V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.
Dažnas juto, kad jų kaip visuomenės autoritetų dienos jau praeityje. Ne veltui naujaisiais sąmonės vedliais ir viešosios nuomonės formuotojais šiandien tampa privačių bankų analitikai... Nuosekliai vykdoma nuolatinė asmens, šeimos, tautos ir valstybės dekonstrukcija palieka mus vienišus, pasimetusius ir bejėgius, o visur peršami vartojimo kaip laimės pakaitalo „idealai“ siūlo neskausmingą sąžinės užmigdymo procedūrą.
    Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?

– Landry’o „Kūrybinis miestas“ – tai taip pat dar vienas kūrybingumo konceptas ir, beje, mano Ch. akimis žvelgiant, išties patrauklus. Šiuo atveju kūrybingumo taikinys – miestas. Svarbiausia – nei J. Howkinso, nei R. Floridos, nei Ch. Landry’o ar kitų autorių formuluojamų konceptų nevertinti kaip receptų, kuriuose negalima keisti jokių ingredientų.


Klainfelterio sindromas, kariotipas 47, XXY. Apie 60% ligoniu XX paveldi is motinos. Somatinese lastelese stebimas Baro kunelis. Dazniausiai gimsta vyresnio amziaus tevams. Iki lytinio brendimo is bendraamziu neissiskiria. Brendimo metu istysta. Neproporcingai ilgos kojos. Suaugusiu kapselis ir varpa normalus arba mazi, seklides lytinio brendimo metu nepadideja. Sumazejes lytinis potraukis. Psichine raida dazniausiai normali. Vaiku neturi, nes nevyksta spermatogeneze. Susidarymo mechanizmas tas pats.

    Visgi, man prireikė šiek tiek ilgiau laiko, kad suvokčiau, jog ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos ir esperiai toje specialiųjų efektų pilnoje „geriečiai versus blogiečiai“ animacijoje iš tikrųjų neegzistavo. Ne, palaukit, turbūt supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperiai ir blogio organizacijos netikėtai atsirastų realybėje. Palyginus su šituo nuobodžiu, tipišku mano gyvenimu, pasaulis tose įspūdingose laidose atrodė daug linksmesnis; aš taip pat troškau jame gyventi!
    Beje, Kyonas – tai aš. Mano teta pirma mane taip praminė. Prieš kelis metus mano seniai nematyta, seniai negirdėta teta staiga pasakė: “Dieve šventas, Kyonas užaugo toks didelis!” Mano sesutė pamanė, kad tai šmaikštu ir praminė mane Kyonu. Visa kita yra praeitis – mano draugai, išgirdę sesutę šaukiančią “Kyonai, Kyonai”, pasekė jos pavyzdžiu. Nuo tos dienos, mano pravardė tapo Kyonas. Prakeikimas, mažoji sesutė kažkada vadindavo mane “Broliuk”!
Sovietinė kultūra – stebėtinas barbarybės ir modernybės elementų kratinys, kuriame, nutraukus autentiškos tradicijos saitus ir lyg buldozeriu nukasus ankstesnės kultūros sluoksnį, atsiremiama į archajinę struktūrą ir į maginį pasaulio vaizdinį. Tačiau kas atsitinka, kai juodasis magas – zombių šeimininkas – miršta? Zombiai padrikai išsilaksto, yra priversti ieškotis naujo, arba šeimininko dingimo faktas nuo jų kruopščiai slepiamas kitų, vadais apsiskelbusių kiek sumanesnių zombių (prisiminkime – „Leninas gyvesnis už visus gyvuosius“...).
Konferencijoje kalbėjusi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovė Jolita Pukelienė pabrėžė, kad darbo grupės kritikai suabejojo, ar tėvų atstovai turėtų dalyvauti darbo grupės veikloje, pamiršdami Konstitucinę nuostatą, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti ir rūpintis savo vaikais, todėl tėvų dalyvavimas yra svarbus ir reikšmingas. Kaip medikė, ji atkreipė dėmesį į hormoninių kontraceptikų poveikį besivystančiam vaiko organizmui, nes jų skyrimas vaikams nėra pagrįstas moksliniais tyrimais ir neaišku, kaip tai paveiks ateityje – ar nulems masinį nevaisingumą, ar onkologinių ligų protrūkius. J. Pukelienė išreiškė nerimą, kad rengiamoje programoje formuojama  neigiama nuostata nėštumo atžvilgiu, nėštumą sugretinant su lytiniu keliu plintančiomis ligomis.
