Pedagoginiame darbe yra nemažai kūrybos. Man visada tenka dėstyti naujus, neįprastus studijų dalykus. Todėl tenka labai išradingai pažvelgti į analizuojamus atvejus, suvokti ir išskirti teorijų bei praktikų ryšius bei juos pagrįsti. Norėdamas kiek įmanoma geriau dėstyti, neišvengiamai privalau kažkiek kurti ir nuosavas, originalias teorijas, išradinėti terminus, pasitelkti vaizdingas metaforas, analizėje susieti iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus reiškinius.
    Karlosas vėl pasuko galvą į priekį ir jautė, kaip jo žandikaulis nutįso nuo to, ką pamatė ir išgirdo; jie buvo pakankamai arti, kad jis galėtų atskirti jų atskirus bruožus, keistos dejonės, dabar aiškiai girdimos. Nudriskę, krauju išdergti rūbai, nors keli buvo iš dalies nuogi; išblyškę veidai, ištepti raudoniu, akys, kurios nematė nieko; būdas, kuriuo keli ištiesė savo rankas, tarytum siekdami kareivių liniją, vis dar už kvartalo. Ir disfigūracijos 

Sovietinė kultūra – stebėtinas barbarybės ir modernybės elementų kratinys, kuriame, nutraukus autentiškos tradicijos saitus ir lyg buldozeriu nukasus ankstesnės kultūros sluoksnį, atsiremiama į archajinę struktūrą ir į maginį pasaulio vaizdinį. Tačiau kas atsitinka, kai juodasis magas – zombių šeimininkas – miršta? Zombiai padrikai išsilaksto, yra priversti ieškotis naujo, arba šeimininko dingimo faktas nuo jų kruopščiai slepiamas kitų, vadais apsiskelbusių kiek sumanesnių zombių (prisiminkime – „Leninas gyvesnis už visus gyvuosius“...).

Ultimate Power (998.M41) - Clues to the location of the Omnicopaeia are uncovered upon Hell's Teeth, a Daemon World on the edge of the Maelstrom. The Omnicopaeia, an arcane device that contains every STC database with a psychic component, is of immeasurable value. Many billions of Skitarii are despatched to Hell's Teeth with all haste. The entire Adeptus Mechanicus is abuzz -- should the legendary Omnicopaeia be found, they will finally have a way to control, precipitate and even weaponise Humanity's psychic dawn.
Studijų metu aš labai domėjausi XIX a. romantikų darbais, mažųjų  olandų detaliai ištapytais natiurmortais, Rembrandto specialiai išplėtota šviesotamsa. Anuomet patiko ir net Tuluz Lotreko, Egono Schieles paveiksluose atgulusios linijos ir iš jų formuojami siluetai. Kerėjo Pierre-Augusteo Renoiro tirpstantys pavidalai, Claude Moneto perteikiamas atmosferos įspūdis, Édouardo Manet potėpio aštrumas. Aš vis dar žaviuosi Luciano Freudo tapyba – jo kūnai gašlūs, bet estetiški.
„Išvykome iš Lietuvos nešdami kailį nuo žiaurios okupacijos. Ne gardesnės duonos ieškodami. Bet neradome ten kam pasiguosti. Nėra ten Tėvynės, ant kurios krūtinės galėtume prisiglausti ir išsiverkti. Ir taip tos neišverktos ašaros nueis į kapą“, - atsiimdamas premiją kalbėjo A. Taškūnas. Jis nominuotas ir „Respublikos“ nacionalinių vertybių rinkimams.

Apie pragarą aš užsiminiau tik po Jūsų pasisakymo, man tai ne tikybos dalykas, o savijautos ar pačio požiūrio į aplinką reikalas. Kas vienam pragaras, kitam gali pasirodyti rojumi. Dar daug ką apsprendžia patirtis. Galų gale nematau prieštaravimų tarp mokslo, jausmų burtų ir tikybos. Kaip nebūtų keista viskam atsirastų vietos Jūsų gyvenime, jei to panorėtumėte. Žaidžiate su švytuokle jau žengtas žingsnis burtų kryptimi, ryšio su gretimomis erdvėmis (nors gal jie mieliau tai įvardintų išmatavimais) kryptimi - sunkiai suderinamo tiek su tikyba, tiek su šiuolaikiniu mokslu.


