Strategija, kai lietuvių tauta ir Lietuvos valstybės naikinama ypatingu būdu, jas simuliuojant, vadintina simuliakro kūrimo strategija. Išlaikomi išoriniai tautiškumo ir valstybingumo atributai, bet jų esmė yra išplaunama. Taip esame stumiami į situaciją, kur reikia pasirinkti nebe tarp gėrio ir blogio. Renkantis tarp gėrio ir blogio, jie būna aiškiai atpažįstami. Tuo tarpu dabar taikoma strategija, kurios esmė yra ištrinti iš mūsų sąmonės vaizdinį, kad esame tarpusavyje susijusi, iš amžių glūdumos ateinanti ir į ateitį kartu žengti žmonių bendrija. Siekiama ištrinti šią idealios tautos sampratą. 
● Nerimas dėl rytdienos. Biblijoje išpranašauta: „Paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1). Dabar išties žmones slegia daug sunkumų, todėl daugelis ieško patarimo pas astrologus, aiškiaregius, chiromantus, mediumus. „Tai viena iš nedaugelio verslo sričių, kuriai nepakenkė ekonomikos nuosmukis, — pasakė vienas mediumas. — Laimingi žmonės pas mus paprastai nesilanko.“ Viena aiškiaregė iš Kanados atskleidė: „Pastaruoju metu į mane kreipiasi net seni verslininkai. Jie skambina man specialiu įstaigos telefonu arba per posėdį savo mobiliuoju pašnibždomis prašo patarimo. Seniau tokie žmonės dažniausiai būdavo nusiteikę skeptiškai ir eidami pas aiškiaregius tikrai jausdavosi nejaukiai.“
Raudonšikniai būdami mažumoje daug postringaus apie pakantumą jų pažiūroms ar gyvenimo būdui, visai pamiršdami, kad patiems reiktų būti pakantesniais kitokioms pažiūroms. Jie kaip tikri daugumiečiai, net būdami mažumoje naikins jiems nepriimtinas bet kokias blaivaus mąstymo apraiškas. Pagal juos yra teisingas mąstymas ir neteisingas, o su „neteisingu“ jie nelinkę cackintis ir ji naikina nesirinkdami priemonių. Visi vadinamieji „leftistai“ (kairuoliai) yra neabejotinai globojami raudonšiknių tarpinės. Kaip nebūtų keista, tiek anglų, tiek rusų kalboje žodis „dešinė“ sutampa su žodžiu „teisingas“. Tik raudonšikniai visur norėtų pritapti ir dalyvauti, kaip jie sako bendradarbiauti, o iš tikro nuvairuoti viską jiems palankia linkme. Jie per daug prisidirbę, kad galėtų išvengti didelės bausmės nustumti nuo valdžios.
Hey Adrian! So terpenes do offer medicinal attributes on their own, but studies have shown that they do work synergistically with cannabinoids. This is a fantastic read from Dr. Ethan Russo on cannabis terpenes, and I’m sure it will answer a lot of your questions if you haven’t seen this already: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3165946/
Apskritai Lietuvos kultūros ir meno veikėjų ciklas - itin melancholiškas. Į klausimą, kodėl taip yra, sunku vienareikšmiškai atsakyti. Viena iš priežasčių galėtų būti tai, kad viskas vyksta dvigubai uždaroje erdvėje. Išskyrus muzikos atlikėjus ir vieną kitą menininką ar kritiką, dauguma mūsų meno ir kultūros veikėjų ne kosmopolitai. Jie nėra nacionalistai savo įsitikinimais, bet gyvena uždarą, giliau tik su Lietuva ir artimiausiu regionu susijusį asmeninį ir kultūrinį gyvenimą. Užsienio šalyse jie lankosi tik epizodiškai ir jos netampa nei jų studijų, nei gyvenimo etapų stotimis. Kultūrinio peizažo ir tradicijų vienalytiškumas suteikia saugumo jausmą, bet kartu varžo laisvę, kelia ankštumo pojūtį. Menininkų portretai atspindi šį dvilypumą. Tyloje aplink juos tvyro nerimas.
- Pakentėkit... K. Sirvydas – tik įžanga! Nors ir jo vienintelio pakaktų įtvirtinant Anykščių kraštą kaip lietuviškos Knygos versmę. Kodėl mums neprisiminus, kad anykštėnai dar ne taip seniai – ir tikrai motyvuotai – kėlė idėją Anykščių centre pastatyti paminklą Knygai, atspindintį anykštėnų kūrybos dvasią, apibendrinantį jų įnašą gimtajai literatūrai? Deja, toji prasminga idėja, kuri būtų karūnavusi anksčiau pastatytų paminklų ansamblį, rašytojų tėviškes, medyje įamžintus populiarius literatūrinius herojus, vienadienių renginių, greitaeigių akcijų sraute iškrito kaip sūris varnai iš snapo...
Iš tikrųjų praeities traktuočių politinė reikšmė yra fundamentali. Politinė tauta gali egzistuoti tik suvokdama save kaip kolektyvinį subjektą, besiskiriantį nuo kitų tautų, turintį savio interesus, išgyvenusį tam tikrą bendrą istoriją, turintį savo didvyrius ir niekšus. Tam, kad politinė tauta egzistuotų, šiais klausimais turi būti tam tikras sutarimas. Tai reiškia, kad vienos istorijos interpretacijos politinę tautą ugdo, kitos – naikina politinės tautos sąmonę ir prielaidas tautai egzistuoti. Neretai girdima idėja, esą tegul kiekvienas susikonstruoja savąją istorijos interpretaciją, reiškia nei daugiau, nei mažiau, kaip pasiūlymą likviduoti politinę tautą. Ten pat veda ir istorijos interpretacijos, kurios eliminuoja politinę tautą, kaip istorijos subjektą. Iš trijų aptartų sovietmečio istorijos interpretacijų tik pavergtos Tautos pasakojimas pripažįsta Tautos kaip politinio subjekto egzistavimą, vartoja sąvokas ir formuluoja teiginius, kurie ugdo lietuvių, kaip politinės tautos savimonę. Kitos dvi koncepcijos šią savimonę griauna, todėl laikytinos antitautinėmis ir antivalstybinėmis.
