V. V.: Poeto kelio pradžią prisimenu žymiai tiksliau 🙂 Dalį vaikystės, kaip ir dauguma to meto vaikų, praleidau vaikų darželyje. Čia tarp labiausiai nemėgiamų dalykų kažkodėl buvo eilėraščiai apie rudenį, kiškučius, dėdę spalį ir Leniną :). Tad, atrodytų, visi keliai į poeziją buvo uždaryti. Bet buvo ir dar vienas dalykas (greta lietinių su mėsa:), kurio ypač nemėgau. Tai piešimo pamokėlės. Atrodydavo, kad kiti vaikai piešia puikiai, o man niekad nieko padoraus nesigauna. Vieną kartą auklytė (taip jas vadindavom), paprašė, kad savo piešinį aprašytume. Reikėjo tėvams parodyti piešinį, pasakyti apie jį keletą į galvą šovusių sakinių (ar tik nebandė auklytė taikyti psichoanalitinio laisvųjų asociacijų metodo?:) ir paprašyti visa tai užrašyti. Kai tai buvo padaryta, tėvai pastebėjo, kad tekstas turi ne tik ritmą, bet ir rimą. Tai ir buvo mano pirmasis eilėraštis, kuris, priešingai nei piešinys, patiko ir man. Po to jau laukte laukiau piešimo pamokėlių, kad galėčiau savo piešinius aprašyti. Po kurio laiko piešinių nebereikėjo – užtekdavo įdomaus gamtovaizdžio, pokalbio, pojūčio, įvykio, minties, knygos (skaityti pradėjau anksti – tik dėl to, kad tėvai ne visada turėjo laiko man skaityti. Tokie buvo mano pirmieji įkvėpimo šaltiniai. Iš esmės, tokie jie ir pasiliko. Tiesa, dar prisidėjo grigališkasis choralas, kurį (tiesa su pertraukomis) giedu jau 8 metus. Ir jei filosofija nepajėgi įrodyti ar paneigti Dievo buvimą, tai asmeniškai Dievą patiriu per choralo giesmę. Beje, pačios gražiausios giesmės man yra ne kas kita, o būtent eiliuoti himnai.
Tąkart susipažinau su Kūrybinių industrijų fakulteto dekane doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene ir Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja doc. dr. Egle Jaškūniene. Po sėkmingai realizuoto projekto buvau pakviestas į prof. dr. Tomo Kačerausko „Kūrybos visuomenė“ (2014) bei Richardo Floridos „Kūrybinės klasės iškilimas“ (2015) knygų pristatymą.
SEB banko Prezidento patarėjas Gitanas Nausėda teigia, kad neseniai atliktas britų leidinio „The Guardian“ tyrimas rodo, kad vieniši ir neturintys įsipareigojimų žmonės yra daug geresni vartotojai. Anot jo, iš depresijos, vienišumo, žmonės didesniu vartojimu bando užpildyti dvasinę tuštumą. Ekonomistas įsitikinęs, kad tokie žmonės yra „puikūs“ pirkėjai bei pastebi, kad tokios vienišų žmonių tendencijos nežada nieko gero valstybei ir jos ateičiai.
Šios ir kitos aplinkybės lietuviams pagaliau leido kiek laisviau veikti sistemoje, išmokė kultūrininkus išvengti ar apeiti akivaizdžius ideologinius spąstus, tuo pačiu ją išnaudojant vietinės kultūros išsaugojimo reikmėms. Tai atvėrė kad ir ribotas, bet reikšmingas modernios nacionalinės kultūros plėtros galimybes, kuriomis, ypač brežnevmečiu, sugebėjo pasinaudoti ne tik SSRS, bet ir užsienyje veikiai aukštai pradėti vertinti lietuvių rašytojai ir poetai, menininkai, teatralai, muzikai, architektai, urbanistai, fotografai, dizaineriai ir t. t.