Pinene (or α-pinene) is an aromatic compound commonly found in cannabis that smells a lot like – you guessed it – a forest of pine trees. But pinene brings a lot more to a strain’s experience than just flavor. Terpenes such as pinene are fragrant oils secreted in marijuana trichomes, and while they originally developed as an adaptive protection against predators, these compounds offer us humans a variety of benefits. And, fun fact: pinene can also be found in conifer trees, orange peels, turpentine, pine needles, rosemary, dill, basil, and parsley.
as pastojau nuo mercilono nors saziningai geriau kiekviena diena tabletes . 7 dienas dariau pertrauka. kai pastojau suzinojau tik 10 savaite ,nes biski mane patepe kaip menesines nors buvau pastojusi. tai nezinojau datos kada pastojau kada buvo paskutines menesines.as siulau is vis jomis nepasitiketi ir jokiu pleistru nepasitikesiu niekada. tai mano nuomone. jeigu norite eksperimentuoti. mes naudojame tik prezervatyvus

Deja dabar jau tiksliai nebeatsimenu, jis sakė kažkokios tai moters vardą lyg tai ir sakė vieta kur jie gyveno, mat jis dingo netikėtai ir daugiau niekada jie nebepasimatė. bet gerai atsimenu kad jis dar liepė apie visa tai pranešti visiems žemėje kam tiktai sugebėsiu ,kad ten darosi tokie dalykai. Dar atsimenu kad toje vietovėje kur jis mane išviliojo iš to torniečių erdvėlaivi lauke buvou apie 50 laipsnių šaltis o aš buvau apsirengęs tik lengvais vasariniais džinsiukais tokiais. Kol su juo nuėjome prie to kito erdvėlaivio maniau kad mirtinai sušalsiu,dar ir dabar man kojų priekinės dalys kai kada pradeda tirpti taip tarsi būčiau kažkada jas stipriai nušalęs.Tai štai iš kur tas tirpimas gal jau koks 20 metų mane kankina kai kada.
    Keista, kad visa tai įvyko vos prieš šešias savaites; jautėsi kaip metai. Miesto valdžios atstovai ir vietiniai laikraščiai mėgavosi iškyla su S.T.A.R.S. reputacija – šeši mirusieji, kiti vapantys fantastiškas istorijas apie slaptą laboratoriją, apie monstrus ir zombius, ir Umbrelos sąmokslą. Jie buvo nušalinti ir išjuokti – bet blogiausia tai, kad niekas nebuvo padaryta, kas sutrukdytų viruso paplitimui. Ji ir kiti sugebėjo tiktai tikėtis, kad išsiliejimo vietos griūtis padarė galą neišvengiamam pavojui.
Ši minties pakraipa paprastai vadinama Bažnyčios socialine doktrina. Be abejo, jos fragmentų atrasime dar apaštalų laikais ir vėlesniais amžiais. Tačiau Leono XIII enciklikos nuopelnas buvo šios doktrinos organiškas ir nuoseklus išdėstymas. Žinoma, popiežių socialinės enciklikos yra Bažnyčios socialinės doktrinos viršūnė, tačiau už jų slypi visoje Bažnyčioje dedamų pastangų, intelektualinių ir praktinių, krikščioniško tikėjimo šviesoje perprasti ir reaguoti į konkretaus žmonių ir visuomenių gyvenimo iššūkius, problemas. Pavyzdžiui, Pranciškaus „Laudato Si“ enciklika aptaria tai, ką krikščioniškas tikėjimas ir Bažnyčios patirtis gali pasakyti ekologinės krizės kontekste. Ir ekologinė krizė, primena popiežius, nėra technologijų trūkumas ar paprasčiausia cheminė tarša. Ji glaudžiai susijusi su mūsų mentalitetu, su mūsų vertybėmis, su mūsų visuomenių ekonominiais ir politiniais interesais.

Papildykite, pakeiskite, panaikinkite įmonės "Atrask save" psichikos sveikatos centras (UAB Medgintras) - Marijampolės padalinys (įmonės kodas 160289489) informaciją, rekvizitus, logotipą, nuotraukas, Jūsų veiklą apibūdinančius raktažodžius. Primename, kad bendrovės, apie kurias įvesta daugiau naudingos informacijos, rodomos aukščiau įmonių katalogo paieškos rezultatuose. Spauskite čia.
