trumpai ideja tokia - kadangi tos skles orientuotos padrikai ir bet kaip, ir ju ilgis yra be galo mazas, tai isivaizduokit, kad materija ir tuo paciu informacija keliauja per tas skylutes. taip pasidaro akivaizdu, kad norint informacijai is tasko A patekti i taska B jai reikia keliauti kreive. del to keliavimo greitis yra baigtinic. va, to kompo ideja tokia, kad galima taip nukreipt tas skylutes[na, man siaip labiau patinka worm hole terminas, nes jis asocijojasi su kazkuo tistanciu] taip, kad info is tasko A i B[pvz. RAM ir CPU] nueitu per maziausia galima laika.

– Dėkoju už puikias įžvalgas ir tikiuosi, kad artimiausiu metu Lietuvoje bus pradėta rimčiau svarstyti apie sporto industriją ir sveikatingumą, bei tai taps vienu iš svarbių valstybės prioritetų. Skaitytojai prof. dr. S Dadelo gali pateikti papildomų klausimų el. paštu stanislav.dadelo@vgtu.lt. Taip pat primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu
. Toks medijų vaidmens aiškinimas suponuoja ir naują žmogaus, taip pat jo kuriamos kultūros supratimą: humanizuojant technologines medijas, filosofiškai „įtraukiant“ jas į žmogaus „savastį“, kultūrinė kūryba virsta duomenų modeliavimu, naikinančiu vidinio ir išorinio, subjektyvaus ir objektyvaus pasaulių skirtį bei tokios skirties nuovoką. Skirtis suvokiama kaip nepaliaujamas interfeiso galimybių plėtimas, kur ypač svarbus vaidmuo teikiamas skaitmeniniams menams (digital art), kadangi jų tikslas ir yra tirti skaitmeniškumo, taip pat ir sužmoginamo skaitmeniškumo ribas
Daugelis kritikuoja mano teiginius kad ateivių civilizacijose vyrauja komunizmas, kad iš kiekvieno visuomenė gauna pagal jo sugebėjimus o jam pačiam yra atseikėjama pagal jo poreikius. Taip yra todėl kad mes pernelyg esame užsiciklinę mūsų gyvenimo realybėje ir negalime mastyti plačiau. Įsivaizduokime super aukštai išvystytą visuomenę, kad įvaldytos neribotos energijos eksploatuojami tūkstančių planetų gelmių turtai,kad pailiečiams tiesiog neapsimoka turėti savo privačios nuosavybės,nes kur tik jie atsidurtų bet kuriuo momentu yra jų namai, jie gauna visapusiška aptarnavimą ir tai kas jam būtina tuo metu arba yra nors menkiausias jo tam poreikis. Ir tai trunka nuo pat jo gimimo iki pat jo mirties. Tačiau ten nėra joks komunizmas,nei mokslinis nei kitoks ,kaip kad bičių ar skruzdžių kolonijoje nė irgi komunizmo. Yra imperatorius ir išminčių taryba kuri priešingai nei mūsų seimai rūpinasi visais,o tuo pačiu ir savimi pačiais.

Šešetukas neturi numylėtinių, myli kiekvieną – vienoda ir nešališka meile. Vaikystėje jis visada lydimas geriausių draugų, pritraukia kitus savo magnetizmu ir grožiu. Šio žmogaus gyvenimo būdas yra artistiškas ir jis dažnai suvokia save kaip drobę, kurioje tapo tobulybės paveikslą. Jaučia poreikį būti reikalingu ir laimingiausias būna tada, kai yra įtraukiamas į kokį nors projektą ar procesą. Šešetukas tiki meilės jėga bei jos gydomąja galia, todėl būna geru gydytoju ir slaugytoju.
