Nuo balandžio mėn. doc. dr. R. Venckus „Šiaulių naujienose“ kuruoja skiltį „Kultūros kirtis“, kuriame publikuojami jo parengti straipsniai ir interviu, taip pat skelbiamos ir jo kolegų publikacijos. Jau ne vieną kartą skiltyje „Kultūros kirtis“ buvo publikuoti Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorės, mokslinių knygų vertėjos Jovilės Barevičiūtės parengti straipsniai. Šį kartą siūlome susipažinti su lektorės J. Barevičiūtės parengta diskusija apie būsimus doc. dr. R. Venckaus darbus naujoje katedroje.
Na, ką? Jūsų atveju tai dvasiniai tėvai, viskas gan gražiai sudėliota, tik viena bėda viskas yra melas. Vienu laikotarpiu aš pats žavėjausi melu, tai nuostabus įrankis galintis neįmanomus dalykus paversti apeinamais. Tada tai vadinau truputį kitaip sukurtomis regimybėmis, gyvenimu kai pasakoje... Jei gyvenimo sąlygos taptų nebeįmanomos, galbūt tik melas galėtų padėti Jums savyje atrasti jėgų kažką bandyti pakeisti. Labai svarbu, kas Jums meluoja ir ar galite tokiais melagiais pasitikėti. Neabejokite, jei kur nors arti sukiojasi pasivergę "rusai", nieko gero nesitikėkite. Tai nusikalsti linkusios esybės, esate joms eilinis mulkis. Pasinaudojusios Jumis, pačios Jus įstums į duobę ir dar laikys pačius kaltu, kad leidotės apgaudinėjamas. Žavėjimasis melu savaime praeina, kai supranti kaip tiesiami melo tiltai ir kokia tai nepatikima priemonė, aukos paprasčiausiai neišvengiamos. Patikėkite nesate sąraše pirmasis kuri vertėtų išsaugoti, iš tikro esate tarp aukotinų pirmasis. Visi žmoniją liečiantys pertvarkymai tėra paprasčiausias didelis melas, siekiantis nukreipti Jūsų dėmesį nuo tikrai Jums pačiam svarbių dalykų, verčiant pasijausti dalele kažko svarbaus ar didingo. Aš būsiu bjaurus lietuvis ir nelinkėsiu Jums gyventi kaip pasakoje, suaukite pagaliau arba ieškokite savo dvasinių senelių. Nesinorėtų, kad Jums būtų kaip vaikiškame eilėraštuke: "Melagis melavo. Per tiltą važiavo. Tiltas sugriuvo. Melagis įgriuvo." Esate perspėtas, "dvasiniai tėvai" Jums niekada tiesiai į akis nepasakys, kad jų kėslai yra nusikalstami, jie nori Jus pavergti, jie patys pasivergę, kad galėtų daryti nusikaltimus, nors, žinoma, prigriebti jie jums paistytų apie išlikimą ar dar kokią nors kitą "rimtą" priežastį.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų fakultetui į šias dirbtuves kaip kviestinius lektorius pavyko pasikviesti kino režisierių Donatą Ulvydą, televizijos žurnalistą Kristupą Krivicką, muzikos ir pramogų festivalių organizavimo grandą Algirdą Barniškį, prodiuserį Žilviną Žusiną, techninių scenos sprendimų asą ir verslininką Lauryną Paškevičių, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros direktorių Kęstutį Šetkų, VDA profesorę dr. Ievą Kuizinienę, menininką, VDA profesorių Audrių Mickevičių, Kūrybiškos Europos biuro Lietuvoje vadovę Eglę Deltuvaitę ir daug kitų garsių savo srities profesionalų.
XX ir XXI a. yra pažymėtas technologijų progresu. Kadangi progresas neaplenkė ir audiovizualinių, telekomunikacinių technologijų, todėl mados fotografija atspindėdama kintančius vartotojų įpročius bei siūlydama naujus naratyvus neapėjo ir technologijų klausimo. T. y. vartotojų visuomenė, vis labiau įsitraukdama į audiovizualinių ir telekomunikacinių medijų siūlomas pramogas pati reikalavo kitokios, estetine ir technologine prasme stebinančios fotografijos. Vieną vertus, mados fotografija demonstruoja pakitusias optikos galimybes, antra vertus ji yra adaptuojama vartojimui ne tik popieriuje, bet ir ekrane, trečia vertus, jai papildomas techninės kokybės ir estetikos sąlygas kelia kitų medijų formuojama ir propaguojama kokybė, pavyzdžiui, skaitmeninio kinematografo arba kompiuterinės animacijos.