Ši minties pakraipa paprastai vadinama Bažnyčios socialine doktrina. Be abejo, jos fragmentų atrasime dar apaštalų laikais ir vėlesniais amžiais. Tačiau Leono XIII enciklikos nuopelnas buvo šios doktrinos organiškas ir nuoseklus išdėstymas. Žinoma, popiežių socialinės enciklikos yra Bažnyčios socialinės doktrinos viršūnė, tačiau už jų slypi visoje Bažnyčioje dedamų pastangų, intelektualinių ir praktinių, krikščioniško tikėjimo šviesoje perprasti ir reaguoti į konkretaus žmonių ir visuomenių gyvenimo iššūkius, problemas. Pavyzdžiui, Pranciškaus „Laudato Si“ enciklika aptaria tai, ką krikščioniškas tikėjimas ir Bažnyčios patirtis gali pasakyti ekologinės krizės kontekste. Ir ekologinė krizė, primena popiežius, nėra technologijų trūkumas ar paprasčiausia cheminė tarša. Ji glaudžiai susijusi su mūsų mentalitetu, su mūsų vertybėmis, su mūsų visuomenių ekonominiais ir politiniais interesais.

. Kaip tik tai, pasak S. Lasho, keičia ir kultūros bei apskritai humanitarinių tyrimų lauko teorijų pobūdį: socialines ir kultūros teorijas išstumia medijų teorija, pati įgaudama ir tvirtindama medijinį, technologinį daiktišką pavidalą ir naikindama humanitariniuose moksluose vyravusią supratimo ir aiškinimo skirtį. Teorija reikalinga praktikai taip, kad kurtų tą praktiką. Teorijos ir tekstai jau ne reprezentuoja požiūrius, o naudojami kaip veiksmingos technologijos
    Užuomina #1: Ji keitėsi šukuoseną kiekvieną dieną. Kas be ko, sprendžiant iš mano pastebėjimų, egzistavo kažkoks šablonas. Pirmadieniais Haruhi atkeliaudavo į mokyklą nuleistais ilgais plaukais, visiškai nebandydama jų pažaboti. Kitą dieną, ji surišdavo juos į uodegėlę. Kad ir kiek nenorėčiau to pripažinti, ta šukuosena jai tiko. Sekančią dieną, ji susirišdavo dvi uodegėles, tuomet tris; iki penktadienio, ji nešiojo keturias kaspinais surištas uodegėles. Jos veiksmai buvo tikra enigma!
Somatiniu lasteliu hibridizacija: somatines lasteles suliejamos apardzius, arba visiskai suardzius lasteles apvalkaleli fermentais. Taciau suliejus tolimu organizmu lasteles, vieno is genomu chromosomos eliminuojasi. Suliejus zmogaus ir peles lasteles eliminuojasi zmogaus chromosomos. Suliejus zmogaus ir ziurkes lasteles, eliminuojasi ziurkes chromosomos. Sia savybe naudojamasi nustatant chromosoma, kurioje yra genas. Be to, chromosomu eliminacijos krypti galima valdyti.: to organizmo, kurio chromosomu eliminacija norima sukelti, somatines lasteles yra apsvitinamos jonizuojanciais arba UV spinduliais.  
Alkoholio koncentracija gėrime gali būti išreiškiama alkoholio kiekiu pagal tūrį procentais (plačiausiai vartojama sistema), alkoholio kiekiu pagal masę procentais, ir laipsniais (pagal šią sistemą, stiprumas matuojamas sudrėkinus paraką ir jį padegant - 100° stiprumas atitinka 57.15 % etanolio koncentraciją pagal tūrį; grynas 96 % tūrio alkoholis atitiktų ~175°). Šnekamojoje kalboje tūrio procentai kartais klaidingai vadinami laipsniais.
Keista, bet prabilti apie knygą Anykščiuose (nors būtent juose matau laisvą nišą) nėra paprasta: visko tarsi turim per akis, svečiai tik aikčioja, kaimynai tik pavydi, ypač gražaus kraštovaizdžio, pramogų. Todėl pradėsiu nuo... Los Andželo, Hantingtono parko, kurio viename muziejų saugoma pirmoji spausdinta knyga – 1455 metais Maince (Vokietijoje) išleista Johano Gutenbergo „Biblija“. Tas retas, auksu papuoštas, ypatingos reikšmės visai žmonijai turintis leidinys laikomas taip pagarbiai, kaip bažnyčioje monstrancija – pamačius kyla ranka persižegnoti...
are naturally occurring hydrocarbon chains found in all organisms. These hydrocarbons are made up of building blocks of five carbon chains known as isoprenes (isoterpenes, C5H8). Terpenes are important in brewing for their role in hops, specifically, but not isolated to, their presence in hop essential oils. These comprise between 0.5% and 3% of the total hop weight. Terpenes in essential oils are broken down into three types of compounds—hydrocarbons (50%–80%), oxygenated hydrocarbons (20%–50%), and hydrocarbons that contain chemically bound sulfur (1%). The relative concentrations of these can be used to identify different hop varieties.
