Vytautai, raudonšikniai linkusios nusikalsti būtybės, jos tave gali įvairiai suprasti, jie gali net sau smegenis sujaukti, kad viską tikriausiai susuktų taip, jog į visus į tave besikreipiančiuosius dėl savo mirties laiko žiūrėtų kaip į savižudžius. Ką? Ten laisvas pasaulis, ką nori tą ir daro. Gali ir priešlaikiniai mirčiai pasiruošti. Jiems pelnas, tu išgarsėtum - beveik „nenusikalstamas“ versliukas. Taip, mirtis nėra prakeiksmas, bet kai kam nors žiūrėsi akis ir sakysi: – Tu mirsi tokia dieną, tokia valandą. Iš šalies atrodys kaip prakeiksmas. Tas žmogus gali pasijusti kaip prakeiktas.

Pragarą galbūt pats su savimi nešiojiesi. Kaip įsivaizduoju patį dugną ten nieko nėra tik daug greitai besiblaškančių dalelių, nepatyrusiems išgyventi ten beveik neįmanoma. Jei nusikeltum mintimis laiku, gal kažkas būtų panašaus iškarto po didžiojo sprogimo, tik po didžiojo sprogimo viskas nebuvo beviltiška, nauja pradžia, o tu nukeliautum į beviltišką pačią pabaigą, pabūtum gal kažkam laipteliu iš tos beviltiškos padėties atgal į pradžią ir nieko daugiau.
Tokie žmonės, kuriuos įvardinčiau pasaulinukais, neskuba, po truputį įveda į kasdieninį vartojimą svetimus žodžius, jau dabar tokie „rytų auropiečiai“ galėtų susišnekėti, nemokėdami vieni kitų kalbos kokiuose nors moksliniuose susilėkimuose. Lietuviams tai nepatinka ir metasi į anglų ar rusų kalbas, ką moka, tuo ir naudojasi, ar kokia kalba laidas žiūri, knygas skaito... Žmonėms atsiranda laiko pasirūpinti savo išvaizda, žiūri kaip atrodys aplinkiniams ir visai nesirūpina kaip bus suprasti. Įspūdį gali sugadinti pirmas ištartas žodis. Galima pagalvoti, kad visų tokios svarbios mintys ir visi stengsis juos suprasti. Man iš tokių tik norisi pasijuokti. Gali lengvai pasirodyti tokie „mokslinčiai“ kaip visiškos nemokšos. Vakar mačiau kaip viena rašytoja minėjo savo herojus, na gi ne didvyrius minėjo, o tik paprastus veikėjus, keliautojus po margą pasaulį...
Šiauliuose mes jau mokame daryti nakties šventę. Jei ne viskas pavyksta, tai dažniausiai kalti būname mes patys. Kalti, nes nepriverčiame kitų netingėti, svajoti, kurti, mylėti taip, kaip mes mylime. Mums sekasi, nes pažįstame kultūros žudiką vardu gobšumas ir su juo susidorojame. Mes tokie, kokie esame – kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Paskaitas skaityti Panevėžyje yra neapsakomas malonumas. Čia pažįstu daug menininkų, apie daugelis jų esu rašęs ne vieną recenziją, parodų kritinius tekstus katalogams, reiškęs asmeninę nuomonę žurnalistams. Kai atvykstu mane visada sutinka vietos menininkai kviesdami diskutuoti, kalbėtis ne tik apie meną, bet ir apie labai plačias, egzistencijos problemas. Aš jaučiu, kad mano parenkamos temos panevėžiečiams yra įdomios, jie negaili nuoširdžių pastabų. Po paskaitų ir mano parodų visada išsako savo nuomonę, o kai kada net pateikia naudingus patarimus. Niekur kitur aš neturiu tokios puikios publikos kaip tik Panevėžyje ir Šiauliuose. Tiesa, Šiauliai man visada lieka ypatingi. Aš juose gimiau, gyvenau, mokiausi, brendau kaip menininkas ir mokslininkas. Šie abu miestai yra labai ypatingi.
O kaipgi antrasis dvilypės tiesos apie žmones aspektas, kad jie protingi ir laisvi subjektai? Kadangi esame protingi veikėjai, mes taip pat esame laisvi. Tai – bendrųjų tradicinės filosofijos idėjų pamatinis teiginys nuo Aristotelio iki Kanto. Taip yra todėl, kad proto funkcija – gebėjimas suvokti tikslus (ar didžiausią gėrį) ir galėjimas dėl jų apsispręsti bei pasirinkti būdus, kaip šių siekti. Tai, kad esame protingi ir laisvi, reiškia, jog mūsų negalima redukuoti vien į įvairius vaidmenis ir pozicijas, kurias užimame įvairiuose komitetuose, kurių nariai esame. Taigi nors iš prigimties esame bendruomeniški, mes taip pat turime laisvą ir abipusį santykį su bendruomenėmis, kurių nariai esame.