. Toks medijų vaidmens aiškinimas suponuoja ir naują žmogaus, taip pat jo kuriamos kultūros supratimą: humanizuojant technologines medijas, filosofiškai „įtraukiant“ jas į žmogaus „savastį“, kultūrinė kūryba virsta duomenų modeliavimu, naikinančiu vidinio ir išorinio, subjektyvaus ir objektyvaus pasaulių skirtį bei tokios skirties nuovoką. Skirtis suvokiama kaip nepaliaujamas interfeiso galimybių plėtimas, kur ypač svarbus vaidmuo teikiamas skaitmeniniams menams (digital art), kadangi jų tikslas ir yra tirti skaitmeniškumo, taip pat ir sužmoginamo skaitmeniškumo ribas

Yra vanduo kieto ledo pavidale.Nors pripažystu kad oro slėgis vandens garavimui ir užvirimo temperatūrai yra labai svarbus,tačiau oro dalelių slėgį į vandenį irgi salygoja gravitacinė konstanta. Juk oro masė irgi sveria,mažai tur būta kam žinoma, kad sportinių balionų viduje esančio oro svoris siekia daugiau nei 2 tonas... O pašildytas dujiniu degikliu jis išsiplečia,- jo perteklius išeina laukan ir karštas praretėjęs oras tampa daug lengvesnis už aplinkinį ,todėl balionas ir pakyla aukštyn. Nors mėnulyje ir nėra oro, tačiau kraterio dugne šaltis siekia iki 162 laipsnių,o tai nemenka kliūtis ledo garavimui.
Joje atskleidžiama, kodėl būtent netikėtomis, staigiomis ir radikaliomis socioekonominėmis reformomis nepasiruošusiai visuomenei sukeltas šokas tapo efektyviausia priemone naująją pasaulėžiūrą lengvai įdiegti ir potencialų pasipriešinimą jai pakirsti. Taip Baltijos šalys, nespėjusios atsipeikėti nuo palyginti taikios SSRS žlugimo euforijos, staiga buvo įtrauktos į globalizacijos sūkurį, kuriam atsispirti neturėjo nei jėgų, nei intelektualinių gebėjimų.
– Mados neaplenkia ne tik populiariųjų vartotojų, bet ir specifinių menų bei savitų subkultūrų. Visi miestai ir regionai nori turėti savo meno plenerus, orkestrus ir chorus, literatūros skaitymus ir knygų muges, teatrų ir kino festivalius. Vieniems miestams tai pavyksta lengviau, kitiems sudėtingiau. Vieni sukuria ir išplėtoja renginį kaip vietos kultūros tapatybę stiprinantį reiškinį, kiti per tęstinius renginius įtvirtina tinklinį tarpregioninį, tarpmiestinį ir net tarpkultūrinį tinklą.
    - Nepaisant to, kad buvote Johano bylos centre, kol kas vengėte apie ją komentuoti. Galbūt jūs tylėjote dėl tų, kurie buvo paveikti šio tyrimo, ar galbūt po visu tuo slypi itin šokiruojanti tiesa... Todėl tai ir buvo vienintelis būdas, kuriuo galėjau jus prisivilioti, - paaiškinau atsidusdamas, o jis nutaisė įsižeidusiojo veidą, bet tolesni žodžiai mane nustebino.
Taigi, koks tas posovietinis zombis? Ar jis kokybiškai skiriasi nuo sovietinio? Drįsčiau spėti, kad iš esmės nedaug kuo, nors ideologinis dangalas arba psichinis fonas, kaip matome, ir gerokai pakito. Tik gaja zombiška savimone galima būtų paaiškinti kai kuriuos grynai lietuviškus fenomenus, kurie ne tokie ryškūs net kaimyninėse, atrodytų, tą pačią totalitarizmo ir nužmoginimo patirtį išgyvenusiose šalyse.
Į lietuvių kalbą šis raštas išverstas kaip rusiška keistenybė ir niekaip neatstovauja lietuvių tautos. Pagal raudonšiknių įkvėptą raštą esame nusikaltėliai, kad puoselėjame savo tautinę valstybę bei kalbą, tik mes savęs nelaikome nusikaltėliais ir siunčiame pasaulinukus, besigviešiančius svetimo gero bei bekliedijančius apie vieną tautą, vieną kalbą, vieną praeitį bei vieną ateitį kuo toliau nuo mūsų galvų. Galų gale skaitykite Bibliją. Jūsų užmačios prieštarauja Dievo valiai ir pasmerktos anksčiau ar vėliau sužlugti. Žemėje visi tautų kalėjimai anksčiau ar vėliau sužlunga, tokia Dievo valia, kuri, paprastai, sutampa su laisvo žmogaus nuostatomis.
Tąkart susipažinau su Kūrybinių industrijų fakulteto dekane doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene ir Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja doc. dr. Egle Jaškūniene. Po sėkmingai realizuoto projekto buvau pakviestas į prof. dr. Tomo Kačerausko „Kūrybos visuomenė“ (2014) bei Richardo Floridos „Kūrybinės klasės iškilimas“ (2015) knygų pristatymą.
Trečia. Sunkiau pastebimas, bet labai svarbus šios koncepcijos bruožas yra tai, kad ji neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta yra iš diskurso eliminuojama sovietžmogių masę pavadinant nieko apibrėžto nebereiškiančiu žodžiu patriotai. Iš dėmesio lauko yra pašalinami žmonės, sunkiomis sąlygomis ir didelių netekčių kaina puoselėję ir išsaugoję lietuvybę ir valstybinę sąmonę, bei šių žmonių nuopelnai – tikrasis valstybės atkūrimo pamatas. Paneigus Tautą kaip politinį subjektą, jos vietą užima individų masė, kurios nariams nėra ir negali būti didesnio skirtumo, kas ką darė sovietmečiu ar kas ką padarė valstybę atkūrus.
Meilė nėra vien jausmas ar emocinis išgyvenimas, ji nėra kažkas mistiško, kas staiga iš niekur atsiranda ir savaime, nepaisant žmogaus valios, išgaruoja. Meilė nėra kažkas gatava žmonių tarpusavio santykiuose. Iš prigimties mums duotas juslumas ir jausmingumas, daugumos priimami už pačią meilę, tėra tik meilės žaliava. Iš jų reikia meilę susikurti asmeniniu valingu veiksmu. Tikroji meilė yra vartojimo priešybė ir jei žmogus turi meilės kaip jausmo (jausmingumas) ar aistros (juslumas) sampratą, galima numanyti, jog jis vadovaujasi vartotojiška nuostata ir meilė jame dar “vaikystės” stadijoje. Meilė neatsiejama nuo atsakomybės, pagarbos ir pažinimo, nes neįmanoma gerbti to, ko nepažįsti. Arba, kitaip sakant, pagarbus santykis – tai kito žmogaus priėmimas tokio, koks jis yra, o ne tokio, koks jis man reikalingas. Todėl meilė nėra akla. 
