Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?
del blogu zmoniu ir palikuoniu.. labai idomi tema...oj oj kokia tai idomi tema-labai akivaizdu, kaip zmones, kurie taip pragmatiskai sudlioje ateities taskus gali keliauti savo planu tik iki tol, kol yra leidziama..uzdaroma gimine,ji nera pratesiama, o patatyti rumai,sukaupti turtai atitenka visai ne tam,kam buvo numate palikti..yra simtai pavyzdziu
Tačiau, kaip bebūtų, kūrybos visuomenė – tai pozityvus ir optimistinis teorinis konstruktas, nubrėžiantis tam tikras gaires, išlaisvinančias ir įveiklinančias nestereotipiškai, nešabloniškai mąstančių individų idėjas vienoje ar kitoje veiklos srityje (pavyzdžiui, moksle, technologijose, mene ar versle) ir leidžiančias iš tų idėjų išgauti didesnės ar mažesnės pridėtinės (nebūtinai vien tik ekonominės) vertės.
Turinio kūrėjai neišvengiamai turi į tai atsižvelgti. Vietoj to, kad susikoncentruotų į turinio kūrimą vienam konkrečiam komunikacijos kanalui, jie turi galvoti, kaip sukurti tokį turinį, kuris galėtų „veikti“ keliuose kanaluose vienu metu. Turinio kūrime vis dažnesnis tampa transmedialumas – turinio „išskirstymas“ po skirtingus komunikacijos kanalus. Paprastai tariant, kad suprastų visą istoriją, vartotojas turi „susirinkti“ skirtingas jos dalis iš skirtingų komunikacijos kanalų. „Sostų karai“ galėtų būti geras transmedialumo pavyzdys: kad iki galo suprastum šį daugiasluoksnį pasakojimą, turi ne tik pasižiūrėti serialą, bet ir paskaityti knygas, susipažinti su kritikų atsiliepimais, pasižiūrėti vaizdo įrašus ir interviu su turinio kūrėjais iš filmavimo užkulisių, prisijungti prie kokio nors „Sostų karų“ gerbėjų forumo. Manau, tokio tipo pasakojimų ateityje tik daugės.
Toks bendrais bruožais yra standartinis požiūris į sovietmetį, kurį pavadinome pavergtos Tautos pasakojimu. Atkreipkime dėmesį į esminius šito pasakojimo bruožus. Pirma, pavergtos Tautos pasakojimas turi kolektyvinį subjektą – lietuvių Tautą, kuri yra ne šiaip bendros kalbos ir kultūros bruožų vienijama žmonių masė, bet politinis subjektas. Antra, pavergtos Tautos pasakojime vartojama daug vertinamojo pobūdžio sąvokų: agresorius / auka, laisvės kovotojas / prisitaikėlis / kolaborantas, didvyris / niekšas, patriotas, išdavikas ir kitos. Šios sąvokos vartojamos įprastomis jų prasmėmis. Trečia, pavergtos Tautos pasakojimas yra paremtas įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga.

Bet grįžkime prie klausimo apie filosofijos ir komunikacijos sąsajas. Trumpas interviu formatas nesuteikia galimybės visas jas išsamiai aptarti. Tad apsistosiu tik ties viena iš jų. O ji elementari – išliekamąją vertę turinti filosofija reikalauja ir negali išgyventi be komunikacijos. Kad konkreti filosofinė mintis ar teorija pasiektų visuomenę, taptų reikšmingu filosofijos istorijos faktu, reikalinga komunikacija. Kad filosofas būtų išgirstas, jis, jo mokiniai, kolegos ar bičiuliai privalo komunikuoti. Būtina parinkti tinkamą kalbą, tinkamus komunikacijos kanalus ir priemones, neutralizuoti oponentų keliamą triukšmą ir kitus efektyvios komunikacijos trikdžius ir kliuvinius. Gali kurti pačias giliausias filosofines teorijas, bet, užsidarius dramblio kaulo bokšte, jos mirs drauge su tavimi, drauge su tavimi jos bus ir garbingai palaidotos. Gali netgi būti pakankamai garsus savo laiko ir savosios terpės filosofas, bet jei tavo mintys nebus fiksuotos ir perduotos kitoms kartos, jos išnyks drauge su tavuoju laiku ir tavąja terpe. Labai iškalbingas Sokrato pavyzdys. Jis nepaliko jokių raštų, nes mėgo filosofuoti ir diskutuoti gyvai. Jei jo minčių nebūtų užrašę ir komunikavę ištikimiausi jo mokiniai, Sokratas šiandien pasauliui būtų ne labiau žinomas nei tūlas XIX a. lietuviško kaimo išminčius. Taigi filosofijai reikalinga komunikacija. O geriausia, kai pats filosofas tuo pačiu yra ir geras komunikatorius – vėl norėčiau priminti Sąjūdžio mintingų filosofus.
