Todėl kad gravitacinė konstanta yra tiesiog proporcinga dviejų kūnų masei(šiuo atveju žemės rutulio ir vandenyno) ir atvirkščiai proporcina atstumų tarp jų kvadratui...Kadangi vandenynas turi solidžia masę ir yra labai arti prisiglaudęs prie kontinento uolienų jis niekaip negali nugalėti žemės traukos. Tačiau išsukus žemės rutulį tam tikru greičiu, vandenynai, dėl išcentrinės jėgos poveikio ,nugalėtų planetos masės dimensinį vektorių ir tikrai atsiskirtų nuo žemės rutulio pirmieji.
Kitas dalykas, kurį padarė J. Marcinkevičius ir kurio nelygstamos reikšmės šiandien nenorima pripažinti, yra jo vaidmuo Sąjūdyje. Iš savo patirties galiu absoliučiai autentiškai paliudyti, kad prasidėjus Sąjūdžio grupių steigimuisi ir prireikus važinėti po rajonus, apie Sąjūdį beveik niekas nieko nežinojo. Buvo visiška informacinė blokada. Tokiame kontekste į susitikimus atvykdavo saujelė tiems laikams pakankamai drąsių, bet vis tiek natūraliai išsigandusių žmonių. Pradėjus jiems kalbėti apie Sąjūdį, vienintelė priemonė išvengti žmonių išsilakstymo buvo pradėti vardinti jiems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių vardus. Pirmasis, nes įtaigiausias vardas, kurį tekdavo ištarti, visada buvo Justino Marcinkevičiaus. Tik tada žmonės pradėdavo klausytis ir Sąjūdžio plėtra Lietuvoje galėjo judėti į priekį. 

Pirmasis kasos aparatas, sukurtas XIX a. 7-ajame dešimtmetyje, buvo nepatogus, didelis ir pakankamai įspūdingas, kad nusipelnytų vietos ant jūsų židinio atbrailos. Jis buvo toks masyvus, kad tikrai negalėjo keliauti paštu, o juo labiau jūsų kišenėje. Net po 80 metų, kai pirmoji kredito kortelė buvo pristatyta rinkai, prekybininkai galėjo tik pasvajoti apie kortelių skaitytuvą, kuris būtų toks pažangus, jog galėtų keliauti nuo durų iki durų. Šiandieninėms įmonėms negali būti lengviau (ar saugiau). EMV technologija pagaliau pavertė pasenusią magnetinę kortelę, reikalaujančią parašo, nykstančia rūšimi, o pirmasis pasaulyje tikrai nešiojamas lustinių banko kortelių skaitytuvas pakeitė verslo požiūrį į PoS strategijas.
Pati ši procedūra gana sudėtinga ir keliapakopė. Jos metu pasmerktasis patiria tiek fizinę, tiek ir dvasinę mirtį ir yra prikeliamas raganiaus – savo naujojo šeimininko, kad jam besąlygiškai tarnautų. Šio proceso metu naudojami psichotropiniai kvaišalai, vadinamieji „zombių milteliai“, kuriais apsvaigintą auką ištinka koma. Tuomet ji palaidojama, kad pati įsitikintų savo mirties faktu, vėliau atkasama, kelissyk sumušama, vėl svaiginama narkotikais, kol galiausiai praranda atmintį, savivoką ir valią.
Medijų aplinkos tyrinėjimus sieja bendra medijų teorijos sąvoka. Medijų teorijos terminas ganėtinai sąlygiškas, nes jis nužymi įvairaus teoretizavimo ir teorinių prieigų lauką, kuriame „veikia“ vienoks ar kitoks medijų supratimas. Dera pažymėti, kad medijų tyrinėjimų laukas apima įvairialypius informacijos ir komunikacijos tyrimus, nors tų sričių atstovai dažnai iškelia savo išskirtinumą. Toks iškėlimas susijęs su mokslų institucionalizacija – tyrimų laukus stengiamasi suinstitucinti, šitaip buriant ir ugdant tyrėjų bendruomenes bei siekiant užsitikrinti geresnį finansavimą.
The War of Recovery (104.M36) - Patchy reports cite technological wonders on the planets of the Mortuam Chain. Hoping precious STC databases can be uncovered, an Explorator fleet replete with macroclades of Skitarii is launched. This begins an escalating war against an Eldar counter-invasion that lasts over a standard century. Victory is finally won when the Skitarii use the very weapons they recover against the foe, and several first generation, munitions-grade STC databases are returned triumphantly to Mars.