– 1995 m. spalį grupė bendraminčių iš „Gin’Gas“ klano įkūrė muzikos klubą, kuris iš karto griebėsi veiklos ir organizavo tarptautinį alternatyvios muzikos festivalį „RUMŠK“. Vėliau festivalį papildė eksperimentinis „Faršas“. Visa ši veikla galbūt labai sėkmingai prisikels kitų metų vasaros pradžioje. Renginiuose dalyvavo daugelis jaunų piliečių, dabartinių surimtėjusių trisdešimtmečių. Šio festivalio pagrindu po penkerių metų startavo solidus „Šiauliai Jazz“ festivalis.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad asmenų, teikiančių magijos pobūdžio paslaugas paranormalūs gebėjimai nėra patvirtinti mokslo ir praktikos, kaip ir objektyvūs tokios veiklos rezultatai. Tokių paslaugų teikimas Lietuvos Respublikoje įstatymu nėra uždraustas. Paaiškinama, kad šios paslaugos gali būti įvairios, pavyzdžiui, pramoginio pobūdžio, naudojamos kaip priemonė žmogaus gyvenimo kokybei pagerinti (saviįtaiga, placebo efektas). „Vien tik su magija susijusių paslaugų teikimo faktas savaime nesudaro pagrindo tokios veikos laikyti sukčiavimu, nes objektyviai numatyti tokių paslaugų pageidaujamo rezultato negalima,“ – pažymima LAT nutartyje.
tai va, esme tame, kad jeigu mes savo menkame PC su 3Ghz intel pentium procu sumodeliuosime gyvenima jis vyks labai letai musu akimis, bet tu butybiu, kurias ten sukursime akimis jis netures kvantiskumo savybiu... t.y. tai labai idomiai sukelia klausima: o gal mes ir esame tame kompiuteryje? ir tiesa sakant, mums visai nebutina buti labai galingo kompiuterio viduje... nes mums isorinio laiko nera mes pastebime tik vidini. nes musu procesai priklauso tik nuo vidinio laiko.........
- Pakentėkit... K. Sirvydas – tik įžanga! Nors ir jo vienintelio pakaktų įtvirtinant Anykščių kraštą kaip lietuviškos Knygos versmę. Kodėl mums neprisiminus, kad anykštėnai dar ne taip seniai – ir tikrai motyvuotai – kėlė idėją Anykščių centre pastatyti paminklą Knygai, atspindintį anykštėnų kūrybos dvasią, apibendrinantį jų įnašą gimtajai literatūrai? Deja, toji prasminga idėja, kuri būtų karūnavusi anksčiau pastatytų paminklų ansamblį, rašytojų tėviškes, medyje įamžintus populiarius literatūrinius herojus, vienadienių renginių, greitaeigių akcijų sraute iškrito kaip sūris varnai iš snapo...

    Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?
Vienas netikėtas potyris (bet kas – telefono skambutis, naujiena socialiniame tinkle, orų pasikeitimas, vaiko šypsena) ir net ir pats banaliausias mūsų kasdienės rutinos elementas gali mus taip suerzinti, pradžiuginti ar nustebinti, kad būsime priversti į save pažvelgti naujomis akimis. Va, ta nuostaba, tas autentiškas emocinis išgyvenimas, kuris kasdien griauna mūsų saugios rutinos užtvankas, ir yra mūsų gyvenimo tiesa. Dėl tos tiesos aš kasdien iš naujo pasiryžtu kurti.
Sydonian Dragoons stride the battlefield like graven idols given life, charging from clouds of sacred incense to slam crackling taser lances into the scattering foe. In their wake they leave a ragged trail of corpses that stretches to the horizon and beyond. Mounted on the marvel of science that is the Ironstrider engine, the Sydonian Dragoons know not the concepts of doubt nor rest. Theirs is the power of endless motion put to the purpose of death. The first Sydonians settled a vast cratered area of Mars swathed in dense acidic mist. In the schisms that haunted Mars' past, those with stilt-augmetics could stalk these mists and yet live, their elevation allowing them to escape the worst effects of the acidic fog whilst remaining hidden from the enemy. The Sydonian Dragoons echo the tactics of these warrior-explorers. Using incense exhausts, they march through an ochre cloud redolent of ancient Sydonia. Many a foe has been confounded by this mist long enough for the Dragoons to mount a deadly charge. Though the monotask Servitor that steers each Ironstrider engine towards the foe is all but mindless, its rider is a tried and tested Skitarii warrior. Once the Dragoon has spotted his quarry, he will mark it with a bullet from his phosphor serpenta or radium jezzail. The glow from the impact guides his unit's next charge even in the fog of war. Within moments, one so marked is assailed by a stampede of titanium-hard feet and high-yield taser weaponry.
The Unknowable (991.M41) - Skitarii from Stygies VIII are sent to the diluvian-class world of Magogue when the planet's industry dries up its oceans to reveal Necrontyr architecture. The Skitarii fight valiantly against the Necrons of the awakening tomb complexes, allowing the planet's islander people to evacuate to a man, but are badly outmatched. Only their commanding Tech-priests, hunting for knowledge behind the lines, escape the ensuing carnage. However, in doing so they clash with Trazyn the Infinite. One by one the Tech-priests are collected in stasis fields and displayed as part of a monument to Magogue's fall.

Kitaip tariant, savivaldybė siūlo tik dvi vizijas, išskaidydama vieną iš jų į tris atskirus punktus. Viena vizija yra lėto gamtinio-kultūrinio turizmo variantas (1.2 ir 4 pasirinkimas), o kita „išmanus kultūrinio turizmo kurortas“. Kuri iš vizijų jų kūrėjams yra priimtiniausia, suprantame jau vien iš to, kad tik viena iš siūlomų alternatyvų yra „pasaulyje pripažinta“ ir ugdo „laimingą asmenybę“. Visos kitos viso labo siūlo „patogų stogą“ ir saugumą. Niekur nepaaiškinta ką reiškia tas „išmanus kultūros turizmas“. Gal tai išmaniosios programėlės, kurių padedami turistai keliaus po Anykščius išvengdami bendravimo su pačiais anykštėnais? Kiek mums teko susidurti su šia vizija, net pats jos autorius, privačios mokslo įstaigos profesorius Dr. A. Augustinaitis negali deramai paaiškinti, kaip ji atrodys ir kokią naudą duos anykštėnams, išskyrus miglotus pavyzdžius, kaip jos padedami mes neva galėsime konkuruoti globalioje rinkoje, strategiškai reklamuodami Anykščius internete naršantiems kiniečiams.
