. Kaip tik tai, pasak S. Lasho, keičia ir kultūros bei apskritai humanitarinių tyrimų lauko teorijų pobūdį: socialines ir kultūros teorijas išstumia medijų teorija, pati įgaudama ir tvirtindama medijinį, technologinį daiktišką pavidalą ir naikindama humanitariniuose moksluose vyravusią supratimo ir aiškinimo skirtį. Teorija reikalinga praktikai taip, kad kurtų tą praktiką. Teorijos ir tekstai jau ne reprezentuoja požiūrius, o naudojami kaip veiksmingos technologijos
Diskusijos apie tai, ką iš tiesų padarė Justino Marcinkevičiaus karta, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Ši karta padarė esminį dalyką. Okupuotoje Lietuvoje tikrasis politinio ir dvasinio gyvenimo turinys buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Sovietų imperijos, kova. Reikia suprasti, kad ši kova pirmiausiai vyko mūsų dvasioje. Kiekvienas žmogus, vykstant šiai kovai, privalėjo ir lygiai taip pat šiandien privalo užimti aiškią poziciją. Šiame kontekste, J. Marcinkevičiaus ir jo kartos didžiausias nuopelnas yra tai, kad jie padarė viską, jog lietuvių tautos ir valstybės idėja neliktų vien virtuvinių pašnekesių tema ir nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės. Kad ir kiek kompromisinėmis formomis buvo reiškiamos tos idėjos, neįmanoma paneigti, kad Justinas Marcinkevičius savo veikla ir kūryba teigė Lietuvos valstybės ir tautos, pirmiausiai kaip kalbos gyvasties, galiausiai ir dvasinės pilnatvės idėjas. Nors jo santykis su krikščionybe buvo problemiškas, ir šiuo klausimu jis sakė bent tiek: „žmonės privalo statyti Katedrą ir tai yra prasmingas darbas“. 
„Valstybė pripažįsta santuoką ne todėl, kad jai rūpėtų jausmai, bet todėl, jog kartų atsinaujinimas ir vaikų auginimas garantuoja tautos ateitį“, – teigia Europos Sąjungos piliečiai, užregistravę parašų rinkimo iniciatyvą „Mama, tėtis ir vaikai“. Žmonės iš septynių šalių suvienijo jėgas ir įregistravo ES piliečių iniciatyvą, kad ES teisėje santuoka būtų apibrėžta kaip vyro ir moters sąjunga, o šeima būtų pagrįsta santuoka arba giminystės ryšiais. Apie šią iniciatyvą specialiai „Bernardinai.lt“ sutiko papasakoti pagrindinė jos koordinatorė Edita Frivaldszky iš Budapešto.
Restrikcines kartogramos: chromosomose linijiskai kartografuojami ne genai, o restriktaziu pazinimo vietos. DNR skaidoma ivairiomis restriktazemis. Pagrindinis uzdavinys surikiuoti teisinga seka fragmentus, nustatomus elektroforeziskai. Tai atliekama ivairiais budais. Dazniausiai pirmiausia DNR suskaidoma i stambius segmentus dviem skirtingom restriktazemis, paskui gauti segmentai dar karta sukarpomi, sukeiciant restriktazes. Pagal tai, kaip sukarpyti segmentai uzdengia vienas kita, nustatoma ju issidestymo seka.   
dėl kalbos ir lietuvybės nykimo, ne viskas gal taip blogai, bet tikrai ir nėra gerai. Nuo tarybinių laikų mums meluojama, kad išsaugojome kalbą. Kažkoks veikėjas iš lietuvių kalbos komisijos vietiniame laikraštyje laisvos Lietuvos šimtmečio proga vėl liaupsino lietuvių kalbą ir kaip mes ją išsaugojome, pasitelkęs užsienietiškus žodžius: iš pirmų trijų žodžių du buvo užsienietiški. Jau taip esame atpratinti nuo lietuvių kalbos, kad net sakinį be užsienietiško žodžio sunku suregzti. Aš nesu išimtis. Menas, švietimas, mokslas, žiniasklaida rankose tokių veikėjų, kurie nuo tarybinių laikų perdaro lietuvių ir visas kaimynines kalbas į bendrą rytų auropietišką kalbą. Iš tikro tas vėžys grasina ir visam likusiam pasauliui. Tarybiniais laikais tokie kėslai, vienos kalbos kūrimas, net nebuvo slepiami, nors retai aptarinėjami. Daug buvo visokių svaisčiotojų apie kraujų suvienytą žmoniją, turinčią vieną kalbą, vieną praeitį, vieną ateitį... Įvairovės sunaikinimas – tiesus kelias į nuopolį bei visišką nuobodybę, tokie pasauliai ilgai netempia yra negyvybingi...