Autorius atlieka iš pirmo žvilgsnio gana savavališką „tarybinio žmogaus“ palyginimą su Haičio saloje antropologų stebėta ir aprašyta juodųjų vudu magų praktikuojama procedūra, kurios pasėkoje nusižiūrėta auka paverčiama gyvu numirėliu – buka ir bežade, vien sunkiam darbui plantacijose skirta kūno mase. Taigi zombis nėra (ar net jau nebuvo) vien išgalvotas siaubo filmų personažas...

Kaip galime toliau apibrėžti integralią bendrojo gėrio reikšmę? Pirmiausia gėris dažniausiai yra susijęs su pilnatvės ar užbaigtumo idėja. Sakoma, kad žmogus yra geras tuomet, kai jo polinkiai ir pasirinkimai yra tokie, kokie turi būti, tai reiškia, kai jiems nieko netrūksta. Kad būtų geras, jis turi būti tikrai integralus kaip asmuo. Tačiau dar svarbiau yra tai, jog jis savo veiksmais visuomet elgtųsi taip, kad pasiektų tam tikrą tikslą, tai yra, tam tikrą gėrį. Šiuo atveju tikslas ar gėris reiškia tam tikrą išbaigtumą/ tobulumą.
Apskritai modernybė visas žmonių bendruomenes suvokia kaip konstruktus, o ne kaip duotybes. Tai yra platesnio vaizdo dalis, susijusi su tuo, kaip mes, šiuolaikiniai žmonės, esame linkę suvokti pažinimą. F. Baconui tikrovės pažinimo tikslas yra jį panaudoti materialiai žmonijos pažangai. Išties mes geriname žmogaus būklę, konstruodami arba gamindami savo pasaulį. Taigi Baconui duotybė yra tai, kas kyla iš gamtos bei kūrinijos ir tarnauja kaip medžiaga konstruoti žmogų.
Putinaitė ir jos gerbėjai savo literatūrinę veiklą pateikia kaip įnašą į demokratiją. Šis požiūris yra toli nuo tiesos. Demokratijai sėkmingai funkcionuoti reikalinga, kad piliečiai būtų susitelkę į moralinę bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Tačiau nėra ir niekados nebuvo kitokios negu politinė tauta sutelktos moralinės bendrijos, galinčios užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą. Tai reiškia, kad bet koks bandymas sugriauti ir likviduoti politinę tautą laikytinas tiesioginiu pasikėsinimu į demokratijos prielaidas. Bet koks pasikėsinimas į politinę tautą sėkmės atveju objektyviai veda prie demokratijos likvidavimo ir demokratijos pakeitimo niekieno nekontroliuojamų gaujų valdžia ištautintų ir išvalstybintų individų masės atžvilgiu. Tai yra objektyvus dėsningumas, todėl visiškai nesvarbu, kaip supranta savo intencijas tautos dekonstruktoriai.
Taip, deja ar beje, būna visais laikais. Pasaulio politinė istorija nepaliaujamai liudija, kad, anot profesoriaus Vytauto Radžvilo, visi svarbiausi visuomenės lūžiai ar pokyčiai įgyvendinami pripažintų, turinčių autoritetą, įtaką žmonių - tų, kurie vadinami aukštąja arba bent jau viduriniąja visuomenės klase. Mokslų akademijoje šeštadienį vyko Vilniaus forumo konferencija „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.