    Atvirai kalbant, eks-inspektorius Heinrichas Lungė buvo sudėtingas interviu pašnekovas. Jis vis dar griežtai atsisako kalbėtis su dauguma žmonių ir organizacijų apie Johaną. Visgi, aišku tiek, kad tai nekyla iš kažkokios garbės ar pareigos jausmo jo buvusiems vokiečių federalinės policijos darbdaviams. Joks žmogus nepatyrė tokios skriaudos savo tarnybai ir sunkiam triūsui nuo BKA kaip Lunge. 1995-aisiais, Inspektorius Lunge tyrė Vokiečių Parlamento nario Jozefo Boltzmano žmogžudystės santykį su mergina pagal iškvietimą, vardu Erika Lemser. Jis buvo seklys iš prigimties, geriausias agentūroje. Bet po to, kai vertingas liudininkas nusižudė, pats Boltzmanas, kaip ir Lungės vyresnieji, reikalavo jo pašalinimo nuo tyrimo, kas privedė prie to, jog Lungė nebeturėjo jokių saitų su byla. Tuo laikotarpiu Lungė pranešė apie savo ilgas atostogas nuo darbo, ir pasinėrė stačia galva į Johano bylą.

Su kolegomis Šiauliuose (ir ne tik šiame mieste) generuojame idėjas ir bandome jas įgyvendinti. Prie įgyvendinimų verslas prisideda nedaug. Dažniausiai verslo indėlis yra mugės, kurios pakankamai toli nuo tikrosios kultūros. Tačiau yra ir kiti, didieji verslininkai, kurie mato aiškesnę situaciją ir bando kovoti su miesto „žudymu“, padeda mums kurti kultūrą. Visi jie yra išvardyti mūsų interneto svetainėje www.naktys.lt.
. Tie mąstymo būdai turėtų skatinti ir naujus mokslinio pažinimo raiškos, mokslinio rašymo, suvokimo perteikimo pavidalus. Lūžis 9-ojo dešimtmečio viduryje įvardijamas kaip „atvaizdavimo krizė“ (crisis of representation), kurios metu buvo kuriamos naujos tiesos ir metodo sampratos, o savo teisių ėmė reikalauti kritinės, feministinės, postkolonijinės, taip pat Kito epistemologijos. Denzinas savo laiką nusako kaip pereinamąją krizinę penktąją ieškojimų fazę, iš kurios turėtume išeiti aiškiau suvokę naujų teorinių prieigų, metodologijų ir vaizdinių teikiamas galimybes, o sykiu ir naujus tyrinėjimų laukus. Jau aišku, kad tyrinėjimas nebegali būti suvokiamas kaip neutralus stebėjimas ir aprašymas, nes tyrinėjimą ir jo išraišką veikia ne tik eurocentrinės ar apskritai vakarietiškos ideologinės nuostatos, bet ir klasiniai, grupiniai, lyties ir etniniai dalykai. Tad tyrinėtojai tarsi atsigrįžta į hermeneutinės interpretacijos esminį principą, teigiantį, kad nėra ir negali būti pažinimo be išankstinių prielaidų, o prielaidų aiškinimasis yra nesibaigiantis, sykiu ir dekonstrukcinis vyksmas, kad Kito supratimas yra ir esminis savivokos aktas, padedantis iškelti nestabilaus, takaus, žmogiškojo, nuo aplinkybių priklausomo ryšio prasmę. Toks supratimas turi nepaliaujamai ieškoti naujų savo raiškos pavidalų, kurie būtų prieinami ir Kito suvokimui.

Glad someone out there “gets it” where terps are concerned. Terpenes can make all the difference in the way the cannibinoids bind to the receptors in the brain. THC is not the be all end all and if that becomes the only thing producers care about then we are going to end up with cannabis following the path of tomatoes, radishes, and melons to become tasteless and lacking nutritional and medicinal value. When someone recognizes that a “20% THC” strain was way more potent than that “39%” that is because he or she is experiencing the way the terpenes helped the cannibinoids.
Poslinkis nuo išorinių santuokos sudarymo motyvų, kuriuose dažniausiai pačių besituokiančių asmenų laisvas pasirinkimas mažai ar iš viso neturėjo reikšmės, link asmeninio apsisprendimo yra daugiau nei pozityvus šeimos institucijos istorijoje. Todėl pirmąją prielaidą tenka atmesti. Verta pasigilinti, galbūt besituokiančiųjų meilės samprata yra netinkama tvariai santuokai kurti. Kadangi šiandien masinė kultūra persmelkta išimtinai „kūniškosios meilės“ pavyzdžiais, moters kaip seksualinio objekto vaizdavimo tradicija, sekso, kaip būtino elemento asmens savivokai ir lytiniam tapatumui, galima numanyti, jog ir besituokiantys gali būti paveikti šiuo požiūriu. 
Gali pasirodyti, kad tokia tipologizacija yra judėjimas link naujo rafinuoto kolaborantų ir rezistentų ribų nutrynimo ir grįžimo prie pozicijos, kad visi buvo rezistentai arba kolaborantai. Taip nėra. Už šių trijų pozicijų yra ir ketvirtoji pozicija, kurią įkūnijo daugybės žmonių elgesys. Tai – atsiribojimo pozicija. Ją atstovavo žmonės, kurie prisitaikė taip, lyg tauta ir valstybė jiems neegzistuotų. Šią poziciją vienareikšmiškai vertinu kaip pasyvų kolaboravimą. 