Mutageniskumo ivertinimo metodai: pirmiausia reikia vienpusiskai ivertinti veiksni, arba veiksniu „kokteili“. Butina nustatyti mutagenini, rekombinogenini, ir teratogenini poveiki, be to, mutagenini diferencijuotai pagal mutaciju tipus: genomo, chromosomu, genu. Skirtumai pasireiskia net tarp to paities organizmo skirtingai diferencijuotu lasteliu, audiniu. Mutageniskuma ivertinti naudojami Salmonella, Escherichia bandiniai, nes jie per trumpa laika suteikia ziniu apie galima genotoksiskuma. Taip pat vertinami chromosomu aberaciju tyrimai zmogaus limfcituose arba ivairiose eksperimentiniu gyvuliuku lastelese, nes jose galima tirti ir genu mutacijas. Tos pacios lasteles jautrumas mutagenui irgi kinta. Tai labai smulkiai nustatyta zinduoliu lytinems lastelems.  
    Jis nežinojo, ir jam nepatiko nežinoti. Jis pirmą kartą pakėlė ginklą dvylikos metų, norėdamas apginti savo šeimą nuo grupės teroristų, ir tapo profu septyniolikos – jau ketverius metus jam mokėjo už tai, kad statytų į pavojų savo gyvybę dėl vienos priežasties ar kitos. Bet jis visada žinodavo, kokia rizika, ir prieš ką jis kovojo. Visai kitas reikalas, mintis pulti aklai. Vienintelė paguoda buvo ta, kad jis ėjo su daugiau kaip šimtu patyrusių kareivių; kad ir kas tai buvo, jie susitvarkys.
4. Rojus jau minėjau tėra savijautos, pritapimo prie aplinkos reikalas. Daug žmonių dabar galėtų laikyti gyvenimą žemėje rojumi. Jei nemėgstate suspaustai gyventi, uždaryti kokiame kolūkyje kasdien alinami suniu darbu. Anksčiau ar vėliau šį savo gyvenimą prisiminsite, kaip gyvenimą rojuje, iš kurio būsite išginti primestų ligų, senatvės bei mirties.
Teisė į planetinę neliečiamybę. Kaip mūsų Kilmės Planeta, Žemė turi būti dvasiškai ir fiziškai laisva planeta nuo nežemiškos kilmės intervencijos, įsiveržimo, įsikišimo ar išnaudojimo. Jokia nežemiška jėga nesiartins ar neužims artimos orbitos, nenusileis mūsų žemėse, nedalyvaus mainuose, išskyrus tuo atveu, jei bus atvirai priimtas bendras, paremtas demokratiniais principais, susitarimas su Žemiečiais.
During combat the Tech-Guard go into a hormone-induced rage, and likely become addicted to the adrenal high that close combat delivers. Despite this, however, the Skitarii, particularly their commanders, are neurally modified so that the analytical parts of their brains remain a bastion of calm amidst a storm of wrath, allowing them to quickly evaluate the tactical and strategic situation and then act accordingly. Along with their ability to understand binary code which can be nearly instantaneously sent, received and understood by Skitarii's augmented cerebral cortices, this allows them to operate with a remarkable degree of cooperation -- something all the more stunning to be seen in a seemingly ragtag, raging horde. Like all of the Adepts of the Adeptus Mechanicus, the Skitarii are experts at multitasking, and a Tech-Guard officer can, for example, effortlessly engage in vicious close combat, direct the forces under his command, oversee the tactical situation of the battle and provide coordinates for Balisteria artillery detachments, all at the same time. As mentioned above, however, not all members of the Tech-Guard are so skilled, and some are merely remotely controlled or pre-programmed cybernetic weapon platforms, though these variants are primarily used to guard static locations. The level of cybernetic enhancement may vary between each Skitarii. Some may have a few genetic and bionic enhancements, while others may have replaced whole organ systems with advanced technology.

Rain of Fire (748.M41) - After the Battle of Macragge, a splinter fleet of Hive Fleet Behemoth winds its way into the Skitarii-held Daugel Helix. Using the knowledge recovered from the Tyran data-codex, the Skitarii fight back. The Cohort commander Alpha 9-Thyrrc turns the tide by saturating a stratum of the atmosphere with gas from the planet's promethium refineries. After his Onagers' neutron lasers set the skies aflame, each new rain of Tyranid spores incinerates those xenos planetside instead of reinforcing them. A triumphalist data-codex is compiled and sent to the nearby Forge World of Accatran, where it is swiftly filed away in the Archive Anomalis and forgotten.
