Nežemiškos intervenciją vykdančios jėgos atsisakė atvirai atskleisti savo veiklą ir planus tiek Žemėje, tiek apie ją. Šis nežemiškų būtybių būvimas yra slaptas, užmaskuotas, neprašytas ir nepatvirtinatas Žemiečių. Šios svetimos jėgos nuslėpė savo tapatumą, savo politinius ar ekonominius susitarimus ir įsipareigojimus, taip pat autoritetus ir jėgas, kurioms jos tarnauja.

Rašytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas neišlaikė neironizuodamas kolaborantų etiketes dalijančiųjų atžvilgiu: „Argatjule, lietuvių ir ukrainiečių tremties kaimelyje, aš, į pabaigą jau aštuonerių, galėjau paimti tėvo kirvį ir sėkmingai nukirsti po išgertuvių įmigusį pasiolko načialnyką. Kaltas. To nepadariau. Atvirkščiai. Matydamas, kaip elgiasi tėvai, stengiausi niekam neužkliūti, kad nebūtų sutrukdyta iškeliauti į Lietuvą, kai jau buvo leista. Grįžęs galėjau nukirsti vietinį stribą, kuris nulėmė mūsų šeimos ekskursiją. Kaltas. To nepadariau. Gerai. Nuslopinkime ironizavimus. Užsiminkime apie žmonijos istoriją. Ilgametę. Visokių šalių. Apie vergiją. Apie didžiųjų imperatorių užkariautas šalis ir tautas. Apie santvarkas, vadinamas feodalinėmis ir pan. Apie diktatūras. Eikime arčiau. Apie lietuvių gyvenimą „abiejų tautų respublikos“, carizmo, lenkų ir vokiečių ekspansijų gniaužtuose. Ir dabar pagalvokime apie žmones. Gebėjimą išgyventi, išlikti, tęsti tai, kas vadintina tolesniu žemės žmonių gyvenimu... Ar laikotarpis, dėl kurio dabar taip ėdamės, labai jau išskirtinis? Ar žmonės, perėję anksčiau minėtąsias istorines mėsmales, irgi taip ėdami? Tokio žvilgsnio trūksta labiausiai.“
Su teatro ir kino žmonėmis yra susiję ir labiausiai kinemetografiški A. Aleksandravičiaus portretai. Tai teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo portretas prie baro menininkų grupėje ir dvigubi portretai kino režisierių Algimanto Puipos ir Janinos Lapinskaitės, aktorės Eglės Gabrėnaitės ir režisieriaus Roko Ramanausko. A. Aleksandravičiaus savitumas - fotografijos kūrimas ne kaip "sustabdytos akimirkos", bet kaip įkūnijančios ilgesnę laiko sekvenciją. |o kompozicijos maitinasi iš kino meno išraiškos priemonių, kas mažai eksplotuota Lietuvos fotografijoje, bet nuo 1930 m. tapo labai svarbia tendencija Vakarų fotografijoje. A. Aleksandravičius perima panoraminį operatoriaus žvilgsnį interjere kaip fotografavimą iš arti. Neatsitiktinai jis beveik atsisako dienos šviesos ir dirba patalpose su dirbtiniu apšvietimu. |is pats keičia ir nukreipia šviesą slėpdamas nereikšmingus dalykus ir prikaustydamas dėmesį prie pagrindinių. Kartu šis jo apšvietimas labai gyvybingas. Šalia šviesos ir šešėlio kontrastų - šilta, švytinti, prisodrinta gilios juodos ar sepijos tonų šviesa. Dažnai ji ne apnuogina, o prisiliečia prie tamsos gaubiamo portretuojamojo.
Linalool has been used for centuries as a sleep aid. Linalool lessens the anxious emotions provoked by pure THC, thus making it helpful in the treatment of both psychosis and anxiety. Studies also suggest that linalool boosts the immune system; can significantly reduce lung inflammation; and can restore cognitive and emotional function (making it useful in the treatment of Alzheimer’s disease).