    Vaikinai vilkėjo sportines striukes, o merginos – jūreivių uniformas. Oho, na ir keista kombinacija. Galbūt ant pakylos rėžiantis kalbą, kuri sukelia knarkimą, direktorius turėjo kažkokį fetišą jūreivių uniformoms. Kol galvojau apie šiuos beverčius dalykus, idiotiška ceremonija pagaliau baigėsi. Aš – kaip ir kiti mano ne tiek valingi nauji klasiokai – įžengiau į 1-5 klasę.
„Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos padalinys, fotografijos galerija). Tą kartą publikavome doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtą straipsnį-interviu su bienalės kuratoriumi Sigitu Laurinavičiumi. Mūsų laikraštyje tokio atvejo dar nebuvo, kai naujame, atskirame straipsnyje pašnekovas užduoda klausimus ankstesnio straipsnio autoriui. Tad šį kartą dalinamės bienalės kuratoriaus interviu su rubrikos „Kultūros kirtis” autoriumi, medijų kultūros kritiku, menininku doc. dr. R. Venckumi (šiuo metu atstovaujančiu Vilniaus Gedimino technikos universitetą).
Kas atsitinka žlugus Sovietų Sąjungai? Kartu žlunga ir „Mažųjų Vakarų“ mitas bei puoselėta iliuzija. Įstojusi į ES Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tampa nebe „kultūriškai ir ekonomiškai pranašesnė auksinė imperijos provincija“, o tik naujosios Sąjungos nustekentu rytiniu pakraščiu, dažno vakariečio akimis esančiu kažkur pačiam civilizacijos pariby su barbarais, arba, kaip buvo rašoma viduramžiais žinomą pasaulį vaizduojančiuose žemėlapiuose, - ubi leones (ten, kur liūtai)...
● Mirusiųjų baimė. Mokymai apie mirtį ir mirusiųjų būklę žmonėms daro didelį poveikį. Todėl daugelyje šalių, siekiant nuraminti mirusiuosius arba „įrodyti“, kad juos myli, atliekami įvairiausi ritualai, kartais net savęs žalojimo. Kai kuriose Ramiojo vandenyno salų tautelėse našliai arba našlės verčiami vilkėti juodai ir ištisus mėnesius gedėti užsidarius namuose. Jie turi atsisakyti mirusiojo mėgtų patiekalų. Besilaikančius šitokio papročio neretai apima depresija, jie gali nusilpti iš bado ir net mirti.
V. V.: Manyčiau, abi šias pozicijas galima suderinti. Filosofija – tai tiek mokslas, tiek pasaulio supratimo būdas. Galima sakyti, kad tai mokslinė žmogaus santykio su savimi, visuomene ir pasauliu išklotinė. Ne veltui šiuolaikinėje mokslų klasifikacijoje filosofija paprastai priskiriama humanitariniams mokslams, nagrinėjantiems įvairius žmogaus individualios ir socialinės egzistencijos klausimus. Kaip jau minėjau, tuos klausimus anksčiau ar vėliau iškelia kiekvienas žmogus, tačiau būtent filosofija atsakymų į juos ieško daugiau ar mažiau akcentuotu moksliniu būdu. Kiekviena filosofinė kryptis ar šaka turi apibrėžtą ir pakankamai griežtą terminų ir sąvokų aparatą, metodiką, argumentacijos techniką. Kita vertus, moksliškumo aspektas filosofijoje jokiu būdu nepanaikina filosofo kaip asmens individualumo. Kad ir kokias sąvokas ar metodus taikytų, filosofas stengiasi atrasti autentiškus, individualius atsakymus į keliamus klausimus, susikurti, jūsų žodžiais tariant, individualią pasaulio, žmogaus, visuomenės išklotinę, kuri galėtų tapti geru pradžios tašku ar tramplinu kitų filosofų moksliniams, bet tuo pačiu ir individualiems tyrinėjimams. Čia iškyla dar vienas svarbus filosofijos aspektas – filosofija gali tapti ir gyvenimo būdu. Ir filosofijos istorijoje taip ne kartą yra nutikę. Tam tikri atsakymai į tam tikrus egzistencinius klausimus tiesiog diktuodavo filosofams ir atitinkamus elgesio bei gyvenimo principus. Puikus pavyzdys – aukščiau minėtoji kinikų mokykla. Žmogaus gyvenimu tikslu paskelbę vidinę laisvę ir nesudrumsčiamą dvasios ramybę, kinikai pirmiausiai patys siekė šios būsenos, atsisakydami turto, šlovės, valdžios pagundų; praktikuodami kūno ir dvasios askezę ir pan. Kokia vidine laisve turėjo pasižymėti kinikas Diogenas, kai, paragintas Aleksandro Makedoniečio prašyti, ko tik širdis geidžia, tepaprašė didžiojo karvedžio pasitraukti ir neužstoti saulės! Tad kinikų filosofija pelnytai laikoma ne tik mokslu, bet ir jį atitinkančiu gyvenimo būdu
Vis tik filosofija traukia ne vien tik mane. Jau kelis metus tenka bendrauti ir pačiomis įvairiausiomis mintimis dalintis su Vilniaus Gedimino technikos univeristeto filosofu, prof. dr. Vyčiu Valatka. Tad su skaitytojais noriu pasidalintu prieš kelias savaites įvykusia mūsų puikia diskusija apie filosofija. Bet iš pradžių, prieš pateikiant pokalbį noriu supažindinti su profesoriaus biografijos faktais.