● Artimojo netektis. Britų rašytojas seras Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) per Pirmąjį pasaulinį karą neteko sūnaus, brolio, svainio ir sūnėno. Apimtas nevilties ir tikėdamasis pasikalbėti su mirusiu sūnumi, kartu su žmona jis pradėjo lankytis pas mediumą. Šiais laikais, stengdamiesi pabendrauti su mirusiais artimaisiais, daugelis irgi kreipiasi į mediumus. Kai kuriuose kraštuose tradicinės religijos ir krikščionijos bažnyčios moko, kad mirtis žmogų ištinka dėl piktųjų dvasių piktdžiugiškų kėslų. Jei bendruomenėje vienas po kito miršta keli žmonės, išlikusiems jų  šeimų nariams gali būti daromas bažnyčios spaudimas užsakyti ne vienas brangiai kainuojančias apeigas, kad mirtys liautųsi.
V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.

Pataisa 106 Seimo narių iš visų frakcijų buvo užregistruota dar 2013 m. lapkričio 15 d., bet vėliau užstrigo papildomu komitetu paskirtoje Konstitucijos komisijoje. Po metų Seimo protokoliniu nutarimu ši komisija pašalinta iš pataisos svarstymo proceso. Vėliau ilgiau nei du metus pataisą vilkino socialdemokrato Juliaus Sabatausko vadovaujamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Todėl ir man būnant nelaisvėje pas Torniečiuslabiausiai gyvenima trumpino būtent NOSTALGIJA,kada žinojau kad mano namai yra ne už tūkstančio kilometrų, bet neįsivaizduojamai tolimoje bedugnėje ir nors toje egzistencijoje turėjau viska ir net daugiau ko reikia geram komfortiškam gyvenimui, bet buvimas ten varyte varė mane iš proto. Kaip ir kitus pagrobtuosius kurie galbūt ne veltui susikūrė pasaką ,kad išlaisvinimas jų jau yra netoli kad tai tik mėnesių klausimas.Na bet tam kuris nepabuvo tokioje padėtyje to niekaip nesuprasti.

Genealogine autosominio dominantinio paveldejimo analize: pozymi paveldi apytikriai vienodas kiekis vyru ir moteru. Pozymi perduoda palikuonims tiek vyras, tiek moteris vienodai. Pozymi gali salygoti tiek viena, tiek kelios poros genu (monogeninis ir poligeninis paveldejimai). Monogeninio paveldejimo atveju remiamasi I r II Mendelio desniais. Jei palikuoniu skaicius pakankamas, pozymis pasireiskia kiekvienoje kartoje, bet jei pozymio neturi tevai, jo netures ir vaikai. Taciau jei probandas yra mutantas, jis gali gimti pozymio neturintiems tevams. Todel galima manyti, jog pozymis yra dominantinis. Dominantiniai homozigotai fenotipiskai nuo heterozigotu nesiskiria. Taciau zmogaus paveldimu ligu atveju galimas kitoks pasireiskimas del genu ekspresyvumo skirtumo – heterozigotai nuo dominantiniu homozigotu skiriasi lengvesne ligos forma. Paveldimu pozymiu pvz. yra desniarankiskumas, gebejimas susukti liezuvi, polidaktilija, brachidaktilija ir tt.
Tarp lietuvių menininkų, be abejonės, išskirčiau jau pokalbyje minėtą profesorių V. Gečą, mane vis dar keri jo paveiksluose išplėtota spalvų dermė. Labai patinka Eugenijaus Cukermano tapyba; Kazimieros Zimblytės koliažai, puikios faktūros, jautrus koloritas. Patinka Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tiršta tapyba; Jūratės Stauskaitės minimali linija; Aleksandro Vozbino lengvai šokiruojantys siurrealistiniai motyvai.
Bet grįžkime prie klausimo apie filosofijos ir komunikacijos sąsajas. Trumpas interviu formatas nesuteikia galimybės visas jas išsamiai aptarti. Tad apsistosiu tik ties viena iš jų. O ji elementari – išliekamąją vertę turinti filosofija reikalauja ir negali išgyventi be komunikacijos. Kad konkreti filosofinė mintis ar teorija pasiektų visuomenę, taptų reikšmingu filosofijos istorijos faktu, reikalinga komunikacija. Kad filosofas būtų išgirstas, jis, jo mokiniai, kolegos ar bičiuliai privalo komunikuoti. Būtina parinkti tinkamą kalbą, tinkamus komunikacijos kanalus ir priemones, neutralizuoti oponentų keliamą triukšmą ir kitus efektyvios komunikacijos trikdžius ir kliuvinius. Gali kurti pačias giliausias filosofines teorijas, bet, užsidarius dramblio kaulo bokšte, jos mirs drauge su tavimi, drauge su tavimi jos bus ir garbingai palaidotos. Gali netgi būti pakankamai garsus savo laiko ir savosios terpės filosofas, bet jei tavo mintys nebus fiksuotos ir perduotos kitoms kartos, jos išnyks drauge su tavuoju laiku ir tavąja terpe. Labai iškalbingas Sokrato pavyzdys. Jis nepaliko jokių raštų, nes mėgo filosofuoti ir diskutuoti gyvai. Jei jo minčių nebūtų užrašę ir komunikavę ištikimiausi jo mokiniai, Sokratas šiandien pasauliui būtų ne labiau žinomas nei tūlas XIX a. lietuviško kaimo išminčius. Taigi filosofijai reikalinga komunikacija. O geriausia, kai pats filosofas tuo pačiu yra ir geras komunikatorius – vėl norėčiau priminti Sąjūdžio mintingų filosofus.
