Šėtonas apsimeta geru ir padedančiu. Jis bando atrodyti kaip kažkas gero. Šėtonas duoda aiškiaregiams informacijos apie žmogų tam, kad tas žmogus „užsikabintų“ ir užsiminėtų tuo, ką Dievas draudžia. Iš pradžių tai atrodo labai nekalta, tačiau ilgai netrukus žmonės tampa priklausomi nuo aiškiaregystės ir net nepajaučia, kaip atsiduoda šėtono valdžiai, kuri griauna jų gyvenimus. Petras rašė: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti“ (1 Petro 5:8). Kai kuriais atvejais patys aiškiaregiai yra apgaunami ir nežino, iš kur ateina informacija. Nesvarbu, kaip ten bebūtų, ir iš kur ta informacija beateitų, spiritizmas, raganystė ir astrologija nėra dievoti būdai gauti informaciją. Kaip Dievas nori, kad mes sužinotume, kokia yra Jo valia mūsų gyvenimams? Dievo planas yra paprastas, bet galingas ir efektyvus: Biblijos skaitymas (2 Timotiejui 3:16-17) ir išminties prašymas maldoje (Jokūbo 1:5).


Studijuoti tenka intensyviai, atliekant daug praktinių užduočių, o vietoj magistrinio darbo reikia atlikti praktiką kūrybinių industrijų sektoriuje. Maža to, kad studijų ciklas susideda iš rudens, pavasario ir dviejų vasaros semestrų, kurie eina vienas po kito be jokios pertraukos. Žiemos pradžioje dar būna ir žiemos semestras, kurio metu visi studentai važiuoja į garsiausias Los Andželo ir Niujorko turinio kūrimo kompanijas („Warner Bros“, „ABC“ ir panašiai), kad „iš vidaus“ susipažintų su jų veikla.
Aš taip pat savotišką publiką turėjau Kaune ir Vilniuje, kai vykstant festivaliui „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” pristatinėdavau kitų menininkų parodas. Ne kartą po savo kritinės kalbos esu gavęs gėlių iš auditorijos. Nors jau tris metus esu labiausiai įnikęs į mokslo vadybos ir pedagogikos procesus, bet šį pavasarį Vilniuje apsilankius kolegės kuruojamoje tarptautinėje parodoje (tiesa aš joje viešai netariau jokio kritikos žodžio), buvau atpažintas meno kolekcionierių. Nors aš jų niekada nepažinojau, nesidomėjau jų sukauptomis kolekcijomis, tačiau jie sveikinosi su manimi ir konstatavo, kad pasiilgo mano vedamų parodų pristatymų, publikuojamų kritinių recenzijų. Yra ir tokių atvejų, kai pavieniai žmonės sužinoję, kad Klaipėdoje kalbėsiu per parodos pristatymą specialiai atvyksta net iš Kėdainių. Tai iš ties džiugina, tai iš ties rodo, kad dirbu ne veltui.
Tiesa, liberaliosios minties susitelkimas į individą ir jo laisvę atnešė ir daug gėrio. Teisinė individo kaip laisvo ir racionalaus veikėjo apsauga ir asmens savimonei suteikta pagarba iš tiesų yra svarbūs liberalių demokratijų laimėjimai. Tačiau tuo pat metu Vakarų liberalizme matome laipsnišką natūralių bendruomenių, ypač santuokinių, šeimos ir bažnytinių bendruomenių, eroziją. Taip yra todėl, kad konstruojantis mąstymo būdas negali suvokti šeimos kaip prigimtinės bendruomenės ir kaip integralaus bendrojo gėrio, neredukuojamo į atskirų narių naudą ir interesus.
Trečia, man svarbu kartu su kolektyvu puoselėti, tobulinti ir populiarinti pramogų industrijų ir renginių inžinerijos studijų programas. Ketvirta, kurti papildomas studijų programas, susijusias su plačiu pramogų industrijų lauku ir naujausių technologijų taikymu. Penkta, remiantis katedros ir viso fakulteto tyrimais bei moksliniu potencialu, bendruomeniškai vykdyti praktikų konsultacijas. Šešta, plėsti tarptautinius mokslo ir studijų tinklus, atnešančius naudos ne tik katedrai ar fakultetui, bet ir visam universitetui.