Bijau kad tarp mūsų ir nežemiškųjų civilizacijų karas neįmanomas... Juk tėvai niekuomet nesimuša su mažais vaikais, jie juos paprasčiausiai auklėja, nors kai kada tie auklėjimo metodai būna ir labai skausmingi... Mano nuomone Sifilis, Gonorėja ir ŽIV yra viena iš auklėjamūjų priemonių žmonijai. Tik žmonija yra nepaklusnus auklėjimasis,ji po kiek laiko nustoja kreipti dėmesį į panaudotus auklėjimo veiksmus ir vėl daro savo ka ir dariusi...
– Princetono universiteto profesorius Peteris Singeris yra pasakęs: „Internetas, kaip ir garo variklis, yra toks technologinis išradimas, kuris pakeitė pasaulį.“ Būtent skaitmenizacija ir interneto prieinamumas bet kuriam pasaulio gyventojui išryškino komunikacijos svarbą mūsų profesiniuose ir asmeniniuose gyvenimuose. Net ir tolimiausiame planetos kampelyje gyvenantis draugas ar kolega mums yra pasiekiamas vienu klavišo spustelėjimu. Internetas kiekvienam iš mūsų tarsi suteikia savotišką virtualų garsiakalbį, per kurį galime trimituoti visam pasauliui apie save ir savo darbus. Bet kuo daugiau „trimitininkų“, tuo daugiau triukšmo. Kad per tą triukšmą būtume išgirsti, savo komunikaciją turime labai gerai apgalvoti. Kieno mes norime būti išgirsti? Ką tiksliai norime jiems pasakyti? Kokias komunikacijos priemones turime pasirinkti, kad mūsų žinutė pasiektų ir paveiktų mūsų adresatą? Viena vertus, internetas mums atveria beribes komunikacijos galimybes su visu pasauliu. Kita vertus, negalima nė minutei pamiršti, kad šias galimybes turime ne tik mes, bet ir dar septyni milijardai pasaulio gyventojų. Septyni milijardai – didžiulė konkurencija, kuri apie komunikaciją mus verčia mąstyti kaip niekada daug ir kaip niekada strategiškai.
Akimirką, kai iš mūsų vaizduotės išnyksta tauta, mūsų moraliniai apsisprendimai irgi netenka atramos. Jie lieka be sankcijos arba bendruomenės, kuri jiems pritartų arba pasmerktų. Atsiduriame padėtyje, kai esame stumiami į pasirinkimą nebe tarp gėrio ir blogio, bet anapus jų, kur nebesuvokiame, kas tie gėris ir blogis yra. Šios strategijos požiūriu, siektina, kad net nebežinotume, jog tokia gėrio ir blogio skirtis gali egzistuoti. 
Dar vasarį jis buvo patvirtintas Senato, kur paramos sulaukė tik iki tol projektą kritikavusiems katalikams senatoriams tiesiogiai išdavus Bažnyčios mokymą ir sutikus palaikyti jam prieštaraujančias pataisas. Italijos politikos apžvalgininkai tai tiesiai pavadino „istorine katalikų išdavyste“. Vienalyčių partnerysčių įteisinimui sutrukdyti galėtų tik prezidento veto, grindžiamas prieštaravimu šalies Konstitucijai, tačiau tokia situacija nėra tikėtina. 
Apie pragarą aš užsiminiau tik po Jūsų pasisakymo, man tai ne tikybos dalykas, o savijautos ar pačio požiūrio į aplinką reikalas. Kas vienam pragaras, kitam gali pasirodyti rojumi. Dar daug ką apsprendžia patirtis. Galų gale nematau prieštaravimų tarp mokslo, jausmų burtų ir tikybos. Kaip nebūtų keista viskam atsirastų vietos Jūsų gyvenime, jei to panorėtumėte. Žaidžiate su švytuokle jau žengtas žingsnis burtų kryptimi, ryšio su gretimomis erdvėmis (nors gal jie mieliau tai įvardintų išmatavimais) kryptimi - sunkiai suderinamo tiek su tikyba, tiek su šiuolaikiniu mokslu.
    Ir ten, jos kairėje, jau pasukęs silpną ir drybsančią galvą jos kryptimi, buvo vienas vyras, jo įplėšti drabužiai ištepti išdžiuvusiu krauju. Džil prisitaikė ir nuspaudė gaiduką, siųsdama kulką per jo virusu išmazgotas smegenis, einantį jos kryptimi net tada, kai jis susmuko; už mirusio kūno buvo šiukšlių konteineris, o už jo, keli naujamiesčio apsipirkimo rajono blokai, dabar jos geriausias pabėgimo kelias.
    "Adolfas Hitleris nebuvo malonumų žudikas, bet tikiu, kad jie dalinosi daug panašių savybių. Jis tikriausiai praleido vaikystę be jokių naudingų paskatų. Jeigu būtų pasiekęs savo viltis suaugusio amžiaus, patekęs į meno mokyklą ir įsitvirtinęs kaip artistas, jis tikriausiai nebūtų troškęs tapti Fiureriu. Bet tuo gyvenimo tarpsniu, jis dar nebuvo niekieno pripažintas. Jis niršo prieš Likimą, kuris atsisakė jį sukurti ypatingu. Jis prisiekė kerštui prieš Dievą."
Istorikai teigia, jog meilė, kaip pagrindinis motyvas santuokai, yra labai jaunas santuokos institucijos istorijoje. Jam mažiau nei vidutiniškas žmogaus amžius. Meilė buvo greičiau pasekmė gyvenant kartu santuokoje nei jos sudarymo priežastis. Ir niekada žmonijos istorijoje santuokos institucija nebuvo tokia trapi kaip šiandien. Pasak prof. A. Maslauskaitės, socialinės istorijos tyrimai patvirtina, kad šeima iki XIX a. pab. – XX a. pr., o Lietuvoje ir iki XX a. antros pusės pirmiausia buvo socialinė ūkinė bendruomenė. Tai, jog meilė, o ne politiniai, ekonominiai, teisiniai, prokreaciniai, ūkiniai ar kiti motyvai tapo viena iš svarbiausių priežasčių santuokai sudaryti, pakeitė pačią šeimos instituciją.
the ultimate answer to your ? is no aroma therapy alone will not ease any of your suffering alone. terps are a booster if you must think this way, kind of like chasing a shot of whiskey w/your favorite brewsky. doesn’t do as much w/out the whiskey but can give you a very small minuscule amount of relief, but together they make a power house. hope that makes your ? clear as mud yes?

