Po kelių minučių, jie visi buvo ant žemės. Beveik kartu, keturi transportiniai sraigtasparniai pakilo į vakarus ir nuzvimbė tolyn, jų triukšmas, blankstantis kaip dulkės, išklydusios aplink susirinkusius karius. Karlosas jautėsi budrus ir pasiruošęs, kai būrių ir kuopų lyderiai pradėjo rodyti skirtingomis kryptimis, paskirdami maršrutus, kurie buvo anksčiau grafiškai pavaizduoti, prieš jiems paliekant įstaigą.
Santrauka: Skaitmeninės informacinės komunikacinės technologijos kuria naują gyvenamąją aplinką, kurioje socialines struktūras keičia technologinio pobūdžio informacinės ir komunikacinės struktūros, nustatančios žmogaus savikūros ir saviteikos, taip pat kultūrinės gamybos sąlygas. Nauji socialiniai santykiai keičia ir refleksija grįstą teorinį mąstymą. Refleksija pritaikoma ar prisitaiko prie prekinio informacinio komunikacinio veiksmingumo (efektyvumo), kuris keičia tiesos siekį. Technologinamas mąstymas virsta komunikavimo praktika, o kultūros tyrinėjimų srityje vis labiau jaučiamas medijų teorijos poveikis. Visose kultūros srityse įžvelgiamas medijų aspektas, o kultūros sistema imama suvokti kaip tam tikrų medijų visetas, laiduojantis kultūrinių praktikų, simbolių ir vertybių kaupimą, išlaikymą ir panaudojimą. Medijų teorijos ir tekstai ne išreiškia vienokius ar kitokius požiūrius bei tiesas, o naudojami kaip veiksmingos technologijos, todėl ir kultūros tyrinėjimuose įsivyrauja tyrinėjimų veiksmingumo siekis, o sykiu ir vertinimas veiksmingumo aspektu. Medijų teorijos padeda kultūros industrijoms perimti kultūrinę atmintį, kurioje gyvoji atmintis įrašyta į diskursines simbolines struktūras, ir perdirbti ją į medijų produktus. Tad pirminė atmintis keičiama kultūros industrijų gaminiais. Kultūros tyrinėjimų srityje kultūrinė atmintis paruošiama „gamybai“ ją skaitmeninant, o teorijos veiksmingumo siekiama įtvirtinant projektinį mąstymą. Klausimas – kaip siekiančiam išlaikyti tiesos nuovoką kultūros tyrinėtojui ir apskritai humanitarinių mokslų atstovui elgtis sąmonės, atminties ir refleksijos industrinimo bei technologinimo atžvilgiu?
turetu kazkas parasyti knyga..apie modifikuota visuomene,bet at knyga sugrazintu prie instinktu,kuriuos zmogus baigia prarasti..naudodamas kitu 'kompetencija ar ne kompetencija',sprendziant savo problemas..taip kaip suo islepintas,niekada nemokes islaizyti savo zaizdos,taip ir zmogus tapo iki tiek modifikuota samone,kuri net nesuvokia,jog niekas kitas nei suserga,nei pasveiksta,jei jis pats negalvoja..tai gal tas receptu balansas ir I nauda del bendro samoningumo..kad ir be vaistu ismokti gyventi,bent kol praeis panika..kai praeina panikos busena,imama savaime svekti
- Į mokyklą eiti pradėjau 1935 m. Iš Lietuvos išvykau 1944 m. Tad beveik 10 metų lankiau lietuvišką mokyklą, iki jos baigimo buvo likę tik dveji metai. Ta Lietuvos mokykla, kokia ji buvo nepriklausomybės laikais, buvo pastatyta ant labai stiprių pagrindų. Ją sukūrė žmonės, kurie neieškojo pinigų, uždarbio, kurie labai mylėjo šią krauju persunktą žemę.