Are cannabis terpenoids actually relevant to the effects of cannabis? Terpenoid components in concentrations above 0.05% are considered of pharmacological interest (Adams and Taylor, 2010). Animal studies are certainly supportive (Buchbauer et al., 1993). Mice exposed to terpenoid odours inhaled from ambient air for 1 h demonstrated profound effects on activity levels, suggesting a direct pharmacological effect on the brain, even at extremely low serum concentrations (examples: linalool with 73% reduction in motility at 4.22 ng·mL−1, pinene 13.77% increase at trace concentration, terpineol 45% reduction at 4.7 ng·mL−1). These levels are comparable to those of THC measured in humans receiving cannabis extracts yielding therapeutic effects in pain, or symptoms of multiple sclerosis in various randomized controlled trials (RCTs) (Russo, 2006; Huestis, 2007). Positive effects at undetectable serum concentrations with orange terpenes (primarily limonene, 35.25% increase in mouse activity), could be explainable on the basis of rapid redistribution and concentration in lipophilic cerebral structures. A similar rationale pertains to human studies (Komori et al., 1995), subsequently discussed. Limonene is highly bioavailable with 70% human pulmonary uptake (Falk-Filipsson et al., 1993), and a figure of 60% for pinene with rapid metabolism or redistribution (Falk et al., 1990). Ingestion and percutaneous absorption is also well documented in humans (Jäger et al., 1992): 1500 mg of lavender EO with 24.7% linalool (total 372 mg) was massaged into the skin of a 60 kg man for 10 min, resulting in a peak plasma concentration of 100 ng·mL−1 at 19 min, and a half-life of 13.76 min in serum (Jäger et al., 1992). EO mixtures (including limonene and pinene) also increase permeation of estradiol through mouse skin (Monti et al., 2002).
Apie pragarą aš užsiminiau tik po Jūsų pasisakymo, man tai ne tikybos dalykas, o savijautos ar pačio požiūrio į aplinką reikalas. Kas vienam pragaras, kitam gali pasirodyti rojumi. Dar daug ką apsprendžia patirtis. Galų gale nematau prieštaravimų tarp mokslo, jausmų burtų ir tikybos. Kaip nebūtų keista viskam atsirastų vietos Jūsų gyvenime, jei to panorėtumėte. Žaidžiate su švytuokle jau žengtas žingsnis burtų kryptimi, ryšio su gretimomis erdvėmis (nors gal jie mieliau tai įvardintų išmatavimais) kryptimi - sunkiai suderinamo tiek su tikyba, tiek su šiuolaikiniu mokslu.
Pati ši procedūra gana sudėtinga ir keliapakopė. Jos metu pasmerktasis patiria tiek fizinę, tiek ir dvasinę mirtį ir yra prikeliamas raganiaus – savo naujojo šeimininko, kad jam besąlygiškai tarnautų. Šio proceso metu naudojami psichotropiniai kvaišalai, vadinamieji „zombių milteliai“, kuriais apsvaigintą auką ištinka koma. Tuomet ji palaidojama, kad pati įsitikintų savo mirties faktu, vėliau atkasama, kelissyk sumušama, vėl svaiginama narkotikais, kol galiausiai praranda atmintį, savivoką ir valią.

Nemažai įvairių universitetų komandų studijavo tai, ką galima pavadinti vardu „penki didieji asmenybės bruožai“. Šios studijos atliktos daugiau nei penkiasdešimtyje skirtingų kultūrų, o jas atlikę tyrėjai padarė vienodas išvadas, kad egzistuoja išskirtinės vyrų ir moterų charakteristikos nepriklausomai nuo kultūros t.y. universalūs moterų ir vyrų skirtumai.  Viena grupė iš šių mokslininkų tai paaiškina taip: lyčių skirtumai nėra kosminiai, tačiau jie nuosekliai atitinka vadinamuosius lyčių stereotipus bei yra pastebimi visose kultūrose.

Ši skirtis kartu leidžia ne tik ištrūkti iš aptarto užburto rato, bet ir iš jo kuriamos milžiniškos praktinės dilemos – atsirandančios pilkosios zonos, kurioje nebeįmanoma nubrėžti ribos tarp kolaboranto ir prisitaikėlio. Be šios skirties yra tik du poliai – akivaizdūs kolaborantai ir akivaizdūs rezistentai. Tačiau jeigu tautą suvokiame pirmiausiai kaip idealią bendruomenę, su kuria galima saistytis arba ne, tampa įmanoma išdiferencijuoti daug sudėtingesnį ir subtilesnį vaizdą, leidžiantį skirti net kelias asmenų santykio su sovietiniu režimu kategorijas. Tipologizaciją galima tikslinti, tačiau ji suderina moralinį vertinimą su politinio veiksmo logika.