Šis procesas prasidėdavo labai anksti, dar darželyje, kai vaiko psichika yra pati atviriausia ir imliausia, ir būdavo įtvirtinamas per virtinę maginių iniciacijų (į spaliukus, pionierius, komjaunuolius, galiausiai – į komunistus). Zombių pasaulio taisykles ir „vertybes“ sovietiniai piliečiai efektyviai įsisavindavo ne tik mokykloje ar darbovietėje, bet ir kalėjime ar kariuomenėje, kurioje veikė net dvigubi – oficialūs ir neoficialūs (vadinamoji „diedovščina“) iniciacijos ritualai.
Senokai įsiplieskusi diskusija ir ši konferencija yra nepaliaujamos pastangos ištrūkti iš užburto rato, kuriame šiandien sukasi visi mūsų apmąstymai apie santykį su sovietmečiu. Šis ratas yra kol kas nesėkmingos pastangos suvienyti du šio itin svarbaus ir skausmingo santykio aspektus – moralinį ir politinį. Moralinės nuostatos išsiskiria ir atsiranda priešprieša, kuri sukuria vaizdą, jog vieni yra sovietmečio smerkėjai, kiti – jo teisintojai. Kadangi moralinių argumentų ne visada pakanka, moralinę poziciją reikia sustiprinti. Tą darant tenka kreiptis į sovietmečio politinę tikrovę ir tada lengvai susiduriame su nauja pamatine dviprasmybe. Paaiškėja, kad net ir politiškai apibūdinti gyvenimą sovietmečiu, yra neįmanoma neutraliai, nes mes visada remiamės tam tikromis išankstinėmis moralinėmis nuostatomis ir vertinimais, kurie galiausiai ir lemia mūsų požiūrį į svarstomą praeitį. Neįmanoma vertybiškai neutrali pozicija sovietmečio vertinimo klausimu. 

● Mirusiųjų baimė. Mokymai apie mirtį ir mirusiųjų būklę žmonėms daro didelį poveikį. Todėl daugelyje šalių, siekiant nuraminti mirusiuosius arba „įrodyti“, kad juos myli, atliekami įvairiausi ritualai, kartais net savęs žalojimo. Kai kuriose Ramiojo vandenyno salų tautelėse našliai arba našlės verčiami vilkėti juodai ir ištisus mėnesius gedėti užsidarius namuose. Jie turi atsisakyti mirusiojo mėgtų patiekalų. Besilaikančius šitokio papročio neretai apima depresija, jie gali nusilpti iš bado ir net mirti.
Viename romane erdvelaivis nukrito ant planetos remontuotis. Šalia stovėjo kažkoks kalnas, gyvybės ženklų nebuvo. Po vienos savaitės vienas iš darbuotojų supanikavęs atbėgo pas vadeivą ir parodė landšafto nuotraukos kuriose užfiksuota kad tas kalnas juda Nu vopšem jie vos spėjo iš ten pabėkt kad nebūtų sutraiškyti (kalnui mūsų bioritmas buvo laaabai spartus... ką jau kalbėti apie evoliuciją ar žvaigždes)

Kitaip tariant, be R. Floridos kūrybinės klasės koncepcijos neapsieina nė viena kūrybingumui skirta mokslo konferencija, ši knyga nelieka nepacituota nė viename solidesniame akademiniame leidinyje ar nenurodyta aukštųjų mokyklų studentams skirtoje mokomojoje medžiagoje. Džiaugiuosi, kad ir verslo praktikai atkreipė dėmesį į šią knygą – jau ir Lietuvoje ji nurodoma pačių aktualiausių sėkmingo verslo plėtrai aptarti skirtų leidinių sąrašuose.
Tik nesumanyk ko nors paviešinti nes ir taip trukdžių mums užtenka.No šiol viska darysime slaptai ir paviešinsime tik tuomet kai gausime kokius nors rezultatus, o iki tol teks apsišarvoti kantrybe.O rezultatus gauti yra labai nelengva,kai tenka grumtis su anoniminiais priešininkais kurie stengiasi trukdyti kiekviename žingsnyje netgi bandant pasidaryti Rentgenu inplantų nuotraukas galvoje.
Bet būtinai turiu apžiūrėti Margio gatvę Alytuje. Buvome Margio gatvės vaikai. Ji buvo tokia apynaujė gatvė, netoli gimnazijos. Jos viduryje pasodino klevus. Tais laikais jie buvo maži. Pavasarį galėdavai eiti, pakratyti klevą ir visi karkvabaliai nukrisdavo ant žemės. Tada juos surinkdavome, sudėdavome į degtukų dėžutes. Kai kurie vaikai atsinešdavo pilnus jų portfelius. Ir tada paleisdavome tuos vabalus. Iššaudavo kaip lėktuvai.
