Aš visada net savo praktinėse paskaitose studentams demonstruoju kaip veikia įvairios praktikos ne takoskyroje, bet dialoge su teorija. Nesvarbu, kokią specialybę studijuoja studentai, svarbu tai, kad jiems paaiškinu nepavykusias praktikas ir nesėkmingai sukurtus produktus argumentuodamas tai, kad nebuvo paisoma dėsnių, kurie apibrėžiami ir paaiškinami teorijomis. Kartais net aš pats studentams būnu pavyzdžiu, pristatydamas savo menininko ir teoretiko profesines veiklas bei analizuodamas jų tarpusavio ryšius.

Na rezultato liko laukti visai neilgai. Ir neaišku jis bus ar ne. Ir ar judama tinkama linkme ar ne. Taip iš šono kitų žmonių mirties datos žinojimas atrodo gan keistai. Bet ta data neišvengiamai egzistuoja. To mes norim ar nenorim. Iš kitos pusės nemanau kad kas nors iš landsberių skaito šį puslapį ir kažkaip sužinojo ką rašau. Delfyje taip pat parašiau bet tokioje vietoje kur niekas jau neužsuka. O parašius ne vietoje toks komentaras akimirksniu ištrinamas. Cenzūra veikia labiau nei sovietmečiu. :) Nors toks komentaras nepažeidžia jokių įstatymų. Spėliot galima ką tik nori. Ana pusė pasirodo taip pat neleistų skelbti pvz Noreikos, Povilaičio, Juršėno ir panašių žmonių mirties datos. Mirties datą galima skelbti tik stipriai pažeidinėjusių kitų žmonių laisvą valią. Na problema su Anglijos karališkos šeimos mirties datomis jau grynai dėl mano paties saugumo. Dėl savęs galiu žinoti bet skelbti labai nepatartina. Anglų saugumas garantuotai padės į vietą nes per daug žinantis žmogus jiems tragedija. Net ir galvoju kad dėl šitos saugumo vietos visumoje ar tikrai įvyks taip kaip saku. Būtent čia man didesnė rizika nei kokie pinigai. Na bet "iš išorės" matyti geriau. Bent aš visam šitam reikale neturiu jokių tikslų. Visumoje žmonėms gal ir reikėtų žinoti kad kažkas anapus visai realiai yra ir tai ne religijų piešiamas variantas. Ir jei žmonės vis dėl to ryžtųsi sunaikinti šį pasaulį tai jiems garantuotai nebus leista. Nuo 2012 antros pusės nėra tų kurie minta iš karuose žmonių patiriamų kančių energija. Bet tai galioja tik Lietuvai, Baltarusijai, Rusijai. Kiti gyvena ir kvailėja kaip tik nori. Jei jiems patinka kapoja vieni kitiems galvas tegul kapoja. Tame kapojime jokios prasmės bet laisva valia neapribota. :)
Sydonian Dragoons stride the battlefield like graven idols given life, charging from clouds of sacred incense to slam crackling taser lances into the scattering foe. In their wake they leave a ragged trail of corpses that stretches to the horizon and beyond. Mounted on the marvel of science that is the Ironstrider engine, the Sydonian Dragoons know not the concepts of doubt nor rest. Theirs is the power of endless motion put to the purpose of death. The first Sydonians settled a vast cratered area of Mars swathed in dense acidic mist. In the schisms that haunted Mars' past, those with stilt-augmetics could stalk these mists and yet live, their elevation allowing them to escape the worst effects of the acidic fog whilst remaining hidden from the enemy. The Sydonian Dragoons echo the tactics of these warrior-explorers. Using incense exhausts, they march through an ochre cloud redolent of ancient Sydonia. Many a foe has been confounded by this mist long enough for the Dragoons to mount a deadly charge. Though the monotask Servitor that steers each Ironstrider engine towards the foe is all but mindless, its rider is a tried and tested Skitarii warrior. Once the Dragoon has spotted his quarry, he will mark it with a bullet from his phosphor serpenta or radium jezzail. The glow from the impact guides his unit's next charge even in the fog of war. Within moments, one so marked is assailed by a stampede of titanium-hard feet and high-yield taser weaponry.
V. V.: Manyčiau, tos krizės mastai yra pernelyg išpučiami. Juk tebevyksta fundamentiniai ir taikomieji humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai, šių mokslų atstovai gauna Nobelio ir kitas reikšmingas premijas, leidžiamos solidžios monografijos ir mokslo studijos, vedančios konferencijos sutraukia gausias dalyvių ir klausytojų auditorijas. Štai kas dveji metai vykstanti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto organizuojama konferencija “Vizualumas” šiemet tradiciškai pritraukė apie 40 pranešėjų iš 15  pasaulio šalių. Kita vertus, akivaizdu, kad kitos mokslo sritys pastaruoju metu sulaukia daugiau dėmesio, pagarbos ir finansų nei humanitariniai ir socialiniai mokslai. Bet ar tai galima laikyti krize, gresiančia pačiai minėtų mokslų egzistencijai? Manau, kad ne. Štai filosofijos istorijoje buvo laikotarpis, kai nemaža dalis filosofų manė, kad artėja filosofijos pabaiga. Tuo metu nuo filosofijos sparčiai atsiskyrinėjo specialieji mokslai, ir buvo baiminamasi, kad jie palaipsniui su savimi išsineš visą filosofijos turinį. Tačiau prognozuotas žlugimas neįvyko – filosofijos turinys taip ir nebuvo išsemtas, maža to, jį papildė laikas nuo laiko atsirandančios naujos filosofijos kryptys ir šakos. Kaip bebūtų, manau, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai visada išlaikys savo reikšmingumą. Juk jie tiria su įvairiais žmogaus individualios ir socialinės egzistencijos aspektais susijusius klausimus, o tokie klausimai individams ir visuomenėms kils visada.

„Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos padalinys, fotografijos galerija). Tą kartą publikavome doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtą straipsnį-interviu su bienalės kuratoriumi Sigitu Laurinavičiumi. Mūsų laikraštyje tokio atvejo dar nebuvo, kai naujame, atskirame straipsnyje pašnekovas užduoda klausimus ankstesnio straipsnio autoriui. Tad šį kartą dalinamės bienalės kuratoriaus interviu su rubrikos „Kultūros kirtis” autoriumi, medijų kultūros kritiku, menininku doc. dr. R. Venckumi (šiuo metu atstovaujančiu Vilniaus Gedimino technikos universitetą).

    "Tai tiesa, tam tikru atžvilgiu. Dėl to, aš buvau nušalintas nuo kelių bylų, kurias tuo metu tyriau, priežiūros. Kadangi dirbau be poilsio iki to laiko savo karjeroje, mano šeimos situacija buvo beviltiška. Mano bosas tuo metu man gan aiškiai išrėžė: \'Tau nieko nebeliko.\' Be abejonės mano kolegos manė, kad aš kaip elitinis tyrėjas patyriau nuopolį. Visgi, mane tai tenkino, ir nelaikau to drąsos paraiška. Tai reiškė, kad galėjau visą dėmesį skirti žavingai Dr. Tenmos personai."