Fotografas siekia išryškinti tuos charakteringus savo modelių bruožus, kurie nulėmė jų profesinį kelią ir sėkmę: susikaupimą, gyvybingumą, valią, tuo pačiu parodydamas ir jų užslėptas nuotaikas, jausmus, pažeidžiamumą. Gyvenimo pojūčio intensyvumas čia įgauna įvairių išraiškų. Vienuose portretuose koncentruojamasi tik į veidą, kituose žmogų charakterizuoja visa jo povyza ir gestai. Kai kada modelis fotografuojamas betarpiškoje dinamiškoje situacijoje. Daugelis paveikslų pasakoja savo istorijas.

Už tokį sukčiavimą Kauno apylinkės teismas A. Naruševičienei skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs būrėjos skundą, nusprendė moterį išleisti iš pataisos namų. Šio teismo teisėjai, matyt, nutarė, kad moteris per laiką, praleistą už grotų, galbūt, prarado burtininkės savybes ir atidėjo bausmės vykdymą dvejiems metams. Teismas taip pat įpareigojo A. Naruševičienę išmokėti nukentėjusiesiems priteistus ieškinius.
    Penki ar daugiau nariai. Remiantysis mokytojas, klubo pavadinimas, klubo pirmininkas, klubo veiklos/tikslų reziumė, galiausiai – Studentų Tarybos Vykdomojo Komiteto antspaudas. Klubo veikla privalo atitikti mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofiją. Pagal veiklos įrašus ir rezultatus, Vykdomasis Komitetas svarstys, ar suteikti asociacijai “klubo” vardą, ar ne. Kas be ko, asociacijai mokykla neteiks lėšų.

    Iš viršaus riksmas, ir kažkas išmesto iš sraigtasparnio. Chrisas bėgo jo paimti, bet Džil nematė nieko kita – tiktai Tironą, kadangi jis nukreipė savo dėmesį į ją ir Rebeką, abejingas ugnies galiai, kuri tęsė kirsdama kruvinas duobes jo keistame kūne. Džil pasisuko ir bėgo, pamatė mergaitę darant tą patį, ir žinojo – žinojo – kad pabaisa sekė ją, Džil Valentinos veidas įstrigęs jo driežo smegenyse.

Jei tik kapitonai pražiopso saugų suartėjimo tarp laivų atstuma,pasireiškia gravitacinės konstantos efektas ir laivai su tokia jėga yra traukiami vienas prie kito kad negelbsti nei posūkio vairo pasukimas nei visa galia dirbantys varikliai. Dėl šios priežasties visuomet yra siunčiama į kita laivą tik maža valtelė su žmonių grupe,o ne tiesiog jie suglaudžiami bortais...

– Taip, šokėjo profesija sunki. Žiūrovams atrodo, kad tai, ką šokėjai rodo scenoje, yra paprasta. Šokėją tyko visos įmanomos fizinės traumos – raumenų patempimai, kaulų lūžiai, kūno sumušimai, raiščių ir sąnarių patempimai ir panašiai. Pavyzdžiui, visai neseniai repeticijos metu kojos traumą patyrė šokio spektaklio „Otelas“ solistė. Viskas nutiko dieną prieš pasirodymą, tad skubiai teko „Otelo“ spektaklį keisti į kitą – „Idiotas“.