The Herakli were Skitarii heavy fire support specialists. These massive, vat-grown cybernetic soldiers were as large as Space Marines and were capable of carrying heavy laser weapons and multi-barrelled Autocannons with ease. The Herakli wore heavy red robes and cowls that were covered in Mechanicus sigils and were protected by thick ceramite amour plating that covered their chests and shoulders.
    Troškau išgelbėti merginą, pagrobtą ateivių ir įkalintą kupolo formos tvirtovėje. Troškau pasitelkti į pagalbą drąsą, inteligenciją ir patikimą lazerinį ginkliuką kovai prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių labui. Troškau būti šamanu, tremiančiu demonus ir pabaisas vienu burtažodžiu, kovojančiu prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogųjų organizacijų, susiremančiu telepatiniuose mūšiuose!
Labiausiai kultūros tyrimus ir teorinį mąstymą veikia du dalykai: būtinumas rengti tyrimų projektus, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų nauji vakarietiški teoriniai „vėjai“, ir universitetuose dirbantiems mokslininkams dėstytojams kurti naujas mokymo programas, kurios būtų patrauklios ir kitų šalių studentams. Įsigalintis projektinis mąstymas ir konkurencija dėl projektų finansavimo skatina paviršutinišką projektinį „naujumą“, nesirūpinant gautų duomenų sklaida ir plačiu aptarimu. Universitetinėse studijų programose didžiuma sąvokinių pasiskolintų naujovių „užvelkamos ant senų kurpalių“. Mokymo programos dažnokai atnaujinamos pasiremiant keliais žymesnių Vakarų mokslininkų veikalais ir jų nukaltomis sąvokomis, nedalyvaujant nei Vakarų mokslininkų tyrinėjimuose, nei jų sukeltose diskusijose. Suprantama, esama ir išskirtinių naujoviškų, savais medijų, kino, medijų meno ir atminties tyrinėjimais paremtų programų. Neskatinamos ir vietinės diskusijos dėl svarbesnių visuomenei tyrinėjimo krypčių ar dėl vienokių ar kitokių gautų rezultatų. Net rimtesni, savomis teorinėmis prieigomis grindžiami darbai nesulaukia deramo akademinės visuomenės, besirūpinančios užkulisinėmis projektinėmis batalijomis, dėmesio. Tad medijų teorijos poveikį galima aptikti tik kai kurių dailės istorikų ir dailėtyrininkų, taip pat kino ir atminties tyrinėtojų darbuose. Šiuo atžvilgiu medijų teorija neįgauna tos galios, kuri ją verstų veiksmingu S. Lasho ir kitų teoretikų iškeliamu požiūriu. Pagrindinė veiksmingumo sritis – rašyti galinčius laimėti finansavimą projektus, nes jau pati medijų sąvoka tarsi laiduoja geidžiamą naujumą. Mokymo programose medijų teorija pervadinama medijų filosofija, todėl atsiranda medijų ontologijos, medijų epistemologijos ir medijų estetikos programos. Esama ir filosofų medijų filosofijos gerbėjų, nors vakariečiai medijų tyrinėtojai tą sritį linkę vadinti medijų teorija. Kol kas lietuvių tyrinėtojai dar nekelia klausimų apie Lietuvos visuomenei ir lietuvių kultūrai medijų keliamus iššūkius ir teikiamas galimybes, juolab nesiaiškinama, koks turėtų būti požiūris į žmogaus pasaulio sumedijinimą ir sutechnologinimą ir koks yra kritinis medijų teorijos užtaisas, jei jo esama, tokio technologinimo atžvilgiu.
– Mano laimė, kad sunkumų daug nebuvo, repeticijose buvau iš tų, kuriems beveik viskas pavykdavo iš karto. Vis dėlto prieš pasakojant apie sunkumus, manau, turėčiau papasakoti apie mūsų vadovę Agnę Rickevičienę. Ji  stipriai mylėjo kiekvieną iš mūsų ir augino kaip vieną šeimą, tačiau repeticijų metu ji būdavo labai griežta ir pareikalaudavo iš mūsų maksimalių jėgų. Repeticijos trukdavo po šešias valandas, kartais mažiau, kartais net daugiau. O disciplina kaip suaugusių žmonių trupėje – prieš grąžindami kostiumus į sandėlį, mes turėjome juos išplauti, išlyginti ir gražiai sudėti į specialų maišą, repeticijų lankomumas buvo šimtaprocentinis, net sergantys šokėjai turėjo būtinai būti repeticijose, ne šokti, bet stebėti. Mes buvome maži ir nesuprasdavome, kad mums ši disciplina tik į naudą, todėl kartais nenorėdavome ir net bijodavome lankyti repeticijas. Daugelis neatlaikė šio didžiulio krūvio ir nustojo šokti, o tie, kurie išgyveno visus sunkumus, šiuo metu šoka visame pasaulyje garsiose šokių mokyklose.

trumpai ideja tokia - kadangi tos skles orientuotos padrikai ir bet kaip, ir ju ilgis yra be galo mazas, tai isivaizduokit, kad materija ir tuo paciu informacija keliauja per tas skylutes. taip pasidaro akivaizdu, kad norint informacijai is tasko A patekti i taska B jai reikia keliauti kreive. del to keliavimo greitis yra baigtinic. va, to kompo ideja tokia, kad galima taip nukreipt tas skylutes[na, man siaip labiau patinka worm hole terminas, nes jis asocijojasi su kazkuo tistanciu] taip, kad info is tasko A i B[pvz. RAM ir CPU] nueitu per maziausia galima laika.
Na aš nieko neskundžiau valdžiai ,o skundė jis,kalbėdamas kad matai toks ir toks varinėja tokias kalbas tarp Lietuvių,o mūsų toje seržantų mokykloje buvo 12 ir po otbojaus visi pasikalbėdavome savo kalba o Estai savo tarpusavyje. Tik rusai buvo nepatenkinti sakydavao,ka jūs ten paukščių kalba kalbatės gal mus užmušti tariatės. O tas niekšas nulėkė ir užstukino visas tas mūsų kalbas prieš miegą. po tokių kalbų sapnuodavome kad jau Lietuva laisva ir mus visus Lietuvius išlydi iš Ruso kariuomenės namo...
a pinene 2.17 mg/g= 0.00217g/g, then x100=0.217% alpha pinene, not 2.17%. 1000mg/g=100% then 100mg/g=10% and thus 10mg/g=1%. So clearly you do not have a very high alpha pinene there. 1% is high from what I have seen and 0.5% is very good. Alpha pinene evaporates more quickly than other terpenes so as you dry the cannabis you start to lose alpha pinene faster than the other terpenes.