    "Bet staiga, jūsų koordinačių ašis yra pašalinama. Neegzistuoja jokia šio centro prasmė... egzistuoja daug tikslesnis jūsų širdies centras. Tai yra realybė to, ką mes vadiname smegenų plovimu." Jis šyptelėjo. "Ir kai žmogaus esaties protinė ašis yra pašalinama ir prarandama, jūs švelniai ir atsargiai suviliojate juos žodžiais, neduodami jiems galimybės mąstyti, pasiūlydami jiems naują gyvenamąją vietą... Jūs pastebėsite, kad žmogus seka instrukcijas bet ko, kas duoda jiems šiuos naujus namus... Jie tampa stebėtinai romūs."
Taigi: joks Lietuvos regionas, miestas ar juolab miestelis neturi tokios gilios motyvacijos tapti Knygos tvirtove (sostine, pilim, sala, oaze, fortu...), kaip Anykščiai. Ir tai galėtų būti visais įmanomais būdais išreikšta, įtvirtinta, kaip dabar mėgstama sakyti – „ištransliuota“. Jeigu Anykščiai pasiskelbtų Lietuvos knygų sostine, jie iškart išsiskirtų iš kitų regionų originaliu įvaizdžiu ir turėtų visais metų laikais stiprų įvaizdį bei kozirį.
The Dark Fate of Vheinos (221.M32) - When the Astropathic Choir falls silent upon the Civilised World of Vheinos, Forge World Lucius sends its Skitarii to investigate at gunpoint. The resultant rebellion sees heresy spread like wildfire, just as the Tech-priests had calculated. Within solar days the Skitarii find themselves outnumbered eighty to one -- a ratio high enough to trigger rad warfare protocols. A solar month later the Skitarii leave the planet a lifeless wasteland, its Astropathic duct excised and permanently relocated to one of Lucius' moons.
2012-ųjų vasaris. Ponia, pavadinkime ją Aldona, žurnale „Būrėja“ perskaitė labai ją sudominusį reklaminį skelbimą, kad aiškiaregė gali apsaugoti nuo blogio, išsiaiškinti, kodėl nesiseka verslas, pašalinti prakeiksmus, nužiūrėjimus. Tad moteris, kartu su sūnumi ir pravėrė Alos UAB-o duris. Klientai buvo sutikti labai šiltai, pavaišinti arbata ir paprašyti papasakoti apie ištikusias bėdas. Tiesa, prieš pradedant konsultacijas – taip buvo pavadintas jų susitikimas – Ala nepamiršo parodyti kainoraščio. Jos konsultacijų valanda kainavo 400 litų (116 eurų). Motina su sūnumi užtruko keletą valandų, tad už pirmąjį vizitą sumokėjo 2000 litų (580 eurų). Tokių vizitų buvo 18, nes aiškiaregė, išklausiusi klientų pasakojimą, tvirtino tikrai galinti padėti. Ir dar pagąsdino, kad jei sūnus pagalbos nesulauks, tai jis taps invalidu, neteks kojos. Paskui bus dar baisiau – bekojis atsidurs kalėjime.
DNR pradmenys:  tai yra specifines keliolikos nukleotidu sekos kurios uzseda ant DNR veluojanciosios grandines kurios krypris yra priesinga replikacijai (3‘→5‘), kai DNR grandines atsiskiria. Juos uzsodina fermentas praimaze. DNR pradmenys turi 3‘   –OH gala, kuris butinas DNR polimerazei (kad ji pradetu veikti). Sie pradmenys veliau buna suskaidomi nukleaziu, ir trukius uztaiso DNR polimeraze.

Kita labai svarbi turinio kūrėjo savybė – platus raiškos priemonių „repertuaras“. Kad savo istorijas galėtume papasakoti originaliai ir paveikiai, turime mokėti tiksliai ir meistriškai naudotis nemenku žodžių ir vaizdų bagažu. Tą bagažą reikia nuolat plėsti ir atnaujinti. Tad turinio kūrėjams privalu nuolatos mokytis – tiek lankantis mokymuose ir paskaitose, tiek skaitant ar žiūrint kolegų darbus, bet svarbiausia – nuolatos dirbant ir bandant naujus raiškos priemonių derinius. Praktika yra geriausia turinio kūrėjų mokytoja.
Ši minties pakraipa paprastai vadinama Bažnyčios socialine doktrina. Be abejo, jos fragmentų atrasime dar apaštalų laikais ir vėlesniais amžiais. Tačiau Leono XIII enciklikos nuopelnas buvo šios doktrinos organiškas ir nuoseklus išdėstymas. Žinoma, popiežių socialinės enciklikos yra Bažnyčios socialinės doktrinos viršūnė, tačiau už jų slypi visoje Bažnyčioje dedamų pastangų, intelektualinių ir praktinių, krikščioniško tikėjimo šviesoje perprasti ir reaguoti į konkretaus žmonių ir visuomenių gyvenimo iššūkius, problemas. Pavyzdžiui, Pranciškaus „Laudato Si“ enciklika aptaria tai, ką krikščioniškas tikėjimas ir Bažnyčios patirtis gali pasakyti ekologinės krizės kontekste. Ir ekologinė krizė, primena popiežius, nėra technologijų trūkumas ar paprasčiausia cheminė tarša. Ji glaudžiai susijusi su mūsų mentalitetu, su mūsų vertybėmis, su mūsų visuomenių ekonominiais ir politiniais interesais.
Edita Frivaldszky atkreipia dėmesį, kad siūlomame apibrėžime rašome, jog šeima yra grindžiama santuokos arba giminystės ryšiais. „Kitaip tariant, teigiame, jog vaikus auginanti vieniša mama ar vienišas tėtis su savo atžalomis taip pat sudaro šeimą. Jeigu dėl kažkokių aplinkybių pora išsiskiria, tai vis tiek lieka šeima iš vaiko požiūrio taško“, – aiškina piliečių komiteto prezidentė.
Dominantine P. Afrikos porfirija: porfino apykaitos sutrikimai. Sutrikus porfino apykaita sutrinka hemo (sudaro hemoglobina, suteikia jam spalva) gamyba, sis pradeda kauptis odoje (nudazo ja violetiniu atspalviu), kaupiasi ant dantu ir pirstu nagu, yra pasalinamas su slapimu. Jautrumas saules spinduliams, odos nekroze. Drastiskos reakcijos i barbituarus, siaubingi skausmai.