Antroji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija buvo suformuluota jaunų intelektualų, susitelkusių aplink žurnalą Naujasis Židinys-Aidai. Svarbiausius koncepciją pristatančius tekstus parašė daktarė Nerija Putinaitė, o koncepcijos įkvėpėju, remdamiesi pačios Putinaitės teiginiais (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga. Vilnius. 2007, p. 15; Putinaitė N. Nugenėta pušis. Vilnius. 2015, p. 10), turbūt turėtume laikyti šio sambūrio neformalų lyderį Vytautą Ališauską. Koncepcijos šalininkams taip pat priskirtini Nerijus Šepetys, Paulius Subačius, Mantas Adomėnas, Rimantas Kmita, Vaidotas Žukas, Laurynas Peluritis, Arūnas Streikus, Bernardas Gailius, Virgis Valentinavičius.

The Praetorians represented the most elite troops to be found amongst the Skitarii. They were super-enhanced humans augmented by a wide array of cybernetics and integrated heavy weapons. However, many old Imperial sources also suggest that Praetorians are instead an elite Skitarii type similar to Imperial Guard Storm Trooper units, but possessed of advanced bionic augmentations, putting them somewhere in combat effectiveness and elite status between Storm Troopers and Space Marines. Some Praetorians are in fact a form of Combat Servitors, rather than living, cybernetic humans. They move on tank treads and are armed with powerful heavy weaponry, such as Plasma Cannons. All of these different variations of the Praetorian Skitarii are completely plausible, and based on the preferences of the Mechanicus Magi who build them.
This anachronistic combination is not due to the available materials or a desire for aesthetically pleasing weapons. Nor is it out of practicality; far from it. Trees don't grow on Mars (or any other Forge World, for that matter) and haven't for thousands of standard years. Technological advances have made bolt action rifles obsolete and the dynamos that power many Skitarii weapons have been superseded by more conventional power sources.
Mados fotografija gali lemti stipresnį mados daikto geismą. T.y. vartotojų norą įsigyti daiktą, jį turėti ir juo puikuotis. Mados fotografija prisideda prie asmens tapatumo kūrybos. Šiuolaikinių vartotojų įpročiai – nuolatinis įvaizdžio kūrimas ir perkūrimas, rodo jog tapatumo kūryba nebėra metodiškai nuosekli, o pati tapatybė niekada nėra stabili. Taip yra todėl, kad mados diskursas nuolatos kinta. Mada apima visus kultūros sluoksnius: elgesį, profesijos pasirinkimą, išsilavinimą, socialinius ryšius ir jų reprezentavimą kasdienėje kalboje, seksualumą, etninę tapatybę, etc.
I have noticed in areas where its still illegal the Hydro these idiots are buying is a minimum or 3 weeks premature if not 4 they are harvesting right after it gains its extreme odor rather than waiting until it is all sticky & beautiful silly children don’t know what they do LOL I used to have a 20 something friend come buy & smoke mine with me & He said one day I don’t get it I smoke a lot of Hydro upstairs & I come down here & I get so wasted off 1/4 a joint I explained about plant maturity to the kid & He was no LOL as I said they don’t know shit & their dealers growing that stuff are dumber than dirt or they wouldn’t harvest it that soon. I may actually be Badmouthing Dirt speaking of them & these morons in the same sentence LOL
Antra. Formuluodama Visi-kolaborantai koncepciją, Putinaitė, kaip ir Andriukaitis  atsisako pasitelkti daugelį pavergtos Tautos pasakojime vartojamų terminų, o kitus terminus vartoja iškreipta prasme. Jau aptarėme ribos tarp prisitaikėlio ir kolaboranto sąvokų ištrynimą ir Putinaitės nuostatą, atmetančią perskyrų perskyrų savas / svetimas, okupantas / auka vartojimą. Jei nebelieka savų ir svetimų, okupanto ir aukų, tada tampanebereikalingos ir net iš viso nepritaikomos tokios svarbios pavergtos Tautos pasakojimui sąvokos kaip didvyris ir niekšas ar išdavikas.
Nuo 2016-ųjų metų R. Ruokis yra VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto lektorius, dėsto kino projektus. Nuo 2012 m. dirba „Lietuvos ryto“ televizijoje anonsų ir TV laidų prodiuseriu, režisieriumi ir projektų autoriumi. 2005–2007 m. dirbo Šiaulių jaunimo centro direktoriumi, formavo centro viziją, organizavo renginius, ruošė savanorius ir rengė specialius jų mokymus.