Tais pačiais metais D. Stechas dalyvavo Dainų šventėje „Siemens“ arenoje, buvo Donato Bakėjaus pastatytų šokių solistas. Pašnekovas prisimena: „D. Bakėjus vieną kartą mane pakvietė į Anželikos Cholinos šokio teatro atranką. Anuomet apie ją beveik nieko nežinojau. Praėjau atranką ir debiutavau spektaklyje „Otelas“, o po metų – ir „Idiotas“. A. Cholinos teatre susipažinau su daugybe kitų profesionalių šokėjų, pradėjau šokti Panevėžio muzikiniame teatre ir dar dažniau dalyvauti įvairiuose spektakliuose.“
    Kada aš lioviausi tikėti Santa Klausu? Tiesą sakant, šis kvailokas klausimas neturi jokios svarbos. Visgi, jeigu paklaustumėte manęs, kada aš lioviausi tikėti, kad senis, vilkintis raudonąjį kostiumą, yra Santa, užtikrintai atsakyčiau: niekada netikėjau Santa, niekada. Aš žinojau, kad Santa, pasirodęs per mano darželio Kalėdų vakarėlį, yra apsišaukėlis, ir, dabar pagalvojus, kiekvienas iš mano grupiokų taip pat nepatikliai žvelgė į mūsų mokytoją, kuris apsimetė Santa. Nors niekada nemačiau, kaip mamytė bučiuoja Santą Klausą, jau turėjau savo įtarimų dėl egzistencijos senio, kuris dirbo tik per Kūčias.
Skitarii train with their integrated cybernetic weapon until they are of the appropriate age to be sent into a war zone. To guarantee their undying loyalty to the Adepts of Mars, all Skitarii undergo various forms of psychosurgery. Some have their minds wiped of both emotion and personality and are implanted with mental directives designed to ensure that they follow the orders of their commanding Tech-priest or Magos without question, even to the point of being essentially remotely controlled. Other Skitarii are allowed to retain a certain degree of personality, although their defining traits will always be belligerence and the desire to fight. Skitarii undergo genetic enhancement programmes that develop strength and aggression, and are physically and cybernetically augmented to further these traits.
Mes visi, mūsų visuomenė kaip socialinis vienetas kūrybiškumo link galime eiti tik vienu – konservatyvaus mąstymo atsisakymo ir jo sąmoningo laužymo – keliu. Išties nūdien atvirumas kūrybiškumui neretai būna tik suvaidintas, nemokšiškai imituojamas, siekiant būti madingam. Tačiau tai nėra tikrasis kūrybiškumas – tai tik nevykusi nevykusiai dėvima kaukė. Būti kūrybiškam – tai reiškia pirmiausia būti apdairiai drąsiu, tai neišvengiamai eiti prieš srovę, mesti iššūkį pilkai masei, protestuojančiai miniai.
2013 m.  recenzijoje apie dailininkę doc. dr. Remigijus Venckus yra rašęs: „Kūryboje vyrauja į įmantrios klasikos klodus apeliuojantis realizmo likučių žaismas ir abstrahuotos tikrovės poetiškumas-metaforiškumas. Tačiau Medos kuriama abstrahuota tikrovė nėra nenuspėjama, slėpiningai klampi ar baugi. Priešingai, ji atpažįstama, įvardijama, susiejama su dabartimi, su tuo, kas žymi nuotaiką ir tarsi nežinomas, bet nuspėjamas plyti čia ir dabar. Svarbiausias Medos tapyboje – potėpis. Čia jis ir dengia (maskuoja), o kartu ir išlaisvina tai, kas paslėpta nuo žiūrovo akių. Kaip ir dauguma meno kūrėjų, Meda tarsi siekia mus klaidinti: pirma – suteikti žiūrėjimo galimybę, antra – leisti pamatyti tai, ką norime išvysti, trečia – paneigti matomąjį. Potėpių žaismas, koloritas, nykstantys ir iškylantys daikto kontūrai traktuotini, kaip tuo pat metu veikiantis buvimas ir nebuvimas. Pastarasis dar labiau pasitraukia, kai žiūrovui leidžiama intuityviai pajusti tapybos kaip kalbinio modelio ryšį su klasikiniu tapybiniu bylojimu. Iš sodrios tamsos iškylantys daiktai Medos tapyboje netampa akivaizdžiai atpažįstamais ir stabilų svorį bei formą įgavusiais „tvariniais“. Medos kūryboje atpažįstama forma bei pavadinimas gali būti suvokti tik kaip kodai, leidžiantys įsitraukti į interpretacijos kartojimo ritmą. Taigi už kūrinio ne tik nieko nėra: nesunku suabejoti ir pačiu jo buvimu. Reziumuojant galima teigti, kad tokia kūrinio samprata gana postmodernistinė; t. y. postmodernu ant šiuolaikinio meno altoriaus paaukoti kūrinį ir vėliau savo maldą kaip komunikacinį tiltą su aplinka tiesti per interpretacijos galimybių aibę“ (žr. „Interpretacijos gimimas ir kūrinio mirtis…“, kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“, 2013 gruodžio mėn. 8 d.).
. Tačiau dėl kai kurių kultūros tyrimų sričių debatai apie jų „moksliškumą“ tai sustiprėja, tai nuslopsta, nepaisant išplitusio suvokimo, jog nėra ir negali būti tam tikrų vieningų moksliškumo kriterijų, kurie leistų nustatyti tos ar kitos srities „moksliškumą“. Nuo tų debatų, kurie pastaraisiais metais daugiausia susiję su naujų mokslo politikos gairių įtvirtinimu ir mokslo finansavimo pertvarkymu, nukenčia ar laimi geriau „moksliškumą“ gebančios įrodyti tyrėjų grupės. Teorijos klausimas taip pat susijęs su „moksliškumu“ – juk vargu ar galime įsivaizduoti nemokslinę teoriją. Nelabai sutiktume pripažinti teorija ir svarstymus, kurie neigia galimybę būti pagrįsti tam tikrais duomenimis ar faktais, juolab kvestionuoja faktų ontologinį realumą. Nors pozityvistinė mokslo samprata jau gerokai išklibinta, tačiau ji vis dar gaji – visur reikalaujanti faktais grindžiamų įrodymų. Ypač tose šalyse, kurias aplenkė intensyvi pastarųjų kelių dešimtmečių postmoderniojo būvio humanitarinių ir socialinių mokslų plėtra. Įsitvirtinant diskurso sąvokai išplito postmoderniosios teorijos ar postmodernaus teoretizavimo supratimas, apimantis, sakytume, neaprėpiamą teorinių prieigų bei teorinės raiškos įvairovę. Nors kai kurie tyrinėtojai postmoderniosios teorijos sąvoką laiko jau „išėjusia iš mados“, postmodernaus teoretizavimo bruožai įsitvirtino įvairiose kultūros bei socialinių tyrinėjimų srityse ir tapo daugelio tyrinėtojų „akivaizdumais“
Turbūt neatsitiktinai pasirinktu laiku - Lietuvos spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną - saulėtą gegužės 7-osios šeštadienio rytą į turbūt neatsitiktinai pasirinktą vietą - Lietuvos mokslų akademiją, kuri taip pat yra ir Lietuvą į Nepriklausomybę išvedusio Sąjūdžio gimimo vieta, - iš įvairių Lietuvos miestų sugužėjo šimtai lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimui neabejingų žmonių: mokslininkų, pedagogų, filosofų, rašytojų, kompozitorių, kultūros ir visuomenės veikėjų, senjorų, studentų, Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės sukviestų į konferenciją „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.