    - Sprendžiant iš rezultatų, žmones dažniausiai tenkina jų esama būklė. Tie, kurių netenkina, visgi, bando išrasti ar atrasti, ką nors, kas stumtų civilizaciją į priekį. Kažkas norėjo skristi, todėl išrado lėktuvą. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl pagamino automobilius ir traukinius. Bet tie dalykėliai buvo sukurti žmonių, turinčių talentą. Tik genijus gali paversti tuos vaizdus realybe. Mes, paprasti mirtingieji, tiesiog privalome gyventi diena iš dienos. Mes neturėtume elgtis impulsyviai vien dėl to, kad jaučiamės esą avantiūristai.


Mes taip pat reikalaujame, jog visi gyvi žmonės, kurie šiuo metu yra pagrobti nežemiškos kilmės individų, būtų iškarto sugrąžinti sveiki; taip pat, mes reikalaujame sąrašo žmonių, kurie buvo pagrobti arba sulaikyti nežemiškos kilmės individų, įskaitant tuos, kurie mirė nelaisvėje. Taip pat mes reikalaujame, jog visi žmonių biologiniai ir genetiniai resursai, paimti iš individų, būtų identifikuoti ir sunaikinti, o jų panaudojimo ketinimai būtų viešai paaiškinti. Visi prietaisai, implantuoti į gyvus individus, turi būti identifikuoti ir saugiai pašalinti.
Bet būtinai turiu apžiūrėti Margio gatvę Alytuje. Buvome Margio gatvės vaikai. Ji buvo tokia apynaujė gatvė, netoli gimnazijos. Jos viduryje pasodino klevus. Tais laikais jie buvo maži. Pavasarį galėdavai eiti, pakratyti klevą ir visi karkvabaliai nukrisdavo ant žemės. Tada juos surinkdavome, sudėdavome į degtukų dėžutes. Kai kurie vaikai atsinešdavo pilnus jų portfelius. Ir tada paleisdavome tuos vabalus. Iššaudavo kaip lėktuvai.
– Jau ne kartą esu akcentavęs, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų santykio su mada. Būti nemadingu jau savaime reiškia reaguoti į mados laiką ir jame vykstančius pokyčius. Fotografai kurdami „gražias” ir „negražias” nuotraukas aktualizuoja skonio ir estetikos svarbą. Madai, kuri vis tik dažniausiai siejama su rūbo dizainu (nors ir yra platesnis reiškinys), taip pat aktualu kurti, o konceptualiosios mados atveju net kvestionuoti estetiką ir skonį. Mada, kurios mes vaikomės sukuria ir išpopuliarina standartus. Vartodami madą įgaliname standartus kasdienybėje, paverčiame net savo tapatybės dalimi. Tad mada mums visiems yra aktuali.
Daugybė žmonių, aš ne išimtis, visai nenori žinoti savo mirties laiko. Mirtis nėra savaiminis dalykas, kažkas ateis Jūsų. Vytauto greičiausiai ateis mano minėti raudonšikniai su mėspaude ir pasigrobs jį kaip mažą, jiems svarbią iš anksto perspėtą ir gavus jos sutikimą (iš tikro, jos susitaikymą su primesta padėtimi) dalelę. Jiems tektų užbėgti numatytiems įvykiams už akių ir jo gyvenimą patrumpinti. Kai nežinote, gal ir nieko tokio, bet kai sužinote, tai savaime pradedate tokius dalykus laikyti nusikalstamais. Jie labai mėgsta dėtis gelbėtojais ir, tikriausiai, ateitų Jūsų „gelbėti“. Su jais susidūręs labai aštriai pajunti skirtumą tarp išgelbėtojų ir gelbėtojų, Jums amžinai teikiančių gelbėjimo paslaugą. Jie gali įstumti Jus į tokią padėti, kad greičiausiai tik jie vieni galės Jus "gelbėti" (paprastai, nuo savęs) ir niekam iš šalies neleistų įsikišti ir Jus išgelbėti. Jie labai kerštingi, nors dedasi, kad jie ne tokie, tik pats galite išsigelbėti, nesusidėdamas su jais.