Panašiai Putinaitė dekonstruoja ir Marcinkevičiaus dramų turinį ir poveikį. Anot autorės, „[n]eatsitiktinai Marcinkevičiaus dramos buvo tokios populiarios sovietmečiu. Jose atsispindįs bei meniškai įprasmintas tapatybės kompromisas, reikalaujantis asmenybinio ir vertybinio susidvejinimo, atliepė plačiosios visuomenės nuostatas. Į šias dramas buvo žiūrima kaip į tautinio atgimimo šauklius ar ženklus. Tačiau tuo metu jos težymėjo pasiektą tapatybės kompromisą ir kultūriškai įprasmino kompromisinį herojų.“ (Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai, p. 156–157) Išeina, kad ne meilės Tėvynei žinią skleidė Marcinkevičiaus dramos (taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio), bet mokė kompromisų ir vertybinio susidvejinimo, o sovietžmogiai tų dalykų iš Marcinkevičiaus noriai mokęsi. Putinaitei antrinaVaidotas Žukas, poetą pavadinęs „kultūrine prostitute“: „jai leidžiama parašyti, o aktoriams skanduoti LIE-TU-VA, bet jų drungnas gyvenimas rodo, kad tikroji skanduojama prasmė yra LIE-VA-TU.“. Panašiai ataidiir Naujojo židinio-Aidų redaktorius Nerijus Šepetys: „vienas didžiausių komunistų laimėjimų ir buvo tarybinis lietuviškumas, leidęs laisvai smagintis tautiniais turiniais socialistinėse formose. Skanduokite „Lie-tu-va!“ ar „Lie-va-tu!“, svarbu tik neprisiminkite ir nesvajokite apie tokią valstybę“. Šios inovatyvios hermeneutikos bėda yra ta, kad meninės komunikacijos proceso dalyviai negali paliudyti egzistavus tokias prasmes ar intencijas, nors komunikacijos procesas neabejotinai buvęs sėkmingas (Putinaitė rašo, kad publika išgyvendavusui „stiprią ekstazę“ Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  136) 
Ekspresyvumas: geno/genotipo lemiamo pozymio intensyvumas. Ekspresyvumo skirtumai nustatyti kiskio lupai, vilko gomuriui, medziagu apykaitos sutrikimams, nervu ligoms. Fenotipas gali maskuoti genotipa. Taip susidaro salygos genui plisti populiacijoje nepriklausomai nuo gamtines atrankos. Paveldejimui pakites fenotipas neturi itakos, nes paveldejimas vyksta pagal genotipa. Paveldimas ne pats pozymis, o potencialios galimybes tam pozymiui pasireiksti. Daugelis aplinkybiu (isorines salygos, kiti genai) salygoja ar jos realizuosis ar ne.

Papildomai taikomas valstybės nustatytas (vienkartinis) kompensacinis atlyginimas (atminties laikmenos mokestis) pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą nuo 2012 03 01 renkamas už naujas skaitmenines laikmenas (telefoną, atminties kortelę ar kompiuterį). Mokestis skiriamas Lietuvos gretutinių teisių asociacijai, kuriai parašę prašymą jį susigrąžinsite, jei laikmeną įgijote profesionalioms ar neįgalių žmonių reikmėms arba išvežate iš Lietuvos. Daugiau informacijos: www.agata.lt.
Mados ir fotografijos santykis labai ryškus. Mados fotografo veikla padeda mados daiktui būti pastebėtu ir geidžiamu. Mados daiktu yra vadinamas rūbas, aksesuaras arba kitas, plačiai geidžiamas, vartojamas ir net kopijuojamas dizaino sprendimu išsiskiriantis daiktas. Mados fotografija suteikia ir/ arba sustiprina pridėtinę mados daikto vertę. Viena vertus nuotraukos išryškina išskirtines mados daikto savybes, kitą vertus, jos stiprina simbolinę pridėtinę vertę, kuri gali būti išmatuojama piniginiais vienetais. T. y.  nuotraukos gali padidinti simbolinę pridėtinę vertę nuo kelių iki keliasdešimt kartų. Pavyzdžiui, batų pridėtinė vertė – tai sandarumas, nenušalusios ir nesušlapusios kojos; rankinės pridėtinė vertė – tai tinkama talpa daiktams įdėti ir patvarumas juos (daiktus) gabenant, etc.
