Tiesa yra visa ko, ką kuriu, pagrindas. Ir aš kalbu ne apie faktinę tiesą: kas, kada ir kam įvyko. Man rūpi emocinė tiesa: kodėl mes mylime, nekenčiame ir bijome, taip stipriai bijome, kad apie kai kuriuos dalykus nenorime užsiminti net mintyse. Kaip tik šis emocinės tiesos aspektas, mano galva, bet kokią kūrybą priartina prie autentiškos gyvenimiškos patirties. Juk kai rytą lipame iš lovos, dienos scenarijus mums lyg ir aiškus: valgysime pusryčius, vesime vaikus į mokyklą, eisime į darbą, vakare – pas draugus, bet mes niekada negalime iš anksto nuspėti, kokias emocijas patirsime įgyvendindami šį, atrodytų, tokį banalų scenarijų.
Daugiaveiksnis paveldejimas: daugelio nealeliniu genu veikla sumuojasi. Tai gali pasireiksti dviem budais: 1) pozymis yra daugelio darniai, bet savarankiskai veikianciu vieno paskui kita genu veiklos rezultatas (budinga komplementariems genams); 2) pozymis yra genu veiklos paprasto sumavimosi rezultatas (budinga poligenams). Komplementariems genams bendra tai, kad hibriduose del dvieju ar daugiau nealeliniu genu saveikos pasireiskia naujas fenotipas, nebudingas atskirai veikiantiems (dazniausiai mutantiniams) genams. Komplementarios saveikos budu paveldima labai daug pozymiu. Pvz, dvieju kurcnebyliu santuokoje gali gimti normalus vaikas. Nealeliniai genai, kurie lemia ta pati pozymi ir kuriu veikimas sumuojasi, vadinami poligenais, o sumavimosi reiskinys – polimerija. Pvz. odos spalva.
– Paulius – pagrindinis mano kritikas. Su juo dirbame toje pačioje dirbtuvėje. Aš tapau, o jis užsiima rekonstrukcine juvelyrika, kuria savo dirbinius. Kartais su juo tariuosi kūrybos klausimais, kaip ir jis tariasi su manimi. Aišku, klausiant patarimo, dažniausiai menininkai laukia tik pritarimo. Menininkai sprendimą vis tiek priima patys. Su kolegomis apie vienas kito kūrybą mes mažai kalbame.
V.Radžvilo nuomone, jos tikslas - ištrinti idealios tautos sampratą: „Ir todėl tą akimirką, kai išnyksta Tauta iš mūsų vaizduotės, mūsų moraliniai apsisprendimai irgi nebeturi atramos. Nebeturi sankcijos bendruomenės, kuri jiems pritaria arba smerkia, todėl atsiduriame padėtyje, kurią galimą apibūdinti taip: esame stumiami į situaciją ne tarp gėrio ir blogio, bet į situaciją anapus gėrio ir blogio. Į situaciją, kai nesivokiame, nei kas gėris, nei kas blogis yra, - galiausiai siekiama, kad net nebežinotume, kad tokia skirtis apskritai gali būti“.

Panašu, kad tai nėra mūsų valstybės prioritetas. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad mokyklose sistemingai sportuojančių moksleivių kiekvienais metais mažėja, o universitetuose privalomo fizinio ugdymo visai atsisakyta. Ateityje tai pareikalaus didesnių sveikatos apsaugos išlaidų, mažins visuomenės darbingumą, reikalaus daugiau slaugos senatvėje paslaugų.
Kai turime reikalų su ateiviais, negalvokite, kad tokius didelius atstumus jie linkę atkeliauti mūsų erdve. Įprasta keliauti susispaudus į taškus, kurie greitai gali persikelti į bet kur visatoje, tik būtų gražu, jei priimančioji pusė dar ir galėtų ištraukti svečius iš tų taškų (ne visus svečius ir reiktų ištraukti). Iš tikro, mus lanko tokie svečiai, kurie patys gali iš tų taškų išeiti, nors jiems gal paprasčiau būtų užvaldyti kokią auką ar gražiau pasielgti ir tapti jiems „įkvėpimu“. Mes tokiems taškams esame tik labai lėtai judančios didelės statulos.