Man nuo pradžiu tai buvo „kita pusė“ ir taip, tikriausiai, pasiliks. Iš tikro esame apsupti tarpininku, kuriems esame brangus išteklius. Visi mūsų pasaulio žmonės yra tikri, bet iš tikro, jei tuo tikėsite, galite pakliūti į tokį pasaulį, kuriame Jus tebūtumėte vieinintelis tikras žmogus, o kiti apsimetėliai Jumis naudotųsi kaip brangiausiu ištekliumi.
Išėjusi iš kolonijos būrėja apsigyveno Čerepovecuose ir vėl ėmėsi veiklos, kurią geriausiai mokėjo. Vietinėjė spaudoje ji pasiskelbė, kad gydo nuo visų ligų, naikina užkeikimus, išvaiko piktąsias dvasias. Vėl lengvatikiai rikiavosi į eilę, kad atiduotų savo pinigus. Ir tik viena moteris kreipėsi į policiją. Tai buvo pacientė, kuri, anot būrėjos, buvo „užkerėta per daiktus“, kuriuos lietė. Būrėja sudarė sąrašą daiktų, kuriuos serganti moteris turėjo išnešti iš namų ir kurie buvo reikalingi magijos seansui. Į sąrašą pateko sidabriniai stalo įrankiai, juvelyrinai dirbiniai ir 50 000 rublių, buvusių namuose. Tačiau po seanso pacientei nė kiek nepagerėjo, o būrėja neatsiliepė į jos skambučius, dingo ir daiktai. Tuomet moteris ir kreipėsi į policiją.
Apskritai Lietuvos kultūros ir meno veikėjų ciklas - itin melancholiškas. Į klausimą, kodėl taip yra, sunku vienareikšmiškai atsakyti. Viena iš priežasčių galėtų būti tai, kad viskas vyksta dvigubai uždaroje erdvėje. Išskyrus muzikos atlikėjus ir vieną kitą menininką ar kritiką, dauguma mūsų meno ir kultūros veikėjų ne kosmopolitai. Jie nėra nacionalistai savo įsitikinimais, bet gyvena uždarą, giliau tik su Lietuva ir artimiausiu regionu susijusį asmeninį ir kultūrinį gyvenimą. Užsienio šalyse jie lankosi tik epizodiškai ir jos netampa nei jų studijų, nei gyvenimo etapų stotimis. Kultūrinio peizažo ir tradicijų vienalytiškumas suteikia saugumo jausmą, bet kartu varžo laisvę, kelia ankštumo pojūtį. Menininkų portretai atspindi šį dvilypumą. Tyloje aplink juos tvyro nerimas.

Manau, kad universitetuose turime parodyti svarbiausią kūrybiškumo kelią. Kelio paieškos vyksta studentą kreipiant savuoju pavyzdžiu. Jaunimui vis dar reikia ikonų, kuriomis galėtų sekti, gal net joms tarnauti. Studentams reikia VIP’ų ir mes juos kviečiame į paskaitas, taip leisdami prisiliesti prie sėkmės. Viso to rezultatas yra laimė ir motyvacija, kurios jie negali rasti feisbuko ir youtube internetinėse platformose.


Daugybė žmonių, aš ne išimtis, visai nenori žinoti savo mirties laiko. Mirtis nėra savaiminis dalykas, kažkas ateis Jūsų. Vytauto greičiausiai ateis mano minėti raudonšikniai su mėspaude ir pasigrobs jį kaip mažą, jiems svarbią iš anksto perspėtą ir gavus jos sutikimą (iš tikro, jos susitaikymą su primesta padėtimi) dalelę. Jiems tektų užbėgti numatytiems įvykiams už akių ir jo gyvenimą patrumpinti. Kai nežinote, gal ir nieko tokio, bet kai sužinote, tai savaime pradedate tokius dalykus laikyti nusikalstamais. Jie labai mėgsta dėtis gelbėtojais ir, tikriausiai, ateitų Jūsų „gelbėti“. Su jais susidūręs labai aštriai pajunti skirtumą tarp išgelbėtojų ir gelbėtojų, Jums amžinai teikiančių gelbėjimo paslaugą. Jie gali įstumti Jus į tokią padėti, kad greičiausiai tik jie vieni galės Jus "gelbėti" (paprastai, nuo savęs) ir niekam iš šalies neleistų įsikišti ir Jus išgelbėti. Jie labai kerštingi, nors dedasi, kad jie ne tokie, tik pats galite išsigelbėti, nesusidėdamas su jais.
Kitas momentas. Visumoje resursai eina į pabaigą o gyventojų daugėja. Visiems neužteks net pavalgyti. Jau ir dabar neužtenka. Technologijos šiuo atveju nieko negelbėja. Kad būtų viskas pigu visas būtiniausias prekes gamina praktiškai rankiniu būdu visokie indai, vietnamiečiai ir kiti antrarūšiai žmonės. Visumoje nauja sistema bus kažkokia kaip po karo veikianti maisto kortelių pagrindu.
. Pagrindinis naujųjų medijų bruožas – galimybės kurti naujas reikalingas funkcijas, interaktyvumas, didžiulė galimos sukaupti ir perdirbti įvairialypės informacijos apimtis. Informacinių komunikacijų technologijų plėtros tyrinėtojai ir skatintojai jau kalba apie trečiąją autonominių informacinių komunikacinių technologijų, kitaip tariant, naujųjų medijų kartą: medijos ir jų tinklai jau patys naudosis ontologine sistemų, paslaugų ir sąveikų semantika, kitaip tariant, bus išmokytos ir nepaliaujamai mokysis priskirti prasmę aplinkybėms, poelgiams, veiksmams, vadinasi, ir jas suprasti. Šį prasmės priskyrimo veiksmą palengvins tai, kad į technologinių ryšių tinklus įsijungęs žmogus bus palenktas technologinei prasmės priskyrimo logikai, išmokytas prasmingai komunikuoti su skaitmeniniais autonomiškai veikiančiais įtaisais ir jų ansambliais, kuriančiais sociotechnologinę aplinką (sociotechnological fabric). Tad vis labiau ryškėja ne tik medijų teorijos svarba kultūros supratimui