, o per ją ir su socialiniais tyrinėjimais vis labiau save saistančioms tam tikroms kultūros tyrimų sritims. Tad postmodernaus teoretizavimo poveikis kultūros tyrinėjimams yra ir tiesioginis, vidinis, ir netiesioginis – per kitas tyrinėjimų sritis, ypač sociologiją. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio sociologijoje vis labiau plito postmoderniojo teoretizavimo prieigos, skleidusios kaitaus, santykiško, kontekstualaus pažinimo ir su juo susijusio subjekto vaizdinį. Modernybės laikų pažintinis neistorinis, laisvą savo valią valdantis ir amžinų tiesų siekiantis subjektas, kurio esme buvo laikomas nuo jokių socialinių ar kitokių aplinkybių nepriklausomas ir nuo kūno atskirtas racionalusis protas, neišlaikė dekonstrukcijos bangos ir virto socioistorinės terpės veikiamu (ar net iš jos kildinamu), socialiniuose ir instituciniuose ryšiuose įsišaknijusiu žmogumi, kurio protas yra kaitus, heterogeniškas valios, pasąmonės, gyvenimo paskatų ir socioistorinės tikrovės padarinys
    Suzumiya Haruhi jau sėdėjo už mano kėdės, spoksodama į lauką, kai įžengiau į klasę. Ji buvo prisisegusi dvi bandelių formos sagutes ant galvos; šiandien, tikriausiai, trečiadienis. Atsisėdęs – dėl kažkokios man nesuprantamos priežasties, vienintelis paaiškinimas, kad aš supistai krausčiausi iš proto, prieš man susivokiant – vėl užkalbinau Suzumiyą Haruhi.
– Šokau su įvairiais choreografais, tačiau drąsiai galiu teigti, jog Anželika Cholina yra profesionalas iš didžiosios raidės. Darbas jai vadovaujant yra vienas produktyviausių. Tai, ką su kitu choreografu mes padarytume per visą dieną, su A. Cholina galima nuveikti per 1–2 valandas. Taip yra dėl to, kad ji žino, ko nori ir ko reikia spektakliui. Kai reikia pakeisti kokią nors sceną, ji labai operatyviai sugalvoja pokyčius. A. Cholina ne tik pasako, ką reikia padaryti, bet ir parodo tiksliai nuo a iki z. Statant spektaklį ji kiekvieną savo šokėją supažindina su jo personažu, papasakoja, koks yra jo charakteris ir kada, kokią emociją reikia išlaikyti bei parodyti žiūrovui.
– Galiu pažadėti, kad veiklos nepritrūksiu. Pirmiausia teks užtikrinti studijų programos kokybę, tęsti ir tobulinti tai kas jau yra pradėta. Antra, reikia kurti ir puoselėti kolektyvo bendruomeniškumo jausmą. Trečia, reikia planuoti, įgyvendinti ir užtikrinti katedros personalo mokslo ir meno tyrimų (bei kitų praktinių veiklų) vykdymą, didinti kokybę ir siekti tęstinumo.
Gundrill Symbiosis (Beta) - The Skitarii blend their souls with the Machine Spirits of their weaponry until gun and wielder become one. A split second of silence follows as the Skitarii meditate upon sacred firing doctrine -- then the night lights up as deadly accurate firepower criss-crosses the battlefield, scything down the foe wherever they may hide.
    Kada aš lioviausi tikėti Santa Klausu? Tiesą sakant, šis kvailokas klausimas neturi jokios svarbos. Visgi, jeigu paklaustumėte manęs, kada aš lioviausi tikėti, kad senis, vilkintis raudonąjį kostiumą, yra Santa, užtikrintai atsakyčiau: niekada netikėjau Santa, niekada. Aš žinojau, kad Santa, pasirodęs per mano darželio Kalėdų vakarėlį, yra apsišaukėlis, ir, dabar pagalvojus, kiekvienas iš mano grupiokų taip pat nepatikliai žvelgė į mūsų mokytoją, kuris apsimetė Santa. Nors niekada nemačiau, kaip mamytė bučiuoja Santą Klausą, jau turėjau savo įtarimų dėl egzistencijos senio, kuris dirbo tik per Kūčias.
One of the most horrific substances of ancient Mars was Phosphex. Its method of manufacture lost thousands of years ago, this highly-corrosive toxin burned with an intense flame that could not be extinguished, short of placing it in a vacuum. Though the crawling horror of Phosphex Weaponry is all but forgotten in the Imperium, the blinding white fire of Phosphor Weaponry is still utilised by the Skitarii to mark out high priority targets amongst the battlefield murk. The Phosphor Weapons fielded by the Skitarii are all that remain of this lost knowledge, a sanctioned replacement for one of the Machine God's creations. They may no longer be able to reduce a world to ash, but they still cover the enemy in luminous particles, making them easy targets for other Skitarii. If those struck by the burning spheres fired by these weapons are not killed by the initial trauma, they are soon felled by the light-guided volleys that follow.
