Galiu visus nuraminti kad mes jau dabar gyvendami šioje fizinėje erdvėje esame pragare ir atliekame savo bausmę visni kitus ėsdami ir niokodami kaip kad uždarytos žiurkės metalinėje statinėje. Pačios geriausios žūva pirmos sudraskytos tų kas turi didesnį įniršį ir Ego(turiu omenyje apie nelaiku mūsų požiuriu iš čia iškeliavusius brangius žmones) Tačiau ir ta žiurkė kuriai pavyksta išgyventi sudraskius savo bičiulius ji irgi neišvengia savo likimo pastimpa iš bado daug sunkesne ir baisesne baigtimi nei žuvo jos likimo draugai. Nėra blogesnių pasaulių už žemės planetą,tai ir yra bausmių planeta sukurta atkentėjimui už savo blogus darbus kitose egzistencijose. Taip kad mielieji nei kiek nepergyvenkite kuo toliau tuo bus jums geriau,vieną dieną kančios baigsis ir atsivers ir jūsų sieloms pragaro vartai.

Sekminių šventė, arba 50-oji Velykų diena, užbaigia bei apvainikuoja šį liturginį laikotarpį. Šiandien minime, kaip įprasta sakyti, Bažnyčios gimtadienį: Šventoji Dvasia sutrikusią Kristaus mokinių grupelę paverčia Bažnyčia – Viešpaties Mokymo skelbėja šiame pasaulyje. Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri po Šventyklos sugriovimo (70 m.) buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė. Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia, tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują atspalvį – Naujojo Įstatymo paskelbimas, jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios. Iki IV a. krikščionių bendruomenės Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę šventė kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Kristaus žengimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas liturgiškai buvo suvienyti. Tai įvyko todėl, kad ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus kalną. Mozė penkiasdešimtą dieną po Paschos užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią. Apie XI a. Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta Sekminių šventės oktava, kuri panaikinta po 1969 m. liturginės reformos. Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Dvasia, Viešpatie, ateik, – priskiriama popiežiui Inocentui III.
V.V.: Iš tiesų, apie filosofiją esama pačių įvairiausių ir prieštaringiausių nuomonių. Visgi filosofiją galime drąsiai vadinti mokslų motina. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Vakarų filosofija gimė antikinėje Graikijoje kaip universalus mokslas, apimantis iš esmės visą tuometinį teorinį žinojimą. Kitaip sakant, jos įsčiose vystėsi visi kiti mokslai, kurie amžių eigoje nuo jos atsiskyrė, įgydami specializuotų mokslų statusą. Pačios filosofijos sampratos toje amžių eigoje taip pat keitėsi. Jei pradžioje filosofija buvo labiau orientuota į fizinio pasaulio (gamtos) pradų paieškas, tai pastarųjų amžių filosofiją labiau domina žmogaus individuali ir socialinė egzistencija, santykis su technika, technologijomis, medijomis; individų komunikacijos ir susikalbėjimo galimybės ir t.t. Bet ir šiuolaikinėje intelektinėje erdvėje nėra vienos visiems privalomos filosofijos sampratos. Kita vertus, daugiau ar mažiau sutariama, kad filosofija – tai bandymas argumentuotai atsakyti į pamatinius klausimus apie žmogų, jo vietą pasaulyje ir visuomenėje, žmogaus ir visuomenės egzistavimo prasmę ir pan. Tuos klausimus bent kartą gyvenime sau užduoda bet kuris žmogus: kas yra tiesa, gėris, grožis, tikroji egzistencija, autentiška gyvenimo prasmė ir pan. Ieškodamas savo atsakymų į šiuos klausimus, jis gali drąsiai semti iš amžių išbandymus atlaikiusio filosofijos lobyno. Tad ir šiuolaikiniame pasaulyje filosofija yra geras patarėjas pamatinių amžinųjų klausimų atžvilgiu. Aišku, kiekvienoje epochoje iškyla naujų aktualių klausimų ir problemų, tačiau visi jie anksčiau ar vėliau patenka filosofijos domėn. Štai XX a. itin aktualus žmogaus ir medijų santykio klausimas davė pradžią naujai filosofijos šakai – medijų filosofijai. Tame pačiame amžiuje atsirado kino filosofija ir t.t. Kita vertus, nors kiekviena epocha pateikia filosofijai vis naujų aktualių temų ir klausimų, pamatinės filosofijos temos iš esmės išlieka tos pačios: būtis, tiesa, gėris, grožis, prasmė ir t.t. Keičiasi šių temų nagrinėjimo kalbos ir kiti kontekstai, bet pačios temos neužleidžia savo pozicijų filosofiniuose „topuose“.

Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×