Džiazo statusas vis tik yra visos Lietuvos bendra problema. Lietuvos džiazo federacija yra tik visuomeniniais pagrindais susikūrusi organizacija. Kiekvienas jos narys yra savotiškas savanoris. Tuo tarpu Estijos džiazo federacija turi valstybės išlaikomus 4–5 etatus. Jie gerokai toliau pažengę nei mes. Nors jie turi mažiau „gražių“ kelių sujungiančių skirtingus miestus ir mažiau klaikiai akmenimis grįstų aikščių, tačiau jie (estai) gali pasigirti „nenustekenta“ savo šalies kultūra.

Atmenu, kartą vieno šokio pagrindinę šokėją vos prasidėjus spektakliui ištiko nugaros skausmai. Mergina negalėjo pakelti nei rankų, nei kojų, tiesiog gulėjo ant žemės. Nors ką daryti ir nebuvo aišku, tačiau A. Cholina per kelias minutes pakeitė tam tikrus sprendimus. Jos dėka mes sugebėjome šokti visą spektaklį taip, kad  žiūrovai net nepastebėjo choreografinių pokyčių.


Taigi naujieji burtininkai – ekonomikos ekspertai iš užsienio ir jiems antrinantys vietiniai „laisvosios rinkos“ skleidėjai – skelbė tai, ką ir norėjo išgirsti materializmo persmelkta posovietinio žmogaus sąmonė. Tačiau šiuose procesuose ne mažiau svarbus buvo ir „teisingos“ naujosios kalbos diegimas. Taip sovietinę (auto)cenzūrą keitė „politkorektiškumas“, „kombinavimą“ – „europinių lėšų įsisavinimas“, „plačiąsias dirbančiųjų mases“ – „žmogiškieji ištekliai“ ir t. t.
Taip režisieriaus Juozo Miltinio, balerinos Eglės Špokaitės, pianistės Mūzos Rubackytės, pianisto Petro Geniušo portretuose ar dvigubame choreografės Andželikos Cholinos bei aktorės Dalios Michelevičiūtės laikysena portrete atrodo labai natūrali, bet ji rafinuotai elegantiška ir susijusi su savistaba ir pasirodymu viešumoje. Jie nė akimirkai nepraranda situacijos kontrolės. Režisieriai Henrikas Šablevičius, Jonas Jurašas, Antanas Markuckis, Rimas Tuminas savo išraišką ir laikyseną meistriškai inscenizuoja. Aktorių Valentino Masalskio ar Gedimino Girdvainio, Algio Matulionio individualybės persipina su vaidmenimis įsikūnijamų herojų ar atliekamų kūrinių charakteriu. Būdami žvaigždės šie žmonės tuo pačiu mato save ir žiūrovų akimis panašiai kaip veidrodyje. Todėl jiems tenka įkūnyti jų lūkesčius.
Visgi bandant nubrėžti demarkacijos liniją tarp kūrybinių ir pramogų industrijų tai padaryti yra gana nelengva – toji riba yra išties subtili ir panaši į plonytę, tačiau visai ne raudoną liniją. Kur kas lengviau kalbėti apie kūrybinių industrijų ir pramogų industrijų sąveikas, o ne apie jų skirtumus, nes pramogų industrijos yra neatsiejamos nuo daugybės kūrybiškumo elementų. Visgi kūrybinės industrijos yra orientuotos į produkto, o pramogų industrijos – į formato kūrimą.
agrastai alkoholizmas Arvi cukrus Augustinavičius baudos už pieną biblioteka bitynas bitės bičių žiemojimas dilekcija genėjimas girti vairuotojai išeiviai kaimas kaimo sodyba kaimo turizmas kaimo verslas kamieniniai vaiskrūmiai Katedra Kelnas konservatoriai Liachovičius M.Lewinsky medžioklė midus monsinjoras Mykolaitis Nordic Sugar Kėdainiai pabėgėliai pasaulis pieno supirkimas praninskas protas senoliai skaitymas smegenys smuikas svetur svogūnai svogūnų laikymas tranai Vasiliauskas veterinarija vilkai žurnalistai
Maskvoje itin griežtomis bausmėmis buvo nuteista grupė ekstrasensų, veikusių sostinėje. Aferistai apie savo teikiamas paslaugas reklamuodavosi televizijoje ir sugebėjo iš pensininkų, invalidų ir kitų patiklių žmonių išvilioti milijonus. Vyriausiajam magijos specialistui Vladimirui Sobolevui teismas skyrė net 16 metų nelaisvės, 8 būrėjai už grotų buvo pasiųsti daugiau kaip po dešimt metų, o dar keli – nuteisti mažesnėmis bausmėmis.
×