Kai kas vagis Čigonus laiko vos ne dievais, kuriems negalima nieko prikišti. Pradėkite gyventi normaliai dirbtįi o ne stumdyti narkotikus, ne grobti automobilius ir žudyti merginas ir niekas jums nei pusės žodžio nepasakys. O dabar tesate tik purvini valkataos ant Lietuvos žemės. Nebijau jokios Epolicijos; jei reikės aš ir teisme įrodysiu visus savo teiginius, taip kad mielas ponuli čigone čia negasdink mūsų, nes nebijome tavęs.
This practice of using seemingly-outdated weaponry appears a little odd until one remembers the Tech-priests of the Adeptus Mechanicus revere ancient technology. To them, the wargear and weapons designed during the Dark Age of Technology were at the pinnacle of their design and everything since is but a poor substitute. But these ancient weapons aren't just superior: they're vastly superior, inspired by the Machine God Himself and, as such, regarded as holy instruments. At least that is what the Tech-priests believe. To tamper with the design of one, even slightly, would be a terrible heresy. After all, who has the right to challenge the creations of a god?
    "Adolfas Hitleris nebuvo malonumų žudikas, bet tikiu, kad jie dalinosi daug panašių savybių. Jis tikriausiai praleido vaikystę be jokių naudingų paskatų. Jeigu būtų pasiekęs savo viltis suaugusio amžiaus, patekęs į meno mokyklą ir įsitvirtinęs kaip artistas, jis tikriausiai nebūtų troškęs tapti Fiureriu. Bet tuo gyvenimo tarpsniu, jis dar nebuvo niekieno pripažintas. Jis niršo prieš Likimą, kuris atsisakė jį sukurti ypatingu. Jis prisiekė kerštui prieš Dievą."
Visokie stumiami rusiški keiksmai atrodo labai atstūmiančiai kukliems ir bent kiek išsiauklėjusiems lietuviams. Pažiūrėjus dabartinius lietuviškus įreginimus, net tarybiniais laikais girti lietuviai taip bjauriai rusiškai-mongoliškai nesikeikdavo, o dabar net moterys privalomai priverčiamos bent vieną kartą nusikeikti. Turiu omenyje „Klasės susitikimą arba berniukai sugrįžta“. Jei ne tie keiksmažodžiai, nei vieno lietuviško, tai būtų galima žiūrėti, o dabar atrodo kaip kokių ruskių sąmokslas, bandantis įamžinti bent rusiškus keiksmažodžius tautos atmintyje. Tai jokia vertybė: tarybinio kaip ir carinio palikimo vertėtų atsikratyti be jokio gailesčio ir žvelgti į ateitį švariomis, neprispjaudytomis galvomis.

To fight the foot soldiers of the Cult Mechanicus is to kill or be killed, for the Skitarii Rangers never give up when hunting down their foes, and their stamina is legendary. In the lean and hungry days of Man's hominid ancestry, a hunter would kill far larger prey by tracking it to the point of exhaustion. It is this principle by which the Skitarii Rangers hunt the reaches of the galaxy -- once the Rangers have been despatched, they will home in on their quarry at a slow but relentless pace. At first their victims, ranging from pirate warbands to xenos warhosts, slip the net of Skitarii gunfire easily enough. If they flee far enough solar months will pass, even standard years -- long enough that the terror of the initial engagement is all but forgotten. All the while the Skitarii Rangers march in silent, unstoppable lockstep through trenches and ruins, their noose closing a little tighter with every night. Just when their quarry assumes itself safe, a constellation of blue will-o-the-wisps appears on the horizon. Almost imperceptibly, it grows closer and closer -- and then darkness lights up with blazing gunfire. The Skitarii, for whom the engagement never ended, close in again and again until the deed is done.


    "Paprastai kalbant, profiliavimas yra tyrimo metodas, kurio būdu patenkama į nusikaltėlio protą tam, kad nuspėtume, ką jis darys toliau, ir kada. Kitaip tariant, sukuriamas nusikaltėlio profilis... Naudojant charakteristikas to, kas palikta nusikaltimo vietoje, galima nustatyti įpročius, asmeninę gyvenseną, slaptas perspektyvas, ir galiausiai nusikaltėlio pačią asmenybę... Randamas stebinantis to paties pažeidėjo nusikaltimų pastovumas."