Šiandienos mobilieji kortelių skaitytuvai turi pasiūlyti daug daugiau nei tik priimti mokėjimus. Jis turi sekti darbuotojų sąskaitas, būti suderinamas su apskaitos programine įranga, stebėti prekių atsargas bei prisijungti prie pažangių analizės priemonių. Šis išmaniojo kortelių skaitytuvo integravimo lygis yra vienintelis būdas konkuruoti nuo informacijos priklausomame amžiuje. Žinoma, jūsų įrenginys taip pat turi atlikti savo pagrindines funkcijas - priimti visas pagrindines kredito korteles bei užtikrinti jūsų mokėjimų saugumą - ypatingai gerai.
Profesija visam gyvenimui – senstantis požiūris, jaunimas linkęs darbus keisti, išbandyti naujas sritis, todėl svarbiausiu tampa gebėjimas prisitaikyti, sugebėjimas greitai išmokti, vystyti tarpkultūrines kompetencijas ir kūrybiškumą. Tai, ką kartais vadiname charakteriu, galima išsiugdyti. Galima išsiugdyti platų požiūrį, gebėjimą kalbėti lygiai taip pat gerai, kaip ir dirbti savo profesiniame lauke.
they have a built in bug repellant, so they wouldn’t attract pollinators they would deter them, this is one of the first things a great grower will teaches you. I cant stress enough the need to get to know your local grower, (but like applying for a job get his/her resume, before accepting any buds from them)( and offer your signature or body for free to sign petitions and vote at city council meeting show them you care and they will return the same to you, I know mine does;) these plants are pollinated by wind hence the need to remove males from your garden to prevent a wasted crop.
Studijų metu aš labai domėjausi XIX a. romantikų darbais, mažųjų  olandų detaliai ištapytais natiurmortais, Rembrandto specialiai išplėtota šviesotamsa. Anuomet patiko ir net Tuluz Lotreko, Egono Schieles paveiksluose atgulusios linijos ir iš jų formuojami siluetai. Kerėjo Pierre-Augusteo Renoiro tirpstantys pavidalai, Claude Moneto perteikiamas atmosferos įspūdis, Édouardo Manet potėpio aštrumas. Aš vis dar žaviuosi Luciano Freudo tapyba – jo kūnai gašlūs, bet estetiški.
Taip, raudonšikniai ir beždžionės, kurios paprastai nieko pačios nesugeba sugalvoti, o tik pasinaudoti kitų protine veikla. Jų raudonos šiknos prašosi negailestingo diržo. Jie labai mėgsta priešininkus įstumti į savo padėti ir žiūrėti, kaip jie išsisuks, o po to patys taip pat bando elgtis. Jie nieko nepasimoko. Gavę į šikną kitą kartą žiūrės kaip mažiau gauti, gudriai pasikišus kokią pagalvę, arba net įžūliai manys, kad užsitarnavo leidimą tęsti savo nusikalstamai veiklai. Tik mūsų laimei, o raudonšiknių beždžionių nelaimei, ne viskas yra lengvai apverčiama. Kai verčia vyrus gimti moterimis, o moteris vyrais, tai būtent pasireiškia tokios savanaudiškos raudonšikniškos veiklos apraiškos: jie Jums kruš smegenis, kad viską turite pabandyti ant savo kailio, kaip galite būti tikri kuo norite būti visko neišbandę?! O iš tikro, jiems Jūs tik žaliava, su kuria norėtų, ką tik užsigeidę daryti, vartytų Jūs kaip panorėję, būtumėte kuo tik jie panorėtų, karaliais, bankininkais, o viduje išpuvusiais raudonšikniais ir nebūtinai tik komunistais, o vagimis besigviešiančiais svetimų turtų. Juos lengva atpažinti pagal daugumietišką veiklą. Visokios raganų medžioklės jų mėgstamas užsiėmimas.
Visumoje šitas "spėjimas" tik pagalbinė priemonė. Esmė yra šio pasaulio keitimas iš kūrėjų pusės 2025 metais. Be jokio "argumento" aš apie tai gali rašyti kiek noriu bet tai būtų tik fantazijos. Reikalinga kažkas konkretaus ir gan keisto. Tai ir bandoma toks "spėjimo" variantas kuriame nėra jokio spėjimo. Aišku aš nežinau ar viskas būtent taip kaip čia vyksta, nes klausimus reikia sugalvoti pačiam, o atsakymai į juos tik "taip" arba "ne". Taip kad galiu nusigrybauti ir į šoną. Nors pvz ateities variantui nebeturiu jokių "papildymų". Nėra kur fantazuoti. Paskutinis variantas idealus ir nėra ką ten tobulinti. Nors iki to varianto eita nuo praktiškai 2013 metų iki 2018 sausio pabaigos. Tikiuosi per tiek laiko iš tikro suradęs optimaliausią variantą. Planas patvirtintas. Nieko daugiau daryti nereikia. :) Na nebent kukliai, minimaliai, be oficialių informavimo priemonių supažindinti norinčius be jokių šou elementų. Nėra jokio tikslo įtakoti žmonės, vesti į kažkokį ale nušvitimą. Kam reiks tas informaciją suras. O visi kiti tegul gyvena kaip gyveno bet atėjus laikui atsako už konkrečiai save. Kiekvienas fiziškai jaučia skausmą ir psichologiškai nepatogumą. Atitinkamai žino ką daro blogai kitam žmogui. To visiškai pakanka kad gyvenime priiminėti teisingus sprendimus ir neturėti nepatogumų ateityje. Todėl net nežinau ar tas net minimalus kūrėjų ateities plano viešinimas turi prasmės. Na bet taip suderinom tai ir darau. :)
Ar tiesa, kad vyrai ir moterys pasižymi skirtingais būdo bruožais žvelgiant į tai, kaip jie gyvena, kaip žiūri į gyvenimą bei bendrauja su kitais? Jei taip, kaip ryškiai pasireiškia šie skirtumai? Ir — ar su šia sritimi susiję tyrimai yra patikimi? Žvelgiant į tris klausimus, užduotus viršuje, atsakymai iš eilės yra tokie: „visiška tiesa“, „skirtumai ryškūs“ ir „pakankamai“.