    Iš viršaus riksmas, ir kažkas išmesto iš sraigtasparnio. Chrisas bėgo jo paimti, bet Džil nematė nieko kita – tiktai Tironą, kadangi jis nukreipė savo dėmesį į ją ir Rebeką, abejingas ugnies galiai, kuri tęsė kirsdama kruvinas duobes jo keistame kūne. Džil pasisuko ir bėgo, pamatė mergaitę darant tą patį, ir žinojo – žinojo – kad pabaisa sekė ją, Džil Valentinos veidas įstrigęs jo driežo smegenyse.

Supratau, Cerber. Tai tu rata organizuotum ar ne? Zinai kiek energijos issilaisvintu jei butume drauge. Bet as jau nusprendziau. Jei ne tu, tai as tada priklausysiu Wicca raganu konventui. Tiesiog tokia mano natura. As zinau ka reiskia buti sesiukeje. Tai sieksiu kazko panasaus. Ir tau, Cerber, linkiu dideles sekmes!!! Tu man kaip zmogus labai patikai. Ir is vis jus visi is anomalijos esate tikri saunuoliai.
Pinene is the main terpene in pine trees which gives them their characteristic scent. It’s a major constituent of turpentine and is also found in high amounts in rosemary and cannabis. Although pinene has two main isomers, alpha– and beta-pinene, alpha-pinene is the dominant one found in cannabis and what I will be referring to when I mention pinene within this article.
Venckus R. (2017-12-15). Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35975-kulturos-kirtis-sokti-gyvenima-kiekvienu-savo-judesiu.html (2017-12-09). Vilniaus Gedimino technikos universiteto naujienų portale: http://www.vgtu.lt/vgtu-naujienu-portalas/naujienos/sokti-gyvenima-kiekvienu-savo-judesiu/246059?nid=291225 (2018-01-06).

Did I miss it? All this talk about cannabis terpenes and not one mention of cannabis’ Most Powerful aroma that mimics GRAPE. I know my cannabis plants as trimmer for many years and every once in a while I’d would be trimming a plant that had a powerful grape aroma. I grew one of these grape aroma plants and I’ve Never smelled any other cannabis plant to match it’s aroma strength. Why isn’t anyone reporting Grape smell cannabis plants here?
    Karlosas vėl pasuko galvą į priekį ir jautė, kaip jo žandikaulis nutįso nuo to, ką pamatė ir išgirdo; jie buvo pakankamai arti, kad jis galėtų atskirti jų atskirus bruožus, keistos dejonės, dabar aiškiai girdimos. Nudriskę, krauju išdergti rūbai, nors keli buvo iš dalies nuogi; išblyškę veidai, ištepti raudoniu, akys, kurios nematė nieko; būdas, kuriuo keli ištiesė savo rankas, tarytum siekdami kareivių liniją, vis dar už kvartalo. Ir disfigūracijos
Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo viena mėgstamiausia šiuolaikinio sceninio meno sritis yra modernus šokis. Apie tai jis  kalbėjo: „Aš per daug nesidomiu dramos teatruose kuriamais spektakliais, nors režisierės Loretos Vaskovos debiutiniam spektakliui „Valentinų diena“ buvau sukūręs videoprojekciją. Kadangi dramos spektakliuose daug pasakojama tik dalinai atitraukiant žiūrovą nuo aplinkos, todėl mano siela atsigauna žiūrint modernaus šokio spektaklius. Jų realybė kita, labiau vidinė, neverbali, sukeistinta. Distancija tarp žiūrovo ir kūrinio visada individualiai ir ne vienodai matuojama. Šokio spektakliai tobulai pakeičia atpažįstamą su kalba (rašymu ir skaitymu) susaistytą pasaulį. Šokio spektakliai – tai intencionalus ir šokiruojantis grįžimas link iki-kalbinio ir iki-rašytinio pasakojimo. Jie mane tiek pat šokiruoja, kiek ir intriguoja bei ramina, gal dėl to anksčiau gyvendamas Kaune penkerius metus dėsčiau net performansų meną, tiesa, anuomet su studentais kūrėme tik videoperformansus”. Šį kartą siūlome skaitytojams susipažinti su doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtu straipsniu-interviu su jo vadovaujamos studijų programos Pramogų industrijos pirmojo kurso studentu bei tikrai patyrusiu modernaus šokio šokėju Denisu Stechu.

