Praleidžiant visas teisines, biurokratines smulkmenas - mano smegeninė, išlaikius gyvybines funkcijas su dirbtiniu kraujo ir oro, ir dar ten ko gali prireikt, palaikymu patalpinama į smegenų banką. Ten visi konteineriai yra pajungti prie vieningo tinklo (tarkim dabartinio internet). Virtualus asmenys gali turėti jų norimą išvaizda, gali atlikinėti visus veiksmus susijusius su kibererdvę kaip ir įprasti gyvi vartotojai.
2013 m.  recenzijoje apie dailininkę doc. dr. Remigijus Venckus yra rašęs: „Kūryboje vyrauja į įmantrios klasikos klodus apeliuojantis realizmo likučių žaismas ir abstrahuotos tikrovės poetiškumas-metaforiškumas. Tačiau Medos kuriama abstrahuota tikrovė nėra nenuspėjama, slėpiningai klampi ar baugi. Priešingai, ji atpažįstama, įvardijama, susiejama su dabartimi, su tuo, kas žymi nuotaiką ir tarsi nežinomas, bet nuspėjamas plyti čia ir dabar. Svarbiausias Medos tapyboje – potėpis. Čia jis ir dengia (maskuoja), o kartu ir išlaisvina tai, kas paslėpta nuo žiūrovo akių. Kaip ir dauguma meno kūrėjų, Meda tarsi siekia mus klaidinti: pirma – suteikti žiūrėjimo galimybę, antra – leisti pamatyti tai, ką norime išvysti, trečia – paneigti matomąjį. Potėpių žaismas, koloritas, nykstantys ir iškylantys daikto kontūrai traktuotini, kaip tuo pat metu veikiantis buvimas ir nebuvimas. Pastarasis dar labiau pasitraukia, kai žiūrovui leidžiama intuityviai pajusti tapybos kaip kalbinio modelio ryšį su klasikiniu tapybiniu bylojimu. Iš sodrios tamsos iškylantys daiktai Medos tapyboje netampa akivaizdžiai atpažįstamais ir stabilų svorį bei formą įgavusiais „tvariniais“. Medos kūryboje atpažįstama forma bei pavadinimas gali būti suvokti tik kaip kodai, leidžiantys įsitraukti į interpretacijos kartojimo ritmą. Taigi už kūrinio ne tik nieko nėra: nesunku suabejoti ir pačiu jo buvimu. Reziumuojant galima teigti, kad tokia kūrinio samprata gana postmodernistinė; t. y. postmodernu ant šiuolaikinio meno altoriaus paaukoti kūrinį ir vėliau savo maldą kaip komunikacinį tiltą su aplinka tiesti per interpretacijos galimybių aibę“ (žr. „Interpretacijos gimimas ir kūrinio mirtis…“, kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“, 2013 gruodžio mėn. 8 d.).
Turbūt ne vienam galėjo kilti klausimas, kas yra tas atminties kortelių skaitytuvas ir kam jis reikalingas. Atsakymas labai paprastas – tai yra įrenginys, kuris leidžia nuskaityti (dažniausiai – ir įrašyti) duomenis bei informaciją iš įvairiems įrenginiams skirtų kortelių. Tai gali būti mobilieji telefonai, skaitmeniniai fotoaparatai, GPS navigacija ir t.t.

This is a good read – thanks Bailey! However, there is at one error: “the development of terpenes in cannabis began for adaptive purposes: to repel predators and lure pollinators”. Cannabis and other related species are wind-pollinated so they do not have any pollinators that can be lured. Terpenes may function as pollinator attractants in other species, but definitely not in Cannabis!