Su kolegomis Šiauliuose (ir ne tik šiame mieste) generuojame idėjas ir bandome jas įgyvendinti. Prie įgyvendinimų verslas prisideda nedaug. Dažniausiai verslo indėlis yra mugės, kurios pakankamai toli nuo tikrosios kultūros. Tačiau yra ir kiti, didieji verslininkai, kurie mato aiškesnę situaciją ir bando kovoti su miesto „žudymu“, padeda mums kurti kultūrą. Visi jie yra išvardyti mūsų interneto svetainėje www.naktys.lt.
    "Taip, todėl mums žūtbūt reikalingas savas profiliavimo metodas. Mes neturime jokių dykumų kaip tos Arizonoje, ir neturime jokių Didžiųjų Kanjonų. Daugelis mūsų namų yra pastatyti iš plytų ir akmenų, ne medienos. Mes turime miestus su daugiau negu tūkstančio metų senumo istorijomis, ir vos kelis dangoraižius. Mes nesitikime, kad visi moka kalbėti angliškai, ir mes nevalgome tiek daug mėsainių. Mes renkamės futbolą vietoj krepšinio, ir, svarbiausia, mes netikime, kad esame pasaulio bamba... Ir Europos serijiniai žudikai augo šitoje kultūroje, o ne Amerikoje."
Amniocenteze: geriausia atlikti 15-16 savaite. Saugus, tikslus metodas. Galima atlikti X, Y chromatino tyrimus, nustatyti lyti, tokias ligas kaip hemofilija, Diuseno raumenu distrofija, ir tt. Procesas gana ilgas. Stebint mikroskopu, punkcija paimama 15ml vaisiaus vandenu su lastelemis, atsisluoksniavusiomis nuo vaisiaus. Jos tiriamos citologiskai, biochemiskai. Kariotipui nustatyti reikia besidalijanciu lasteliu, o nuo vaisiaus atsisluoksniavusios lasteles nesidalija, todel jas reikia paauginti terpeje. Tai gali uztrukti 2-4 savaites. (Gali praeiti saugus laikas daryti aborta, bet Sinkui to sakyt negalima, nes mus bala J).
Pirmoji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės pastangos „nuvainikuoti“ lietuvybę parodant jos išskirtinį menkumą ir vidinį giminingumą sovietinei sistemai. Anot Putinaitės, lietuviškosios tapatybės esminius bruožus nulėmė nuo realybės atitrūkusio svaičiotojo J. Basanavičiaus idėjos. Basanavičius suformavęs lietuviškąją tapatybę, kuri esanti azijinė, priešiška Europai, pasyvi, barbariška, pajungianti individą kolektyvui, neturinti nuovokos apie gėrio ir blogio perskyrą, kultūrinė, o ne politinė, o svarbiausia – skatinanti įsiverginimą. Basanavičius, esąs kone kalčiausias dėl to, kad dabar daugelis lietuvių sunkiai tampapiliečiais (Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai. Vilnius. 2004: p. 50-67; Lietuviai– amžini Europos tremtiniai. Tauta pakliuvo į J.Basanavičiaus vizijų paspęstusspąstus). Tokia tapatybė sovietiniam režimui iš esmės buvusipriimtina:  „[o]kupantui politiškumą nuvalyti nuo tautiškumo nebuvo sunku, nes buvo gyvi J. Basanavičiaus suformuoti tautiškumo įvaizdžiai. Jo idėjos okupantui tiko. Iš liaudinio valstietiškumo padaryta dekoracija, pseudokultūra su harmonizuotais šokiais ir dainomis.“ Dar daugiau, lietuviškoji tapatybė ir kultūra esanti tiek artima sovietinei, jog, anot autorės, „Įmanoma, kad kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms lietuvių tauta būtų pajėgusi pati susikurti „savą“ socialistinį totalitarinį režimą, t. y. savesnį ir priimtinesnį už rusišką sovietinį.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 12). Išeina, kad sovietinė okupacija išpildė gilų, tik gal ne iki galo suvoktą lietuvių troškimą tapti sovietžmogiais.
Tridiene kultura: naudojama citogenetiniame metode (sio metodo esme – pakitusio kariotipo lyginimas su normaliu). Kadangi chromosomos buna stebimos tik besidalijancioje lasteleje, tiesioginu metodu tiriamos tik intensyviai besidalijanciu audiniu lasteles. Placiausiai naudojama tridiene zmogaus leukocitu kultura. Zmogaus lasteles periferiniame kraujyje nesidalija, todel 0,5 ml tiriamo kraujo specialiuose plastikiniuoe indeliuose uzpilama audiniu terpe, kurioje yra preparatas, priverciantis limfocitus nuolat dalintis. Didziausias susidaranciu mitoziu skaicius pasiekiamas po 64-72 val., todel kultura vadinama tridiene. Kultivavimo pabaigoje i terpe ilasinama kolcemido: sis preparatas ardo mitozes dalijimo verpste, ty uzfiksuoja mitoze metafazes stadijoje.
