienodai matuojama. Šokio spektakliai tobulai pakeičia atpažįstamą su kalba (rašymu ir skaitymu) susaistytą pasaulį. Šokio spektakliai – tai intencionalus ir šokiruojantis grįžimas link iki-kalbinio ir iki-rašytinio pasakojimo. Jie mane tiek pat šokiruoja, kiek ir intriguoja bei ramina, gal dėl to anksčiau gyvendamas Kaune penkerius metus dėsčiau net performansų meną, tiesa, anuomet su studentais kūrėme tik videoperformansus”. Šį kartą siūlome skaitytojams susipažinti su doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtu straipsniu-interviu su jo vadovaujamos studijų programos Pramogų industrijos pirmojo kurso studentu bei tikrai patyrusiu modernaus šokio šokėju Denisu Stechu.
    Tai buvo šlykštynė, mažiausiai aštuonių pėdų aukščio, kadaise žmogus, galbūt, bet ne dabar. Jo dešinioji ranka, normali. Jo kairioji: masyvus, chitininis nagų kumštis. Jo veidas buvo siaubingai sužalotas, jo lūpos, nupjautos, kad atrodė, jog šypsosi per išpjautą raudoną audinį. Jo nuogas kūnas buvo be lyties organų, storas, kruvinas navikas, kuris buvo jo širdis, drebantis šlapiai už jo krūtinės. 

Koduojancios ir nekoduojancios DNR sekos: nekoduojanciai DNR priskiriami speiseriai ir intronai. Tai yra DNR sekos kurios neturi genetines informacijos. Speiseriai skiria pavienius genus ar genu grupes. Speiseriai kurie skiria viena globino gena nuo kito, netranskribuojami, o speiseriai kirie skiria rRNR genus transkribuojami, o procesingo metu pasalinami. Ju gali ir nebuti. Mitochondrijos genome speiseriu vaidmeni atlieka tRNR. Taciau nuo speiseriu gali priklausyti genu veikla. Intronai – nukleotidu sekos (po tris nukeotidus) eukariotu genu viduje. Jie po transkripcijos pasalinami. Pasalinant skirtingus intronus gaunami skirtingi produktai. Prie nekoduojancios DNR  dar priskiriamos ir reguliacines sekos. Jos priima signalus, salygoja salia esanciu genu transkripcija. Dazniausiai buna geno priekyje. Koduojanti DNR – genetiskai informatyvios sritys, uzkoduota baltymu ir RNR struktura. Koduojanciu sticiu genai gali buti unikalieji ir kartotiniai. Unikalios sritys yra tos kuriu sekos genome nesikartoja. Jos salygoja fermentus, strukturinius baltymus kuriu reikia labai nedaug, ir pakanka vienos matricos. Pasikartojancys genai – DNR sritys kurios kartojasi nuo keliu iki keliasdesimt kartu ir daugiau. Kuo daugiau genas pasikartoja, tuo daugiau transkribuojama RNR, ir tuo daugiau pagaminama produkto. Tai genai kurie salygoja svarbius produktus. Ivykus vieno tokio geno mutacijai produkto gamyba nenutruksta, nes lieka daugelis kitu tokiu pat genu. Egzonai – ta geno dalis kuri po transkripcijos nebuna pasalinama ir buna transliuojama i amino rugstis (sudaro baltyma).

    Penki ar daugiau nariai. Remiantysis mokytojas, klubo pavadinimas, klubo pirmininkas, klubo veiklos/tikslų reziumė, galiausiai – Studentų Tarybos Vykdomojo Komiteto antspaudas. Klubo veikla privalo atitikti mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofiją. Pagal veiklos įrašus ir rezultatus, Vykdomasis Komitetas svarstys, ar suteikti asociacijai “klubo” vardą, ar ne. Kas be ko, asociacijai mokykla neteiks lėšų.
    Jis nežinojo, ir jam nepatiko nežinoti. Jis pirmą kartą pakėlė ginklą dvylikos metų, norėdamas apginti savo šeimą nuo grupės teroristų, ir tapo profu septyniolikos – jau ketverius metus jam mokėjo už tai, kad statytų į pavojų savo gyvybę dėl vienos priežasties ar kitos. Bet jis visada žinodavo, kokia rizika, ir prieš ką jis kovojo. Visai kitas reikalas, mintis pulti aklai. Vienintelė paguoda buvo ta, kad jis ėjo su daugiau kaip šimtu patyrusių kareivių; kad ir kas tai buvo, jie susitvarkys.