Profesija visam gyvenimui – senstantis požiūris, jaunimas linkęs darbus keisti, išbandyti naujas sritis, todėl svarbiausiu tampa gebėjimas prisitaikyti, sugebėjimas greitai išmokti, vystyti tarpkultūrines kompetencijas ir kūrybiškumą. Tai, ką kartais vadiname charakteriu, galima išsiugdyti. Galima išsiugdyti platų požiūrį, gebėjimą kalbėti lygiai taip pat gerai, kaip ir dirbti savo profesiniame lauke.
Panevėžietis videomenininkas Andrius Kviliūnas po vienos pirmųjų mano parodų atidarymo pasakė, kad esu geresnis fotografas nei videomenininkas. Tad ne tik klausydamas A. Kviliūno, bet ir savo vidinės nuojautos aš ir šiandien lieku prie fotografijos, kuri yra mano viena didžiausių gyvenimo meilių. Manau, kad nuo šios meninės raiškos aš nenutolsiu, kad ir kokie nauji mados vėjai į mane pradėtų pūsti.

Todėl kolektyvinės atminties trynimas ir performavimas tapo vienu iš pagrindinių jo siekinių. Šiuolaikinis rusų rašytojas Viktoras Pelevinas nedidelės apimties tekste „Zombinimas: lyginamosios antropologijos bandymas“, išsamiau aptaria šiuos homo sovieticus kūrimo mechanizmus, pasitelkdamas mankurtui artimą, bet iš visai kito geografinio-kultūrinio konteksto pasiskolintą „zombio“ sąvoką.


. Tad visose tas formas atitinkančiose veiklos srityse teorijos jau savaime „veikia“ kaip praktiniai įrankiai, nes skirtos ir suvadybinimui, ir sutechnologinimui skatinti. Todėl kebloka kalbėti apie kritinį tokių teorijų ar apskritai medijų teorijos užtaisą. Galėtume sakyti, jog nepaisant medijų teorijos atstovų kritinės laikysenos šiuolaikinio kapitalizmo atžvilgiu, pats medijų teorijos supratimas daro tą teoriją veiksminga kapitalizmo sistemai reikalingų „sąmonės struktūrų“ bei kultūrinės produkcijos gamybos priemone. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti M. Heideggerį, kuris kalbėjo aiškiau ir tiesiau. Jis aiškino, kad būtina mąstyti ir savo subjektiškumą, ir tai, kas lieka neapskaičiuojama epochos šešėlyje, įspėdamas neapsiriboti epochos neigimu ar bėgimu į tradiciją:
Kai turime reikalų su ateiviais, negalvokite, kad tokius didelius atstumus jie linkę atkeliauti mūsų erdve. Įprasta keliauti susispaudus į taškus, kurie greitai gali persikelti į bet kur visatoje, tik būtų gražu, jei priimančioji pusė dar ir galėtų ištraukti svečius iš tų taškų (ne visus svečius ir reiktų ištraukti). Iš tikro, mus lanko tokie svečiai, kurie patys gali iš tų taškų išeiti, nors jiems gal paprasčiau būtų užvaldyti kokią auką ar gražiau pasielgti ir tapti jiems „įkvėpimu“. Mes tokiems taškams esame tik labai lėtai judančios didelės statulos.
Kultūros galią demonstruoja virtinė gerų iniciatyvų: Giedrės Brazlauskaitės idėja – graffiti ant štabo sienos; išleistas laikraštis „Pietinia momenc“; Danguolės ir Virgio „Talkučkė“; Rimanto Kmitos romanas, priverčiantis net garbingus dėdes prisiminti, kokį vaidmenį kultūroje atliko treningai; Linos Žutautės parama organizuojant mūsų nuolatines labdaros akcijas; Arūno Petraičio ir kultūrizmo senjorų „Kačialkė“; senųjų diskotekų atkūrimas, etc.
. Atminties technologijos laiduoja visuomenės sanglaudą, jos išlikimą auklėjant jaunimą, institucinių ryšių stabilumą, tradicijų ir socialinių ryšių perdavą. Visi visuomenės gyvenimo, politikos, kultūros reiškiniai ir žmogaus veiklos ypatumai aiškinami atsižvelgiant į istorijoje susiklosčiusius ir viena kitą keitusius technologinius tarpsnius, kurie įvardijami kaip logosfera, grafosfera ir videosfera. Pirmajame tarpsnyje vyravusį rašymą keitė spausdintas tekstas, o pastarąjį ima išstumti audiovizualiniai informacijos sklaidos būdai. Šiuo atžvilgiu kalbama apie iškylančias ir įsivyraujančias technologijas, nes naujosios technologijos ne vien išstumia senąsias, bet ir jas pasitelkia bei modifikuoja. Spausdintas tekstas išlieka ir šiuo metu, tik spausdinama jau pasitelkiant kompiuterius ir skaitmenines operacijas. Videosferos įsivyravimas yra nulemtas kapitalizmo raidos ir gali būti laikomas esminiu kapitalistinio pasaulio aspektu. Šiame tarpsnyje atmintis įvaldoma ir perteikiama ar „gaminama“ tele, video ir audio medijomis – jomis kuriamas institucinis ir sykiu prekinis atmintinų duomenų kaupimo, saugojimo ir sklaidos tinklas, struktūrinantis ir žmogaus mintijimą. Todėl „televizinė atmintis“
Estetizme, kuris palaikė sovietinės valstybės gyvavimą, buvo užprogramuotas ir jos griuvimas. Šis sovietinis statinys galėjo subliukšti atsiradus daug patrauklesniam ir visus daug labiau žavinčiam mitui. Lietuvoje veikiausiai taip įvyko. Didžiojo sovietinio pasakojimo žavesys čia nebuvo labai savas ir stipriai žavintis. Didžiojo mitoilgesys sovietinės kasdienybės sąlygomis nebuvo išnykęs. Sustiprėjo tautiniai vaizdiniai, grįsti pasakojimais apie senuosius didingus laikus, Viduramžius siekiančią valstybę. Šiems tautinės mitologijos vaizdiniams patraukus lietuvius („liaudį“) ir juos galutinai sužavėjus, komunistinė utopija prarado bet kokią poveikio galią. Ne pasakojimai apie didžiąsias statybas ir darbo žmogaus žygdarbius, o vien žodžio „laisvė“ pažadas atgauti kadaise turėtą didingumą ir orumą traukė būrius lietuvių į mitingus ir skatino juos atlikti žygdarbius. (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  225)
Turbūt neatsitiktinai pasirinktu laiku - Lietuvos spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną - saulėtą gegužės 7-osios šeštadienio rytą į turbūt neatsitiktinai pasirinktą vietą - Lietuvos mokslų akademiją, kuri taip pat yra ir Lietuvą į Nepriklausomybę išvedusio Sąjūdžio gimimo vieta, - iš įvairių Lietuvos miestų sugužėjo šimtai lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimui neabejingų žmonių: mokslininkų, pedagogų, filosofų, rašytojų, kompozitorių, kultūros ir visuomenės veikėjų, senjorų, studentų, Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės sukviestų į konferenciją „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.
Žinoma, jau ir keli šimtai žmonių yra nemažas būrys, jėga, įgali šį tą nuveikti, tačiau po konferencijos niekaip iš atminties neblėso renginyje matyti filmuoti kadrai iš Sąjūdžio laikų, kur Just.Marcinkevičiaus kalbos klausosi ir kone kas antrą jo pasakytą sakinį griausmingomis, nuoširdžiomis ovacijomis palydi niekaip į Vingio parką nesutelpanti šimtatūkstantinė minia, mojanti trispalvėmis, vieninga it uola... Negali būti, kad šiandien visi tie žmonės jau yra mirę ar emigravę - netikiu, kad galėjo taip nutikti. Tuomet - kurgi jie šiandien?..
Putinaitės pozicija yra net radikalesnė už kito kultūrinio liberalo – Tomo Venclovos – poziciją, kuris sakė, kad „tautos didvyrio kultas iš viso yra gana tuščias reikalas. Yra žmonės, suvaidinę tautos gyvenime didesnį ar mažesnį vaidmenį, o koks tai vaidmuo buvo, tegu sprendžia istorikai, ir tegu čia nebūna jokių nutylėjimų, baltų dėmių, tabu, privalomo žavėjimosi.“. Pagal Venclovą, didvyrio samprata turėtų būti pašalinta iš viešosios erdvės, o privačiai tegul kiekvienas konstruoja ir dekonstruoja didvyrius ir išdavikus kaip jam patinka. Putinaitė siekia pašalinti net tokią galimybę – juk didvyrio ir išdaviko sąvokos remiasi vienpusiška ir neproduktyvia refleksija, vartojančia perskyras savas / svetimas, okupantas / auka.
Didžiausią dėmesį portretinėje fotografijoje A. Aleksandravičius koncentruoja į veidus. Išdidinti ir priartinti veidai įgauna monumentalumo ir dramatizmo. Fotografas nepataikauja savo modeliams. Jis neslepia fizinio bjaurumo, kaip ir senatvės, ligos ar alkoholio paliekamų pėdsakų. Kai kada jis negailestingas ieškodamas tiesos, o kartais net sutirština spalvas. Tačiau niekada neperžengia trapios ribos, susijusios su pagarbos praradimu.
    Tai buvo tas pats sapnas, kurį ji kentė kas keletą dienų nuo misijos, dėl kurios juos visus vos neužmušė tą baisią, nesibaigiančią liepos naktį. Dar prieš tai, kai tiktai keli Rakūno gyventojai buvo nukentėję nuo Umbrelos gniaužtų, o S.T.A.R.S. administracija nebuvo visiškai sugadinta, prieš tai, kai ji buvo vis dar gana kvaila, manydama, kad žmonės patikės jų istorija.
Savo sportinę patirtį pradėjau nuo bokso, vėliau išbandžiau save imtynėse, tapau Lietuvos pirmenybių prizininku. Kovinių sporto šakų pasirinkimas buvo neatsitiktinis. Kovinio sporto šakose realizuoti save gali skirtingų fizinių duomenų asmenys. Kovines sporto šakas aš priskirčiau prie visapusiškiausių, jos ugdo fiziškai ir psichiškai. Manau, kad dėl sportinės veiklos pasitraukė ligos, tapau sveiku ir fiziškai pajėgiu žmogumi.
Taip, raudonšikniai ir beždžionės, kurios paprastai nieko pačios nesugeba sugalvoti, o tik pasinaudoti kitų protine veikla. Jų raudonos šiknos prašosi negailestingo diržo. Jie labai mėgsta priešininkus įstumti į savo padėti ir žiūrėti, kaip jie išsisuks, o po to patys taip pat bando elgtis. Jie nieko nepasimoko. Gavę į šikną kitą kartą žiūrės kaip mažiau gauti, gudriai pasikišus kokią pagalvę, arba net įžūliai manys, kad užsitarnavo leidimą tęsti savo nusikalstamai veiklai. Tik mūsų laimei, o raudonšiknių beždžionių nelaimei, ne viskas yra lengvai apverčiama. Kai verčia vyrus gimti moterimis, o moteris vyrais, tai būtent pasireiškia tokios savanaudiškos raudonšikniškos veiklos apraiškos: jie Jums kruš smegenis, kad viską turite pabandyti ant savo kailio, kaip galite būti tikri kuo norite būti visko neišbandę?! O iš tikro, jiems Jūs tik žaliava, su kuria norėtų, ką tik užsigeidę daryti, vartytų Jūs kaip panorėję, būtumėte kuo tik jie panorėtų, karaliais, bankininkais, o viduje išpuvusiais raudonšikniais ir nebūtinai tik komunistais, o vagimis besigviešiančiais svetimų turtų. Juos lengva atpažinti pagal daugumietišką veiklą. Visokios raganų medžioklės jų mėgstamas užsiėmimas.