Ironstrider Engine - Taking his inspiration from the stilt-legged seekers of the Sydonian Mask, the Tech-priest Aldebrac Vingh perfected the Ironstrider Engine in the early 33rd Millennium. His achievement was profound indeed. The strange bipedal apparatus he invented is as close to a perpetual motion machine as the Adeptus Mechanicus have ever seen, its efficiency close to perfection. Acting as a dynamo as it walks, once started the Ironstrider engine essentially powers itself. There are prototype models still circumnavigating the equator of Mars today. Sadly Vingh, never the most politically astute of his Tech-priest kin, was all but ostracised by his jealous colleagues. After his death the secrets of the Ironstrider Engine were lost. So it is that the Ironstriders of today are never switched off, lest their relentless Machine Spirit fade away forever. Thousands are put to use as mounts in the Skitarii cohorts, their riders lowered into the saddles of ever-circling 'striders by articulated cranes that overlook the Iron Stables. Others are guided onto industrial treadmills and cog-steps where they pound away in their hundreds, used to power inefficient but far deadlier machineries of destruction. Such is the way of the Tech-priest; to turn a work of genius into yet another weapon of war.

Pinene (or α-pinene) is an aromatic compound commonly found in cannabis that smells a lot like – you guessed it – a forest of pine trees. But pinene brings a lot more to a strain’s experience than just flavor. Terpenes such as pinene are fragrant oils secreted in marijuana trichomes, and while they originally developed as an adaptive protection against predators, these compounds offer us humans a variety of benefits. And, fun fact: pinene can also be found in conifer trees, orange peels, turpentine, pine needles, rosemary, dill, basil, and parsley.


Anapus yra viena susireikšminusi esybė, kuri taip sprendžia visas jai iškilusias bėdas, pakliuvusi į prarają paskui save prisivilioja, prisitraukia visokiais būdais likusiuosius ir tada visiems primetųsi tą patį skaudulį tikisi taip greitai iš jo išsivaduoti. Panašiai elgėsi ŽIV nešiotojai, įjunkę į kvaišalus, kai kruvinomis adatomis badydavo vaisius didelėse parduotuvėse, taip stengdamiesi užkrėsti kuo daugiau žmonių. Kuo daugiau aukų, tuo jų manymu greičiau sutelktų didesnį mokslininkų dėmesį ar pinigų kiekį, skirtų vaistų išradimui.
„Iš tikrųjų puolamas ne Marcinkevičius, - pastebėjo V.Radžvilas. - Sovietmečiu lietuvių tautos ir valstybės naikinimo strategija rėmėsi atviru naikinimu, todėl kiekvienas žmogus, kuris turėjo šiek tiek istorinės atminties ir nuovokos, žinojo, kad reikia apsispręsti. Dabartinės strategijos principas visiškai kitas - tai nutylėjimų arba neutralizavimo strategija... ir todėl visuomenei kur kas kebliau suvokti, kas iš tikrųjų vyksta šių dienų Lietuvoje...“
Dažnas juto, kad jų kaip visuomenės autoritetų dienos jau praeityje. Ne veltui naujaisiais sąmonės vedliais ir viešosios nuomonės formuotojais šiandien tampa privačių bankų analitikai... Nuosekliai vykdoma nuolatinė asmens, šeimos, tautos ir valstybės dekonstrukcija palieka mus vienišus, pasimetusius ir bejėgius, o visur peršami vartojimo kaip laimės pakaitalo „idealai“ siūlo neskausmingą sąžinės užmigdymo procedūrą.

Itin vertingą pranešimą „Visi-kolaborantai ir visi-patriotai: „tarybinės lietuvybės“ koncepcijų struktūra ir politinė potekstė“ perskaitė žinomas šalies filosofas, Vilniaus edukologijos universiteto pedagogas daktaras Laisvūnas Šopauskas, reikšmingi taip pat buvo filosofo daktaro Vytauto Rubavičiaus, Vilniaus universiteto profesorės Rasos Čepaitienės pranešimai...
The Venatorii were created in the wake of the War of Brass that devastated the Skitarii Legions of the Lathe Worlds, leaving entire Forge Worlds of the Calixis Sector with virtually no troops left. The reigning High Fabricator started a discreet rearmament drive throughout the Calixian Forge Worlds. The more military minded Tech-priests were moved into position to help replenish the fighting ranks of the Mechanicus within the sector. It took many standard years to bring this grand plan together, but once everything was in place, the High Fabricator of the Lathes found himself with a new force consisting of some of the best-trained and best-equipped troops in the Calixis Sector. Dubbed the Venatorii, the new hunters were a force that was to remain separate from the recovering Calixian Skitarii forces and act as the true elite troops of the Lathes. With their unique organisation and frightening red armour, the few outside of the Mechanicus who were aware of their existence soon began to call them the "Crimson Guard."
Gali pasirodyti, kad tokia tipologizacija yra judėjimas link naujo rafinuoto kolaborantų ir rezistentų ribų nutrynimo ir grįžimo prie pozicijos, kad visi buvo rezistentai arba kolaborantai. Taip nėra. Už šių trijų pozicijų yra ir ketvirtoji pozicija, kurią įkūnijo daugybės žmonių elgesys. Tai – atsiribojimo pozicija. Ją atstovavo žmonės, kurie prisitaikė taip, lyg tauta ir valstybė jiems neegzistuotų. Šią poziciją vienareikšmiškai vertinu kaip pasyvų kolaboravimą. 