Lasteliu imortalizacija: subkultivacijos (persejimo) negalima testi iki begalybes. Lasteles kulturoje dalijasi ne daugiau kaip 50-70 kartu, po to jos zuva. Tad norint issaugoti kultura ji buna konservuojamos – uzsaldoma skystame azote. Prireikus sia kultura galima atsildyti ir kultivuoti toliau. Dazniausiai uzsaldomi klonai su chromosomu aberacijomis (kai reikia lasteles persiusti i kita laboratorija arba palaukti, kol bus rasti nauji biocheminio ar kito tyrimo metodai).  
Neatsitiktinai A. Aleksandravičius 1988 m. sukuria ciklą Kultūristai. Pats jis nuo 1984 m. iki 1991 m. buvo kultūrizmo treneris ir net metus yra treniravęs Lietuvos jaunimo rinktinę. Jis puikiai žino šios specifinės terpės taisykles ir moka jas atskleisti žiūrovui. A. Aleksandravičių domina ypatingas sportininkų santykis su savo pačių kūnu ir jo demonstravimas per varžybas ant pakylos. Dirbtinai hipertrofuoti kūno raumenys čia svarbesni už veidus, bet fotografas moka tai parodyti be parodijos.
Tyrimai rodo, kad jaunuoliai, anksti pradėję lytinį gyvenimą, ypač dažnai serga depresija, dažniau ir žudosi. Kontraceptinėmis priemonėmis galime sumažinti neplanuotų nėštumų (nors ir čia statistika negailestinga – ji byloja, kad tarp šalių, kurios įgyvendina lytinio švietimo programas ir paaugliai aktyviai naudoja kontraceptikus, nėštumų skaičius ne mažesnis, tik nepilnametės dažniau jį baigia abortu).

for years I felt I had to apologize/defend my enjoyment of low thc weed. Like I was a light weight. Soon proven wrong if you brought out some hash! Anyway. I liked the next dday feel of it just aws well as the rush from the night before and gone often lingered. I used pot for energy after a half day of miserable weather outdoor labor. Not energy like a stimulant as much as the loosening of the muscles and letting the lymph through to keep going sort of energy flow. then sleep like a baby and wake refreshed. I never understood the chistry, but I knew what my body told me.

    – išskyrus B būrio lyderį, kuris spoksojo į erdvę ir šiepėsi kaip ryklys. Kaip grobuonis. Karlosas pasijuto netikėtai suvaržytas, žiūrėdamas į vyruką, Nicholajus kažkoks, trumpi, balti plaukai, sudėtas kaip kultūristas. Jis niekada nematė nieko besišypsant taip baisiai... Rusas sutiko jo žvilgsnį, ir jo šypsnis akimirką dar praplatėjo, taip, kad privertė Karlosą atsisėsti su nugara į sieną, suspausti ginklą rankoje –

Matysim kaip čia bus. :) Neturiu jokių pasekėjų ir nekuriu jokio tikėjimo ar sektos. Ne esu joks dvasinis vadovas kažkam. Užduotis labai paprasta. Pirmiausiai sau sužinoti kaip čia viskas gal būt yra. Ir žinoti tolimesnės ateities variantą. Jei gauni "įtikinamą" informaciją apie tikslias žinomų žmonių mirtis talpinu savo info yuotube ir šiaip kokiuose užkampiuose. Žmonėms gi nieko dėl to daryti nereikia. Paprasčiausiai įvertinti kad gali būti ir taip. Tiesiog mažesnis stresas jei tai įvyktų. Skelbimo variantas planuojamas tik lietuvių ir rusų kalbomis. Kiti manęs nedomina. Taip kad jokio verslo varianto ir žmonių apgaudinėjimo vardan pinigų. Tai būdinga tradicinėms ir netradicinėms religijoms. Apart pinigų darymo iš prekybos ateities viltimis jos daugiau nieko nesugeba. :) Viskas būtų gal nieko kad tos viltys būtų bent minimaliai "argumentuotos". :) Aš nieko nepardavinėju ir iš žmonių nenoriu absoliučiai nieko. Tik dykai perspėju kad neišsigąstų, nes bet kuriuo atveju viskas gerai arba puikiai :) Neturiu vilčių kad geri žmonės pablogės, o blogi pagerės. Lieka fiksuota situacija. Žmonės yra tokie kokie yra. Ir tegul sau būna. Tai tiek.:)


Todėl ir man būnant nelaisvėje pas Torniečiuslabiausiai gyvenima trumpino būtent NOSTALGIJA,kada žinojau kad mano namai yra ne už tūkstančio kilometrų, bet neįsivaizduojamai tolimoje bedugnėje ir nors toje egzistencijoje turėjau viska ir net daugiau ko reikia geram komfortiškam gyvenimui, bet buvimas ten varyte varė mane iš proto. Kaip ir kitus pagrobtuosius kurie galbūt ne veltui susikūrė pasaką ,kad išlaisvinimas jų jau yra netoli kad tai tik mėnesių klausimas.Na bet tam kuris nepabuvo tokioje padėtyje to niekaip nesuprasti.