Antroji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija buvo suformuluota jaunų intelektualų, susitelkusių aplink žurnalą Naujasis Židinys-Aidai. Svarbiausius koncepciją pristatančius tekstus parašė daktarė Nerija Putinaitė, o koncepcijos įkvėpėju, remdamiesi pačios Putinaitės teiginiais (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga. Vilnius. 2007, p. 15; Putinaitė N. Nugenėta pušis. Vilnius. 2015, p. 10), turbūt turėtume laikyti šio sambūrio neformalų lyderį Vytautą Ališauską. Koncepcijos šalininkams taip pat priskirtini Nerijus Šepetys, Paulius Subačius, Mantas Adomėnas, Rimantas Kmita, Vaidotas Žukas, Laurynas Peluritis, Arūnas Streikus, Bernardas Gailius, Virgis Valentinavičius.
Dr. Ethan Russo further supports this theory with scientific evidence by demonstrating that non-cannabinoid plant components such as terpenes serve as inhibitors to THC’s intoxicating effects, thereby increasing THC’s therapeutic index. This “phytocannabinoid-terpenoid synergy,” as Russo calls it, increases the potential of cannabis-based medicinal extracts to treat pain, inflammation, fungal and bacterial infections, depression, anxiety, addiction, epilepsy and even cancer.
Stačia galva verždamies į tariamą pažangą ir beatodairiškai atmesdami kultūros paveldą, mes neretai skaudžiai nukenčiam arba tampam juokingi. Nes: ir egzotiškiausios kelionės nenurungė sunkiai įgyjamos išminties, televizija – kino, teatro, baleto, operos, moderni, estradinė muzika – tautinės bei klasikinės, naujos gamybos technologijos – natūralaus maisto, sveikų drabužių, medinių rakandų, išmanusis telefonas ar internetas, „meilė per stiklą“ – knygos, šiltų žmogiškų santykių, intymaus dvasinio bendravimo ir t.t. Daugelis jau savo kailiu patyrėme: kai virtualusis pasaulis nusveria tikrovę, prasideda neprognozuojami, liguisti bei tragiški dalykai.
DNR sekos nustatymas (sekvenavimas): Geno strukturos analize gali buti placiai taikoma tiriant ivairias paveldimas ligas. Jos pagalba issiaiskinta tiksli ligas lemianciu genu struktura. Nukleotidu sekai nustatyti DNR karpoma restriktazemis, ir nukleotidu seka nustatoma 100-200 nukleotidu il­gio vienagrandziuose fragmentuose. Sekvenuojant antrąją DNR gran­dine, patikrinama, ar pirmoji grandine yra sekvenuota teisingai. DNR sekvenavimo metodai: Maksamo ir Gilberto cheminiu metodu DNR fragmentas specifiskai kiekvienam nukleotidui suskaidomas cheminiu budu. Suskaidytu fragmentu galai fiksuojami (γ-P32) ATP, kuri prijungia fermentas polinukleotidkinaze. Keturiais budais suskaidyti fragmentai frakcionuojami elektroforeziskai . Kiekvienu budu - atskirai. Zymetieji fragmentai radioautografuojami ir skaitomi Sengerio fermentinis metodas. Sis metodas yra populiaresnis, juo dazniau naudojamasi. Sekvenuojamasis DNR fragmentas suskaidomas i mazesnius fragmentus. Prie klonuotų vienagrandziu segmentu 3' galo prijungiamas pradmuo, zymetas radioaktyviuoju izotopu arba fluorochromu.

Pirmoji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės pastangos „nuvainikuoti“ lietuvybę parodant jos išskirtinį menkumą ir vidinį giminingumą sovietinei sistemai. Anot Putinaitės, lietuviškosios tapatybės esminius bruožus nulėmė nuo realybės atitrūkusio svaičiotojo J. Basanavičiaus idėjos. Basanavičius suformavęs lietuviškąją tapatybę, kuri esanti azijinė, priešiška Europai, pasyvi, barbariška, pajungianti individą kolektyvui, neturinti nuovokos apie gėrio ir blogio perskyrą, kultūrinė, o ne politinė, o svarbiausia – skatinanti įsiverginimą. Basanavičius, esąs kone kalčiausias dėl to, kad dabar daugelis lietuvių sunkiai tampapiliečiais (Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai. Vilnius. 2004: p. 50-67; Lietuviai– amžini Europos tremtiniai. Tauta pakliuvo į J.Basanavičiaus vizijų paspęstusspąstus). Tokia tapatybė sovietiniam režimui iš esmės buvusipriimtina:  „[o]kupantui politiškumą nuvalyti nuo tautiškumo nebuvo sunku, nes buvo gyvi J. Basanavičiaus suformuoti tautiškumo įvaizdžiai. Jo idėjos okupantui tiko. Iš liaudinio valstietiškumo padaryta dekoracija, pseudokultūra su harmonizuotais šokiais ir dainomis.“ Dar daugiau, lietuviškoji tapatybė ir kultūra esanti tiek artima sovietinei, jog, anot autorės, „Įmanoma, kad kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms lietuvių tauta būtų pajėgusi pati susikurti „savą“ socialistinį totalitarinį režimą, t. y. savesnį ir priimtinesnį už rusišką sovietinį.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 12). Išeina, kad sovietinė okupacija išpildė gilų, tik gal ne iki galo suvoktą lietuvių troškimą tapti sovietžmogiais.
Kai turime reikalų su ateiviais, negalvokite, kad tokius didelius atstumus jie linkę atkeliauti mūsų erdve. Įprasta keliauti susispaudus į taškus, kurie greitai gali persikelti į bet kur visatoje, tik būtų gražu, jei priimančioji pusė dar ir galėtų ištraukti svečius iš tų taškų (ne visus svečius ir reiktų ištraukti). Iš tikro, mus lanko tokie svečiai, kurie patys gali iš tų taškų išeiti, nors jiems gal paprasčiau būtų užvaldyti kokią auką ar gražiau pasielgti ir tapti jiems „įkvėpimu“. Mes tokiems taškams esame tik labai lėtai judančios didelės statulos.
Būrėjos Alos Naruševičienės nuotrauka ir anketiniai duomenys ilgus metus buvo skelbiami pasaulinės policijos organizacijos – Interpolo – ieškomiausių žmonių sąraše. Ieškoti Alos Rusijos srities Jaroslavlio teisėsaugininkai pradėjo dar 2009-ųjų rugpjūčio 20 dieną, praėjus keleriems metams po to, kai ji su artimaisiais nusprendė grįžti į Lietuvą. Mūsų teisėtvarkos pareigūnai gerai žinojo, kur gyvena ši moteris. Lietuvoje ji buvo nuteista ir atliko bausmę, tačiau pareigūnai jos nejudino ir nesiruošė išduoti Rusijai, nes pagal mūsų įstatymus ji, kaip Lietuvos pilietė, negalėjo būti išduodama baudžiamajam persekiojimui Rusijos teisėsaugos institucijoms.
×