Atminties kortelių gali būti labai skirtingų tiek savo išvaizda, tiek galimos talpinti informacijos kiekiu, įrašymo ir duomenų atkūrimo galimybėmis ar vidine struktūra. Tačiau renkantis kortelių skaitytuvą visų pirma reikėtų numatyti kokio tipo kortelių nuskaitymui jį norėsite panaudoti. Neretai parduodami ir keletą jungčių turintys skaitytuvai. Tai universali priemonė naudojantiems daug skirtingų prietaisų su skirtingomis atminties kortelėmis.
Tiesa yra visa ko, ką kuriu, pagrindas. Ir aš kalbu ne apie faktinę tiesą: kas, kada ir kam įvyko. Man rūpi emocinė tiesa: kodėl mes mylime, nekenčiame ir bijome, taip stipriai bijome, kad apie kai kuriuos dalykus nenorime užsiminti net mintyse. Kaip tik šis emocinės tiesos aspektas, mano galva, bet kokią kūrybą priartina prie autentiškos gyvenimiškos patirties. Juk kai rytą lipame iš lovos, dienos scenarijus mums lyg ir aiškus: valgysime pusryčius, vesime vaikus į mokyklą, eisime į darbą, vakare – pas draugus, bet mes niekada negalime iš anksto nuspėti, kokias emocijas patirsime įgyvendindami šį, atrodytų, tokį banalų scenarijų.

pinigai yra energetinis vienetas,jei jie iplaukia be dideliu machinaciju,negalvojant kasdien apie juos ..ir tik apie juos,jie turi gera energetika..jei ir dirbdamas darba,keeiki aplinka,darbdavius-pinigai nera savarus,nors jie gauti tarsi ir 'uz darba'..patys nesvariausi pinigai yra 'is karo ir naftos'..kada zmogus taria Dievo varda dazniau nei zodi 'pinigai' jis turi gera aura

Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais klausimais apie šiuolaikinį universitetinį mokslą kalbasi medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekane doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene.
Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus kalbasi apie kultūrą Šiauliuose su šiauliečiams puikiai pažįstamu katedros lektoriumi Remigijumi Ruokiu.