    Po pradinės mokyklos, visiškai išaugau iš to fantazijų pasaulio ir tapau totaliai įsispyręs į realybės šliures. Nieko nenutiko 1999, nors vyliausi šiek tiek, kad kas nors įvyks; žmonija negrįžo į Mėnulį ir net neapsigyveno toliau jo. Tikriausiai, iš to kaip reikalai klostosi, jau būsiu seniai miręs, prieš pasitaikant galimybei užsisakyti kelionę iš Žemės į Kentauro Alfą. Tokioms niūrioms mintims užplūdus mano smegenis, tapau tipiškas, nerūpestingas vidurinės mokyklos studenčiokas. Iki dienos, žinoma, kai sutikau Suzumiyą Haruhį.
Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais klausimais apie šiuolaikinį universitetinį mokslą kalbasi medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekane doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene.
    Net aš negalėjau užginčyti Haruhi idėjos; jeigu paaiškės, kad ši miela naujokėlė yra pusiau žemietė ir pusiau ateivė, net aš manyčiau, kad tai sušiktai jėga. Jeigu Tanigučis, šiuo metu sėdintis šalia manęs ir slapčia besiklausantis mūsų, pasirodytų esąs detektyvas iš ateities, tai būtų dar “jėgoviškiau”. Jeigu Asakura Ryouko, kuri dėl kažkokios priežasties vis šypso man, turėtų kažkokių paranormalių galių, tuomet mano mokyklinis gyvenimas taptų jaudinančiu iki užsikrušimo.
V. V.: Iš tiesų, kūrybingumas šiuo metu – viena populiariausių bet kurio diskurso sąvokų. Tačiau šis populiarumo medalis turi dvi puses. Kaip teisingai pastebėjote, dažnai kūrybingumas laikomas panacėja visiems negalavimams gydyti. Visgi kūrybingumo nederėtų pervertinti – ilgaamžė žmonijos patirtis rodo, kad nėra panacėjų nuo visų ligų, o perspaustas vadinamųjų panacėjų vartojimas gali sukelti priešnuodžių poreikį. Dar mano vaikystės laikais tėvų, giminaičių ir jų artimų draugų rate sklido gandai apie stebuklingą vaistą nuo visų ligų – Mumijo. Mes, vaikai, netgi įsivaizdavome, kad jie gaminami iš sutrintų Egipto mumijų miltelių ir turbūt dėl to turi specialių gydomųjų galių. Ir ką – praūžus Mumijo bumui, ligų pasaulyje nesumažėjo. Paimkime pavyzdį iš Lietuvos socialinės tikrovės. Dar prieš keliolika metų vienas populiariausių žodžių Lietuvoje buvo vadyba. Atrodė, reikia paruošti labai daug gerų vadybininkų, ir visos Lietuvos problemos bus išspręstos. Net ir mokslas suklestėsiąs, kai jam ims diriguoti vadybininkai, nes mokslininkai ir tyrėjai patys gi nesuvokia ką tirti, su kuo eksperimentuoti. Ir dabar turime daugybę vadybos programų Lietuvos universitetuose ir kolegijose ir nemažą kiekį bedarbių absolventų. Kita vertus, kūrybingumo nedera nuvertinti. Globaliame ir greitai kintančiame pasaulyje tai vienas būdų tinkamai reaguoti, įvertinti ir suvaldyti minėtus pokyčius. Juk pačia plačiausia prasme, kūrybingumas – tai efektyvus savo kūrybinio ir protinio potencialo išnaudojimas, ieškant naujų, originalių ir operatyvių būdų aktualioms problemoms spręsti, naujiems produktams, paslaugoms, metodikoms, technologijoms, teorijoms ir t.t. kurti. Ne veltui žymus kūrybinių industrijų tyrinėtojas R. Florida knygoje “Kūrybinės klasės iškilimas” (beje, puikiai išverstoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektorės J. Barevičiūtės) didžiausius XX a. mokslinius, technologinius, ekonominius, socialinius ir pan. pasiekimus ir permainas sieja būtent su kūrybingumo įsitvirtinimu. Beje, kūrybinei klasei priskiriami ne tik dailininkai, kompozitoriai, architektai ir panašiai, bet ir kitos profesijos, kuriose lemiamas vaidmuo tenka protiniam darbui. Taigi pabrėžiama kūrybingumo ir intelektinio potencialo išnaudojimo sąsaja. Visgi būtina pastebėti, kad kūrybingumas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga aktualioms problemoms spręsti. Čia, be kūrybingumo, reikalingos žinios ir kompetencijos, tinkamai parinkta vykdytojų komanda, efektyvi ir tinkama komunikacija, visa eilė individualių savybių: atkaklumas, lankstumas, kritiškumas ir t.t. Taigi kūrybingumas be minėtų komponentų tėra geri norai, kuriems nebūtinai lemta būti išpildytiems. Tai tarsi Mumijo, vartojamas be ar net vietoj maisto ir gėrimo.
. Tad galima teigti, kad medijos yra vis labiau individą veikianti, jį ir jo savivaizdį formuojanti ir prie savo skaitmeninės loginės raiškos pritaikanti minties, auklėjimo ir kūrybos terpė, įgaunanti skaitmeninių duomenų ir išteklių pavidalą. Tas pavidalas naujų medijų propaguotojų yra linkstamas nusakyti kaip „skaitmeninis kapitalizmas“. Nors „skaitmeninio kapitalizmo“ supratimas teigia įsivyraujant vadinamąsias nematerialiąsias vertybes, kurios tarsi visiškai atsisieja nuo materialiųjų, pastarąsias įtraukiant į virtualiąją gamybą, tačiau kol kas toks supratimas yra labiau ideologinio pobūdžio – skatinantis ir pateisinantis medijų technologijų plėtrą ir nuslepiantis prekinį nematerialiųjų vertybių, taip pat ir virtualios „tikrovės“ pobūdį. Tiesa, tos ideologijos apraiškos dažniausiai sunkiai pasiekiamos kritinei refleksijai, kuri vienaip ar kitaip įtraukiama į skaitmeninę projektinę intelektinių produktų gamybą ir vartojimą.
Kaip galime toliau apibrėžti integralią bendrojo gėrio reikšmę? Pirmiausia gėris dažniausiai yra susijęs su pilnatvės ar užbaigtumo idėja. Sakoma, kad žmogus yra geras tuomet, kai jo polinkiai ir pasirinkimai yra tokie, kokie turi būti, tai reiškia, kai jiems nieko netrūksta. Kad būtų geras, jis turi būti tikrai integralus kaip asmuo. Tačiau dar svarbiau yra tai, jog jis savo veiksmais visuomet elgtųsi taip, kad pasiektų tam tikrą tikslą, tai yra, tam tikrą gėrį. Šiuo atveju tikslas ar gėris reiškia tam tikrą išbaigtumą/ tobulumą.
Štai balandžio viduryje Chabarovsko rajono teismas būrėjai, kuri apgavo kelias pagyvenusias moteris, skyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Būrėja kartu su bendrininke  gatvėje prieidavo prie moterų ir pranešdavo, kad šios yra užkeiktos, o už užkeikimo nuėmimą paprašydavo atiduoti su savimi turimus visus pinigus ir papuošalus. Ji sakydavo, kad po seanso viską sugrąžins. Seansas buvo labai paprastas. Būrėja liepdavo „užkeiktosioms“ lėtai nueiti iki daugiabučio namo trylikto lango ir sugrįžti atgal. Tačiau sugrįžusios nelaimėlės jau nieko neberasdavo – nei būrėjos, nei savo pinigų. Taip būrėja sugebėjo išvilioti per milijoną rublių.
×