Man nuo pradžiu tai buvo „kita pusė“ ir taip, tikriausiai, pasiliks. Iš tikro esame apsupti tarpininku, kuriems esame brangus išteklius. Visi mūsų pasaulio žmonės yra tikri, bet iš tikro, jei tuo tikėsite, galite pakliūti į tokį pasaulį, kuriame Jus tebūtumėte vieinintelis tikras žmogus, o kiti apsimetėliai Jumis naudotųsi kaip brangiausiu ištekliumi.
Todėl, paprieštaraudama Floridai, sakyčiau taip: ne kiekvienas žmogus yra kūrybingas. Būti kūrybingam – tai ne tik turėti (atskleistą ar neatskleistą) kūrybingumo pradą; būti kūrybingam – tai maksimaliai įveiklinti savąjį kūrybingumą ir turėti aiškiai apčiuopiamus, regimus ar įvardijamus jo rezultatus. Tai įmanoma jokiu būdu ne masėms, o tik vienetams.
    Haruhi tik riktelėjo “Eik pirmas!” ir išskuodė iš klasės taip trokštamu Lengvosios Atletikos Klubo greičiu. Ji buvo tokia mikli, kad pamaniau, jog batuose įsitaisė raketas. Nežinojau, ar ji taip skubėjo, trokšdama surasti naujų klubo narių, ar tiesiog buvo paprasčiausiai susijaudinusi, kad užkopė laipteliu aukštyn savo siekyje susitikti su atėjūnais?
Tarp lietuvių menininkų, be abejonės, išskirčiau jau pokalbyje minėtą profesorių V. Gečą, mane vis dar keri jo paveiksluose išplėtota spalvų dermė. Labai patinka Eugenijaus Cukermano tapyba; Kazimieros Zimblytės koliažai, puikios faktūros, jautrus koloritas. Patinka Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tiršta tapyba; Jūratės Stauskaitės minimali linija; Aleksandro Vozbino lengvai šokiruojantys siurrealistiniai motyvai.
Chr. anomaliju daznis neatrinktoje naujagimiu populiacijoje: didzioji dalis chr. anomaliju eliminuojamos ankstyvose embriogenezes stadijose. Taciau kai kurios, nesukelusios embrioletalaus poveikio lieka, ir gimsta defektyvus naujagimis. Kariotipu pakitimu populiacini daznuma galima nustatyti, masiskai tiriant naujagimiu chromosomas. Taciau dauguma chr. sindromu pasitaiko labai retai (1:10 000 naujagimiu ir reciau), o viena laboratorija tegali atlikti ne daugiau kaip keliolika tukstanciu kariotipu tyrimu. Taigi, norint susidaryti bendra vaizda reikia sudeti visus zinomus masinius naujagimu kariotipu tyrimus. Todel susidaro problemu: 1) sunku ivertinti kokia anomaliu kariotipu dali sudaro mozaikiniai (po apvaizinimo ivyke) variantai; 2) kadangi chr. dazomos diferenciniais metodais tik itarus chr. anomalija gali likti nepastebetos kai kurios subalansuotos chr. aberacijos; 3) kai tyrimu rezultatai labai skiriasi nuo kitu laboratoriu gautu rezultatu, duomenys laikomi nepatikimais; 4) kartais tiriama tik dalis naujagimiu, o duomenys ekstrapoliuojami i didesne populiacija. Apibendrinus tyrimu rezultatus, paaiskeja, kad chr. anomaliju pasitaiko nuo 0,47 iki 0,83% naujagimiu (vidutiniskai 0,61%). Kariotipo analize igalino nustatyti, kad lytiniu chr. pakitimai pasitaiko 0,23% naujagimiu.

Tarp lietuvių menininkų, be abejonės, išskirčiau jau pokalbyje minėtą profesorių V. Gečą, mane vis dar keri jo paveiksluose išplėtota spalvų dermė. Labai patinka Eugenijaus Cukermano tapyba; Kazimieros Zimblytės koliažai, puikios faktūros, jautrus koloritas. Patinka Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tiršta tapyba; Jūratės Stauskaitės minimali linija; Aleksandro Vozbino lengvai šokiruojantys siurrealistiniai motyvai.