V. V.: Iš tiesų, kūrybingumas šiuo metu – viena populiariausių bet kurio diskurso sąvokų. Tačiau šis populiarumo medalis turi dvi puses. Kaip teisingai pastebėjote, dažnai kūrybingumas laikomas panacėja visiems negalavimams gydyti. Visgi kūrybingumo nederėtų pervertinti – ilgaamžė žmonijos patirtis rodo, kad nėra panacėjų nuo visų ligų, o perspaustas vadinamųjų panacėjų vartojimas gali sukelti priešnuodžių poreikį. Dar mano vaikystės laikais tėvų, giminaičių ir jų artimų draugų rate sklido gandai apie stebuklingą vaistą nuo visų ligų – Mumijo. Mes, vaikai, netgi įsivaizdavome, kad jie gaminami iš sutrintų Egipto mumijų miltelių ir turbūt dėl to turi specialių gydomųjų galių. Ir ką – praūžus Mumijo bumui, ligų pasaulyje nesumažėjo. Paimkime pavyzdį iš Lietuvos socialinės tikrovės. Dar prieš keliolika metų vienas populiariausių žodžių Lietuvoje buvo vadyba. Atrodė, reikia paruošti labai daug gerų vadybininkų, ir visos Lietuvos problemos bus išspręstos. Net ir mokslas suklestėsiąs, kai jam ims diriguoti vadybininkai, nes mokslininkai ir tyrėjai patys gi nesuvokia ką tirti, su kuo eksperimentuoti. Ir dabar turime daugybę vadybos programų Lietuvos universitetuose ir kolegijose ir nemažą kiekį bedarbių absolventų. Kita vertus, kūrybingumo nedera nuvertinti. Globaliame ir greitai kintančiame pasaulyje tai vienas būdų tinkamai reaguoti, įvertinti ir suvaldyti minėtus pokyčius. Juk pačia plačiausia prasme, kūrybingumas – tai efektyvus savo kūrybinio ir protinio potencialo išnaudojimas, ieškant naujų, originalių ir operatyvių būdų aktualioms problemoms spręsti, naujiems produktams, paslaugoms, metodikoms, technologijoms, teorijoms ir t.t. kurti. Ne veltui žymus kūrybinių industrijų tyrinėtojas R. Florida knygoje “Kūrybinės klasės iškilimas” (beje, puikiai išverstoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektorės J. Barevičiūtės) didžiausius XX a. mokslinius, technologinius, ekonominius, socialinius ir pan. pasiekimus ir permainas sieja būtent su kūrybingumo įsitvirtinimu. Beje, kūrybinei klasei priskiriami ne tik dailininkai, kompozitoriai, architektai ir panašiai, bet ir kitos profesijos, kuriose lemiamas vaidmuo tenka protiniam darbui. Taigi pabrėžiama kūrybingumo ir intelektinio potencialo išnaudojimo sąsaja. Visgi būtina pastebėti, kad kūrybingumas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga aktualioms problemoms spręsti. Čia, be kūrybingumo, reikalingos žinios ir kompetencijos, tinkamai parinkta vykdytojų komanda, efektyvi ir tinkama komunikacija, visa eilė individualių savybių: atkaklumas, lankstumas, kritiškumas ir t.t. Taigi kūrybingumas be minėtų komponentų tėra geri norai, kuriems nebūtinai lemta būti išpildytiems. Tai tarsi Mumijo, vartojamas be ar net vietoj maisto ir gėrimo.
Kodėl – gal ir virtualioje erdvėje – neparodžius jaunimui retų, Lietuvai svarbių knygų, nesupažindinus su knygos leidyba prieš kelis šimtus metų ir dabar, tiesiogiai neįjungus į procesą (kaip kepant duoną...), nepakeliavus literatūriniais maršrutais, kur laukia ne šiaip stiklinės spintos, o seansai apie tai, kaip kuriama, leidžiama, iliustruojama knyga? Žaismingos pažintys su autoriais, literatūriniais herojais, įdomios kolekcijos bei istorijos? Štai „Anykščių akademijoje“ poligrafijos, knygų istorijos žinovė Kamilė Kalibataitė pažėrė tokių egzotiškų faktelių, kad ausys pūtėsi...