Tad darbdavių kaltinimai, kad esą kai kurie studentai iš universitetų ateina nemokėdami elementarių pagrindų, yra nepagrįsti. Mokėjimas mokytis, prisitaikyti prie naujų situacijų, naujos aplinkos, greitai perprasti naują sritį yra jau seniai ne vien gražūs žodžiai Europos Sąjungos dokumentuose, tai šiandieninio absolvento realybė. To siekiame ir savo universitete.
Unusually, the heraldry of Metalica's Skitarii is dictated by their battlefield role. Skitarii Vanguard and Rangers wear metallic armour plates and white robes with red linings. Sicarians usually wear white battle plate, forgoing red altogether. All of Metalica's Skitarii bear gunmetal prostheses and cybernetic enhancements made from the very same substance that covers the planet's surface. Its Alphas and Princeps wear metal mined from the peaks of the planet's titanium mountains. The vehicles of Metalica's War Cohorts are arrayed in the bone white of their Forge World's heraldry, though it is never long before they bear the marks of fire and destruction. Though Metalica's legions are fiercely independent from the cloying touch of Mars, the hammer and fist icon of Metalica is depicted in deep red in honour of their Martian forefathers.
Autoriai Yuko Shimizu ir Yuko Yamaguchi 1975 m. savo kūrinį sėkmingai pristatė Japonijoje, o po metų – JAV. „Hello Kitty“ tapo populiariu personažu tiek, kad jos atvaizdas šiuo metu puikuojasi ant moteriškų rankinių paviršiaus. Personažo atvaizdu ir spalviniu deriniu yra dekoruojami net rūbai, interjerai, automobiliai, etc. „Hello Kitty“ atvaizdas puošia vyrišką ir moterišką apatinį trikotažą.
Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų ugdyti įvairias kūrybiškumo kompetencijas, akys raibsta nuo pranešimų apie sėkmingas kūrybingųjų karjeras. Šiais metais „Šiaulių naujienose” publikuojamas Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriaus doc. dr. Remigijaus Venckaus interviu apie kūrybiškumą, kuriame pašnekovas kūrybiškumą prilygina placebui ir iliuzijų vaikymuisi. Prie šios temos grįžtame labai ne įprastu būdu. Savo žinojimą ir idėjas doc. dr. R. Venckus pasitikrina rengdamas interviu su Vilniaus Gedimino technologijų universiteto Kūrybinių ir kultūrinių industrijų fakulteto dėstytoja, knygų šiuolaikinio kūrybingumo tema vertėja lektore Jovile Barevičiūte.
, kodai nustato tam tikrą interakcijos turinį, kadangi jie veikia algoritmų pagrindu. Medijų ir kodavimo persmelktoje visuomenėje vyrauja ir valdo algoritmai, generatyvinės taisyklės, tad galima teigti, jog virtualybė produkuoja realybę, o su ja ir tikrovės vaizdą. Tokios nuomonės laikėsi ir Jeanas Baudrillard’as. Jis virtualybės įsitvirtinimą naikinant transcendenciją įvardijo kaip hipertikrovę ir aiškino, kad tikrovė suiro ir virto medijų operaciniais kodais, o pasaulis pajungiamas visuotinei logikai, kuria medijų technologijos reprodukuoja socialinę materiją

Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais klausimais apie šiuolaikinį universitetinį mokslą kalbasi medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekane doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene.
Tokie žmonės, kuriuos įvardinčiau pasaulinukais, neskuba, po truputį įveda į kasdieninį vartojimą svetimus žodžius, jau dabar tokie „rytų auropiečiai“ galėtų susišnekėti, nemokėdami vieni kitų kalbos kokiuose nors moksliniuose susilėkimuose. Lietuviams tai nepatinka ir metasi į anglų ar rusų kalbas, ką moka, tuo ir naudojasi, ar kokia kalba laidas žiūri, knygas skaito... Žmonėms atsiranda laiko pasirūpinti savo išvaizda, žiūri kaip atrodys aplinkiniams ir visai nesirūpina kaip bus suprasti. Įspūdį gali sugadinti pirmas ištartas žodis. Galima pagalvoti, kad visų tokios svarbios mintys ir visi stengsis juos suprasti. Man iš tokių tik norisi pasijuokti. Gali lengvai pasirodyti tokie „mokslinčiai“ kaip visiškos nemokšos. Vakar mačiau kaip viena rašytoja minėjo savo herojus, na gi ne didvyrius minėjo, o tik paprastus veikėjus, keliautojus po margą pasaulį...
. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Lietuvos kultūros ir apskritai humanitarinės srities tyrėjai vis labiau pasitelkia naujas užsienio šalių mokslininkų teorijas bei sąvokas. Galima stebėti tam tikras vienais ar kitais pasiskolintais konceptais paremtų tyrimų bangas, gerokai atsiliekančias nuo pirminių vakarietiškųjų. Sparčiai plito pavėlavęs dekonstruktyvizmas, taip pat socialinio konstruktyvizmo idėjos, kurias kildino ir į lietuvių kalbą išverstas Benedicto Andersono veikalas Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir išplitimą (1999). Į istorijos ir su ja susijusių tyrinėjimo laukus vis labiau skverbiasi atminties, taip pat vaizdinio ir vaizdumo (visuality) konceptai, jaučiamas ir medijų teorijos poveikis. Nors pasiskolintų teorinių nuostatų bei konceptų taikymas konkretiems vietinės visuomenės ir kultūros tyrinėjimams yra problemiškas dėl vietinės specifikos, į kurią kultūros tyrinėtojui būtina atsižvelgti, tačiau į tai dažniausiai nekreipiama dėmesio. Dažniausiai teoriniai konceptai taikomi nesigilinant į tiriamą konkrečią vietinę sociokultūrinę aplinką, jos susiklostymo bei raidos ypatumus. Todėl daugelis tyrimų tarsi pakimba ore, o socialiniuose tyrimuose plinta įvairiausios apklausos ir jų duomenų pagrindu daromi „moksliniai“ apibendrinimai. Tačiau tų apklausų duomenys yra abejotini, nes jų interpretavimas stokoja aiškesnio „teorinio“ pagrindimo, kuriam būtinas visuomenės, jos kultūros, socialinių ryšių tinklo vaizdinys.

Pjautuvine anemija nulemia taskines genu mutacijos, kuomet, vienam nukleotidui pasikeitus vietoj glutamino rugsties inesamas valinas. Del to pakinta hemoglobino fizikochemines savybes. Jis tampa maziau tirpus, agreguojasi, sudaro skaidulas. Eritrocitai tampa pjautuvo formos, surisa mazai O2, uzstringa kraujo induose. Sutrinka audiniu aprupinimas krauju (ir deguonimi), vystosi mazakraujyste. Genas 11p. Budingas nevisiskas dominavimas. Heterozigotuose aptinkamas ir normalus ir patogeninis hemaglobinas. Eritrocitai igyja pjautuvo forma pateke i aplinka, kurioje mazai deguonies. Jei salygos normalios, heterozigotai neserga. Homozigotu visi eritrocitai pjautuvo formos, jie mirsta iki 2-5 metu. Toks letalinis genas teoriskai turetu buti eliminuotas is populiacijos naturaliaja atranka. Taciau Afrikoje heterozigotu yra apie 20-40%. Pakitusi HbS grandine daro zmogu atsparesini maliarijai. Kai maliarinis plazmodijus patenka i eritrocita, sis tampa pjautuviskas, plazmodijus zuva. Taip islaikomas subalansuotas polimorfizmas, kai egzistuoja ir toks, ir toks hemoglobinas.  
Nuo 2016 metų „Pasaulio virtuvė“ vadovauja „Erasmus+“ projektui, kurio tikslas – padėti dėstytojams ir mokytojams visoje Europoje veiksmingai dėstyti savo disciplinas tarpkultūrinėms studentų grupėms. Projekto tyrėjų ir ekspertų komandą sudaro mokslininkai ir pedagogai iš VIVES universiteto Belgijoje, Roma Tre universiteto Italijoje, Airijos valstybinio universiteto Golvėjuje (Airijoje) ir Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvoje.