    Po mažiau kaip sekundės viskas buvo baigta, ir Nicholajus stovėjo vienas, bet ne vienišas ant stogo. Jis abejingai spoksojo į bekraujuojantį kūną, smalsaudamas, – ir ne pirmą kartą, – kodėl nejautė jokios kaltės, kai žudė. Jis girdėjo posakį sociopatas anksčiau ir manė, kad tai turbūt jam tiko... nors, kodėl žmonės toliau matė tai, kaip neigiamą dalyką, jis nesuprato.

Visuomenei sparčiai senstant būtina siekti jos geros fizinės būklės, o tai yra įmanoma pasiekti tiktai pradedant fiziškai aktyviai gyventi nuo vaikystės. Jaunystėje, studijų mokykloje ir universitetuose metu, turėtų vykti kryptingas fizinis ugdymas, padedantis suformuoti fizinio aktyvumo įgūdžius visam gyvenimui. Taip mes paruoštume mūsų visuomenę ateities iššūkiams.


– Dažnas žmogus suglumsta viešojoje erdvėje išgirdęs naujos studijų programos arba mokslo šakos pavadinimą. Kaip jūs, būdama edukologijos mokslo atstovė, vertinate mokslą ir studijų programas reprezentuojančius keistus naujadarus? Kiek šie naujadarai yra būtini ir kiek jie atspindi dabarties gyvenimo tempą, vartojimą, vertybinius pokyčius, o kiek jie yra tiesiog mados reikalas?
Vienas Lenkų fermeris atėjo į policija su pareiškimu kad jį apgavo sukčiai ateiviai. Vakarop netoli jo sodybos pamiškėje nusileido lėkštės formos aparatas ir du išlipę š jo vyrai atėjo pas jį į namus ir pasiulė,pasakyti jam laiminga būsimos loterijos skaičių kurį įrašęs jis laimės milijona eurų. Už tai jo paprašė kad leistų jam atlikti medicininius tyrimus,paimti kraujo ,šlapimo ir išmatų analizams bei pasverti jį ,nustatyti ūgį ir amžių.Kai su visai tyrimais jie pasišalino,jie pasakė jam laimingajį skaičių kurį jis nedelsdamas įsivedė į savo mobilujį telefoną. Bųdamas užtikrintas savo finansine sėkme jis apleido savo ūkio darbus ir netgi užsisakė tam laikui kai turės būti lošimas,- bilieta kruizui, prabangiu laivu aplink pasaulį. Tačiau ateivių padiktuotas skaičius nieko neišlošė tada jis suprato kad buvo jų apgautas,patyrė didelių nuostolių ūkyje ir nutarė kreiptis į policiją... Vat tau ir pasitikėk visokiais ten ateiviais...
Stačia galva verždamies į tariamą pažangą ir beatodairiškai atmesdami kultūros paveldą, mes neretai skaudžiai nukenčiam arba tampam juokingi. Nes: ir egzotiškiausios kelionės nenurungė sunkiai įgyjamos išminties, televizija – kino, teatro, baleto, operos, moderni, estradinė muzika – tautinės bei klasikinės, naujos gamybos technologijos – natūralaus maisto, sveikų drabužių, medinių rakandų, išmanusis telefonas ar internetas, „meilė per stiklą“ – knygos, šiltų žmogiškų santykių, intymaus dvasinio bendravimo ir t.t. Daugelis jau savo kailiu patyrėme: kai virtualusis pasaulis nusveria tikrovę, prasideda neprognozuojami, liguisti bei tragiški dalykai.