Na jei "neatspėčiau" tai nereiks daryt filmuko ir dėti į Youtube. Bent man visai pliusas kai nereikia kažką dirbti. Bet ramiai stebim situacija. Mirtis procesas natūralus bei neišvengiamas ir nieko tame nėra blogo. Maža to žinodamas iš anksto tiek mirštantis, tiek artimieji gali ramiai tam pasiruošti. Sakyčiau net pliusas. Bent aš neturiu nieko prieš tokią informaciją savo ir artimų žmonių atžvilgiu. Visai neblogai tai žinoti iš anksto. Tik aišku nesiruošiu iš to daryti verslo. Manu atsirastų daug klausiančių ir suinteresuotų. :)
Europos piliečių iniciatyvos „Mama, tėtis ir vaikai“ iniciatorė Edita Frivaldszky iš Budapešto tiki iniciatyvos sėkme: „Dalyvavau ir ankstesnėje Europos piliečių iniciatyvoje, kuri gynė negimusią gyvybę. Taigi jau turiu patirties išnaudojant šį ES įrankį. Iš ankstesnių iniciatyvų žinau, kad toks piliečių susivienijimas gali turėti poveikį ES politikai, nors Europos Komisija ir nėra įpareigota atsižvelgti. Mes nesustosime surinkę milijoną parašų, norime eiti toliau, kol įrodysime, kad būtent iš mamos, tėčio ir vaikų sudaryta šeima yra mūsų valstybių ir tautų ateitis, bei visos Europos išlikimo sąlyga.“
Kai kas vagis Čigonus laiko vos ne dievais, kuriems negalima nieko prikišti. Pradėkite gyventi normaliai dirbtįi o ne stumdyti narkotikus, ne grobti automobilius ir žudyti merginas ir niekas jums nei pusės žodžio nepasakys. O dabar tesate tik purvini valkataos ant Lietuvos žemės. Nebijau jokios Epolicijos; jei reikės aš ir teisme įrodysiu visus savo teiginius, taip kad mielas ponuli čigone čia negasdink mūsų, nes nebijome tavęs.
Pozymiai kontroliuojami lyties: ne visi genai kurie skirtingai pasireiskia ♀ ir ♂, yra susije su lytinemis chromosomomis. Yra nemazai genu, kurie lokalizuojami autosomose is apsprendzia lytinius pozymius. Pvz. genai, salygojantys varpos, maksties, gimdos augima yra autosomose, bet ju fenotipine israiska skiriasi. Siu genu aktyvuma veikia lytiniai hormonai. Moteru lytiniai hormonai geno veikima slopina, o vyriski – skatina.   Tokie genai paveldimi ir ♀ ir ♂ vienodai, bet pasireiskia tik vienos lyties individuose. Priklausantys nuo lyties pozymiai – kuomet fenotipinis pasireiskimas itakojamas lytimi, bet abieju lyciu heterozigotuose alelio dominavimas skirtingas.    

Darbo etikai ir procedūroms studijų metu buvo skiriama itin daug dėmesio. Visus darbus buvo privaloma atlikti laiku ir tikrai nepakakdavo mesti užduoties, pabandžius ją atlikti vos vieną kartą. Darbus taisyti reikėdavo tol, kol rezultatas tenkindavo tiek autorius, tiek bendramokslius, tiek dėstytojus. Paskaitų lankymas buvo privalomas (10 proc. paskaitų praleidęs studentas galėjo būti šalinamas iš universiteto be jokio įspėjimo), o pažymys priklausydavo ne tik nuo užduočių atlikimo, bet ir nuo dalyvavimo diskusijose paskaitų metu. Visi dėstytojai laikėsi jau nuo Antikos laikų žinomo principo, kad ginčuose (o tiksliau – diskusijose) gimsta tiesa. Į diskusijas reikėdavo ateiti pasiruošus – tiek perskaičius profesinę literatūrą, tiek susipažinus su „karščiausiomis“ šiuolaikinėmis kūrybinių industrijų aktualijomis. Tad skaityti reikėdavo daug.
Antroji koncepcijos Visi–kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės bandymas parodyti, jog sovietmečiu Lietuvos visuomenė buvo sovietizuojama ne prievarta, kaip paprastai manoma, bet greičiau sovietizavosi pati, iš esmės savanoriškai, aktyvioje sąveikoje su režimu. Autorė rašo: „politinis procesas aiškinamas pozityvia visuomenės ir valdžios sąveika“ (Putinaitė N. Nugenėta pušis, p. 18).  Esą taip pozityviai sąveikaujant valdžiai, sovietmečio kultūrininkams ir plačiajai visuomenei, išsikristalizavo strategijos (autorė aprašo keturias – ramų gyvenimą, prisitaikymą per maištą, neišvengiamybės etiką ir išmonę), leidžiančios pritapti prie sovietinės realybės ir nekonfliktiškai bei santykinai komfortiškai joje įsigyventi (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga). Sovietmečio visuomenės ateizacija taip pat aiškintina nurodant į asmeninį nutraukančių ryšį su tikėjimu individų apsisprendimą (Putinaitė N. Nugenėta pušis). Šios savanoriškai priimtos strategijos ir apsisprendimai tapusios lietuvių savastimi, pakirtusios moralę ir padariusios iš lietuvių tikrus sovietžmogius. Lietuviai išlieka sovietžmogiais ir po valstybės atkūrimo, nes jų mąstymas, veikimo strategijos ir moralė išlikę tokie patys.