Tiesiog kai taip pradėsi galvoti, imsi kelti klausimą, ar tikrai verta būtų tavo sielai kentėti milijonus metų pragare. Tai yra, ar dabartinė tavo situacija tokia baisi, jog kančios milijonus metų pragare būtų vienintelis tavo išsigelbėjimas? Tada pamatysi, jog dabartinės kanačios greičiausiai yra totalus niekis, lyginant su tuo, kas gali egzistuoti, kai pati save graužtum tuos metus ištisai, būtum absoliučiai viena, ignoruojama ir nerastum jokio kelio susitaikymui su savimi, netgi pajaustum, kad esi tarsi atskirta nuo Dievo, tarsi jis tavimi šlykštisi (to, aišku, niekada nebūna, bet tau taip atrodytų taip stipriai, jog bet kokias Dievo pastangas atmuštum, o jis tavęs tikrai neverstų jo priimti, nes jis gerbia žmogaus laisvą valią).
    Nicholajus ir Versbovskis buvo vieninteliai išlikę iš B, ir tik todėl, kad jie abu naudojo bet kokias įmanomas priemones – Nicholajus pastūmė Bretą Metjūsą į rankas vienai iš būtybių, kai ji priėjo per arti, įgydamas labai svarbių sekundžių, kurios leido jam pabėgti. Jis matė Versbovskį šaunant Lį į koją dėl tos pačios priežasties, suluošindamas kareivį ir palikdamas jį, kad nukreiptų artimiausių viruso nešėjų dėmesį.
Na dėl Jėzaus turiu savo versiją. Iki mūsų egzistavo ne biologinė civilizacija sukurta tų pačių Kūrėju kaip ir mes. Tik jie buvo kitokie. Neturėjo ne materialios dalelės, bet turėjo didžiules materijos keitimo galimybes. Rezultate persikėlė į aukštesnių vibracijų lygį. Tuomet kūrėjai sukūrė mus jau biologinę civilizacija bet su ne materialia savo dalele ir be galimybės keisti materiją. Mūsų atsiradimą pirmoji civilizacija stebėjo. Mes atsiradom iš niekur ir tokie kokie esam. Čia pirmieji 251 poros. Po kurio laiko ta pirmoji civilizacija pradėjo mus išnaudoti energetine prasme ir šiaip žaisti su mūsų genetika ir iš jos gaminti visą kitą gyvūniją. Ir galutinis jų kūrybos vaisius - Jėzus. Iš mūsų teigiamų ir neigiamų emocijų tarsi iš niekur "sugeneravo" žmogų. Jis čia buvo tik apie 1.5m. Nieko nenuveikė kas rašoma tik įspūdingai su fejerverkais suiro. Ko pasekoje buvo sukurta visa pasaka apie jį. Tiesiog "mechaninį" eksperimentą panaudojo ir psichologiniais tikslais. Taip kad Jėzus mūsų kančių produktas o ne kažkoks gelbėtojas. Vertės jame jokios. :)
Kitas dalykas, kurį padarė J. Marcinkevičius ir kurio nelygstamos reikšmės šiandien nenorima pripažinti, yra jo vaidmuo Sąjūdyje. Iš savo patirties galiu absoliučiai autentiškai paliudyti, kad prasidėjus Sąjūdžio grupių steigimuisi ir prireikus važinėti po rajonus, apie Sąjūdį beveik niekas nieko nežinojo. Buvo visiška informacinė blokada. Tokiame kontekste į susitikimus atvykdavo saujelė tiems laikams pakankamai drąsių, bet vis tiek natūraliai išsigandusių žmonių. Pradėjus jiems kalbėti apie Sąjūdį, vienintelė priemonė išvengti žmonių išsilakstymo buvo pradėti vardinti jiems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių vardus. Pirmasis, nes įtaigiausias vardas, kurį tekdavo ištarti, visada buvo Justino Marcinkevičiaus. Tik tada žmonės pradėdavo klausytis ir Sąjūdžio plėtra Lietuvoje galėjo judėti į priekį. 
Mokslininkas stažavosi ir kėlė kvalifikaciją užsienio universitetuose ir įmonėse Švedijoje, Kinijoje, Maltoje, Turkijoje, Portugalijoje, Italijoje, Lenkijoje, Čekijoje, etc. Prof. dr. S Dadelo taip pat parengė autorinių ir kolektyvinių mokslo darbų, kurių galima suskaičiuoti daugiau nei 70. Lietuvoje išleido tris mokomuosius leidinius ir vieną vadovėlį, užsienyje – vieną monografiją. Yra dviejų JAV ir keturių Lenkijos mokslo žurnalų redkolegijų bei kelių tarptautinių mokslininkų organizacijų narys.

It is well established that cannabis is capable of affecting the mind, emotions and behavior. The main psychotropic cannabinoid, delta-9-tetrahydrocannabinol (THC) has been intensely studied. However, many of the other cannabinoids, terpenoids and flavonoids found in medical marijuana that play a big role in boosting the therapeutic effect of cannabis remain understudied.


Apie sovietizavimosi savanoriškumą ir tariamą pozityvią režimo ir kone visos visuomenės sąveiką galima pasakyti taip: parama režimui diktatūros sąlygomis gali atrodyti nuoširdi ir kone visuotinė. Tačiau tikroji parama diktatūrai išaiškėja tik diktatūrai susilpnėjus arba žlugus. O tokiomis sąlygomis, kaip puikiai žinoma iš daugelio istorinių pavyzdžių, kone visuotinė parama gali vos ne akimirksniu pavirsti į taip pat kone visuotinę panieką ar neapykantą.