    Papasakojau jam detaliai viską, ką žinojau apie Kotmano trijų ligoninės darbuotojų žmogžudystes. Kotmano gyvenimą, paslaptingo senolio iš Čekų Respublikos kūną ir gudrų jo paslėpimą, ir apie sužeistąjį žmogų, kuris apsilankė ligoninėje netrukus po senolio mirties - įskaitant smulkmenas nepraneštas žiniose. P. Lungė sėdėjo tyliai ir klausėsi mano istorijos. Visą tą laiką, jo pirštai nenumaldomai tarškino nematoma klaviatūra.
Na dėl Jėzaus turiu savo versiją. Iki mūsų egzistavo ne biologinė civilizacija sukurta tų pačių Kūrėju kaip ir mes. Tik jie buvo kitokie. Neturėjo ne materialios dalelės, bet turėjo didžiules materijos keitimo galimybes. Rezultate persikėlė į aukštesnių vibracijų lygį. Tuomet kūrėjai sukūrė mus jau biologinę civilizacija bet su ne materialia savo dalele ir be galimybės keisti materiją. Mūsų atsiradimą pirmoji civilizacija stebėjo. Mes atsiradom iš niekur ir tokie kokie esam. Čia pirmieji 251 poros. Po kurio laiko ta pirmoji civilizacija pradėjo mus išnaudoti energetine prasme ir šiaip žaisti su mūsų genetika ir iš jos gaminti visą kitą gyvūniją. Ir galutinis jų kūrybos vaisius - Jėzus. Iš mūsų teigiamų ir neigiamų emocijų tarsi iš niekur "sugeneravo" žmogų. Jis čia buvo tik apie 1.5m. Nieko nenuveikė kas rašoma tik įspūdingai su fejerverkais suiro. Ko pasekoje buvo sukurta visa pasaka apie jį. Tiesiog "mechaninį" eksperimentą panaudojo ir psichologiniais tikslais. Taip kad Jėzus mūsų kančių produktas o ne kažkoks gelbėtojas. Vertės jame jokios. :)
    – ir ji pamatė vyrą, stovintį pagrindiniame aukšte, vos žemiau pagrindo, kuriame stovėjo; ji pakėlė Beretą, bet nešovė, skubiai įvertindama jį, prieš vėl nuleisdama ginklą. Nepaisant jo suplėšytų ir krauju aptaškytų drabužių, ji galėjo pasakyti iš jo beviltiškos, persigandusios išraiškos, kad pastarasis nebuvo nešėjas... ar bent jau ne toks, kuris jau pasikeitė. Džil, pamačius kitą asmenį, užplūdo sklindanti palengvėjimo lavina, ir netikėtas supratimas, kokia vieniša ji buvo. Net turėdama neapmokytą civilį su ja, kažką, kas padėtų, kas galėtų padėti jai savo ruožtu… Ji drebančiai nusišypsojo, judėdama žemyn laiptais, kurie vedė į pagrindinį aukštą, jau darydama pakeitimus savo planuose. Jiems reikėjo surasti jam ginklą, ji matė seną šotguną Džeko Bare prieš dvi dienas, neužtaisytą, bet jie tikriausiai rastų šovinių, o jis buvo visai netoli –

    Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl žingsniavau daug greičiau ir galbūt todėl buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti dešimčia minučių anksčiau, bet, kaip visi žinote, geriausiai miegama prieš pat atsikeliant. Nenorėjau atsisakyti brangių 10 minučių, todėl susitaikiau su mintimi, jog teks kartoti šią rytinę mankštą dar trejus metus. Tikra depresija. 

Sidabro impregnacija: ant opjektinio stiklo uzlasinamas 50% AgNO3 tirpalas ir uzdengiamas dengiamuoju stikleliu. Eksponuojama nuo keliu minuciu iki 24 valandu. Kartais preparatai apsvieciami stipria sviesa.  Ag impregnacija naudojama NOR (branduleliu organizatoriams), esantiems akrocentriniu chr. trumpuosiuose peciuose, dazyti. Chr. nusidazo geltona spalva, o ant akrocentriku trumpuju peciu nuseda tamsus (rudi ar juodi) taskai.   