I know aromatherapy has been used for many years and is proven to work, and I’m first hand experience as soon as I open those essential oil bottles I have had lying around for months, it made me very chill. Accidentally had a drop on my finger and decided to eat it lol, bad idea it burned. Had some honey and that was fixed. Put some on my pillow, bed and recliner and my room smells so dank of lemons it’s very relaxing and makes it easy to breathe.

Apskritai modernybė visas žmonių bendruomenes suvokia kaip konstruktus, o ne kaip duotybes. Tai yra platesnio vaizdo dalis, susijusi su tuo, kaip mes, šiuolaikiniai žmonės, esame linkę suvokti pažinimą. F. Baconui tikrovės pažinimo tikslas yra jį panaudoti materialiai žmonijos pažangai. Išties mes geriname žmogaus būklę, konstruodami arba gamindami savo pasaulį. Taigi Baconui duotybė yra tai, kas kyla iš gamtos bei kūrinijos ir tarnauja kaip medžiaga konstruoti žmogų.
Postmodernioji teorija rutuliojosi įsitvirtinant naujoms informacinėms komunikacinėms ir vaizdinėms technologijoms, kurios savo ruožtu keitė ir keičia ne tik žmogaus gyvenamą aplinką, bet ir pažintinio subjekto bei pažintinio santykio supratimą. Naujųjų technologijų poveikis imtas apmąstyti jau gana seniai – išskirtiniai šiuo atžvilgiu yra Walterio Benjamino, Theodoro Adorno, Maxo Horkheimerio ir Martino Heideggerio darbai. Sparti pastarųjų dešimtmečių technologijų raida, susijusi su gyvenamojo pasaulio kompiuterizacija, internetizacija bei vadinamuoju vaizdiniu posūkiu kultūroje, moksle ir ekonomikoje iškėlė naują teorinių apmąstymų bangą, įvardijamą kaip medijų teorija ir medijų tyrimai.
Putinaitės pozicija yra net radikalesnė už kito kultūrinio liberalo – Tomo Venclovos – poziciją, kuris sakė, kad „tautos didvyrio kultas iš viso yra gana tuščias reikalas. Yra žmonės, suvaidinę tautos gyvenime didesnį ar mažesnį vaidmenį, o koks tai vaidmuo buvo, tegu sprendžia istorikai, ir tegu čia nebūna jokių nutylėjimų, baltų dėmių, tabu, privalomo žavėjimosi.“. Pagal Venclovą, didvyrio samprata turėtų būti pašalinta iš viešosios erdvės, o privačiai tegul kiekvienas konstruoja ir dekonstruoja didvyrius ir išdavikus kaip jam patinka. Putinaitė siekia pašalinti net tokią galimybę – juk didvyrio ir išdaviko sąvokos remiasi vienpusiška ir neproduktyvia refleksija, vartojančia perskyras savas / svetimas, okupantas / auka.
Some flavonoids extracted from the cannabis plant have been tested for pharmacological effects. The clinical findings are promising, but further research is needed to fully understand what role flavonoids play in the overall therapeutic effects of cannabis treatment, especially how they interact with cannabinoids by either synergistically enhancing them or reducing their effects.
Vytautai, raudonšikniai linkusios nusikalsti būtybės, jos tave gali įvairiai suprasti, jie gali net sau smegenis sujaukti, kad viską tikriausiai susuktų taip, jog į visus į tave besikreipiančiuosius dėl savo mirties laiko žiūrėtų kaip į savižudžius. Ką? Ten laisvas pasaulis, ką nori tą ir daro. Gali ir priešlaikiniai mirčiai pasiruošti. Jiems pelnas, tu išgarsėtum - beveik „nenusikalstamas“ versliukas. Taip, mirtis nėra prakeiksmas, bet kai kam nors žiūrėsi akis ir sakysi: – Tu mirsi tokia dieną, tokia valandą. Iš šalies atrodys kaip prakeiksmas. Tas žmogus gali pasijusti kaip prakeiktas.
This suggestion was reinforced by a study done by Wilkinson et al to determine whether there is any advantage in using cannabis extracts compared with using isolated THC. A standardized cannabis extract of THC, CBD and CBN (SCE), another with pure THC, and also one with a THC-free extract (CBD) were tested on a mouse model of multiple sclerosis (MS) and a rat brain slice model of epilepsy.
Vis tik per siaura manyti, kad mados fotografijos centre yra mados daiktas. Šalia jo visada yra svarbus klausimas apie gyvenimo būdą. T. y. mados fotografija sugestyviai perteikdama vyraujantį gyvenimo būdą arba galimus naujus, alternatyvius gyvenimo būdus gali būti traktuojama kaip kultūros pokyčių atspindys. Net šiuolaikinės mados nuotraukos pasakoja ne tik apie tam tikrų žmonių grupių gyvenimo ypatybes, bet ir kelia moralės, globalizacijos, visuomenės nelygybės, seksualinės tapatybės, rasizmo ir smurto klausimus. Nepriklausomai nuo fotografijos pritaikomumo, nuotraukos jungia ir skiria žmones, todėl jos ir yra traktuotinos kaip kultūros atspindys.

Paminėtina, kad D. Stechas 2010 m. pelnė auksą pasaulio šokių čempionate, o 2012 m. – bronzą. Ilgą laiką Europos ir Lietuvos čempionatuose visada laimėdavo prizines vietas, pavyzdžiui, 2016 m. pelnė 2-ąją vietą „European Cup’e“, 2017 m. – 1-ąją vietą Lietuvos čempionate. Abiem čempionatams jaunuolis rengėsi pats, o lietuviškajame čempionate jis buvo jauniausias vyriausiųjų kategorijoje.