Su teatro ir kino žmonėmis yra susiję ir labiausiai kinemetografiški A. Aleksandravičiaus portretai. Tai teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo portretas prie baro menininkų grupėje ir dvigubi portretai kino režisierių Algimanto Puipos ir Janinos Lapinskaitės, aktorės Eglės Gabrėnaitės ir režisieriaus Roko Ramanausko. A. Aleksandravičiaus savitumas - fotografijos kūrimas ne kaip "sustabdytos akimirkos", bet kaip įkūnijančios ilgesnę laiko sekvenciją. |o kompozicijos maitinasi iš kino meno išraiškos priemonių, kas mažai eksplotuota Lietuvos fotografijoje, bet nuo 1930 m. tapo labai svarbia tendencija Vakarų fotografijoje. A. Aleksandravičius perima panoraminį operatoriaus žvilgsnį interjere kaip fotografavimą iš arti. Neatsitiktinai jis beveik atsisako dienos šviesos ir dirba patalpose su dirbtiniu apšvietimu. |is pats keičia ir nukreipia šviesą slėpdamas nereikšmingus dalykus ir prikaustydamas dėmesį prie pagrindinių. Kartu šis jo apšvietimas labai gyvybingas. Šalia šviesos ir šešėlio kontrastų - šilta, švytinti, prisodrinta gilios juodos ar sepijos tonų šviesa. Dažnai ji ne apnuogina, o prisiliečia prie tamsos gaubiamo portretuojamojo.
The Skitarii forces of the Adeptus Mechanicus take a variety of forms. On warships and Explorator vessels operating within the Koronus Expanse and the Calixis Sector, specially-programmed Skitarii are a necessity, for they serve as the members of boarding parties, security personnel and bodyguards where other forms of Skitarii would be impractical. Within the Mechanicus territories of the Calixis Sector, these warriors are known as Classiarii, a term of obscure meaning within the ancient traditions of the Calixian Mechanicus, believed to mean "mariners." Nigh-impervious to vacuum, fitted with thick, implanted armour, and equipped with an array of implanted weaponry designed for void combat and combat in the cramped enclosures of a starship, a Classiarius trooper is literally built for ship-to-ship combat.
    "Ką tik mano pateiktas paaiškinimas yra išoriniai veiksniai, kurie turi įtakos asmeniui. Kita lygties pusė yra aspiracijos ir svajonės, kurios egzistuoja natūraliai kiekviename žmoguje. Rizikuodamas pasirodyti kontroversišku, manau, kad baisiausios, kraują stingdančios žmogžudystės yra tų, kuriems nepavyko tampi didžiomis asmenybėmis. Tie, palikę vardą istorijoje savo didžiais žygiais ar baisiais nusikaltimais, yra tarsi dvyniai, gyvenantys priešingose pasaulio pusėse. Jie turi panašumų... Tie, padarę neįsivaizduojamas žudynes, ir tie, pasiekę didžius dalykus, abu turi milžiniškas fantazijas, svajas ir ambicijas savo širdyse. Kadangi abu slepia tokius gigantiškus siekius savyje, jie niekada nėra patenkinti, ir jie niekada nepasiduos, neišvydę išsipildant savo svajonėm. Kuo didesnės viltys ir norai asmenyje, tuo labiau jie sugebės pasiekti aukštumų, tapdami baisiais nusikaltėliais. Troškimų turėjimas yra gebėjimas duotas nuo gimimo, bet ar šioms aspiracijoms bus lemta pražysti priklauso nuo vieno aplinkos. Priklauso nuo to, ar kas nors pasako jums, kad turi teisę gyventi ar ne."
Neatsitiktinai A. Aleksandravičius 1988 m. sukuria ciklą Kultūristai. Pats jis nuo 1984 m. iki 1991 m. buvo kultūrizmo treneris ir net metus yra treniravęs Lietuvos jaunimo rinktinę. Jis puikiai žino šios specifinės terpės taisykles ir moka jas atskleisti žiūrovui. A. Aleksandravičių domina ypatingas sportininkų santykis su savo pačių kūnu ir jo demonstravimas per varžybas ant pakylos. Dirbtinai hipertrofuoti kūno raumenys čia svarbesni už veidus, bet fotografas moka tai parodyti be parodijos.
Apskritai Lietuvos kultūros ir meno veikėjų ciklas - itin melancholiškas. Į klausimą, kodėl taip yra, sunku vienareikšmiškai atsakyti. Viena iš priežasčių galėtų būti tai, kad viskas vyksta dvigubai uždaroje erdvėje. Išskyrus muzikos atlikėjus ir vieną kitą menininką ar kritiką, dauguma mūsų meno ir kultūros veikėjų ne kosmopolitai. Jie nėra nacionalistai savo įsitikinimais, bet gyvena uždarą, giliau tik su Lietuva ir artimiausiu regionu susijusį asmeninį ir kultūrinį gyvenimą. Užsienio šalyse jie lankosi tik epizodiškai ir jos netampa nei jų studijų, nei gyvenimo etapų stotimis. Kultūrinio peizažo ir tradicijų vienalytiškumas suteikia saugumo jausmą, bet kartu varžo laisvę, kelia ankštumo pojūtį. Menininkų portretai atspindi šį dvilypumą. Tyloje aplink juos tvyro nerimas.
Pastarasis, beje, sukelia daugiausia visuomenės nepasitenkinimo, nes visuomenė girdi tai, kas jai yra sakoma. Jei yra sakoma, kad tikslas yra sumažinti universitetų skaičių, žmonės tai ir girdi. Visgi tai yra viena iš šiuo metu pasirinktų priemonių, o priemonę skelbti vien tik kaip tikslą nėra teisinga. Svarbu yra, ne tik ką  darome, bet ir tai, kaip tai pateikiame.
Savo audiovizualinę kūrybą demonstruodamas vietinės ir tarptautinės reikšmės festivaliuose aš visada sulaukdavau kritinio ir paskatinamojo R. Ruokio žvilgsnio. Būta ir akimirkų, kai gausiai diskutuodavome apie šiuolaikinę eksperimentinę kūrybą bei vykstančius kultūros pokyčius. R. Ruokis visada atsigręždavo į jaunimą ir padrąsindavo kurti ir išbandyti naujas kūrybos formas.
Kad būti labai stipriai reikia prisiminti ir sapną ir gyvenimą; bet kartais tiesiog viskas slysta iš rankų ir tiesiog neprisimeni. Ir sapne yra sapnuojama, tai sapnas sapne. Kartais sapne suvokiu, kad toje sapno vietoje jau esu šimtąjį kartą, bet iš tiesų tą sapną sapnuoju pirmą kartą. Yra labai daug tunelių. Suvokiu kad juose( tuneliuose) dalyvauju, tik retkarčiais prisimenu. O kai nušvis protas visus tunelius prisiminsiu ir esmę prisiminsiu. Nes kažkur tai yra esmė.