Galiu visus nuraminti kad mes jau dabar gyvendami šioje fizinėje erdvėje esame pragare ir atliekame savo bausmę visni kitus ėsdami ir niokodami kaip kad uždarytos žiurkės metalinėje statinėje. Pačios geriausios žūva pirmos sudraskytos tų kas turi didesnį įniršį ir Ego(turiu omenyje apie nelaiku mūsų požiuriu iš čia iškeliavusius brangius žmones) Tačiau ir ta žiurkė kuriai pavyksta išgyventi sudraskius savo bičiulius ji irgi neišvengia savo likimo pastimpa iš bado daug sunkesne ir baisesne baigtimi nei žuvo jos likimo draugai. Nėra blogesnių pasaulių už žemės planetą,tai ir yra bausmių planeta sukurta atkentėjimui už savo blogus darbus kitose egzistencijose. Taip kad mielieji nei kiek nepergyvenkite kuo toliau tuo bus jums geriau,vieną dieną kančios baigsis ir atsivers ir jūsų sieloms pragaro vartai.

Paskaitoje prieinama išvados: nors mados fotografijos kilmė yra grynai miestietiška, tačiau joje miesto aplinka, urbanistika ir gyvenimo būdas akivaizdžiai pradedami fiksuoti tik nuo XX a. vidurio. XX – XXI a vyrauja studijinė, interjerinė, režisūrinė fotografija. Daugiausiai dėmesio skiriama dailei būdingai „paveikslinio” vaizdavimo strategijai, t. y. ikoninio dailės paveikslo normų nuolatinis revizavimas ir perkėlimas į komercinę fotografiją.
R. V.: Pramogų industrija ir kūrybinės industrijos propaguoja laisvą ir inovacijas diegiantį kūrybingumą. Viename savo interviu esu teigęs, kad kūrybingumas visuomenės atstovų yra vartojamas kaip panacėja? Kaip jūs vertinate šiuolaikinį kūrybingumą, kiek kūrybingumas vaidina lemiamą vaidmenį visuomenės progrese ir kokie yra kūrybingumo šalutiniai poveikiai?
Beta-caryophyllene is a sesquiterpene found in many plants such as Thai basils, cloves, cinnamon leaves and black pepper, and in minor quantities in lavender. It’s aroma has been described as peppery, woody and/or spicy. Caryophyllene is the only terpene known to interact with the endocannabinoid system (CB2). Studies show β–caryophyllene holds promise in cancer treatment plans. Research shows shows that β–caryophyllene selectively binds to the CB2 receptor and that it is a functional CB2 agonist. Further, β–caryophyllene was identified as a functional non-psychoactive CB2 receptor ligand in foodstuff and as a macrocyclic anti-inflammatory cannabinoid in cannabis.

Keista, bet prabilti apie knygą Anykščiuose (nors būtent juose matau laisvą nišą) nėra paprasta: visko tarsi turim per akis, svečiai tik aikčioja, kaimynai tik pavydi, ypač gražaus kraštovaizdžio, pramogų. Todėl pradėsiu nuo... Los Andželo, Hantingtono parko, kurio viename muziejų saugoma pirmoji spausdinta knyga – 1455 metais Maince (Vokietijoje) išleista Johano Gutenbergo „Biblija“. Tas retas, auksu papuoštas, ypatingos reikšmės visai žmonijai turintis leidinys laikomas taip pagarbiai, kaip bažnyčioje monstrancija – pamačius kyla ranka persižegnoti...
Krokuvos nacionaliniame muziejuje, Vyskupo Erazmo Cioleko rūmuose, saugomas gana retai sutinkamo siužeto paveikslas – „Didysis apaštalų siuntimas“. Evangelijose minimi keli kartai, kai Kristus siunčia savo mokinius į misijas (galima palyginti Mk 6, 7–13, Mt 28,16–20, Jn 20,19–21, Lk 24, 47–48, Mk 16, 15–18 aprašomus įvykius). Bandant suprasti, kurį momentą iliustruoja šis atvaizdas, reikia įsižiūrėti į paveikslo detales. Kristus vaizduojamas jau po
    "Kaip žinote, BKA yra Vokietijos FTB ekvivalentas... organizacija, kuri tiria nusikaltėlių bylas, kurios nutinka po visas nacijos valstijas, bet tik dalimi valdžios, lyginant su Amerikos agentūra. Aš paprasčiausiai buvau pakviestas kaip vietinės policijos patarėjas per 1986-ųjų trijų tarybos narių nunuodijimo tyrimą Eislerio Memorialinėje Ligoninėje Diuseldorfe."