Pirmasis kasos aparatas, sukurtas XIX a. 7-ajame dešimtmetyje, buvo nepatogus, didelis ir pakankamai įspūdingas, kad nusipelnytų vietos ant jūsų židinio atbrailos. Jis buvo toks masyvus, kad tikrai negalėjo keliauti paštu, o juo labiau jūsų kišenėje. Net po 80 metų, kai pirmoji kredito kortelė buvo pristatyta rinkai, prekybininkai galėjo tik pasvajoti apie kortelių skaitytuvą, kuris būtų toks pažangus, jog galėtų keliauti nuo durų iki durų. Šiandieninėms įmonėms negali būti lengviau (ar saugiau). EMV technologija pagaliau pavertė pasenusią magnetinę kortelę, reikalaujančią parašo, nykstančia rūšimi, o pirmasis pasaulyje tikrai nešiojamas lustinių banko kortelių skaitytuvas pakeitė verslo požiūrį į PoS strategijas.
Tokia moralinė ir politinė dviprasmybė, kai moralinė ir politinė nuostatos maitina viena kitą, yra tas užburtas ratas, iš kurio mums nesiseka ištrūkti. Praktikoje tai reiškia, kad kaip tauta, toliau būsime susiskaldę, toliau neturėsime esminių ir pamatuotų atsakymų į svarbiausius praeities klausimus. Lieka galvoti, kad arba šis ratas neįveikiamas ir esame pasmerkti juo suktis, arba reikalingas šviežias požiūris į pačią problemos esmę. Ieškodami to naujo atramos taško, privalome atsigręžti į istoriją, bet ne į tokią, kokia ji rašoma šiandien. 
Jūsų buhalteris bus taip pat dėkingas, nes išmanusis kortelių skaitytuvas prisijungia prie debesies technologijos ir duomenys yra pasiekiami bet kurioje vietoje bet kuriuo metu. Visa, V Pay, MasterCard, American Express ir Maestro mokėjimai bus automatiškai pervedami į jūsų banko sąskaitą kasdien. Jeigu keliaujate į užsienį verslo reikalais, galite pasiimti SumUp skaitytuvą kartu.

    "Taip, todėl mums žūtbūt reikalingas savas profiliavimo metodas. Mes neturime jokių dykumų kaip tos Arizonoje, ir neturime jokių Didžiųjų Kanjonų. Daugelis mūsų namų yra pastatyti iš plytų ir akmenų, ne medienos. Mes turime miestus su daugiau negu tūkstančio metų senumo istorijomis, ir vos kelis dangoraižius. Mes nesitikime, kad visi moka kalbėti angliškai, ir mes nevalgome tiek daug mėsainių. Mes renkamės futbolą vietoj krepšinio, ir, svarbiausia, mes netikime, kad esame pasaulio bamba... Ir Europos serijiniai žudikai augo šitoje kultūroje, o ne Amerikoje."
Pataisos iš pradžių numatė registruotiems partneriams nuolatinės ištikimybės reikalavimą, tačiau jis buvo pašalintas iš galutinės projekto redakcijos. Tyrimai rodo, kad didelė dalis vienalyčių porų gyvena „atviruose santykiuose“, nereikalaudami iš partnerių ištikimybės. Pagal 2010 m. paskelbtą San Francisko valstijos universiteto atliktą tyrimą, daugiau nei pusė miesto homoseksualių porų palaikė nemonogaminius santykius.  
– Pirmiausia norėčiau „suklijuoti“ kolektyvą, burti mokslininkų, pedagogų ir praktikų vieningą branduolį. Antra, mums kaip universitetui labai svarbūs mokslo tyrimai, kurie pramogų industrijų lauke dar tik įsibėgėja ir dar neturi stiprios ir įtakingos tradicijos. Tad pravartu visiems darbuotojams kartu galvoti tiek apie katedros, tiek apie fakulteto kaip išskirtinės mokyklos kokybinį įtvirtinimą.
Sidabro impregnacija: ant opjektinio stiklo uzlasinamas 50% AgNO3 tirpalas ir uzdengiamas dengiamuoju stikleliu. Eksponuojama nuo keliu minuciu iki 24 valandu. Kartais preparatai apsvieciami stipria sviesa.  Ag impregnacija naudojama NOR (branduleliu organizatoriams), esantiems akrocentriniu chr. trumpuosiuose peciuose, dazyti. Chr. nusidazo geltona spalva, o ant akrocentriku trumpuju peciu nuseda tamsus (rudi ar juodi) taskai.   