Labiausiai kultūros tyrimus ir teorinį mąstymą veikia du dalykai: būtinumas rengti tyrimų projektus, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų nauji vakarietiški teoriniai „vėjai“, ir universitetuose dirbantiems mokslininkams dėstytojams kurti naujas mokymo programas, kurios būtų patrauklios ir kitų šalių studentams. Įsigalintis projektinis mąstymas ir konkurencija dėl projektų finansavimo skatina paviršutinišką projektinį „naujumą“, nesirūpinant gautų duomenų sklaida ir plačiu aptarimu. Universitetinėse studijų programose didžiuma sąvokinių pasiskolintų naujovių „užvelkamos ant senų kurpalių“. Mokymo programos dažnokai atnaujinamos pasiremiant keliais žymesnių Vakarų mokslininkų veikalais ir jų nukaltomis sąvokomis, nedalyvaujant nei Vakarų mokslininkų tyrinėjimuose, nei jų sukeltose diskusijose. Suprantama, esama ir išskirtinių naujoviškų, savais medijų, kino, medijų meno ir atminties tyrinėjimais paremtų programų. Neskatinamos ir vietinės diskusijos dėl svarbesnių visuomenei tyrinėjimo krypčių ar dėl vienokių ar kitokių gautų rezultatų. Net rimtesni, savomis teorinėmis prieigomis grindžiami darbai nesulaukia deramo akademinės visuomenės, besirūpinančios užkulisinėmis projektinėmis batalijomis, dėmesio. Tad medijų teorijos poveikį galima aptikti tik kai kurių dailės istorikų ir dailėtyrininkų, taip pat kino ir atminties tyrinėtojų darbuose. Šiuo atžvilgiu medijų teorija neįgauna tos galios, kuri ją verstų veiksmingu S. Lasho ir kitų teoretikų iškeliamu požiūriu. Pagrindinė veiksmingumo sritis – rašyti galinčius laimėti finansavimą projektus, nes jau pati medijų sąvoka tarsi laiduoja geidžiamą naujumą. Mokymo programose medijų teorija pervadinama medijų filosofija, todėl atsiranda medijų ontologijos, medijų epistemologijos ir medijų estetikos programos. Esama ir filosofų medijų filosofijos gerbėjų, nors vakariečiai medijų tyrinėtojai tą sritį linkę vadinti medijų teorija. Kol kas lietuvių tyrinėtojai dar nekelia klausimų apie Lietuvos visuomenei ir lietuvių kultūrai medijų keliamus iššūkius ir teikiamas galimybes, juolab nesiaiškinama, koks turėtų būti požiūris į žmogaus pasaulio sumedijinimą ir sutechnologinimą ir koks yra kritinis medijų teorijos užtaisas, jei jo esama, tokio technologinimo atžvilgiu.