    - Sprendžiant iš rezultatų, žmones dažniausiai tenkina jų esama būklė. Tie, kurių netenkina, visgi, bando išrasti ar atrasti, ką nors, kas stumtų civilizaciją į priekį. Kažkas norėjo skristi, todėl išrado lėktuvą. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl pagamino automobilius ir traukinius. Bet tie dalykėliai buvo sukurti žmonių, turinčių talentą. Tik genijus gali paversti tuos vaizdus realybe. Mes, paprasti mirtingieji, tiesiog privalome gyventi diena iš dienos. Mes neturėtume elgtis impulsyviai vien dėl to, kad jaučiamės esą avantiūristai.
    Nicholajaus privatus bryfingas, prieš dvi dienas, buvo kitas reikalas; Operacija Vačdogas, toks kodinis vardas. Jis žinojo numatytus skaičius, buvo informuotas apie tai, ko laukti ir kaip efektyviausiai atsikratyti užsikrėtusių, vaikščiojančių ligonių. Jie pasakė jam apie panašius į Tironą ieškotojų vienetus, kurie bus pasiųsti, ir kaip išvengti jų. Jis žinojo daugiau, negu bet kas iš transporto.
Mūsų miestelyje buvo daug įvairių būrelių, tačiau vienas rimčiausių – menų mokyklos choreografijos skyriaus, kurio vadovė buvo Agnė Rickevičienė, kuri 2016-aisiais buvo išrinkta Metų mokytoja. Ji puiki pedagogė, užaugino šimtus stiprių šokėjų, ne vieną Lietuvos ir pasaulio čempionų kartą. Jos dėka mūsų nedidelis miestelis šokių pasaulyje buvo vienas žinomiausių.
Deja, tokia postsovietinio mąstymo diagnozė būdinga ne tik vyresniosios kartos atstovams, sulaukusiems 70–80 metų, bet net ir dar dvidešimties nesulaukusiam jaunimui, tegul ir be vargo gyvenančiam virtualiame „Facebooko“ ir „Instagramo“ pasaulyje. Žinote, nemaža dalis jaunuolių, atvykusių iš mažų provincijos miestelių ar kaimų, neretai mąsto daug konservatyviau nei šiuolaikinis septyniasdešimtmetis amerikietis. Ir tai sakau iš savo patirties, įgytos jau dešimtmetį kone kasdien akis į akį bendraujant su studentais.

Man aktualu ne politika o kaina. Jei kažkas siūlo pigiau tai kodėl turiu pirkti brangiau. Masiškai vaikomės prekybcentrių akcijų bet kur realiai galima sutaupyti iš anksto atsisakom. Anuomet baltarusiai iš mūsų pirko pigiau. Dabar mes dėl AE specifikos iš jų galim pirkti pigiau. Nesuprantu kur problema. Aš suprantu politikus kai jie turi papildomus pajamų šaltinius ir atlyginimas neaktualu tai galima sau leisti pirkti auksinius šaukštus. Bet man aktualus kiekvienas centas.
Dėl branduolinio užtaiso mesto ant Vilniaus, vis gi, mūsų tikrovės sluoksnį pasiekė raibuliai: pradėjo Astrave statyti branduolinę jėgainę. Jei tikrai kam nors rūpėtų Lietuvos žmonių saugumas, kas nors pagalvotų bent jau apie daugumos valstybinių įstaigų perkėlimą į kitus Lietuvos miestus, išbarstytai arba taikant į Lietuvos viduryje esančius Kėdainius, tokiu atveju pigiai išsisuktų su kraustymu. Žinoma, būtų galima pagalvoti truputį neįprastai: apie kokių nors branduolinių dalelių „siurblių“ prie nedidelio sienos ruoželio ties Astravu statymo, gal net vertėtų pagalvoti apie dirbtinas oro duobes reikiamą akimirką ar kokį nors kitą galimo nepageidautino branduolinio poveikio užkardinimą.