Meda Norbutaitė 1985 m. baigė Šiaulių dailės mokyklą, o 1990 m. – Kauno aukštesniąją meno mokyklą. 1990–1998 m. studijavo tapybą Šiaulių universiteto Menų fakultete, kur pagrindinis dėstytojas buvo profesorius Vincentas Gečas. 1997–2011 m. dirbo Šiaulių universitete, o nuo 2006 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu M. Norbutaitė yra Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros docentė. Nuo 2015 m. ji taip pat dirba Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institute docentės pareigose.
Tokie žmonės, kuriuos įvardinčiau pasaulinukais, neskuba, po truputį įveda į kasdieninį vartojimą svetimus žodžius, jau dabar tokie „rytų auropiečiai“ galėtų susišnekėti, nemokėdami vieni kitų kalbos kokiuose nors moksliniuose susilėkimuose. Lietuviams tai nepatinka ir metasi į anglų ar rusų kalbas, ką moka, tuo ir naudojasi, ar kokia kalba laidas žiūri, knygas skaito... Žmonėms atsiranda laiko pasirūpinti savo išvaizda, žiūri kaip atrodys aplinkiniams ir visai nesirūpina kaip bus suprasti. Įspūdį gali sugadinti pirmas ištartas žodis. Galima pagalvoti, kad visų tokios svarbios mintys ir visi stengsis juos suprasti. Man iš tokių tik norisi pasijuokti. Gali lengvai pasirodyti tokie „mokslinčiai“ kaip visiškos nemokšos. Vakar mačiau kaip viena rašytoja minėjo savo herojus, na gi ne didvyrius minėjo, o tik paprastus veikėjus, keliautojus po margą pasaulį...
Koduojancios ir nekoduojancios DNR sekos: nekoduojanciai DNR priskiriami speiseriai ir intronai. Tai yra DNR sekos kurios neturi genetines informacijos. Speiseriai skiria pavienius genus ar genu grupes. Speiseriai kurie skiria viena globino gena nuo kito, netranskribuojami, o speiseriai kirie skiria rRNR genus transkribuojami, o procesingo metu pasalinami. Ju gali ir nebuti. Mitochondrijos genome speiseriu vaidmeni atlieka tRNR. Taciau nuo speiseriu gali priklausyti genu veikla. Intronai – nukleotidu sekos (po tris nukeotidus) eukariotu genu viduje. Jie po transkripcijos pasalinami. Pasalinant skirtingus intronus gaunami skirtingi produktai. Prie nekoduojancios DNR  dar priskiriamos ir reguliacines sekos. Jos priima signalus, salygoja salia esanciu genu transkripcija. Dazniausiai buna geno priekyje. Koduojanti DNR – genetiskai informatyvios sritys, uzkoduota baltymu ir RNR struktura. Koduojanciu sticiu genai gali buti unikalieji ir kartotiniai. Unikalios sritys yra tos kuriu sekos genome nesikartoja. Jos salygoja fermentus, strukturinius baltymus kuriu reikia labai nedaug, ir pakanka vienos matricos. Pasikartojancys genai – DNR sritys kurios kartojasi nuo keliu iki keliasdesimt kartu ir daugiau. Kuo daugiau genas pasikartoja, tuo daugiau transkribuojama RNR, ir tuo daugiau pagaminama produkto. Tai genai kurie salygoja svarbius produktus. Ivykus vieno tokio geno mutacijai produkto gamyba nenutruksta, nes lieka daugelis kitu tokiu pat genu. Egzonai – ta geno dalis kuri po transkripcijos nebuna pasalinama ir buna transliuojama i amino rugstis (sudaro baltyma).
Gal jauni žmonės ims atsakingiau žiūrėti į lytinius santykius – supras, kad jų pagrindinis tikslas yra darnių santykių kūrimas, o ne destrukcija, savigriova. Gal supras, kad lytiniai santykiai yra skirti ne vien patirti malonumą pasinaudojant kitu (turint visą kontraceptinių priemonių arsenalą), bet ir vaikams gimdyti (mat stebint gimstamumo rodiklius kartais tampa panašu, jog lietuviai tai jau spėjo pamiršti).
Kažkada ir man patikdavo inkognito istorija. Bet žiūriu, kad dabar poną Stanislovą pradeda veikti senatvė. O apie trolinimą, tai aš su šituo vardu niekada nieko netrolinau. Buvo kažkada pasitaikęs toks vienkartinis trolinimo atvejis, kadangi man labai patinka pasijuokti iš susiraukėlių. Aš siūlau jums, Inkognito, kasdien pamedituoti. Dings jūsų bloga nuotaika.

O jeigu nematai noro keistis, nematai jokios prasmės gyvenime, tuomet vienintelis kelias tau galėtų būti nutraukti savo gyvenimą. Taip kentėtum mažiau, atsiduotium dieviškajam teismui (žmonija dabar nėra pajėgi įvykdyti tokio teismo, tad niekas tau tokiu atveju nepadės, todėl liktum dabar viena ir kentėtum toliau), kurio rezultatas lemtų tai, ar atgimsi kitame kūne su išvalyta atmintimi, ar degsi milijonus metų pragare (viena sekundė ten - šimtmečiai), kad išsivalytų tavo siela, ar Dievas nuspręs, jog čia tavo vieta buvo tiesiog nuspręsti sąmoningai, kad tau čia ne vieta. Bet jeigu tikrai taip yra kaip sakau, dar labai gerai pagalvok. Sutelk visas savo empatijos, intelekto jėgas, susikaupk kiek tik gali, ir pagalvok, ar tikrai yra taip jau blogai, jog nėra išeities. Beveik visais atvejais, kai žmogus tą padaro iš tikrųjų nuoširdžiai, sąžiningai, atsiveria kitos galimybių durys, už kurių laukia visai kitas gyvenimas.
Jei sutuoktiniai skiriasi dėl to, kad meilė baigėsi, vadinasi tos meilės nė nebuvo. Tokie reiškiniai kaip smurtas, išnaudojimas, neištikimybė, nuolatiniai barniai ar kita nepagarbių santykių išraiška iš esmės nedera su meile ir tai tik patvirtina, jog santuoka buvo sudaryta remiantis blogu motyvu. Todėl gebėjimą mylėti reikia ugdyti (tačiau tai jau kitas pokalbis – apie jaunimo rengimą šeimai).  Bendriausia prasme mylėti –  tai pasidovanoti mylimam žmogui visa savo esybe, ir kūnu, ir siela kaip nedaloma visuma. Tokia meilė ir yra santuoka. Santuokoje laisva valia atiduodi kitam save ir savo gyvenimą, Tai yra jungtuvės, dviejų skirtingų lyčių asmenų, dviejų gyvenimų susiliejimas į vieną visumą. Tai nėra savęs praradimas, bet priešingai – atradimas. Santuoka – tai nuolatinis savęs raginimas pažinti kitą ir leistis būti pažintam, tai nuolatinis konstruktyvių sprendimų ieškojimas. 
Svarbiausia turinio kūrėjo savybė – gebėti aktyviai stebėti ir klausyti. Posakis „Dievas mums davė dvi ausis ir vieną burną, kad klausytume dukart daugiau nei kalbėtume“ niekam kitam taip netinka kaip turinio kūrėjams. Kad mūsų istorijos sudomintų ir patrauktų, jos turi būti emociškai paveikios, intelektualiai stimuliuojančios ir būtinai originalios. O originalumas dažniausiai gimsta iš gebėjimo į visiems gerai pažįstamus reiškinius pažvelgti nauju kampu, rasti sąsajų tarp iš pažiūros nesusijusių dalykų, pastebėti po įpročių ir rutinos sluoksniu slypinčius raštus, labirintus ir struktūras. Didžiausias turinio kūrėjo profesijos žavesys yra ir didžiausias jos iššūkis – bet kas gali tapti naujos istorijos pradžia ir įkvėpimu. Tad reikia būti labai budriems!

2004 metais parengta ir publikuota svarbi sintezė: „Kompendiumas“, savotiškas Bažnyčios socialinės doktrinos „katekizmas“. Svarbu pažymėti, kad Bažnyčios socialinė doktrina itin naudinga tiems katalikams pasauliečiams, kurie aktyviai veikia ekonominiame, moksliniame, politiniame, pilietiniame gyvenime ir ieško gairių kartais sudėtingose situacijose.