– Pirmiausia abstrakcija žavi savo efemeriškumu, kuris suteikia realiam daiktui vienu metu ir buvimo ir nebuvimo įspūdį. Abstrakcija žymi laikinumą ir tuo pačiu būties esmę. Mano kūryboje svarbi žinutės esmė, o ne „pažodinis“ aiškinimas. Abstrakcija būtent tokia ir yra. Ji ir yra tikroji esmė. Man Kazimiero Malevičiaus kvadratas  pats geriausias kūrinys. Jis ženklina visko suabstraktinimą, prasmės išgryninimą ir kartu visų prasmių apjungimą.
    Karlosas vis dar spėjo pasirodyti įstaigoje šiek tiek per anksti, bet atrodė, kad niekas negirdėjo nieko apie tai, kas vyko. Trumpame brifinge, pristatytame U.B.A.B. kuopos lyderių, jiems visiems pasakė, kokie keli faktai buvo žinomi: nuodingas cheminis išsiliejimas įvyko anksčiau šią savaitę izoliuotoje bendruomenėje, sukeldamas haliucinacijas, kurios skatino smurtą. Chemikalai išsisklaidė, bet paprasti civiliai toliau buvo puolami tų, kurie buvo paveikti; yra įrodymų, kad žala galėjo būti absoliuti, o vietos policija nesugebėjo suvaldyti situacijos. U.B.C.S. siunčiami, kad padėtų evakuoti gyventojus, kurie nebuvo užkrėsti, ir panaudoti jėgą, jeigu būtina, siekiant apsaugoti juos nuo žalos. Aukščiausias slaptumas iki pat viršaus. 

Daug dėmesio skyrė meno istorijos ir kūrybos stilių analizei. Be Lietuvos meno muziejų, kartą jis mus buvo išsiuntęs net į Varšuvos nacionalinę galeriją. Jis visada mokė mus ieškoti savitos išraiškos. Nors profesorius ir teigė, kad tapyba – tai pasaulio išraiška spalvų kalba, tačiau jis niekada nesistengė primesti savojo požiūrio. Pritrūkus įtaigių žodžių, pirštu pakabindavo dažus iš paletės ir užtepdavo ant tos vietos, kurioje jie turėtų nugulti. Taip paprastai, bet įtaigiai viskas būdavo parodyta ir pasakyta. Profesorius mus skatino tikėti savimi, niekada nepasiduoti ir mylėti tapybą. Taip aš ir tebemyliu tapybą.
Kadangi buvau neblogai įvaldžiusi anglų kalbos vartojimą, neilgai trukus kolegos ėmė įkalbinėti į lietuvių kalbą išversti R. Floridos „Kūrybinės klasės iškilimą“ – akademinį bestselerį, tikrą kūrybinių industrijų bibliją. Turėti tokį veikalą lietuvių kalba ir išleisti jį universiteto, pirmajame įkūrusiame kūrybinių industrijų specialybę, buvo tikrų tikriausias garbės reikalas.
Mano galva, Knygos muziejaus statusas suteiktų aktualumo, nebe regioninio, o visai Lietuvai svarbaus fundamentinio požiūrio, tarptautinio prestižo, leistų parengti šiuolaikišką ekspoziciją, švietėjišką programą. Žinoma, einant ranka rankon su kitomis kultūros įstaigomis, pirmiausia – biblioteka. Kadangi jos „tradiciškai“ kažkodėl nuolat stumdosi, gal bendras darbas knygos labui pagaliau susodintų už vieno stalo?