. Pastaruoju metu ryškėja naujo – medijų diskurso išplitimas, paryškinantis kai kuriuos postmoderniosios teorijos ypatumus, o sykiu iškeliantis medijuotos aplinkos reikšmę kultūros, socialiniams ir apskritai humanitariniams tyrimams, taip pat įtvirtinantis savą pažintinio subjekto ir pažintinės veiklos vaizdinį. Tad pirmiausia pasiaiškinsime esminius postmoderniosios teorijos bruožus, rodydami, kaip kai kurie bruožai pereina į medijų teoriją, iškeliančią praktinį teoretizavimo veiksmingumą ir komunikacinį kryptingumą.

Niekas nemėgsta kai svetimi jo kieme pradeda įvedinėti savo tvarką. Tokia buvo vienintelė Kristaus klaida, kurios kerštingi žydai neatleido ir jis buvo nukryžiuotas. Pasaulinukams vertėtų iš tos klaidos pasimokyti ir išmokti džiaugtis įvairove. Nes tikrai, norėdami gero, galite tik pakenkti tokioje įvairioje Žemėje, kur išsivystęs pasaulis gali kažkaip sugyventi su akmens amžiaus ar gamtos žmonėmis, deja, retai pavyzdingai.
Ir mudu ne kartą diskutavome apie katedros planus ir pamenu, priėjome bendrą išvadą, kad svarbu ne tik rengti pramogų industrijų ir renginių inžinerijos profesionalus, vykdyti šių sričių teorinius / empirinius tyrimus, kurti naujas studijų programas, įskaitant magistro (ir ateityje – daktaro), taip pat – megzti ir plėtoti sėkmingus dialogus su pramogų verslo atstovais ir praktikais, generuoti socialines partnerystes ir bendradarbiavimą.
Savo nuotaika visai kitokie nei scenos žmonės yra rašytojų, dailininkų ir kompozitorių portretai. Poetai Vytautas P. Bložė, Onė Baliukonytė, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, rašytojai Romualdas Granauskas, Jurgis Kunčinas, dailininkai Petras Repšys, Adomas Jacovskis, Arūnas Vaitkūnas, kompozitorius Bronius Kutavičius amžiumi bei charakteriu yra ir visiškai skirtingi, ir turi daug juos vienijančių bruožų. Visi jie nereflektuoja savo pasirodymo žiūrovo akyse. Todėl jie savęs neinscenizuoja ir nėra linkę pozuoti. Kai kurie jų intravertiški daugiau negu teatralai, aktoriai ar muzikantai. Jau pats jų kūrybos procesas išugdė šias savybes, nes yra susijęs su gebėjimu dirbti vienam ir įsiklausyti į save.
Tikintieji neabejotinai nurodys, kad per švytuoklę bendraujate su melagiu šėtonu, mokslininkai iš vis Jus patį laikys melagiu, norinčiu apgauti kitus, o jei kuris Jumis patikėtų prabiltų apie nevalingus raumenų traukuliukus. Na, o pats tikėjote, kad bendravote su savo siela ir tokiu atveju minimi mokslininkų traukuliukai nebūtų jau tokie nevalingi, ne iki galo pateiktas mokslinis paaiškinimas kaip veikia burtai nieko nenubrauktų. Iš savo patirties galiu paliudyti, kad savo sielai esate kaip drabužis ir toks bendravimas nebūtų neįmanomas. Tik kažkurią akimirką įsiterpė tarpinė „dvasiniai tėvai“, o tokie pasikeitimai verstų bet ką sunerimti.