. Atminties technologijos laiduoja visuomenės sanglaudą, jos išlikimą auklėjant jaunimą, institucinių ryšių stabilumą, tradicijų ir socialinių ryšių perdavą. Visi visuomenės gyvenimo, politikos, kultūros reiškiniai ir žmogaus veiklos ypatumai aiškinami atsižvelgiant į istorijoje susiklosčiusius ir viena kitą keitusius technologinius tarpsnius, kurie įvardijami kaip logosfera, grafosfera ir videosfera. Pirmajame tarpsnyje vyravusį rašymą keitė spausdintas tekstas, o pastarąjį ima išstumti audiovizualiniai informacijos sklaidos būdai. Šiuo atžvilgiu kalbama apie iškylančias ir įsivyraujančias technologijas, nes naujosios technologijos ne vien išstumia senąsias, bet ir jas pasitelkia bei modifikuoja. Spausdintas tekstas išlieka ir šiuo metu, tik spausdinama jau pasitelkiant kompiuterius ir skaitmenines operacijas. Videosferos įsivyravimas yra nulemtas kapitalizmo raidos ir gali būti laikomas esminiu kapitalistinio pasaulio aspektu. Šiame tarpsnyje atmintis įvaldoma ir perteikiama ar „gaminama“ tele, video ir audio medijomis – jomis kuriamas institucinis ir sykiu prekinis atmintinų duomenų kaupimo, saugojimo ir sklaidos tinklas, struktūrinantis ir žmogaus mintijimą. Todėl „televizinė atmintis“

Žinoma, kas dėl kūrybiškumo konceptų/receptų ir jų tinkamumo/pritaikomumo mūsų kultūrai – tai jau visai kitas klausimas. Kaip socialinių ir humanitarinių mokslų atstovė, galiu pasakyti, kad apie kokią veiklos sritį bekalbėtume, jokio vieno universalaus kūrybingumo ar kokio nors kito recepto nėra ir negali būti. Kiekviena visuomenė, tauta, kultūra yra labai savita, turinti savąjį mentalitetą, nulemtą esamų ir istorinių aplinkybių bei daugybės kitų socialinių, kultūrinių, ekonominių, politinių faktorių. Mes, lietuviai, beveik prieš trisdešimt metų išsivadavę iš sovietinės ideologijos, vis dar esame kelyje į kūrybiškai, drąsiai, atvirai ir savarankiškai mąstančią visuomenę.
DNR „pirstu antspaudai“: visu zmoniu chemine DNR sandara yra vienoda. Skiriasi tik azotiniu baziniu poru (A, C, T, G) isidestymo tvarka. Nukleotidai issidesto pasikartojancia tvarka, pas kiekviena zmogu truputi kitaip. Yra zinoma DNR segmentu kurie ypac skiriasi savo issidestymu pas skirtingus zmones. Naudojant PCR ar VNTR (variabiliu tandeminiu pasikartojimu skaiciu grupe) metoda galima istirti siuos segmentus ir pagal juos atskirti skirtingu zmoniu DNR.
Bet grįžkime prie klausimo apie filosofijos ir komunikacijos sąsajas. Trumpas interviu formatas nesuteikia galimybės visas jas išsamiai aptarti. Tad apsistosiu tik ties viena iš jų. O ji elementari – išliekamąją vertę turinti filosofija reikalauja ir negali išgyventi be komunikacijos. Kad konkreti filosofinė mintis ar teorija pasiektų visuomenę, taptų reikšmingu filosofijos istorijos faktu, reikalinga komunikacija. Kad filosofas būtų išgirstas, jis, jo mokiniai, kolegos ar bičiuliai privalo komunikuoti. Būtina parinkti tinkamą kalbą, tinkamus komunikacijos kanalus ir priemones, neutralizuoti oponentų keliamą triukšmą ir kitus efektyvios komunikacijos trikdžius ir kliuvinius. Gali kurti pačias giliausias filosofines teorijas, bet, užsidarius dramblio kaulo bokšte, jos mirs drauge su tavimi, drauge su tavimi jos bus ir garbingai palaidotos. Gali netgi būti pakankamai garsus savo laiko ir savosios terpės filosofas, bet jei tavo mintys nebus fiksuotos ir perduotos kitoms kartos, jos išnyks drauge su tavuoju laiku ir tavąja terpe. Labai iškalbingas Sokrato pavyzdys. Jis nepaliko jokių raštų, nes mėgo filosofuoti ir diskutuoti gyvai. Jei jo minčių nebūtų užrašę ir komunikavę ištikimiausi jo mokiniai, Sokratas šiandien pasauliui būtų ne labiau žinomas nei tūlas XIX a. lietuviško kaimo išminčius. Taigi filosofijai reikalinga komunikacija. O geriausia, kai pats filosofas tuo pačiu yra ir geras komunikatorius – vėl norėčiau priminti Sąjūdžio mintingų filosofus.
Poslinkis nuo išorinių santuokos sudarymo motyvų, kuriuose dažniausiai pačių besituokiančių asmenų laisvas pasirinkimas mažai ar iš viso neturėjo reikšmės, link asmeninio apsisprendimo yra daugiau nei pozityvus šeimos institucijos istorijoje. Todėl pirmąją prielaidą tenka atmesti. Verta pasigilinti, galbūt besituokiančiųjų meilės samprata yra netinkama tvariai santuokai kurti. Kadangi šiandien masinė kultūra persmelkta išimtinai „kūniškosios meilės“ pavyzdžiais, moters kaip seksualinio objekto vaizdavimo tradicija, sekso, kaip būtino elemento asmens savivokai ir lytiniam tapatumui, galima numanyti, jog ir besituokiantys gali būti paveikti šiuo požiūriu. 
Amniocenteze: geriausia atlikti 15-16 savaite. Saugus, tikslus metodas. Galima atlikti X, Y chromatino tyrimus, nustatyti lyti, tokias ligas kaip hemofilija, Diuseno raumenu distrofija, ir tt. Procesas gana ilgas. Stebint mikroskopu, punkcija paimama 15ml vaisiaus vandenu su lastelemis, atsisluoksniavusiomis nuo vaisiaus. Jos tiriamos citologiskai, biochemiskai. Kariotipui nustatyti reikia besidalijanciu lasteliu, o nuo vaisiaus atsisluoksniavusios lasteles nesidalija, todel jas reikia paauginti terpeje. Tai gali uztrukti 2-4 savaites. (Gali praeiti saugus laikas daryti aborta, bet Sinkui to sakyt negalima, nes mus bala J).
    Laiką švaistančios priėmimo ceremonijos metu nuovargis buvo mano vienišos melancholijos veide priežastis. Visi kiti nešiojo “šviežios pradžios” žymes veiduose; žinote, unikalų “viltingą, bet persmelktą neužtikrintumo” žvilgsnį, kurį kiekvienas naujokas turi, kai pirmą kartą įžengia į mokyklą. Man tai negrėsė – daugelis senesniųjų klasiokų iš buvusiosios mokyklos taip pat persikėlė į šią vietą. Kas be ko, čia taip pat atsibeldė keli mano draugai. Taigi, aš neatrodžiau nei susirūpinęs, nei susijaudinęs, kaip kiti žmonės.
. Kaip tik tai, pasak S. Lasho, keičia ir kultūros bei apskritai humanitarinių tyrimų lauko teorijų pobūdį: socialines ir kultūros teorijas išstumia medijų teorija, pati įgaudama ir tvirtindama medijinį, technologinį daiktišką pavidalą ir naikindama humanitariniuose moksluose vyravusią supratimo ir aiškinimo skirtį. Teorija reikalinga praktikai taip, kad kurtų tą praktiką. Teorijos ir tekstai jau ne reprezentuoja požiūrius, o naudojami kaip veiksmingos technologijos
– Dėkoju už puikias įžvalgas ir tikiuosi, kad artimiausiu metu Lietuvoje bus pradėta rimčiau svarstyti apie sporto industriją ir sveikatingumą, bei tai taps vienu iš svarbių valstybės prioritetų. Skaitytojai prof. dr. S Dadelo gali pateikti papildomų klausimų el. paštu stanislav.dadelo@vgtu.lt. Taip pat primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu
Kitas šios srities tyrimas davė nelauktų vaisių. Renkant duomenis penkiasdešimtyje kultūrų, gyvenančių šešiuose žemynuose, kai kurie tyrėjai nusprendė neapsiriboti tuo, ką informacijos rinkėjai surinko, apklausdami žmones. Jie norėjo ištirti, kaip moksliniais ir metodologiniais įrankiais apsikaustę žmonės, vyrai ir moterys, būdami informacijos rinkėjais tokiame tyrime, skyrėsi gautos informacijos apie lyčių skirtumus vertinime bei interpretavime.
. Tokiu būdu teoretizavimas praranda refleksijai būtiną kritinės distancijos gebą, tačiau tampa nepaprastai veiksminga sąmonės sutechnologinimo priemone. Kadangi žmogaus gyvenamo pasaulio sutechninimą nulemia kapitalizmo raida, sykiu kapitalo logika, tai šitaip suvokiamos medijų teorijos tampa tos logikos įrankiu. Kodėl? Įgavusi medijinį pavidalą medijų teorija pajungiama finansine nauda įvertinamo veiksmingumo principui – ji tampa preke, kultūrinės gamybos priemone arba visuomenės valdymo per socialinės komunikacijos ir žinijos tinklus įrankiu. Ypač kai plėtojamas komunikacinis informacinis požiūris į visuomenę, kultūrinę kūrybą ir kūrybiškumą, siekiant apskaičiuojamo visų žmogaus gyvenimo sričių „efektyvinimo“ tokioje visuomenėje, „kurios ekonominis pamatas yra kultūros apdorojimo ir perdirbimo technologijos“
Itin vertingą pranešimą „Visi-kolaborantai ir visi-patriotai: „tarybinės lietuvybės“ koncepcijų struktūra ir politinė potekstė“ perskaitė žinomas šalies filosofas, Vilniaus edukologijos universiteto pedagogas daktaras Laisvūnas Šopauskas, reikšmingi taip pat buvo filosofo daktaro Vytauto Rubavičiaus, Vilniaus universiteto profesorės Rasos Čepaitienės pranešimai...