– Taip, gegužės 18 dieną startuos pirmosios KIF kūrybinės dirbtuvės. Nesikuklinsiu – tai mano idėja ir iniciatyva. Džiaugiuosi, sulaukusi didelio palaikymo ir konstruktyvių patarimų iš kolegų. Šių dirbtuvių idėja mano galvoje gimė praėjusių metų vasaros pradžioje – manau, kad mūsų fakultetas turėtų turėti gražią ir, jei taip galėčiau išsireikšti, produktyvią tradiciją – kuo išsamiau ir suprantamiau supažindinti jaunimą su kūrybinėmis industrijomis. Supažindinti su tuo, kas yra tos, kaip įvardijote, nūdien panacėja tapusios kūrybinės industrijos, kuo jos svarbios šiandienei ekonomikai ir visuomenei, kokia jų vieta ekonominės pridėtinės vertės kūrime ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio mastu.

Kadangi buvau neblogai įvaldžiusi anglų kalbos vartojimą, neilgai trukus kolegos ėmė įkalbinėti į lietuvių kalbą išversti R. Floridos „Kūrybinės klasės iškilimą“ – akademinį bestselerį, tikrą kūrybinių industrijų bibliją. Turėti tokį veikalą lietuvių kalba ir išleisti jį universiteto, pirmajame įkūrusiame kūrybinių industrijų specialybę, buvo tikrų tikriausias garbės reikalas.

Kai atsirado įžūli tarpinė, gal vertėtų pasisukinėti apie savo kūno ašį, niekur nejudant, siela liktų vietoje (visgi, indai kur nors toli keliavę laukia savo sielų nors man tai atrodo abejotina), na o raudonšikniams bet koks pasisukimas gali būti smūgiu. Galbūt, atkakliai bandys toliau kištis, tik perkeliant savo įrangą jiems reiktų šiek tiek laiko. O Jūs tokiais dalykais galite užsiimti bet kur. O jei dar sugalvotumėte kaip daryti tai užsimerkus, jiems išvis būtų smūgis žemiau juostos.


„Mes norime įtvirtinti bendrą apibrėžimą, tačiau tuo pat metu palikti laisvę valstybėms narėms savo viduje apibrėžti šeimos institutą savarankiškai, – teigia E. Frivaldszky iš Budapešto. – Pavyzdžiui, Vengrijos Konstitucijoje santuoka yra apibrėžta kaip sąjunga tarp vyro ir moters. Taigi ši iniciatyva, nors ir vykdoma Europos mastu, gerbia valstybių narių apsisprendimo teisę. Mes sakome, kad kiekviena valstybė gali savaip apibrėžti šeimą ir santuoką, bet kai apie tai kalbame Europos kontekste, kai kalbame apie tarpvalstybinės reikšmės procesus, tada ES turėtų naudoti šį visiems bendrą apibrėžimą.“
Kažkada ir man patikdavo inkognito istorija. Bet žiūriu, kad dabar poną Stanislovą pradeda veikti senatvė. O apie trolinimą, tai aš su šituo vardu niekada nieko netrolinau. Buvo kažkada pasitaikęs toks vienkartinis trolinimo atvejis, kadangi man labai patinka pasijuokti iš susiraukėlių. Aš siūlau jums, Inkognito, kasdien pamedituoti. Dings jūsų bloga nuotaika.
Raudonšiknių tarpinė mėgsta krušti žmonėms smegenis ir juos auklėti, taip įsprausdama jų elgesį į plokštumą bei primesdama įvykių eigą, kai žmonių elgesys lengvai nuspėjamas, nes žinoma, ko iš jų laukti įvairiomis aplinkybėmis. Net jei pasirinktum blogą, linkusi nusikalsti elgesį ir tai jiems būtų paranku. Ne visada verta iš dviejų blogybių rinktis mažesnę (tavo, neprisistatantysai, pasirinkimas numirti Mėnulio paviršiuje). Nors paprastai būna ir „paslėptas“ plokštuminį mąstymą turinčioms esybėms trečias pasirinkimas. Jie nemėgsta galinčių elgtis ir gerai, ir blogai pagal iš anksto sunkiai nuspėjamas aplinkybes. Turint reikalų su raudonšiknių tarpine neturėtų būti jokių taisyklių. Kaip nebūtų keista, net būnant blogam galima išlikti doram ir nesijausti nusikaltėliu. Beje, aš netikiu, kad galima ką nors perauklėti. Esybės tik pačios galėtų persiauklėti, jei norėtų pakilti nuo dugno. Perauklėtosios labai greitai pamiršta visus auklėjimus, kai pakliūna į terpę, kur gali pasireikšti jų senieji nusikalstami polinkiai.