Lytinis chromatinas: (cia apie X chr.) ji galima tirti kiekviename zmogaus audinyje. Patogiausia jo ieskot burnos gleivines epitelio nuograndose ir daugiabranduoliuose leukocituose. Burnos epiteliniu lasteliu branduoliu periferijoje matyti ryskiai nusidazantys chromatino telkiniai – Baro kuneliai, o leukocituose – branduoliu isaugos. Ju galai esti sustoreje kaip bugno lazdeles. Lytinis chromatinas nustatomas greitai, bet apytiksliai. Pvz jei pas vyra randama X lytinio chromatino, tai nieko nepasako apie jo lytiniu chr. konstitucija, nes galimi XX, XXX, XXY ir kitokie kariotipo variantai. Dabar, kai galima istirti kariotipa, X lytinio chr. tyrimas prarado savo reiksme.
Galiausiai ši įsitautinimo arba išsitautinimo, asmeninio įsivalstybinimo arba išsivalstybinimo dilema yra tokia pati gyva šiandien. Todėl ir puolamas yra visai ne J. Marcinkevičius. Vyksta daug fundamentalesnis procesas. Sovietmečiu sovietų taikyta tautos ir valstybės naikinimo strategija rėmėsi atviru naikinimu. Todėl kiekvienas žmogus, turėjęs bent minimalią istorinę atmintį ir nuovoką, žinojo, kad reikia apsispręsti tautos ir valstybės atžvilgiu. Dabartinis jų naikinimo principas yra visiškai kitas. Tai nutylėjimo arba neutralizavimo strategija. 

Mano diena prasideda anksti, dažniausiai 8 valandą ryto manęs namie jau nebūna, o grįžtu vėlai, nė anksčiau kaip 10 vakaro. Kadangi repeticijos būna per pietus arba vakarais, tai visus reikalus turiu sutvarkyti arba iki paskaitų pradžios, arba jau po repeticijos. Rytais važiuoju į universitetą, kartais būnu ten iki paskaitų pabaigos, o kartais tenka išeiti anksčiau dėl repeticijų… Po repeticijos, jeigu nėra jokių nepadarytų darbų, važiuoju namo ir ruošiuosi kitos dienos darbams.
Primename, kad doc. dr. R. Venckus laukia jūsų komentarų ir klausimų plačiais kultūros, visuomenės, kūrybos klausimais. Juos galite siųsti elektroniniu paštu: remigijus@venckus.eu. Įvairiais kultūros ir meno klausimais rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra parengęs ne vieną publikaciją, visos jos yra skelbiamos asmeniniame tekstų archyve www.culture.venckus.eu ir asmeninėje interneto svetainėje www.venckus.eu.

Sekminių šventė, arba 50-oji Velykų diena, užbaigia bei apvainikuoja šį liturginį laikotarpį. Šiandien minime, kaip įprasta sakyti, Bažnyčios gimtadienį: Šventoji Dvasia sutrikusią Kristaus mokinių grupelę paverčia Bažnyčia – Viešpaties Mokymo skelbėja šiame pasaulyje. Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri po Šventyklos sugriovimo (70 m.) buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė. Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia, tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują atspalvį – Naujojo Įstatymo paskelbimas, jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios. Iki IV a. krikščionių bendruomenės Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę šventė kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Kristaus žengimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas liturgiškai buvo suvienyti. Tai įvyko todėl, kad ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus kalną. Mozė penkiasdešimtą dieną po Paschos užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią. Apie XI a. Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta Sekminių šventės oktava, kuri panaikinta po 1969 m. liturginės reformos. Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Dvasia, Viešpatie, ateik, – priskiriama popiežiui Inocentui III.
Drįstame teigti, kad visos šiomis sąvokomis įvardijamos teorijos vienaip ar kitaip saistosi ir grindžia viena kitą. Medijos suvokiamos kaip techniniai bei technologiniai kultūriniai žmonių bendravimo, veiklos, kūrybos ir bendravimo patirties išlaikymo „įrankiai“ bei įtaisai, taip pat jų ryšių kuriama aplinka, terpė. Įsivyraujantis medijų, kaip techninės ir technologinės aplinkos bei terpės, supratimas išstumia labiau tradicinį įsivaizdavimą, kad medijos yra tam tikra naujais laikais sukurta ir vis labiau išplintanti techninė įvairaus pobūdžio prasmingų pranešimų kūrimo, perdavimo ir skleidimo struktūra, apimanti spaudą, televiziją, radiją, o taip pat visų šių techninių įtaisų darinius. Suprantama, ta struktūra vienaip ar kitaip susijusi su jos veikimą laiduojančiomis kultūrinėmis gamybinėmis praktikomis bei gebėjimais. Medijų susisaistymą ir medijų technologijų „išmoningėjimą“, sukūrus aparatus, kuriuose integruotos visos anksčiau pavieniais įtaisais atliekamos funkcijos, o sykiu naują šios technologinės aplinkos raidos tarpsnį žymi sąvoka „naujosios medijos“ ar „multimedijos“
Bet būtinai turiu apžiūrėti Margio gatvę Alytuje. Buvome Margio gatvės vaikai. Ji buvo tokia apynaujė gatvė, netoli gimnazijos. Jos viduryje pasodino klevus. Tais laikais jie buvo maži. Pavasarį galėdavai eiti, pakratyti klevą ir visi karkvabaliai nukrisdavo ant žemės. Tada juos surinkdavome, sudėdavome į degtukų dėžutes. Kai kurie vaikai atsinešdavo pilnus jų portfelius. Ir tada paleisdavome tuos vabalus. Iššaudavo kaip lėktuvai.
