Tridiene kultura: naudojama citogenetiniame metode (sio metodo esme – pakitusio kariotipo lyginimas su normaliu). Kadangi chromosomos buna stebimos tik besidalijancioje lasteleje, tiesioginu metodu tiriamos tik intensyviai besidalijanciu audiniu lasteles. Placiausiai naudojama tridiene zmogaus leukocitu kultura. Zmogaus lasteles periferiniame kraujyje nesidalija, todel 0,5 ml tiriamo kraujo specialiuose plastikiniuoe indeliuose uzpilama audiniu terpe, kurioje yra preparatas, priverciantis limfocitus nuolat dalintis. Didziausias susidaranciu mitoziu skaicius pasiekiamas po 64-72 val., todel kultura vadinama tridiene. Kultivavimo pabaigoje i terpe ilasinama kolcemido: sis preparatas ardo mitozes dalijimo verpste, ty uzfiksuoja mitoze metafazes stadijoje.
Taip režisieriaus Juozo Miltinio, balerinos Eglės Špokaitės, pianistės Mūzos Rubackytės, pianisto Petro Geniušo portretuose ar dvigubame choreografės Andželikos Cholinos bei aktorės Dalios Michelevičiūtės laikysena portrete atrodo labai natūrali, bet ji rafinuotai elegantiška ir susijusi su savistaba ir pasirodymu viešumoje. Jie nė akimirkai nepraranda situacijos kontrolės. Režisieriai Henrikas Šablevičius, Jonas Jurašas, Antanas Markuckis, Rimas Tuminas savo išraišką ir laikyseną meistriškai inscenizuoja. Aktorių Valentino Masalskio ar Gedimino Girdvainio, Algio Matulionio individualybės persipina su vaidmenimis įsikūnijamų herojų ar atliekamų kūrinių charakteriu. Būdami žvaigždės šie žmonės tuo pačiu mato save ir žiūrovų akimis panašiai kaip veidrodyje. Todėl jiems tenka įkūnyti jų lūkesčius.
Pirma. Ji taip pat yra paremta labai siaura faktine medžiaga. Pagrindinis Putinaitės šaltinis yra sovietmečiu pripažintų rašytojų kūriniai, antras pagal svarbą – sovietmečio veikėjų pasisakymai ir prisiminimai. Kitokių duomenų, pavyzdžiui  represinių struktūrų dokumentų, kurie galėtų atskleisti ir pasipriešinimo, ir represijų mastą, autorė nelinkusi analizuoti. Dokumentai kiek plačiau pasitelkiami tik ateizaciją nagrinėjančioje knygoje Nugenėta pušis. Apie daugelį įvykių, procesų ir tendencijų dar gali papasakoti liudininkai, tačiau autorė turbūt neatsitiktinai neranda reikalo jų prakalbinti.
Vis tik mados diskursui ir mados fotografijai labai aktuali simbolinė pridėtinė vertė. Šiuo atveju batų simbolinė pridėtinė vertė bus jų (batų) paviršiaus tekstūra, simbolizuojanti socialinį savininko statusą, rankinės – derėjimas prie prabangios suknelės ir prabangos įspūdžio sustiprinimas. Taigi  batai perkami ne vien dėl to, kad būtų patogu vaikščioti, kad apsaugotų nuo šalčio ir drėgmės, bet ir dėl galimybės reprezentuoti tam tikro visuomenės sluoksnio tapatumą. Tad net mados fotografijos atveju galima teigti, kad tinkamas socialinio sluoksnio atspindėjimas nuotraukoje lemia mados daikto simbolinę pridėtinę vertę. Sėkmingu fotografo darbu yra stiprinama mados daiktą sukūrusio asmens arba kompanijos vertė, o taip pat ateityje gali būti garantuojamas kuriamų produktų kainos didėjimas.