Bijau kad tarp mūsų ir nežemiškųjų civilizacijų karas neįmanomas... Juk tėvai niekuomet nesimuša su mažais vaikais, jie juos paprasčiausiai auklėja, nors kai kada tie auklėjimo metodai būna ir labai skausmingi... Mano nuomone Sifilis, Gonorėja ir ŽIV yra viena iš auklėjamūjų priemonių žmonijai. Tik žmonija yra nepaklusnus auklėjimasis,ji po kiek laiko nustoja kreipti dėmesį į panaudotus auklėjimo veiksmus ir vėl daro savo ka ir dariusi...
Atsisakius universitetų finansavimo, kuris priklauso nuo priimtų studentų skaičiaus, universitetai būtų linkę daugiau bendradarbiauti, užuot konkuravę. Universitetai stengtųsi pritraukti tik geriausius studentus, nes nebūtų prasmės priimti daugiau, nei numatyta. Atlyginimų padidinimas leistų lengviau pritraukti stiprų jaunimą rinktis doktorantūros studijas ir likti dirbti universitete. Dėstytojai galėtų dirbti vienoje institucijoje, nesibaimindami dėl šeimos išlaikymo ir daugiau laiko skirdami mokslinei veiklai.

    Pirma, ji atrodė itin gražiai; plius ji visuomet išlaikydavo rūpestingą, pusiau besišypsančią išraišką. Antra, jos asmenybė iš tikro atitiko Tanigučio apibūdinimą. Šiomis dienomis niekas daugiau nedrįso kalbėtis su Suzumiya Haruhi, išskyrus Asakura Ryouko. Nesvarbu, kokia atšiauri Suzumiya Haruhi būdavo, Asakura Ryouko vis tiek bandydavo kalbėtis su ja karts nuo karto. Ji buvo tokia aistringa, kad elgėsi tarsi klasės seniūnė. Trečia, iš to kaip ji atsakydavo į mokytojų klausimus klasėje, galėjai matyti, kad ji yra labai protinga. Ji visuomet atsakydavo teisingai – mokytojų akyse ji tikriausiai atrodė kaip pavyzdinė mokinė. Galiausiai, ji buvo ekstremaliai populiari tarp merginų. Praėjo tik savaitė semestro, bet ji jau buvo klasės moteriškosios lyties studenčiokių alfa ir omega. Tarsi nukrito iš dangaus su gebėjimu patraukti žmones savo pusėn!
Kai kas vagis Čigonus laiko vos ne dievais, kuriems negalima nieko prikišti. Pradėkite gyventi normaliai dirbtįi o ne stumdyti narkotikus, ne grobti automobilius ir žudyti merginas ir niekas jums nei pusės žodžio nepasakys. O dabar tesate tik purvini valkataos ant Lietuvos žemės. Nebijau jokios Epolicijos; jei reikės aš ir teisme įrodysiu visus savo teiginius, taip kad mielas ponuli čigone čia negasdink mūsų, nes nebijome tavęs.
Nagrinėjamoje byloje A. Naruševičienė buvo kaltinama apgaule įgijusi ir užvaldžiusi didelės vertės turtą. Nustatyta, kad nukentėjusieji kreipėsi į A. Naruševičienę aiškiaregės konsultacijų. Ji įtikino nukentėjusiuosius dėl jiems ir jų artimiesiems gresiančių nelaimių, netekčių ir jos galių tai įveikti. Taip už tariamą turto apsaugą, gyvenimo ir verslo sutvarkymą, sielos išvalymą, užkalbėjimų nuėmimą, amuletus, apgaule iš keturių nukentėjusiųjų įgijo didelės vertės turtą.
×