„Iš tikrųjų puolamas ne Marcinkevičius, - pastebėjo V.Radžvilas. - Sovietmečiu lietuvių tautos ir valstybės naikinimo strategija rėmėsi atviru naikinimu, todėl kiekvienas žmogus, kuris turėjo šiek tiek istorinės atminties ir nuovokos, žinojo, kad reikia apsispręsti. Dabartinės strategijos principas visiškai kitas - tai nutylėjimų arba neutralizavimo strategija... ir todėl visuomenei kur kas kebliau suvokti, kas iš tikrųjų vyksta šių dienų Lietuvoje...“

, o per ją ir su socialiniais tyrinėjimais vis labiau save saistančioms tam tikroms kultūros tyrimų sritims. Tad postmodernaus teoretizavimo poveikis kultūros tyrinėjimams yra ir tiesioginis, vidinis, ir netiesioginis – per kitas tyrinėjimų sritis, ypač sociologiją. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio sociologijoje vis labiau plito postmoderniojo teoretizavimo prieigos, skleidusios kaitaus, santykiško, kontekstualaus pažinimo ir su juo susijusio subjekto vaizdinį. Modernybės laikų pažintinis neistorinis, laisvą savo valią valdantis ir amžinų tiesų siekiantis subjektas, kurio esme buvo laikomas nuo jokių socialinių ar kitokių aplinkybių nepriklausomas ir nuo kūno atskirtas racionalusis protas, neišlaikė dekonstrukcijos bangos ir virto socioistorinės terpės veikiamu (ar net iš jos kildinamu), socialiniuose ir instituciniuose ryšiuose įsišaknijusiu žmogumi, kurio protas yra kaitus, heterogeniškas valios, pasąmonės, gyvenimo paskatų ir socioistorinės tikrovės padarinys
Kita paminėtina yda, jų tarpe išplatina vištgaidystė, iš vienos pusės jiems ten kur jie yra negalima turėti vaikų, o iš kitos pusės bjaurisi moterimis. Skatinamas gėdingas vyrams lengvo gyvenimo būdas, kuris brandžiai mąstantiems vyrams yra visiškai nepriimtinas, juk koks gi tikras vyras norėtų pripažinti save visišku nevykėliu? Raudonšikniai nori suvaržyti bet kokias laisves, tad norėdami žmonėms atmušti norą jomis naudotis, patys jomis begėdiškai persinaudoja. Tad nenuostabu, kad rašytoja Vanagaitė, neabejotinai pakliuvusi į raudonšiknių pinkles, kovoja dėl teisės viešai meluoti, slėpdama tai po kova dėl žodžio laisvės. Visos tokių raudonšiknių įkvėptos teisybės paieškos dengia gyliai įsišaknijusį pavydo jausmą. Raudonšikniai yra dideli bailiai ir per savo gudrumą net neskiria įžūlumo nuo drąsos. Įžūliai elgdamiesi, jie galvoja, kad taip parodo savo drąsą, o iš tikro tik savo nebaudžiamumo jausmą, jų manymu, jų galingi užtarėjai išsuks juos iš bėdos, į kokią jie bepakliūtų per savo įžūlumą...
Rusams kaip tautai niekda nejaučiau neapykantos, jeigu kas ir kaltas tai istorijos bėgyje iškilę ten svetimtaučiai, kaip kad džiugašvilis, dzeržinskis ir kiti urodai. Jie rusų tautą dulkino dar daugiau nei Lietuvių, mums teko viso to tik trupiniai bet ir to pakako daugeliui mūsų tautiečių sugriauti gyvenimus. 1968 metais kai atėjau į kariuomenė tai biškį pakalbėdavome su kitais Lietuviais kaip gerai būtų kad Lietuva atgautų savo laisvę ir galėtume važiuoti namo. Tai mane įskundė kitas Lietuvis pavarde PAJEDA, jis nulėkė ir paskundė kad aš varinėju tokias kalbas. Gerai kad pasitaikė leitenentas būrio vadas Ukrainietis tai jis mane pasišaukė ir išrėžė moralus kad to negalima kalbėti nes jei paklius politrukams tai labai toli tokios mano kalbos nukeliaus o aš nukeliausiu dar toliau...

Erdves nuotaikos gali keistis, bet jos niekur nedingsta; todel visa aplinka gali buti švelni, palanki, bet staiga atsiverti ir kaip siaubinga, grėsminga, už valdanti žmogų, o drauge ir visus kitus įvykius, bei daiktus. Kartu galima parodyti, kad nuotaikų įvairove persirengimo, persismelkia viena per kita ir todel negalima sakyti, jog mano visa aplinka yra džiaugsminga vien dėl to, kad as taip jaučiuosi, o Onutei ji yra liūdna, nes ji tiesiog taip jauciasi. Ir t.t.