    Tai buvo skerdykla, oras, dvokiantis fekalijomis ir vėmalais, sienos, išpuoštos dideliais kraujo šmeižtais. Džil beveik pasidavė, tada, labiau pavargus, negu bet kada, negalėdama žiūrėti į tų kūnus, kurie buvo gana laimingi mirdami anksčiau, negu kad virusas galėjo paplisti jų sistemose. Kol ji ėjo per beveik tuščias sales, užmušdama saujelę nešėjų, kurie vis dar vaikščiojo aplink – žmones, kuriuos ji rado, žmones, kurie atsidusė iš palengvėjimo, kai matėsi su ja vos prieš kelias valandas – kad ir kokios vilties ji laikėsi, dabar ji dingo kartu su supratimu, kad viskas, ką jai teko patirti, buvo perniek. Tiesos žinojimas apie Umbrelą neišgelbėjo nieko, o gyventojai, kuriuos ji manė, kad nuvedė į prieglobstį – daugiau kaip septyniasdešimt vyrų, moterų ir vaikų – nebeliko.
Didžiausią dėmesį portretinėje fotografijoje A. Aleksandravičius koncentruoja į veidus. Išdidinti ir priartinti veidai įgauna monumentalumo ir dramatizmo. Fotografas nepataikauja savo modeliams. Jis neslepia fizinio bjaurumo, kaip ir senatvės, ligos ar alkoholio paliekamų pėdsakų. Kai kada jis negailestingas ieškodamas tiesos, o kartais net sutirština spalvas. Tačiau niekada neperžengia trapios ribos, susijusios su pagarbos praradimu.

Vytautai, prastai pažįsti apsimetusiuosius tavo dvasiniais tėvais. Be reikalo užsipuoli krikščionybę, kurioje prievartos kaip ir nebeliko, niekas neverčia su botagu eiti į bažnyčią ar atgailauti. Čia nebent jei pačiam toks dvasinis poreikis būtų apsivalyti, tai gautum tokią neviešą paslaugą, ne taip kaip su tavo raudonšikniška tarpine, kurioje atleidimas neįsivaizduojamas be savęs viešo pasmerkimo bei atgailavimo, kad ir suvaidinto. Aš pats save laikau laisvamaniu, kuriam mielesni Lietuvos laikai iki krikščionybės buvo, nors dabar gal viskas krypsta į gerą ir gyvename ir neblogais laikais. Taip, kad tas šūvis į krikščionis buvo pro šalį. Nejaučiu jokio poreikio kaip lietuvis tarnauti Dievui, ar kaip rusas vergauti. Ne be tie laikai. Gal kaip savanoris galiu kiek prisidėti, daugiausia užstodamas nuo kvailų puolimų.
Kai tik parašiau apie JTO tai man dvi dienas iš eilės(pirmą dieną išvis porą sykių) naktiniame danguje pamirksėjo šviesomis. Kiek suprantu jie miestus vengia, na bent tiek pastebėjau. Tikrai tai ne lėktuvas ir ne palydovas ir joks meteoritas. Na ir dar kartelį sumirksėjo, kai antrą kartą apie JTO parašiau, tiksliau paaiškinimą kas tai yra, vėlgi sumirksėjo. Na galvoju tiksliau man rodo, kad jie yra na ir tiek. Ir aš galvoju "yra tai yra, bent jau buvimą parodė savo".