Įdėmiai klausydavome jo pasakojimų apie gyvenimą ir kūrybą Italijoje. Aš net organizuodavau pokalbius prie jo mėgstamo itališko vyno, kurį jis ir pats atsinešdavo į mūsų neformalius popaskaitinius susitikimus. Kartais pokalbiai nusitęsdavo net iki pačių paryčių. Mūsų grupė buvo labai draugiška, daug laiko praleisdavome kartu. V. Gečas mėgo mus, o mes – jį. Jis visada rasdavo ką pasakyti kiekvienam, patardavo, į kokį menininką ar kokį laikotarpį žvilgtelėti vienu ar kitu kūrybinio proceso etapu.

Psichikos sveikatos teikiamos paslaugos vaikams, paaugliams ir suaugusiems, turintiems psichologinių sunkumų ar psichiatrinių sutrikimų. konsultuojami pacientai ir jų artimieji, atliekama psichodiagnostika, taikomas gydymas, apimantis individualias psichologines konsultacijas, psichoterapinę pagalbą, veiklas užimtumo kambaryje. taip pat teikiamos socialinio darbuotojo konsultacijos, atliekamos laikinojo nedarbingumo ekspertizės bei, esant poreikiui, pacientai nukreipiami darbingumo ar neįgalumo lygio nustatymui į NDNT.
4. Reakcijos tirpalas vėl pakaitinamas, kad DNR grandinės atšoktų viena nuo kitos. Gaunamas tirpalas, panašus į turėtą pirmąjame metodo žingsnyje, tačiau viengrandžių DNR fragmentų jau yra daugiau (prie anksčiau buvusių prisideda naujai susintetinti). Galima tęsti antrą ir po jo sekančius algoritmo žingsnius, kiekvieną kartą kaupiant vis daugiau DNR:
Itin vertingą pranešimą „Visi-kolaborantai ir visi-patriotai: „tarybinės lietuvybės“ koncepcijų struktūra ir politinė potekstė“ perskaitė žinomas šalies filosofas, Vilniaus edukologijos universiteto pedagogas daktaras Laisvūnas Šopauskas, reikšmingi taip pat buvo filosofo daktaro Vytauto Rubavičiaus, Vilniaus universiteto profesorės Rasos Čepaitienės pranešimai...
Pozymiai apriboti lyties: tai yra lyties issivystymas, ty, nepriklausomai nuo X chromosomu, individas su Y bus ♂. Y chromosomoje yra TDF lokusas, del kurio nediferencijuotos gonados vystosi i seklides, o ne i kiausides. Jei Y chromosomoje sio geno nera, XY individas bus ♀. TDF lokusas gali translokuotis i X chromosoma, tada XX gali buti ♂. Y chr. yra genu vadinamu holandriniais – tai genai kurie neturi homologo X chromosomoje, moterys siu genu nepaveldi. Tai yra AZF genas kuris lemia spermatogeneze, taip pat genai kurie lemia Y antigena, hipertrichora. X chromosomoje yra genu kuriu nera Y chromosomoje. Ju pasireiskimas priklauso nuo to ar jie yra ♂ ar ♀ lytyje.

Be to pasakysiu rašytojai rašo aplink juodąją visatos skyle, bet i pačia juodąją skyle ir nepataiko. Todel as jais pasitikiu, bet ne iki pacio galo. Reikia pataikyti i visatos juodąją skyle-va kur yra teisybe! Todel tas parasymas apie sesetukus yra paviršutiniškas ir labai dalinis. Todel as ir horoskopais tik pasitikiu, bet visiskai isbraukiu is savo gyvenimo. Visai nenoriu žinoti žmogaus gimtadienio, kad ne duok dieve nesuzinociau jo horoskopo.:-))) Reikia buti nors truputi paslaptingais. O nežinojimas horoskopo tai jau labai didele paslaptis.
A. Aleksandravičius geba patekti ir ten, kur fotografas iš viso yra nepageidaujamas. Jam pavyksta sukurti ciklą Vieno miestelio berniukai (1989-1996 m.) apie kriminalinio pasaulio pramogas. Prievarta pelnydamiesi pragyvenimui jaunuoliai šiose fotografijose geria ir linksminasi su laisvo elgesio merginomis. Tai, kad tie herojai restoranuose yra ypatingi, atpažįstame iš pačios situacijos vulgarumo Vyrai čia už baro ar biliardo stalo apsirengę, o moterys nuogos. Svaigulys ir aistros nekontroliuojami. Nuotraukos šiame cikle - lyg pasakojantys filmo sekvencijos kadrai.
    "Pyktis yra pakeista troškimo kontroliuoti kitus forma. Jie pasiduoda savo pykčiui tam, kad kontroliuotų kažką. Jie nenori keršyti tiems, kurie juos išnaudojo. Jie nori priversti kitus pažinti tą patį skausmą, kurį jie patyrė, jie nori laikyti kitų likimą savo rankose, jie nori pažinti džiaugsmą ir malonumą. Seksualinis susijaudinimas persipyna su visais šiais trimis dalykais... ir daugelis iš tų nusikaltimų tampa seksualinėmis žmogžudystėmis."
Maskvoje itin griežtomis bausmėmis buvo nuteista grupė ekstrasensų, veikusių sostinėje. Aferistai apie savo teikiamas paslaugas reklamuodavosi televizijoje ir sugebėjo iš pensininkų, invalidų ir kitų patiklių žmonių išvilioti milijonus. Vyriausiajam magijos specialistui Vladimirui Sobolevui teismas skyrė net 16 metų nelaisvės, 8 būrėjai už grotų buvo pasiųsti daugiau kaip po dešimt metų, o dar keli – nuteisti mažesnėmis bausmėmis.
×