Štai muziejų, kurie yra kūrybinių industrijų dalis, neįsivaizduojame be edukacinės veiklos – pavyzdžiui, vaikams jose dažniausiai siūlomos nuotaikingos, pažintinės, labiau pramoginės edukacinės praktikos. Kitas pavyzdys: muzikos festivaliai kaip ir nebegali egzistuoti be vietos kūrėjų dizaino ir amatų – festivalių metu demonstruojami bei parduodami unikalūs produktai, o galiausiai net išbandomas dirbinių gamybos procesas. Tad šiuolaikiniai pramogų industrijų specialistai užtikrina dialogą su kūrybinėmis industrijomis.
R. V.: Pramogų industrija ir kūrybinės industrijos propaguoja laisvą ir inovacijas diegiantį kūrybingumą. Viename savo interviu esu teigęs, kad kūrybingumas visuomenės atstovų yra vartojamas kaip panacėja? Kaip jūs vertinate šiuolaikinį kūrybingumą, kiek kūrybingumas vaidina lemiamą vaidmenį visuomenės progrese ir kokie yra kūrybingumo šalutiniai poveikiai?
    Po mažiau kaip sekundės viskas buvo baigta, ir Nicholajus stovėjo vienas, bet ne vienišas ant stogo. Jis abejingai spoksojo į bekraujuojantį kūną, smalsaudamas, – ir ne pirmą kartą, – kodėl nejautė jokios kaltės, kai žudė. Jis girdėjo posakį sociopatas anksčiau ir manė, kad tai turbūt jam tiko... nors, kodėl žmonės toliau matė tai, kaip neigiamą dalyką, jis nesuprato.
Prieš ketverius metus gyvendamas Kaune susipažinau su puikia sporto trenere, buvusia kultūrizmo čempione. Esu jai labai dėkingas net šiandien. Ji mane išmokė taisyklingai sportuoti, atkreipti dėmesį į tai, ką ir kaip aš valgau kiekvieną dieną. Kartą net juokaudamas tariau: būčiau jaunesnis ir jei dar nepradėjęs menininko ir akademinės karjeros, tikriausiai rinkčiausi sportininko kelią.
Nors dauguma kortelių skaitytuvų savo funkcijas, atrodytų, atlieka nepriekaištingai, tačiau reikėtų atsižvelgti į šių įrenginių kokybę. Prastas kortelių skaitytuvas gali pakenkti kortelėje saugomai informacijai arba visiškai sugadinti kortelę. Idealiausia naudoti tų pačių gamintojų skaitytuvus ir korteles, taip būtų garantuojamas geresnis suderinamumas. Tačiau tai nėra būtina. Svarbiausia, kad naudojamos priemonės būtų kokybiškos.
Anapus įprastas verslas žudymai, tokius klausimus, kaip Jūsų galima suprasti kaip užsakymus. Pateikus galimą užsakymo įvykdymo laiką ir negavus Jūsų prieštaravimo, gali imtis jo įvykdymo, tik vykdytojams apsunkinai sąlygas užsakymą įvykdyti. Nenustebkit jei pareikalaus iš Jūsų užmokesčio, net jei užsakymas bus neįvykdytas. Gal Dievas galėtų padėti išsisukti ir užglaistyti nemalonią padėtį, į kurią patekote per savo lengvabūdiškumą, tik, kad esate gan priešiškai nusiteikęs prieš krikščionis ir iš aukšto pažiūrėsite į tokį mano perspėjimą.
Štai balandžio viduryje Chabarovsko rajono teismas būrėjai, kuri apgavo kelias pagyvenusias moteris, skyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Būrėja kartu su bendrininke  gatvėje prieidavo prie moterų ir pranešdavo, kad šios yra užkeiktos, o už užkeikimo nuėmimą paprašydavo atiduoti su savimi turimus visus pinigus ir papuošalus. Ji sakydavo, kad po seanso viską sugrąžins. Seansas buvo labai paprastas. Būrėja liepdavo „užkeiktosioms“ lėtai nueiti iki daugiabučio namo trylikto lango ir sugrįžti atgal. Tačiau sugrįžusios nelaimėlės jau nieko neberasdavo – nei būrėjos, nei savo pinigų. Taip būrėja sugebėjo išvilioti per milijoną rublių.
×