Daugybė žmonių pasaulyje šiuo metu svarsto, kaip knyga mūsų dienomis galėtų atremti kone visuotiniu tapusį bodėjimąsi skaitymu. Mums gi labiausiai rūpi, kaip tiesioginio iššūkio akivaizdoje knyga galėtų svariau pasitarnauti Anykščiams? Koks nors vienas drovus drugelio plastelėjimas nieko nepakeis, pavieniai veiksmai ne tik turizmo, bet ir daugelyje kitų sričių kelia vien sąmyšį. Bet jei kultūros, švietimo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, tėvai atliktų būtiniausius „namų darbus” perkainojant, populiarinant knygą, įtraukiant ją į pirmaeilį kasdienybės „asortimentą“, jei įgyvendintume nors programą minimum, jau galėtume švęsti dvasios pergalę.
Krokuvos nacionaliniame muziejuje, Vyskupo Erazmo Cioleko rūmuose, saugomas gana retai sutinkamo siužeto paveikslas – „Didysis apaštalų siuntimas“. Evangelijose minimi keli kartai, kai Kristus siunčia savo mokinius į misijas (galima palyginti Mk 6, 7–13, Mt 28,16–20, Jn 20,19–21, Lk 24, 47–48, Mk 16, 15–18 aprašomus įvykius). Bandant suprasti, kurį momentą iliustruoja šis atvaizdas, reikia įsižiūrėti į paveikslo detales. Kristus vaizduojamas jau po
tu tikrai manai kad tai gera iseitis butu?o as tai tikrai nemanau..isivaizduok tavo smegenys gali tik galvoti,o kaip visi zemiski dalykai,kaip kuniski malonumai?zinau pasakysi kad tai nera svarbiausia,tacia pakankamai svarbu..tiesa pasakius nesuprantu,koks tikslas tik egzistuoti,as tikrai nenoreciau kad gyvos butu tik mano smegenys,be mano zavaus kunelio,taip nemanai?
    Karlosas vėl pasuko galvą į priekį ir jautė, kaip jo žandikaulis nutįso nuo to, ką pamatė ir išgirdo; jie buvo pakankamai arti, kad jis galėtų atskirti jų atskirus bruožus, keistos dejonės, dabar aiškiai girdimos. Nudriskę, krauju išdergti rūbai, nors keli buvo iš dalies nuogi; išblyškę veidai, ištepti raudoniu, akys, kurios nematė nieko; būdas, kuriuo keli ištiesė savo rankas, tarytum siekdami kareivių liniją, vis dar už kvartalo. Ir disfigūracijos
Na iš šio pasaulio "vidaus" sudėtinga spręsti kaip yra iš tikro. Juslių galimybės pakankamai ribotos nors ir pakankamos egzistavimui. Bet pažinimui mažoka. Reikia "išorinės" informacijos kaip čia viskas sutverta. Ir geriausias šaltinis tie kurie tai sukūrė. Bet leisti prisijungti prie Jų jau sprendžia Jie. Pažiūrėjus biblinio dievo variantą akivaizdu kad tai ne dievas o geriausiu atveju "ateiviai". Taip kad surastas kitoks variantas ir dabar tikrinu ar teikiama tiksli informacija. Tik tiek. :)

Labiausiai kultūros tyrimus ir teorinį mąstymą veikia du dalykai: būtinumas rengti tyrimų projektus, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų nauji vakarietiški teoriniai „vėjai“, ir universitetuose dirbantiems mokslininkams dėstytojams kurti naujas mokymo programas, kurios būtų patrauklios ir kitų šalių studentams. Įsigalintis projektinis mąstymas ir konkurencija dėl projektų finansavimo skatina paviršutinišką projektinį „naujumą“, nesirūpinant gautų duomenų sklaida ir plačiu aptarimu. Universitetinėse studijų programose didžiuma sąvokinių pasiskolintų naujovių „užvelkamos ant senų kurpalių“. Mokymo programos dažnokai atnaujinamos pasiremiant keliais žymesnių Vakarų mokslininkų veikalais ir jų nukaltomis sąvokomis, nedalyvaujant