Kai kas vagis Čigonus laiko vos ne dievais, kuriems negalima nieko prikišti. Pradėkite gyventi normaliai dirbtįi o ne stumdyti narkotikus, ne grobti automobilius ir žudyti merginas ir niekas jums nei pusės žodžio nepasakys. O dabar tesate tik purvini valkataos ant Lietuvos žemės. Nebijau jokios Epolicijos; jei reikės aš ir teisme įrodysiu visus savo teiginius, taip kad mielas ponuli čigone čia negasdink mūsų, nes nebijome tavęs.
Videomeno mada, populiarumas jau atrodo išblėso, o aš per tą laiką ryžausi aprašyti net disertaciją. Dar ir šiandien tenka sudalyvauti mokslinėse diskusijose, kuriose klausiama mano nuomonės apie videokūrybą. Nors ji (videokūryba) ir yra savotiška, nišinė, nedominuojanti, labai asmeninė žmogaus saviraiškos ir pasaulėžiūros atskleidimo forma, tačiau ji man vis dar lieka įdomi.
Nežemiškos jėgos pakartotinai ir nebaudžiant pažeidė nacionalinius ir tarptautinius Žemiečių įstatymus. Šie pažeidimai, kurie tęsiasi ir šiandiena, kartu apima ir oro erdvės pažeidimus, žmonių grobimus ir gabenimus be jų sutikimo, žmogžudystes, prievartavimus, kankinimus, seksualinius išnaudojimus, svetimų rasių maišymą su žmonėmis, žiaurius eksperimentus, žmonių biologinių ir genetinių resursų vagystes ir mainus, Žemės natūralių išteklių vagystes ir mainus, slaptą manipuliaciją žmogaus psychika, žmonių ir gyvūnų žalojimus, kišimusis į karinės gynybos sistemas ir jų gadinimus bei slaptus įsiliejimus į žmonių visuomenę.
Putinaitės pozicija yra net radikalesnė už kito kultūrinio liberalo – Tomo Venclovos – poziciją, kuris sakė, kad „tautos didvyrio kultas iš viso yra gana tuščias reikalas. Yra žmonės, suvaidinę tautos gyvenime didesnį ar mažesnį vaidmenį, o koks tai vaidmuo buvo, tegu sprendžia istorikai, ir tegu čia nebūna jokių nutylėjimų, baltų dėmių, tabu, privalomo žavėjimosi.“. Pagal Venclovą, didvyrio samprata turėtų būti pašalinta iš viešosios erdvės, o privačiai tegul kiekvienas konstruoja ir dekonstruoja didvyrius ir išdavikus kaip jam patinka. Putinaitė siekia pašalinti net tokią galimybę – juk didvyrio ir išdaviko sąvokos remiasi vienpusiška ir neproduktyvia refleksija, vartojančia perskyras savas / svetimas, okupantas / auka.
Labai svarbus tautinei sąmonei simbolis – Trakų pilis, anot Putinaitės, irgi reiškęs visai ką kita, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji rašo, kad Trakų pilis „buvusi atstatyta bei neva tapusi tautos šventove. Iš tiesų ji tapo savitu paminklu vietinės partinės nomenklatūros „tautiniam“ angažuotumui.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  253). Kodėl nomenklatūros dalyvavimas atstatyme turėtų padaryti negalimą Trakų pilies tapimą tautine šventove, autorė nepaaiškina.

Jeigu mūsų artimieji negali su mumis susisiekti, tuomet kaip mediumai ir aiškiaregiai gauna tokią tikslią informaciją? Yra daugybė atveju, kai atskleidžiami aiškiaregystės sukčiavimai. Įrodyta, jog aiškiaregiai gali gauti labai daug informacijos apie klientus naudojantis paprasčiausiomis priemonėmis. Kartais patikrinant telefono numerį, iš kurio skambinama, ir naudojant paiešką internete, aiškiaregiai gali sužinoti vardus, adresus, gimimo datas, santuokos datas, šeimos narius ir t.t. Tačiau yra atveju, kai aiškiaregiai žino informaciją, kurios jiems neįmanoma sužinoti. Iš kur jie gauna tą informaciją? Atsakymas paprastas- iš šėtono ir jo demonų. „Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu. Tad nieko ypatingo, jei jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus pagal jų darbus“ (2 Korintiečiams 1:14-15). Apaštalų darbų 16:16-18 aprašyta moteris, kuri iki tol, kol Paulius iš jos išvarė demoną, turėjo spėjimo dvasią.
×