Pjautuvine anemija nulemia taskines genu mutacijos, kuomet, vienam nukleotidui pasikeitus vietoj glutamino rugsties inesamas valinas. Del to pakinta hemoglobino fizikochemines savybes. Jis tampa maziau tirpus, agreguojasi, sudaro skaidulas. Eritrocitai tampa pjautuvo formos, surisa mazai O2, uzstringa kraujo induose. Sutrinka audiniu aprupinimas krauju (ir deguonimi), vystosi mazakraujyste. Genas 11p. Budingas nevisiskas dominavimas. Heterozigotuose aptinkamas ir normalus ir patogeninis hemaglobinas. Eritrocitai igyja pjautuvo forma pateke i aplinka, kurioje mazai deguonies. Jei salygos normalios, heterozigotai neserga. Homozigotu visi eritrocitai pjautuvo formos, jie mirsta iki 2-5 metu. Toks letalinis genas teoriskai turetu buti eliminuotas is populiacijos naturaliaja atranka. Taciau Afrikoje heterozigotu yra apie 20-40%. Pakitusi HbS grandine daro zmogu atsparesini maliarijai. Kai maliarinis plazmodijus patenka i eritrocita, sis tampa pjautuviskas, plazmodijus zuva. Taip islaikomas subalansuotas polimorfizmas, kai egzistuoja ir toks, ir toks hemoglobinas.  
Visai ne – jiems įdomu, kokie vyro ir moters skirtumai, kaip sukurti lygiaverčius santykius ir išlikti savimi, kaip spręsti konfliktus, t. y. jie klausia viso to, ką bandoma įtvirtinti Šveitimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programoje. Visai neseniai atėjo pas mane aštuntokės ir paprašė: „Jūs pasakykit mūsų draugėms, kad nereikia anksti pradėti lytinio gyvenimo...“

The cannabis plant consists of a wide variety of chemicals and compounds. About 140 of these belong to a large class of aromatic organic hydrocarbons known as terpenes (pronounced tur-peens). You may have also heard people talk about terpenoids. The words terpene and terpenoid are increasingly used interchangeably, although these terms do have different meanings. The main difference between terpenes and terpenoids is that terpenes are hydrocarbons (meaning the only elements present are carbon and hydrogen); whereas, terpenoids have been denatured by oxidation (drying and curing the flowers) or chemically modified.

Trečia, man svarbu kartu su kolektyvu puoselėti, tobulinti ir populiarinti pramogų industrijų ir renginių inžinerijos studijų programas. Ketvirta, kurti papildomas studijų programas, susijusias su plačiu pramogų industrijų lauku ir naujausių technologijų taikymu. Penkta, remiantis katedros ir viso fakulteto tyrimais bei moksliniu potencialu, bendruomeniškai vykdyti praktikų konsultacijas. Šešta, plėsti tarptautinius mokslo ir studijų tinklus, atnešančius naudos ne tik katedrai ar fakultetui, bet ir visam universitetui.


2013 m.  recenzijoje apie dailininkę doc. dr. Remigijus Venckus yra rašęs: „Kūryboje vyrauja į įmantrios klasikos klodus apeliuojantis realizmo likučių žaismas ir abstrahuotos tikrovės poetiškumas-metaforiškumas. Tačiau Medos kuriama abstrahuota tikrovė nėra nenuspėjama, slėpiningai klampi ar baugi. Priešingai, ji atpažįstama, įvardijama, susiejama su dabartimi, su tuo, kas žymi nuotaiką ir tarsi nežinomas, bet nuspėjamas plyti čia ir dabar. Svarbiausias Medos tapyboje – potėpis. Čia jis ir dengia (maskuoja), o kartu ir išlaisvina tai, kas paslėpta nuo žiūrovo akių. Kaip ir dauguma meno kūrėjų, Meda tarsi siekia mus klaidinti: pirma – suteikti žiūrėjimo galimybę, antra – leisti pamatyti tai, ką norime išvysti, trečia – paneigti matomąjį. Potėpių žaismas, koloritas, nykstantys ir iškylantys daikto kontūrai traktuotini, kaip tuo pat metu veikiantis buvimas ir nebuvimas. Pastarasis dar labiau pasitraukia, kai žiūrovui leidžiama intuityviai pajusti tapybos kaip kalbinio modelio ryšį su klasikiniu tapybiniu bylojimu. Iš sodrios tamsos iškylantys daiktai Medos tapyboje netampa akivaizdžiai atpažįstamais ir stabilų svorį bei formą įgavusiais „tvariniais“. Medos kūryboje atpažįstama forma bei pavadinimas gali būti suvokti tik kaip kodai, leidžiantys įsitraukti į interpretacijos kartojimo ritmą. Taigi už kūrinio ne tik nieko nėra: nesunku suabejoti ir pačiu jo buvimu. Reziumuojant galima teigti, kad tokia kūrinio samprata gana postmodernistinė; t. y. postmodernu ant šiuolaikinio meno altoriaus paaukoti kūrinį ir vėliau savo maldą kaip komunikacinį tiltą su aplinka tiesti per interpretacijos galimybių aibę“ (žr. „Interpretacijos gimimas ir kūrinio mirtis…“, kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“, 2013 gruodžio mėn. 8 d.).