nei Vakarų mokslininkų tyrinėjimuose, nei jų sukeltose diskusijose. Suprantama, esama ir išskirtinių naujoviškų, savais medijų, kino, medijų meno ir atminties tyrinėjimais paremtų programų. Neskatinamos ir vietinės diskusijos dėl svarbesnių visuomenei tyrinėjimo krypčių ar dėl vienokių ar kitokių gautų rezultatų. Net rimtesni, savomis teorinėmis prieigomis grindžiami darbai nesulaukia deramo akademinės visuomenės, besirūpinančios užkulisinėmis projektinėmis batalijomis, dėmesio. Tad medijų teorijos poveikį galima aptikti tik kai kurių dailės istorikų ir dailėtyrininkų, taip pat kino ir atminties tyrinėtojų darbuose. Šiuo atžvilgiu medijų teorija neįgauna tos galios, kuri ją verstų veiksmingu S. Lasho ir kitų teoretikų iškeliamu požiūriu. Pagrindinė veiksmingumo sritis – rašyti galinčius laimėti finansavimą projektus, nes jau pati medijų sąvoka tarsi laiduoja geidžiamą naujumą. Mokymo programose medijų teorija pervadinama medijų filosofija, todėl atsiranda medijų ontologijos, medijų epistemologijos ir medijų estetikos programos. Esama ir filosofų medijų filosofijos gerbėjų, nors vakariečiai medijų tyrinėtojai tą sritį linkę vadinti medijų teorija. Kol kas lietuvių tyrinėtojai dar nekelia klausimų apie Lietuvos visuomenei ir lietuvių kultūrai medijų keliamus iššūkius ir teikiamas galimybes, juolab nesiaiškinama, koks turėtų būti požiūris į žmogaus pasaulio sumedijinimą ir sutechnologinimą ir koks yra kritinis medijų teorijos užtaisas, jei jo esama, tokio technologinimo atžvilgiu.
Štai balandžio viduryje Chabarovsko rajono teismas būrėjai, kuri apgavo kelias pagyvenusias moteris, skyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Būrėja kartu su bendrininke  gatvėje prieidavo prie moterų ir pranešdavo, kad šios yra užkeiktos, o už užkeikimo nuėmimą paprašydavo atiduoti su savimi turimus visus pinigus ir papuošalus. Ji sakydavo, kad po seanso viską sugrąžins. Seansas buvo labai paprastas. Būrėja liepdavo „užkeiktosioms“ lėtai nueiti iki daugiabučio namo trylikto lango ir sugrįžti atgal. Tačiau sugrįžusios nelaimėlės jau nieko neberasdavo – nei būrėjos, nei savo pinigų. Taip būrėja sugebėjo išvilioti per milijoną rublių.
Nagrinėjamoje byloje A. Naruševičienė buvo kaltinama apgaule įgijusi ir užvaldžiusi didelės vertės turtą. Nustatyta, kad nukentėjusieji kreipėsi į A. Naruševičienę aiškiaregės konsultacijų. Ji įtikino nukentėjusiuosius dėl jiems ir jų artimiesiems gresiančių nelaimių, netekčių ir jos galių tai įveikti. Taip už tariamą turto apsaugą, gyvenimo ir verslo sutvarkymą, sielos išvalymą, užkalbėjimų nuėmimą, amuletus, apgaule iš keturių nukentėjusiųjų įgijo didelės vertės turtą.
Burtininkė kelis kartus skambino sergančios mergaitės motinai, buvo nuvažiavusi pas ją į namus ir į kolektyvinį sodą ir vis gąsdino šeimą, jog mergaitė mirs. Kartą Ala motinai atvežė du amuletus, kurie kainavo po 5000 dolerių kiekvienas. Burtininkės prigąsdinta ir ja tikinti moteris amuletus nupirko. O A. Naruševičienė jau toliau spendė spąstus ir įtikino motiną, kad dukrą reikia išvežti gydyti į užsienį. „Taupyk pinigus, rudenį važiuosim gydytis. Reikės 50 000 „žalių“. Tavo dukters gyvenimas – mano rankose, jei pinigų negausi, ji numirs“, – gąsdino būrėja.
×