– Pirmiausia norėčiau „suklijuoti“ kolektyvą, burti mokslininkų, pedagogų ir praktikų vieningą branduolį. Antra, mums kaip universitetui labai svarbūs mokslo tyrimai, kurie pramogų industrijų lauke dar tik įsibėgėja ir dar neturi stiprios ir įtakingos tradicijos. Tad pravartu visiems darbuotojams kartu galvoti tiek apie katedros, tiek apie fakulteto kaip išskirtinės mokyklos kokybinį įtvirtinimą.
Mirtis yra mirtis ir joks čia prakeiksmas. Teko lankyti seną savo tetą ir bent jau prieš pora savaičių matėsi kad jokia medicina žmogui nepadės. Viskas. Žmogus tiesiog noko akyse. Jei tuomet būčiau žinojęs jos tikslią mirties datą būčiau kažkaip korektiškai paskatinęs pusbrolį atvykti nors ir iš toli atsisveikinti. O jis nesuspėjo. Taip kad mirties natūralus procesas kažkaip stipriai mistifikuotas. Pagalvojau kad kai kurie žmonės net privalėtų žinoti savo mirties datą. Jie to nusipelnė savo gyvenimu. Pvz koks žmogžudys ar žmogžudystės užsakovas. :)Sąmoningai žinai kad žudai kitą žmogų tai žinok ir kada pats mirsi. Savotiškai lygu lygu. Trumpam atsiduri žudomo žmogaus vietoje. :) O kad žudyti negalima žino kiekvienas. :)
Limonene is highly absorbed by inhalation and quickly appears in the bloodstream. It assists in the absorption of other terpenes through the skin and other body tissue. It is well documented that limonene suppresses the growth of many species of fungi and bacteria, making it an ideal antifungal agent for ailments such as toenail fungus. Limonene may be beneficial in protecting against various cancers, and orally administered limonene is currently undergoing clinical trials in the treatment of breast cancer. Limonene has been found to even help promote weight-loss.
V. V.: Poeto kelio pradžią prisimenu žymiai tiksliau 🙂 Dalį vaikystės, kaip ir dauguma to meto vaikų, praleidau vaikų darželyje. Čia tarp labiausiai nemėgiamų dalykų kažkodėl buvo eilėraščiai apie rudenį, kiškučius, dėdę spalį ir Leniną :). Tad, atrodytų, visi keliai į poeziją buvo uždaryti. Bet buvo ir dar vienas dalykas (greta lietinių su mėsa:), kurio ypač nemėgau. Tai piešimo pamokėlės. Atrodydavo, kad kiti vaikai piešia puikiai, o man niekad nieko padoraus nesigauna. Vieną kartą auklytė (taip jas vadindavom), paprašė, kad savo piešinį aprašytume. Reikėjo tėvams parodyti piešinį, pasakyti apie jį keletą į galvą šovusių sakinių (ar tik nebandė auklytė taikyti psichoanalitinio laisvųjų asociacijų metodo?:) ir paprašyti visa tai užrašyti. Kai tai buvo padaryta, tėvai pastebėjo, kad tekstas turi ne tik ritmą, bet ir rimą. Tai ir buvo mano pirmasis eilėraštis, kuris, priešingai nei piešinys, patiko ir man. Po to jau laukte laukiau piešimo pamokėlių, kad galėčiau savo piešinius aprašyti. Po kurio laiko piešinių nebereikėjo – užtekdavo įdomaus gamtovaizdžio, pokalbio, pojūčio, įvykio, minties, knygos (skaityti pradėjau anksti – tik dėl to, kad tėvai ne visada turėjo laiko man skaityti. Tokie buvo mano pirmieji įkvėpimo šaltiniai. Iš esmės, tokie jie ir pasiliko. Tiesa, dar prisidėjo grigališkasis choralas, kurį (tiesa su pertraukomis) giedu jau 8 metus. Ir jei filosofija nepajėgi įrodyti ar paneigti Dievo buvimą, tai asmeniškai Dievą patiriu per choralo giesmę. Beje, pačios gražiausios giesmės man yra ne kas kita, o būtent eiliuoti himnai.