„Matydami visuomenės pokyčius Europoje, griūvančias šeimas bei politinį spaudimą įteisinti skirtingas šeimos formas, kurios nėra priimtinos visoms valstybėms narėms, nusprendėme išnaudoti šį ES teisėje numatytą įrankį“, – sako Edita Frivaldszky. – Mes taip pat žinome, kad EK viceprezidentas Fransas Timmermansas pernai per Europos gėjų lygos šventinį vakarą pasakė, jog vienos lyties santuokos turėtų būti įteisintos visoje Europoje. Matydami šiuos pokyčius ir intencijas manome, kad turime žengti tokį žingsnį, leisti žmonėms išreikšti savo nuomonę. Europos Komisija užregistravo šią iniciatyvą ir balandžio 4 dieną pradėjome rinkti parašus, kurių per metus reikia surinkti mažiausiai 1 milijoną.“
Ilgalaike kultura: citogenetinio metodo variacija. Tyrimo objektas – audiniu lasteles, auginamos maitinamojoje terpeje. Jos dalijasi, sintetina baltymus. Taip galima tirti funkcionavima, galima identifikuoti atskirose chromosomose esancius genus, tirti mutagenu poveiki. Tiriant amniono skyscius, placentos gabaliukus galima nustatyti paveldimas ligas iki gimimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Prieš daigiau nei du metus buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217. Trys ketvirtadaliai Seimo narių jį pateikė todėl, kad šiuo metu galiojančiame Konstitucijos 38 straipsnyje šeimos sąvokos turinys nėra tiesiogiai atskleistas, o Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pripažino neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį bei nurodė, kad toks šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Taigi Projektas, kuriame šeimos samprata susiejama su santuoka bei motinyste ir tėvyste, yra fundamentalios svarbos.
Vytautai, prastai pažįsti apsimetusiuosius tavo dvasiniais tėvais. Be reikalo užsipuoli krikščionybę, kurioje prievartos kaip ir nebeliko, niekas neverčia su botagu eiti į bažnyčią ar atgailauti. Čia nebent jei pačiam toks dvasinis poreikis būtų apsivalyti, tai gautum tokią neviešą paslaugą, ne taip kaip su tavo raudonšikniška tarpine, kurioje atleidimas neįsivaizduojamas be savęs viešo pasmerkimo bei atgailavimo, kad ir suvaidinto. Aš pats save laikau laisvamaniu, kuriam mielesni Lietuvos laikai iki krikščionybės buvo, nors dabar gal viskas krypsta į gerą ir gyvename ir neblogais laikais. Taip, kad tas šūvis į krikščionis buvo pro šalį. Nejaučiu jokio poreikio kaip lietuvis tarnauti Dievui, ar kaip rusas vergauti. Ne be tie laikai. Gal kaip savanoris galiu kiek prisidėti, daugiausia užstodamas nuo kvailų puolimų.
Žinoma, kas dėl kūrybiškumo konceptų/receptų ir jų tinkamumo/pritaikomumo mūsų kultūrai – tai jau visai kitas klausimas. Kaip socialinių ir humanitarinių mokslų atstovė, galiu pasakyti, kad apie kokią veiklos sritį bekalbėtume, jokio vieno universalaus kūrybingumo ar kokio nors kito recepto nėra ir negali būti. Kiekviena visuomenė, tauta, kultūra yra labai savita, turinti savąjį mentalitetą, nulemtą esamų ir istorinių aplinkybių bei daugybės kitų socialinių, kultūrinių, ekonominių, politinių faktorių. Mes, lietuviai, beveik prieš trisdešimt metų išsivadavę iš sovietinės ideologijos, vis dar esame kelyje į kūrybiškai, drąsiai, atvirai ir savarankiškai mąstančią visuomenę.
2012-ųjų vasaris. Ponia, pavadinkime ją Aldona, žurnale „Būrėja“ perskaitė labai ją sudominusį reklaminį skelbimą, kad aiškiaregė gali apsaugoti nuo blogio, išsiaiškinti, kodėl nesiseka verslas, pašalinti prakeiksmus, nužiūrėjimus. Tad moteris, kartu su sūnumi ir pravėrė Alos UAB-o duris. Klientai buvo sutikti labai šiltai, pavaišinti arbata ir paprašyti papasakoti apie ištikusias bėdas. Tiesa, prieš pradedant konsultacijas – taip buvo pavadintas jų susitikimas – Ala nepamiršo parodyti kainoraščio. Jos konsultacijų valanda kainavo 400 litų (116 eurų). Motina su sūnumi užtruko keletą valandų, tad už pirmąjį vizitą sumokėjo 2000 litų (580 eurų). Tokių vizitų buvo 18, nes aiškiaregė, išklausiusi klientų pasakojimą, tvirtino tikrai galinti padėti. Ir dar pagąsdino, kad jei sūnus pagalbos nesulauks, tai jis taps invalidu, neteks kojos. Paskui bus dar baisiau – bekojis atsidurs kalėjime.
×