Labiausiai kultūros tyrimus ir teorinį mąstymą veikia du dalykai: būtinumas rengti tyrimų projektus, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų nauji vakarietiški teoriniai „vėjai“, ir universitetuose dirbantiems mokslininkams dėstytojams kurti naujas mokymo programas, kurios būtų patrauklios ir kitų šalių studentams. Įsigalintis projektinis mąstymas ir konkurencija dėl projektų finansavimo skatina paviršutinišką projektinį „naujumą“, nesirūpinant gautų duomenų sklaida ir plačiu aptarimu. Universitetinėse studijų programose didžiuma sąvokinių pasiskolintų naujovių „užvelkamos ant senų kurpalių“. Mokymo programos dažnokai atnaujinamos pasiremiant keliais žymesnių Vakarų mokslininkų veikalais ir jų nukaltomis sąvokomis, nedalyvaujant nei Vakarų mokslininkų tyrinėjimuose, nei jų sukeltose diskusijose. Suprantama, esama ir išskirtinių naujoviškų, savais medijų, kino, medijų meno ir atminties tyrinėjimais paremtų programų. Neskatinamos ir vietinės diskusijos dėl svarbesnių visuomenei tyrinėjimo krypčių ar dėl vienokių ar kitokių gautų rezultatų. Net rimtesni, savomis teorinėmis prieigomis grindžiami darbai nesulaukia deramo akademinės visuomenės, besirūpinančios užkulisinėmis projektinėmis batalijomis, dėmesio. Tad medijų teorijos poveikį galima aptikti tik kai kurių dailės istorikų ir dailėtyrininkų, taip pat kino ir atminties tyrinėtojų darbuose. Šiuo atžvilgiu medijų teorija neįgauna tos galios, kuri ją verstų veiksmingu S. Lasho ir kitų teoretikų iškeliamu požiūriu. Pagrindinė veiksmingumo sritis – rašyti galinčius laimėti finansavimą projektus, nes jau pati medijų sąvoka tarsi laiduoja geidžiamą naujumą. Mokymo programose medijų teorija pervadinama medijų filosofija, todėl atsiranda medijų ontologijos, medijų epistemologijos ir medijų estetikos programos. Esama ir filosofų medijų filosofijos gerbėjų, nors vakariečiai medijų tyrinėtojai tą sritį linkę vadinti medijų teorija. Kol kas lietuvių tyrinėtojai dar nekelia klausimų apie Lietuvos visuomenei ir lietuvių kultūrai medijų keliamus iššūkius ir teikiamas galimybes, juolab nesiaiškinama, koks turėtų būti požiūris į žmogaus pasaulio sumedijinimą ir sutechnologinimą ir koks yra kritinis medijų teorijos užtaisas, jei jo esama, tokio technologinimo atžvilgiu.
Mane domina savatikslis disonansų derinimas – alogiškos vaizdų jungtys, metaforiškumas, dviprasmiškumai, sąlygiškumas ir net liūdnas humoras. Siekiu, kad stebint paveikslus būtų juntamas džiaugsmas besijungiantis su liūdesiu, gėrėjimasis suliptų kartu su šleikštuliu. Visa tai tampa aktualu apmąstant mūsų žmogiškąsias savybes ar elgsenas, kurias pavadinčiau kenksmingomis, bet nekaltomis.
... Is kraujo... O gal is oro. Linas Esu ir sako kad vient apie orą kalbu... Gal is oro. Kai savęs nevarzydavau (dar pries susitikimą su mirties energija), kai zmones praeidavo pro šalį mane nuolat energija krete. Patikek tai yra normalu. Jei nori buti galinga tai yra normalu. Atsiras ir tau ta energija tik jos neslopink. Neslopinama ji vis auga ir auga. Tada ir tu galėsi per atstumą uzverstas knygas skaityti ir daug ka galėsi. Is Dievo melsk energijos. Is Dievo.
Žmogus yra santykiškas asmuo, tai yra, skirtas santykiui su kitu asmeniu, kuriame būtų gerbiamas kitos lyties asmens žmogiškasis orumas, jos skirtingumas ir papildomumas. Ar daug kas šiandien tam ryžtasi? Paprasčiau gyventi kartu nesusituokus. Tai gyventi “atdaromis durimis”, per kurias bet kada, kilus rimtesniam nesutarimui, galima pasprukti. Gyvenant nesusituokus nereikia sukti galvos nei apie pagarbių santykių kūrimą, nei apie kitus dalykus, kurie sudaro meilės pagrindą. Tiesiog mėgaujamasi “meilės žaliava”, kuriai išsekus bus labai lengva nustraksėti prie kito meilės “šaltinio” pro apdairiai paliktas atdaras duris. Santuoka, kaip ir meilė, iš esmės yra valingas veiksmas, valingas abipusis vyro ir moters apsisprendimas ir todėl, galima sakyti, – brandus apsisprendimas. Tik tokioje santuokoje yra sukuriamas ir išsaugojamas pačių sutuoktinių ir jų vaikų gėris. Gal būt tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl ilgai gyvenę kartu prieš santuoką žmonės dažniau nei tie, kurie negyveno, skiriasi. Todėl, kad nemoka gyventi kitaip. Egoizmas, išsiugdyta vartotojiška nuostata (ją parodo pavydas), kuri buvo apdairiai slepiama, pakiša koją ir sutuoktinis/ė imami jau atvirai laikyti vienas kito nuosavybe. Kodėl šiandien tik ką susituokę jaunieji skuba ant tilto turėklų užkabinti spyną ir raktą išmesti į upę?  Tai jokiomis vestuvinėmis tradicijomis nepagrįstas naujai atsiradęs reiškinys. Tačiau, koks dar gali būti labiau išreiškiantis nelaisvę simbolis, nei užrakinta spyna?  