SEB banko Prezidento patarėjas Gitanas Nausėda teigia, kad neseniai atliktas britų leidinio „The Guardian“ tyrimas rodo, kad vieniši ir neturintys įsipareigojimų žmonės yra daug geresni vartotojai. Anot jo, iš depresijos, vienišumo, žmonės didesniu vartojimu bando užpildyti dvasinę tuštumą. Ekonomistas įsitikinęs, kad tokie žmonės yra „puikūs“ pirkėjai bei pastebi, kad tokios vienišų žmonių tendencijos nežada nieko gero valstybei ir jos ateičiai.
Štai Romualdo Ozolo 1982 m. straipsnio Pasaulis yra čia, kuriame filosofas ragina skaitytojus nepasiduoti saviniekai, netapti provincialais, kuriems atrodo, kad lietuviškumas nedera su universalumu, o bet kokia universali aspiracija dėsningai veda į lietuviškumo išsižadėjimą, Putinaitė nelaiko patrioto kreipimusi į inteligentus, skatinančiu atsisukti į Tėvynę ir dirbti jos labui (taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio); ji teigia, kad Ozolo straipsnis išdėsto vieną iš prisitaikymo strategijų – neišvengiamybės etiką, skatina susitaikyti su tikrove, laikyti sovietinį socializmą geriausia iš galimų santvarkų ir visus siekius perkelti į vidujybės sferą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 123–125). Įžvelgus daug po teksto paviršiumi glūdinčių prasmių galima būtų pasitikrinti palyginant interpretaciją su kitais Ozolo tekstais, tarkim su 9-ojo dešimtmečio dienoraščiais. Tačiau Putinaitės praktikuojamai „sovietmečio hermeneutikai“ tai, matyt, perteklinė pastanga.
Šešetukas neturi numylėtinių, myli kiekvieną – vienoda ir nešališka meile. Vaikystėje jis visada lydimas geriausių draugų, pritraukia kitus savo magnetizmu ir grožiu. Šio žmogaus gyvenimo būdas yra artistiškas ir jis dažnai suvokia save kaip drobę, kurioje tapo tobulybės paveikslą. Jaučia poreikį būti reikalingu ir laimingiausias būna tada, kai yra įtraukiamas į kokį nors projektą ar procesą. Šešetukas tiki meilės jėga bei jos gydomąja galia, todėl būna geru gydytoju ir slaugytoju.
Sekminių šventė, arba 50-oji Velykų diena, užbaigia bei apvainikuoja šį liturginį laikotarpį. Šiandien minime, kaip įprasta sakyti, Bažnyčios gimtadienį: Šventoji Dvasia sutrikusią Kristaus mokinių grupelę paverčia Bažnyčia – Viešpaties Mokymo skelbėja šiame pasaulyje. Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri po Šventyklos sugriovimo (70 m.) buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė. Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia, tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują atspalvį – Naujojo Įstatymo paskelbimas, jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios. Iki IV a. krikščionių bendruomenės Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę šventė kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Kristaus žengimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas liturgiškai buvo suvienyti. Tai įvyko todėl, kad ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus kalną. Mozė penkiasdešimtą dieną po Paschos užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią. Apie XI a. Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta Sekminių šventės oktava, kuri panaikinta po 1969 m. liturginės reformos. Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Dvasia, Viešpatie, ateik, – priskiriama popiežiui Inocentui III.
The battle plate of Lucius' Skitarii cohorts is dark, almost black in colouration. Like the armour of its vehicles, the plate is made from a rare alloy, scorched black by the artificial sun within the planet in a ritual known as the Solar Blessing. Ever since the Inculcata Schism, Lucius' Skitarii Legion have used the same system of markings as Mars. They even adopted the deep red of the first Forge World, although the cream and dark metal of their planet's original heraldry lie beneath. The Skitarii cohorts bear the icon of Forge World Lucius. The illuminated letter that forms Lucius' icon is burnt into the planet's own surface, each detail a dozen miles from top to bottom.