    Umbrela, kompanija atsakinga už mūsų kilnaus miesto įkūrimą, eksperimentavo su dirbtiniu virusu savo pačių galiniame kieme. Jie auklėjo ir augino anti-natūralias būtybes slaptose laboratorijose, paskui švirkšdami juos kažkuo, kas daro juos neįtikėtinai stipriais ir nepaprastai smurtaujančiais. Kai žmonės yra apnuoginami šiai medžiagai, jie tampa zombiais, dėl neturėjimo geresnio pavadinimo. Mėsą valgantys, kvaili, pūvančiomis kojomis zombiais, kurie nejaučia jokio skausmo ir bando suėsti kitus padarus. Jie nėra visai negyvi, bet gana arti tam. Taigi, dirbkime išvien, gerai? Eikime ten ir pradėkime guldyti neginkluotus gyventojus gatvėse, jūsų draugus ir kaimynus, nes jei mes to nedarysime, jūs galite būti kitas.
    Džil užsimerkė, galvodama apie grįžtantį sapną, apie tai, ką jis reiškė. Tai tobulai atitiko tikrąją įvykių grandinę, išskyrus pabaigą — Bradas Vikersas, S.T.A.R.S. Alfos pilotas, išmetė kažką iš sraigtasparnio, granatsvaidį, ir Chrisas susprogdino Tironą, kol jis artėjo prie jos. Jie visi paspruko laiku... bet tam tikra prasme, tai neturėjo reikšmės. Turint galvoje viską, ką jie sugebėjo nuveikti nuo to laiko, jie galėjo ir mirti.
Vargu ar verta svarstyti, kiek adekvati yra Putinaitės pateikta Basanavičiaus idėjų interpretacija, kokiu magišku būdu Basanavičius galėjęs pats vienas suformuoti lietuvių tapatybę, ar kuo pagrįstas požiūris apie kitomis aplinkybėmis galėjusį įsisteigti lietuviškąjį totalitarinį režimą. Atkreipsime dėmesį tik į tai, kad sovietinė oficiali istoriografija teigė,  jog 1940 patys lietuviai įvykdė socialistinę revoliuciją ir pasiprašė įstoti į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Jie gali daug pliaukšti apie jų pasaulio gelbėjimą, gal net versti Jus pasiaukojus tapti auka–Dievu (Dievo vieta užimta, Jus tik kaip tarpininkas būtumėte išnaudojmas tokiam nepavydėtinam vaidmeniui). Daugybė gyliai tikėjusių žmonių po mirties yra įtikinti, kad Dievo nėra ir kaip patys tikėję, įtraukti į gyvų tikinčių priežiūrą, taip bandant užgožti tikrąjį Dieviškąjį įsikišimą. Kai tikintieji meldžiasi, norėdami Žemėje tokios pat tvarkos kaip danguje, patys plačiai atvėrė raudonšiknių tarpinei duris ir prisišaukė į Žemę tiek daug nelaimių. Dievas nekaltas ir labai piktas ant tos tarpinės. Tos tarpinės kraštiniai ypač įbauginti ir pamaldūs, nors tai slepia nuo kitų, bijodami susilaukti bausmės. Raudonšikniu tarpinė vis dar mano, kad sugebės suvaldyti jiems iš rankų slystančią padėtį. Nevertėtų nuolankiai atsiduoti į jos žudančias rankas.