Iniciatoriai turėjo du mėnesius parašų rinkimui. Jie buvo renkami visoje Lietuvoje. Pasirašyti dar galima elektroniniu būdu, tačiau tam beliko paskutinės valandos https://www.lietuva2.lt/pasiulymas/pilietine-iniciatyva-andquot-uz-blaiviaandquot-patvirtinta-vrk-is-esmes-keiciant/56e7f7c80a1d0d0a8ce96b17 . Beje, kaip ir buvo tikimasi, elektroniniu būdu tesurinkta palyginus labai mažai parašų, nes sudėtingas pasirašymo būdas. Didžioji parašų dalis surinkta ant lapų.
. Habermasas aiškino, jog Vakarų pasaulyje menkstant legitimacijos galiai įsivyrauja netikrumas dėl filosofinės mokslinės tiesos, dėl tiesos ir netiesos skirties, o šis netikrumas apsireiškia kaip „konfliktuojančių epistemologijų“ praktika. Kitaip tariant, sava epistemologija, sava moksline mokykla, sava tiesa. Tos tiesos įtvirtinimas jau priklauso ne nuo jos pačios, o nuo tam tikros legitimuojančios, vadinasi, politinės kultūrinės ir institucinės galios, kurią geba kaupti viena ar kita mokslininkų bendrija.
. Tad visose tas formas atitinkančiose veiklos srityse teorijos jau savaime „veikia“ kaip praktiniai įrankiai, nes skirtos ir suvadybinimui, ir sutechnologinimui skatinti. Todėl kebloka kalbėti apie kritinį tokių teorijų ar apskritai medijų teorijos užtaisą. Galėtume sakyti, jog nepaisant medijų teorijos atstovų kritinės laikysenos šiuolaikinio kapitalizmo atžvilgiu, pats medijų teorijos supratimas daro tą teoriją veiksminga kapitalizmo sistemai reikalingų „sąmonės struktūrų“ bei kultūrinės produkcijos gamybos priemone. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti M. Heideggerį, kuris kalbėjo aiškiau ir tiesiau. Jis aiškino, kad būtina mąstyti ir savo subjektiškumą, ir tai, kas lieka neapskaičiuojama epochos šešėlyje, įspėdamas neapsiriboti epochos neigimu ar bėgimu į tradiciją:
    Mūsų auklėtojas, Okabė, su savo prieš veidrodį kas valandą ištreniruota šypsena, atsistojo klasės priekyje ir prisistatė. Iš pradžių pasisakė esąs fizkultūros mokytojas, atsakingas už mokyklos rankinio komandą. Tuomet jis išdėstė, kad universitete žaidė rankinį ir net laimėjo čempionatą, o šiai mokyklai rimtai stigo rankinio žaidėjų, todėl bet kas naujai prisiregistravęs iš karto taptų reguliariu žaidėju. Ir tuomet įsmeigė vinį pasakydamas, kad rankinis yra pats įdomiausias sportas pasaulyje, ar kažką panašaus. Kai tik pagalvojau, jog tai niekada nesibaigs, jis staiga leptelėjo:

2012 metų gegužės mėnesį į A. Naruševičienę kreipėsi ūkininkė Zita iš Akmenės rajono. Ji ir jos sūnus turėjo problemų tiek su sveikata, tiek ir su ūkiu – susirgo ir labai greitai numirė Zitos vyras, galvijai krito vienas po kito. Už kompleksines paslaugas ūkininkai aiškiaregei sumokėjo 178 000 litų (51 552 eurų). Ir tik, kai pieno primilžiai nė kiek nepadidėjo, ūkininkai suprato esantys apgauti.
×