Sporto renginiai svarbūs ir politiniu lygmeniu, nes sporto aikštynuose vykstančios kovos demonstruoja visam pasauliui sportininkų atstovaujamų šalių galią. Sportinis gyvenimas pasaulyje tapo didžiulė komunikacinė erdvė, kurioje stengiasi pasireikšti daugybė žaidėjų (šalys, gamintojai, technologijos, asmenys ir t. t.), siekiantys žinomumo. Profesionalus sportas generuoja didžiulius pelnus, pats save išlaiko bei remia mėgėjišką sportą.
– Žinoma, kad filosofija yra  visų mokslų motina. Iš filosofijos vystėsi ne tik humanitariniai mokslai, bet ir daug ką paveldėjo socialiniai. Šiandien, kai regime labai daug įvairių mokslo šakų, kai susiduriame su tokiais specialistais, apie kuriuos prieš dešimtmetį nieko net nežinojome, vis didesnis klausimas kyla apie ateities mokslo šakas ir studijų programas. Vienu metu atrodo, kad mokslo šakų kombinacijos vėl grįžta prie kažkokio bendrojo vardiklio, lyg vėl pasuka atgal filosofijos link, taip sujungdamos ir sukomplektuodamos gana skirtingus mokslus (pvz. kultūros studijas, vadybą, ekonomiką ir t. t.). Kita vertus, naujos specialybės ir naujos mokslo šakos dažniausiai yra provokuojamos technologijų inovacijų ir jų taikymo praktikoje. Viešumoje gausu diskusijų apie robotų technologijas, kurios daugumą specialybių išstums iš darbo rinkos (t. y. robotai palaipsniui perims tam tikrus mūsų darbus). Todėl noriu jūsų paprašyti įsivaizduoti ir pafantazuoti apie tai, kokios ateityje bus naujos specialybės. Kokių specialybių gali reikėti darbo rinkai ir koks vaidmuo teks universitetui?
Kita katedros vykdoma programa – tai renginių inžinerija. Šioji yra ne komunikacijos, bet inžinerijos krypties. Renginių inžinierius yra tas specialistas, dirbantis ties pramogų industrijų technine puse. Renginių inžinieriaus pagrindinės kompetencijos yra šios: inžineriniai scenos sistemų ir konstrukcijų sprendimai, apšvietimas, įgarsinimas, inžineriniai pirotechnikos ir lazerių efektų panaudojimo sprendimai, 3D „Mapping“ projekcijų technologijos, renginių techninė priežiūra ir sauga.

Šiandien [...] sudaromas įspūdis, kad tokio dalyko kaip tarybų Lietuva nebuvo, o jeigu buvo, tada ji buvo kažkieno kito, ne mano, kažkokių tai kolaborantų, bet ne mūsų, nes mes dirbom Lietuvai, o kažkas kitas, atseit, kolaboravo. Tiesa yra paprasta: tokia tuometinė tarybų Lietuva buvo, buvo su mumis visais. Ir ji vėl su Maironiu, su sugrįžusiu Brazdžioniu, ir su Justinu Marcinkevičium tapo kovo 11-osios Lietuva. 1988-1990-ųjų Lietuva su visais antrojo atgimimo dalyviais keitė savo istorinę raidą iš tarybų Lietuvos į Lietuvos Respubliką. Ir tie visi milijonai Lietuvos žmonių iš miestelių ir miestų Sąjūdžių, susirinkimų, iš mitingų, iš Baltijos kelio, su šimtais ryškiausių Atgimimo epochos žvaigždžių nuo Arvydo Juozaičio iki Algirdo Kaušpėdo, Nuo Antano Terlecko iki Valdo Adamkaus, nuo Justino Marcinkevičiaus iki Vytauto Landsbergio, nuo Kazimiero Antanavičiaus iki Aloyzo Sakalo, iki Justo Paleckio, Algirdo Brazausko ir Kazimiros Prunskienės. Jie visi suaudė tokią Lietuvą, ir jie nuklojo kelią iš tarybų Lietuvos į šiandienos Respubliką [...]. Taigi, jei mes taip pasižiūrėsim į problemą, atkris rūpestis skaičiuoti, nagrinėti, blusinėti biografijas ir žiūrėti, kaip čia buvo, kas, kiek ten buvo kolaborantų... Kolaborantų buvo, ir jie buvo labai aiškūs: tai buvo LKP ant TSKP platformos ir visi jedinstvininkai. Taip buvo!  Ta nedidelė dalis, nes būtent ten ir turime brėžti kolaboravimo liniją. O visa kita Lietuva buvo mūsų Lietuva. Ir šiandieną mes galim drąsiai pasakyti: [...]  šiandieną ta Lietuva, mūsų Lietuva, yra čia. Ir tai labai svarbu matyti, kad mes jos nedaliname, nedaliname, audžiame ją kaip vieną juostą –   gražią, su visom spalvom.