. Kiek vėliau sociologai pastebėjo, kad postmodernioji teorija teikia naujų galimybių ir empirinių tyrinėjimų plėtrai. Pasitelkiant naujas sąvokas buvo plečiamas duomenų interpretacijų laukas, kuriami nauji žmogaus pasaulio, individo ir visuomenės santykių, įvairių tapatumų kūrimo ir savikūros vaizdiniai. Išplito rizikos visuomenės, vartojimo kapitalizmo, postmoderniosios etikos ir kitos sąvokos. Šitai įvardijama kaip perėjimas nuo epistemologinio prie empirinio sociologinio postmodernizmo


Each Skitarius is but a single cog in a war machine that spans the entire Imperium. Controlled by the neurosync imperatives of their masters, the Skitarii are organised into War Cohorts capable of overcoming any foe. They work in glorious concert, every footstep or twitch of the trigger finger optimised to further the cause of the Cult Mechanicus. The mission of the Skitarii is to steal enlightenment from the galaxy and impose order in its place. Yet for all the vaunted objectivity and logic of the Cult Mechanicus, for all the cybernetic replacements they embrace, the Tech-priests are still driven by human emotions and desires. Their War Cohorts are just as often sent to battle as part of a private agenda as they are to further the Omnissiah's cause. The Skitarii themselves care not. They fear neither the monster nor the fiend -- for them, it is enough to serve the Omnissiah's will, as espoused by his holy prophets. Even in death they offer sacred data to their invisible masters high above. In return they receive doctrinal sacrament with every new day of war, and they are grateful for it. Every battle is a chance to feel the holy Motive Force enter into them, possessing every synapse and engram and slaving them to a higher consciousness. Those who feel the bliss of the Omnissiah's touch will fight like lions, every shot or blow calibrated for maximum lethality. Though such individuals usually go to the Great Maker soon afterward, those that survive are treated as saints amongst their War Cohorts. Even those fugue states that see such God-touched individuals adopt elimination protocols outside of active war zones are soon forgiven, and the death toll ignored.


The Dark Fate of Vheinos (221.M32) - When the Astropathic Choir falls silent upon the Civilised World of Vheinos, Forge World Lucius sends its Skitarii to investigate at gunpoint. The resultant rebellion sees heresy spread like wildfire, just as the Tech-priests had calculated. Within solar days the Skitarii find themselves outnumbered eighty to one -- a ratio high enough to trigger rad warfare protocols. A solar month later the Skitarii leave the planet a lifeless wasteland, its Astropathic duct excised and permanently relocated to one of Lucius' moons.
● Nerimas dėl rytdienos. Biblijoje išpranašauta: „Paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1). Dabar išties žmones slegia daug sunkumų, todėl daugelis ieško patarimo pas astrologus, aiškiaregius, chiromantus, mediumus. „Tai viena iš nedaugelio verslo sričių, kuriai nepakenkė ekonomikos nuosmukis, — pasakė vienas mediumas. — Laimingi žmonės pas mus paprastai nesilanko.“ Viena aiškiaregė iš Kanados atskleidė: „Pastaruoju metu į mane kreipiasi net seni verslininkai. Jie skambina man specialiu įstaigos telefonu arba per posėdį savo mobiliuoju pašnibždomis prašo patarimo. Seniau tokie žmonės dažniausiai būdavo nusiteikę skeptiškai ir eidami pas aiškiaregius tikrai jausdavosi nejaukiai.“
×