... Mums jau seniai laikas visai žmonijai labai smarkiai laveti. Po truputi ir lavejame. Bet smarkus šuolis turejo buti jau nuo 1999 metu, bet jo nebuvo. Manau tikrai žmonija laveti pradės po kokiu trisdešimties metu. Tiek to. Nebeimu daugiau to i galva. Tiesiog gyvenu. Va Vytautas žada kad po penkių metu bus smarkus šuolis. Bet čia Vytauto pažadai. O as matau kitaip. Judame mes kaip sraigės.
Štai kodėl vertinant J. Marcinkevičiaus vaidmenį ir indėlį į Sąjūdžio ir Lietuvos istoriją, reikia suvokti, kad pasaulio politinėje istorijoje jokių perversmų ir lūžių neįvykdo vadinamieji žemieji sluoksniai. Visi didieji politiniai pokyčiai būna įgyvendinami aukštosios ar viduriniosios klasės atstovų – pripažintų, turinčių „svorį“, autoritetą ir įtaką žmonių. J. Marcinkevičius, nepaisant problemiškų jo biografijos ir kūrybos aspektų, kai reikėjo lemtingai apsispręsti, jis apsisprendė įsipareigoti idealiai lietuvių tautai, kuriai priklauso visi, gyvenę nuo lietuvių tautos atsiradimo, ir Lietuvos valstybei. Dėl to negali būti jokių diskusijų. 
    "Kaip žinote, BKA yra Vokietijos FTB ekvivalentas... organizacija, kuri tiria nusikaltėlių bylas, kurios nutinka po visas nacijos valstijas, bet tik dalimi valdžios, lyginant su Amerikos agentūra. Aš paprasčiausiai buvau pakviestas kaip vietinės policijos patarėjas per 1986-ųjų trijų tarybos narių nunuodijimo tyrimą Eislerio Memorialinėje Ligoninėje Diuseldorfe."
Zombinimui skleisti reikalingo „psichinio fono“ sukūrimui pasitarnavo sovietinė kultūra ir ypač kalba – masyvus orveliškos totalitarinės naujakalbės, arba, pasak Pelevino, leksinės šizofrenijos diegimas, kurios pagrindinė funkcija buvo iš indoktrinuojamųjų sąmonės išmušti pačius kritinio santykio su tikrove pagrindus. Sovietų sistema dėjo dideles pastangas sukurti homo sovieticus ne tam, kad įvykdytų deklaruojamus klestėjimo ateityje pažadus, bet kaip priemonę režimui palaikyti ir jo tęstinumui užtikrinti. Todėl realiosios tarybinių žmonių savybės neatitiko oficialiai skelbiamųjų, tačiau tame nebūta jokio vidinio prieštaravimo. Svarbiausios jų – įtvirtintas hierarchinis valdžios/pavaldinių santykis, aiškus savo vietos šioje hierarchijoje žinojimas ir apskritai mąstymas galios-pavaldumo kategorijomis.

Pinene (or α-pinene) is an aromatic compound commonly found in cannabis that smells a lot like – you guessed it – a forest of pine trees. But pinene brings a lot more to a strain’s experience than just flavor. Terpenes such as pinene are fragrant oils secreted in marijuana trichomes, and while they originally developed as an adaptive protection against predators, these compounds offer us humans a variety of benefits. And, fun fact: pinene can also be found in conifer trees, orange peels, turpentine, pine needles, rosemary, dill, basil, and parsley.
Bronchodilator: Ethan Russo’s 2011 study, Taming THC, vindicated pinene’s centuries of use as a folk remedy for asthma by showing that pinene works as a bronchodilator. Despite this benefit to the upper respiratory tract, pinene has not been shown to be risk free: as this 2002 study shows, prolonged exposure can irritate the upper airway. Irritation seems relatively minor, however, compared to its benefits as a bronchodilator.
Išėjusi iš kolonijos būrėja apsigyveno Čerepovecuose ir vėl ėmėsi veiklos, kurią geriausiai mokėjo. Vietinėjė spaudoje ji pasiskelbė, kad gydo nuo visų ligų, naikina užkeikimus, išvaiko piktąsias dvasias. Vėl lengvatikiai rikiavosi į eilę, kad atiduotų savo pinigus. Ir tik viena moteris kreipėsi į policiją. Tai buvo pacientė, kuri, anot būrėjos, buvo „užkerėta per daiktus“, kuriuos lietė. Būrėja sudarė sąrašą daiktų, kuriuos serganti moteris turėjo išnešti iš namų ir kurie buvo reikalingi magijos seansui. Į sąrašą pateko sidabriniai stalo įrankiai, juvelyrinai dirbiniai ir 50 000 rublių, buvusių namuose. Tačiau po seanso pacientei nė kiek nepagerėjo, o būrėja neatsiliepė į jos skambučius, dingo ir daiktai. Tuomet moteris ir kreipėsi į policiją.
×