. Tad visose tas formas atitinkančiose veiklos srityse teorijos jau savaime „veikia“ kaip praktiniai įrankiai, nes skirtos ir suvadybinimui, ir sutechnologinimui skatinti. Todėl kebloka kalbėti apie kritinį tokių teorijų ar apskritai medijų teorijos užtaisą. Galėtume sakyti, jog nepaisant medijų teorijos atstovų kritinės laikysenos šiuolaikinio kapitalizmo atžvilgiu, pats medijų teorijos supratimas daro tą teoriją veiksminga kapitalizmo sistemai reikalingų „sąmonės struktūrų“ bei kultūrinės produkcijos gamybos priemone. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti M. Heideggerį, kuris kalbėjo aiškiau ir tiesiau. Jis aiškino, kad būtina mąstyti ir savo subjektiškumą, ir tai, kas lieka neapskaičiuojama epochos šešėlyje, įspėdamas neapsiriboti epochos neigimu ar bėgimu į tradiciją:
2013 m.  recenzijoje apie dailininkę doc. dr. Remigijus Venckus yra rašęs: „Kūryboje vyrauja į įmantrios klasikos klodus apeliuojantis realizmo likučių žaismas ir abstrahuotos tikrovės poetiškumas-metaforiškumas. Tačiau Medos kuriama abstrahuota tikrovė nėra nenuspėjama, slėpiningai klampi ar baugi. Priešingai, ji atpažįstama, įvardijama, susiejama su dabartimi, su tuo, kas žymi nuotaiką ir tarsi nežinomas, bet nuspėjamas plyti čia ir dabar. Svarbiausias Medos tapyboje – potėpis. Čia jis ir dengia (maskuoja), o kartu ir išlaisvina tai, kas paslėpta nuo žiūrovo akių. Kaip ir dauguma meno kūrėjų, Meda tarsi siekia mus klaidinti: pirma – suteikti žiūrėjimo galimybę, antra – leisti pamatyti tai, ką norime išvysti, trečia – paneigti matomąjį. Potėpių žaismas, koloritas, nykstantys ir iškylantys daikto kontūrai traktuotini, kaip tuo pat metu veikiantis buvimas ir nebuvimas. Pastarasis dar labiau pasitraukia, kai žiūrovui leidžiama intuityviai pajusti tapybos kaip kalbinio modelio ryšį su klasikiniu tapybiniu bylojimu. Iš sodrios tamsos iškylantys daiktai Medos tapyboje netampa akivaizdžiai atpažįstamais ir stabilų svorį bei formą įgavusiais „tvariniais“. Medos kūryboje atpažįstama forma bei pavadinimas gali būti suvokti tik kaip kodai, leidžiantys įsitraukti į interpretacijos kartojimo ritmą. Taigi už kūrinio ne tik nieko nėra: nesunku suabejoti ir pačiu jo buvimu. Reziumuojant galima teigti, kad tokia kūrinio samprata gana postmodernistinė; t. y. postmodernu ant šiuolaikinio meno altoriaus paaukoti kūrinį ir vėliau savo maldą kaip komunikacinį tiltą su aplinka tiesti per interpretacijos galimybių aibę“ (žr. „Interpretacijos gimimas ir kūrinio mirtis…“, kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“, 2013 gruodžio mėn. 8 d.).

Mokslo pasiekimai, technologijų naujovės, išradimai nelabai paveikė žmonių tikėjimą stebuklais. Ezoterizmas, satanizmas ir tikėjimas visokiais pranašais, ypač dabar, plinta visose šalyse. Didžiojoje Britanijoje vaiduokliais ir ateiviais tikima labiau nei Dievu. Buvo atliktas tyrimas, po kurio išaiškėjo, kad 54 procentai žmonių tiki, jog Visagalis egzistuoja, o 58 procentai tiki antgamtinėmis būtybėmis. Beveik ketvirtadalis iš 3000 apklaustųjų prisipažino, kad yra matę antgamtinę būtybę, o 37 procentai pareiškė, kad ateiviai ir vaiduokliai yra jų tikėjimo pagrindas.

×