Linalool has been isolated in several hundred different plants. The Lamiaceae plant and herb family, which includes mints and other scented herbs, are common sources. The Lauraceae plant family, which includes laurels, cinnamon, and rosewood, is also a readily available source. The Rutaceae family, which contains citrus plants, is another viable source. Birch trees and several different plant species that are found in tropical and boreal climate zones also produce linalool. Although technically not plants, some fungi produce linalool, as well. Linalool is a critical precursor in the formation of Vitamin E.
– Princetono universiteto profesorius Peteris Singeris yra pasakęs: „Internetas, kaip ir garo variklis, yra toks technologinis išradimas, kuris pakeitė pasaulį.“ Būtent skaitmenizacija ir interneto prieinamumas bet kuriam pasaulio gyventojui išryškino komunikacijos svarbą mūsų profesiniuose ir asmeniniuose gyvenimuose. Net ir tolimiausiame planetos kampelyje gyvenantis draugas ar kolega mums yra pasiekiamas vienu klavišo spustelėjimu. Internetas kiekvienam iš mūsų tarsi suteikia savotišką virtualų garsiakalbį, per kurį galime trimituoti visam pasauliui apie save ir savo darbus. Bet kuo daugiau „trimitininkų“, tuo daugiau triukšmo. Kad per tą triukšmą būtume išgirsti, savo komunikaciją turime labai gerai apgalvoti. Kieno mes norime būti išgirsti? Ką tiksliai norime jiems pasakyti? Kokias komunikacijos priemones turime pasirinkti, kad mūsų žinutė pasiektų ir paveiktų mūsų adresatą? Viena vertus, internetas mums atveria beribes komunikacijos galimybes su visu pasauliu. Kita vertus, negalima nė minutei pamiršti, kad šias galimybes turime ne tik mes, bet ir dar septyni milijardai pasaulio gyventojų. Septyni milijardai – didžiulė konkurencija, kuri apie komunikaciją mus verčia mąstyti kaip niekada daug ir kaip niekada strategiškai.
Žinoma, jau ir keli šimtai žmonių yra nemažas būrys, jėga, įgali šį tą nuveikti, tačiau po konferencijos niekaip iš atminties neblėso renginyje matyti filmuoti kadrai iš Sąjūdžio laikų, kur Just.Marcinkevičiaus kalbos klausosi ir kone kas antrą jo pasakytą sakinį griausmingomis, nuoširdžiomis ovacijomis palydi niekaip į Vingio parką nesutelpanti šimtatūkstantinė minia, mojanti trispalvėmis, vieninga it uola... Negali būti, kad šiandien visi tie žmonės jau yra mirę ar emigravę - netikiu, kad galėjo taip nutikti. Tuomet - kurgi jie šiandien?..
. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Lietuvos kultūros ir apskritai humanitarinės srities tyrėjai vis labiau pasitelkia naujas užsienio šalių mokslininkų teorijas bei sąvokas. Galima stebėti tam tikras vienais ar kitais pasiskolintais konceptais paremtų tyrimų bangas, gerokai atsiliekančias nuo pirminių vakarietiškųjų. Sparčiai plito pavėlavęs dekonstruktyvizmas, taip pat socialinio konstruktyvizmo idėjos, kurias kildino ir į lietuvių kalbą išverstas Benedicto Andersono veikalas Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir išplitimą (1999). Į istorijos ir su ja susijusių tyrinėjimo laukus vis labiau skverbiasi atminties, taip pat vaizdinio ir vaizdumo (visuality) konceptai, jaučiamas ir medijų teorijos poveikis. Nors pasiskolintų teorinių nuostatų bei konceptų taikymas konkretiems vietinės visuomenės ir kultūros tyrinėjimams yra problemiškas dėl vietinės specifikos, į kurią kultūros tyrinėtojui būtina atsižvelgti, tačiau į tai dažniausiai nekreipiama dėmesio. Dažniausiai teoriniai konceptai taikomi nesigilinant į tiriamą konkrečią vietinę sociokultūrinę aplinką, jos susiklostymo bei raidos ypatumus. Todėl daugelis tyrimų tarsi pakimba ore, o socialiniuose tyrimuose plinta įvairiausios apklausos ir jų duomenų pagrindu daromi „moksliniai“ apibendrinimai. Tačiau tų apklausų duomenys yra abejotini, nes jų interpretavimas stokoja aiškesnio „teorinio“ pagrindimo, kuriam būtinas visuomenės, jos kultūros, socialinių ryšių tinklo vaizdinys.

– Taip, išties, VGTU KIF renginių inžinerijos bakalauro studijų programa – pirmoji ir vienintelė Lietuvoje. Ši programa skirta tiems, kuriems nesvetimi matematikos, fizikos, informatikos mokslai ir kurie savo karjerą norėtų susieti su pramoginių renginių organizavimo veiklos sritimi. Renginių inžinerijos studijų programos centre – pramoginių renginių aptarnavimo, scenos įrangos, konstrukcijų, sistemų, specialiųjų ir videoefektų techniniai bei inžineriniai sprendimai.


isivaizduok, kad dvi realybes egzistuos vienu metu, bet ju laikiniai invariantai bus skirtingi? taip tu galesi uzkraut savo prota tenais, jis ten developinsis , o po to skirtumus dasidaunloadint sau i smegenis... jeigu sukurtume tokia virtualia realybe, kuri egzistuos ir kurios laiko kvantas bus be galo mazas[a.k.a. laikas leks labai greitai], tai ta visuomene issivystys labai greitai. todel ir zinios bus labai dideles.

● Nerimas dėl rytdienos. Biblijoje išpranašauta: „Paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1). Dabar išties žmones slegia daug sunkumų, todėl daugelis ieško patarimo pas astrologus, aiškiaregius, chiromantus, mediumus. „Tai viena iš nedaugelio verslo sričių, kuriai nepakenkė ekonomikos nuosmukis, — pasakė vienas mediumas. — Laimingi žmonės pas mus paprastai nesilanko.“ Viena aiškiaregė iš Kanados atskleidė: „Pastaruoju metu į mane kreipiasi net seni verslininkai. Jie skambina man specialiu įstaigos telefonu arba per posėdį savo mobiliuoju pašnibždomis prašo patarimo. Seniau tokie žmonės dažniausiai būdavo nusiteikę skeptiškai ir eidami pas aiškiaregius tikrai jausdavosi nejaukiai.“
×