Puikią, iš esmės į visus su poeto Just.Marcinkevičiaus veiklos ir kūrybos kontekstais bei puolimais prieš jį susijusius klausimus atsakančią kalbą, pavadintą „Tai uždaryk mane“, perskaitė žinomas šalies kultūros veikėjas, lietuvių literatūros kritikas ir leidėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas, ištaręs: „Vilniaus forumą, kaip supratau, ypač jaudina Lietuvos padėtis Europos Sąjungoje. Kai kurių Europos ideologų įsivaizdavimai, kad mažos tautos, valstybės ir kalbos sunyks. Netikiu, kad taip gali būti, tokiam įsivaizdavimui turime kategoriškai priešintis. Marcinkevičius priešinsis kartu su mumis. Tai jėga.“
Southern-blotingas: (angl. Blot – deme, sutepti (ypac rasalu), nudziovinti sugeriamuoju popieriumi). Pastaroji prasme labiausiai atitinka esme, nes restriktazemis suskaidyti viengrandziai DNR fragmentai po elektroforezes talpinami ant nitroceliuliozes arba ant nailono filtro. Ten jie surisami pagal ju santykine padeti. Fragmentai pazystami radioaktyviuoju arba kitokiu budu zymetuoju zondu, su kuriuo jie komplementariai jungiasi.  
Su teatro ir kino žmonėmis yra susiję ir labiausiai kinemetografiški A. Aleksandravičiaus portretai. Tai teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo portretas prie baro menininkų grupėje ir dvigubi portretai kino režisierių Algimanto Puipos ir Janinos Lapinskaitės, aktorės Eglės Gabrėnaitės ir režisieriaus Roko Ramanausko. A. Aleksandravičiaus savitumas - fotografijos kūrimas ne kaip "sustabdytos akimirkos", bet kaip įkūnijančios ilgesnę laiko sekvenciją. |o kompozicijos maitinasi iš kino meno išraiškos priemonių, kas mažai eksplotuota Lietuvos fotografijoje, bet nuo 1930 m. tapo labai svarbia tendencija Vakarų fotografijoje. A. Aleksandravičius perima panoraminį operatoriaus žvilgsnį interjere kaip fotografavimą iš arti. Neatsitiktinai jis beveik atsisako dienos šviesos ir dirba patalpose su dirbtiniu apšvietimu. |is pats keičia ir nukreipia šviesą slėpdamas nereikšmingus dalykus ir prikaustydamas dėmesį prie pagrindinių. Kartu šis jo apšvietimas labai gyvybingas. Šalia šviesos ir šešėlio kontrastų - šilta, švytinti, prisodrinta gilios juodos ar sepijos tonų šviesa. Dažnai ji ne apnuogina, o prisiliečia prie tamsos gaubiamo portretuojamojo.
. Pagrindinis naujųjų medijų bruožas – galimybės kurti naujas reikalingas funkcijas, interaktyvumas, didžiulė galimos sukaupti ir perdirbti įvairialypės informacijos apimtis. Informacinių komunikacijų technologijų plėtros tyrinėtojai ir skatintojai jau kalba apie trečiąją autonominių informacinių komunikacinių technologijų, kitaip tariant, naujųjų medijų kartą: medijos ir jų tinklai jau patys naudosis ontologine sistemų, paslaugų ir sąveikų semantika, kitaip tariant, bus išmokytos ir nepaliaujamai mokysis priskirti prasmę aplinkybėms, poelgiams, veiksmams, vadinasi, ir jas suprasti. Šį prasmės priskyrimo veiksmą palengvins tai, kad į technologinių ryšių tinklus įsijungęs žmogus bus palenktas technologinei prasmės priskyrimo logikai, išmokytas prasmingai komunikuoti su skaitmeniniais autonomiškai veikiančiais įtaisais ir jų ansambliais, kuriančiais sociotechnologinę aplinką (sociotechnological fabric). Tad vis labiau ryškėja ne tik medijų teorijos svarba kultūros supratimui
- Pirmiausia siūlyčiau per daug neeikvoti jėgų ir lėšų, nebeišradinėti dviračio, o koncentruotis ties esminiais, jau patikrintais dalykais. Kuo daugiau, kitoniškiau – tuo geriau, moderniau? Bent aš taip nemanau. Per radiją vienas žinovas porino, girdi, nesikeisdami galime paversti šalį vienu dideliu, bet tuščiu muziejum. Keista – bėgam iš paskos visoms naujovėms, o miestai ir kaimai tik tuštėja...
×