labas rytas. Tikrinu ryšį. Šiap jau turiu info, tiems kas domitės ateivių žmogaus kūne įdedamais implantais, San Ilas nufilmavo ir įdėjo į ufologija.LT bandymus su neodimio magnetukais. galite žvilgterėti ten nuėję. Aš garantuoju kad jokio Fotošopo ten nėra. Dar yra ir rentgeno nuotraukos su implantais galvoje, tačiau kol kas jos dar neįdėtos. Vienas implantas sprando srityje jau pateko į ufologų rankas ir su juo daromi fizikiniai tyrimai.
Apie krikščionybę per daug nežinau. Kančios išauktinimai man pačiam visai nepatinka, nors negalėčiau teigti, jog tokie dalykai neveikia apvalančiai. Tik yra ir geroji žinia. Kristus, kuris krikščionims ne mažiau svarbus už žydus pasirinkusi Dievą ir kuris veikia kaip tarpininkas bei prisiėmė visas kaltes ant savo pečių, buvo ne tik pakabintas ant kryžiaus, bet ir prisikėlė.

Putinaitei šiame pranešime tiek daug dėmesio skyrėme tik todėl, kad ji yra viena aktyviausių ir labiausiai matomų ištisos šiuolaikinės antilietuviškos ideologijos skleidėjų kartos atstovų (kai kuriuos kitus minėjome aptardami koncepciją Visi – kolaborantai). Tai yra labiausiai sovietizmo dvasia persismelkę veikėjai – tautinę ir valstybinę sąmonę visiškai praradę devintojo dešimtmečio komjaunuoliai, kurie buvo visiškai pasiruošę tęsti ir pabaigti visą okupacijos tarpsniu vykdyto lietuvybės naikinimo darbą. Netikėtas istorijos posūkis, kai radosi Sąjūdis ir atsikūrė Lietuvos valstybė, pertraukė jų vos prasidedančią Lietuvos naikinimo veiklą. Tačiau sovietmečiu susiformavusios antitautinės ir antivalstybinės nuostatos ir jau spėti įgyti kovos su lietuvybe įgūdžiai niekur nedingo. Jų išsigelbėjimu, atvėrusiu galimybę vėl pritaikyti šiuos įgūdžius ir tęsti antilietuviškų ideologų karjerą, tapo Lietuvos integracija į ES, dėlkurios prasidėjo šalies „europeizavimo“ procesas, primenantis sovietizavimą tuo, kad abiem atvejais siekiama sunaikinti tautas ir nacionalines valstybes.  Todėl sovietizavimo ideologai lengvai persiorientavo ir tapo uoliais su lietuvybė kovojančiais europeizuotojais, tęsiančiais savo komjaunuoliškos jaunystės žygius po „europinių vertybių“ skleidėjų iškaba. Kova prieš tarybų Lietuvą tėra patogi ideologinė širma, kuria šie kitam šeimininkui ėmę tarnauti komjaunuoliai pridengia savo kovą su lietuviškuoju politiniu tautiškumu (nacionalizmu)
Pozymiai kontroliuojami lyties: ne visi genai kurie skirtingai pasireiskia ♀ ir ♂, yra susije su lytinemis chromosomomis. Yra nemazai genu, kurie lokalizuojami autosomose is apsprendzia lytinius pozymius. Pvz. genai, salygojantys varpos, maksties, gimdos augima yra autosomose, bet ju fenotipine israiska skiriasi. Siu genu aktyvuma veikia lytiniai hormonai. Moteru lytiniai hormonai geno veikima slopina, o vyriski – skatina.   Tokie genai paveldimi ir ♀ ir ♂ vienodai, bet pasireiskia tik vienos lyties individuose. Priklausantys nuo lyties pozymiai – kuomet fenotipinis pasireiskimas itakojamas lytimi, bet abieju lyciu heterozigotuose alelio dominavimas skirtingas.    

Postmoderniosios teorijos susiklostymo ypatumams suvokti pravarti yra Normano Denzino pateikta etnologijos teorinių ir metodologinių nuostatų kaitos schema. Etnologija svarbi visiems humanitariniams mokslams jau vien dėl idėjų ir tyrimo metodų, kuriuos įtvirtino Claude’o Lévi-Strausso darbai, tapę ir struktūralizmo, ir poststruktūralizmo idėjiniu metodologiniu pagrindu. Kita vertus, kaip tik etnologijoje visą laiką buvo jaučiamas Kito, įvairiuose moksluose įgavusio etnokultūrinių ir politinių tapatumų pavidalus, problemiškumas ir svarba: susidūrimas su Kitu, bendravimas su Kitu ir Kito supratimas. Pažymėjęs būtinumą interpretaciniams mokslams permąstyti savo pagrindus, principus bei tyrimo metodus, Denzinas šių mokslų istorijoje išskiria penkis tarpsnius


2001 metais jos paciente tapo insultą patyrusi ir dalinai paralyžuota Jelena. Ji taip pasitikėjo „magistre“, kad atidavė jai po tėvo mirties palikto buto raktus ir dokumentus. V. Pendonen tuoj pat tuo pasinaudojo. Pardavė butą vienai studentei, kuriai ką tik buvo „išgydžiusi“ egzemą. Už gydymą ir butą būrėja gavo 40 000 JAV dolerių ir dingo iš Karelijos. Tyrėjai, ieškodami baltojo spindulio magistrės, kreipėsi į televiziją. Žiūrovai nurodė moters gyvenamąją vietą ir ji buvo sulaikyta Vyborge.
×