Žlungant sovietinei sistemai pamažu išgaravo ir jos palaikomas „psichinis fonas“ - maginis pasaulio vaizdas, tačiau ar dingo pats zombinimas? Daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose išgyventa bendrystė piršo viltį, kad pajėgėme nuo to išsivaduoti, pasveikti ir jau esame laisvi savarankiškai kurti save, savo valstybę ir tautą. Tačiau nespėjus pasidžiaugti skausmingai įgyta laisve ir susivokti, kur norime eiti ir kaip to pasiekti, mus vėl ištiko šokas (pamenate, šoko sukėlimas yra būtina pradinė zombinimo stadija?).
Nuolat persejamos kulturos: kultivuojant lasteles jos prisitvirtina prie indelio dugno. Is pradziu lasteles dalijasi retai, paskui dazniau, kol aptraukia istisiniu sluoksniu visa indo dugna. Susidarius keliems sluoksniams, lasteles dalijasi vis reciau, kol praktiskai visai nustoja dalytis. Tada kultura persejama (subkultivuojama): tripsinu ir versenu lasteles „atklijuojamos“ nuo dugno ir viena nuo kitos, praskiedziamos sviezioje terpeje ir sejamos i naujus indelius. Perseta kultura intensyviau dalijasi, mitozes labiau sinchronizuojasi. Optimalus mitozinis aktyvumas pasireiskia po 2-3 savaiciu kultivavimo.
tai va, esme tame, kad jeigu mes savo menkame PC su 3Ghz intel pentium procu sumodeliuosime gyvenima jis vyks labai letai musu akimis, bet tu butybiu, kurias ten sukursime akimis jis netures kvantiskumo savybiu... t.y. tai labai idomiai sukelia klausima: o gal mes ir esame tame kompiuteryje? ir tiesa sakant, mums visai nebutina buti labai galingo kompiuterio viduje... nes mums isorinio laiko nera mes pastebime tik vidini. nes musu procesai priklauso tik nuo vidinio laiko.........
    "Lapkričio 14-tą, Salzburge, Austrijoje; Šv. Ursulos Ligoninės budintis daktaras, seselė ir registratorius buvo nugalabyti, vėlų vakarą. Juos nudėjęs žmogus pats nusižudė nusikaltimo vietoje... Gustavas Kotmanas. Jis buvo ieškomas dėl septynių porų žmogžudystės kirviu kaltinimų. Aštuonios dienos prieš šį incidentą, senyvo amžiaus žmogus miesto gyvenamuosiuose rajonuose mirė nuo to, kas atrodė kaip savižudybė. Vyro vardas buvo Molkė... bet vėliau buvo išaiškinta, kad tai pseudonimas, ir jo tikrasis vardas buvo Jaroslavas Čarekas - buvusios Čekoslovakijos vyriausybės biurokratinis šulas, dabar ieškomas Amerikos, Britų ir Čekų policijos, tarp daugelio kitų. Nužudymo naktį, žmogus aplankė Šv. Ursulos ligoninę, dėl kulkos žaizdos, atsiradusios nuo ginklo, kurį jis nešiojosi apsaugai. Daktaras, aptvarstęs sužeidimą, pranešė policijai, bet žmogaus pėdos iki to laiko buvo jau atvėsusios. Policijai pradėjus paiešką dėl ryšio tarp šio žmogaus ir Čareko žmogžudystės, klausiant ar yra kitų liudininkų ligoninėje tuo metu, apstulbo sužinojusi, kad visi liudininkai buvo žudiko kirviu aukos."
– Aiste, jūs prisistatote kaip turinio kūrėja (angl. creative content producer). Prieš keletą metų apie tokią veiklą net nemąstydavome, o Lietuvoje dar ir šiandien daug kam kyla klausimų apie šią veiklą. Tad noriu paklausti, kas yra turinio kūryba. Kokia turinio kūrėjo profesija? Kokiomis asmeninėmis ir profesinėmis savybėmis išsiskiria turinio kūrėjai?
2012 metų gegužės mėnesį į A. Naruševičienę kreipėsi ūkininkė Zita iš Akmenės rajono. Ji ir jos sūnus turėjo problemų tiek su sveikata, tiek ir su ūkiu – susirgo ir labai greitai numirė Zitos vyras, galvijai krito vienas po kito. Už kompleksines paslaugas ūkininkai aiškiaregei sumokėjo 178 000 litų (51 552 eurų). Ir tik, kai pieno primilžiai nė kiek nepadidėjo, ūkininkai suprato esantys apgauti.
×