O jeigu nematai noro keistis, nematai jokios prasmės gyvenime, tuomet vienintelis kelias tau galėtų būti nutraukti savo gyvenimą. Taip kentėtum mažiau, atsiduotium dieviškajam teismui (žmonija dabar nėra pajėgi įvykdyti tokio teismo, tad niekas tau tokiu atveju nepadės, todėl liktum dabar viena ir kentėtum toliau), kurio rezultatas lemtų tai, ar atgimsi kitame kūne su išvalyta atmintimi, ar degsi milijonus metų pragare (viena sekundė ten - šimtmečiai), kad išsivalytų tavo siela, ar Dievas nuspręs, jog čia tavo vieta buvo tiesiog nuspręsti sąmoningai, kad tau čia ne vieta. Bet jeigu tikrai taip yra kaip sakau, dar labai gerai pagalvok. Sutelk visas savo empatijos, intelekto jėgas, susikaupk kiek tik gali, ir pagalvok, ar tikrai yra taip jau blogai, jog nėra išeities. Beveik visais atvejais, kai žmogus tą padaro iš tikrųjų nuoširdžiai, sąžiningai, atsiveria kitos galimybių durys, už kurių laukia visai kitas gyvenimas.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad Putinaitė nekalba apie tautą ir tautos politinius siekius. Idant skaitytojas nepagalvotų, jog kalbama ne apie individų masę, o apie tautą, autorė net pavartoja žodį „liaudis“. Ši individų masė kažkokiu mistiniu būdu tampanežinia iš kur atsiradusios „tautinės mitologijos“ nešėja, o ta mitologija vėl kažkokiu mistiniu būdu suburia tuos individus į mitingus ir net įkvepia žygdarbiams.
    Kai buvo pranešta apie pirmus kelis atvejus, niekas nesujungė jų su S.T.A.R.S. istorijomis apie Spencerio dvarą. Keli žmonės buvo užpulti pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje – aiškiai, galų gale, kažkokio pamišusio žudiko darbas; RPD sugaus jį akimirksniu. Tik kai Rakūno Policijos Departamentas, prieš tris dienas, pastatė kelių kontrolės postus pagal Umbrelos nurodymu, stada žmonės atkreipė dėmesį. Džil nežinojo, kaip jie sugebėjo sulaikyti žmones už miesto, bet jie tai darė – niekas neprasmuko, jokia pašto paslauga, ir išorinės linijos buvo atkirstos. Gyventojai, bandantys palikti miestą, buvo atsukti atgal, nepasakant jokių priežasčių.
- Pirmiausia siūlyčiau per daug neeikvoti jėgų ir lėšų, nebeišradinėti dviračio, o koncentruotis ties esminiais, jau patikrintais dalykais. Kuo daugiau, kitoniškiau – tuo geriau, moderniau? Bent aš taip nemanau. Per radiją vienas žinovas porino, girdi, nesikeisdami galime paversti šalį vienu dideliu, bet tuščiu muziejum. Keista – bėgam iš paskos visoms naujovėms, o miestai ir kaimai tik tuštėja...
. Tad visose tas formas atitinkančiose veiklos srityse teorijos jau savaime „veikia“ kaip praktiniai įrankiai, nes skirtos ir suvadybinimui, ir sutechnologinimui skatinti. Todėl kebloka kalbėti apie kritinį tokių teorijų ar apskritai medijų teorijos užtaisą. Galėtume sakyti, jog nepaisant medijų teorijos atstovų kritinės laikysenos šiuolaikinio kapitalizmo atžvilgiu, pats medijų teorijos supratimas daro tą teoriją veiksminga kapitalizmo sistemai reikalingų „sąmonės struktūrų“ bei kultūrinės produkcijos gamybos priemone. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti M. Heideggerį, kuris kalbėjo aiškiau ir tiesiau. Jis aiškino, kad būtina mąstyti ir savo subjektiškumą, ir tai, kas lieka neapskaičiuojama epochos šešėlyje, įspėdamas neapsiriboti epochos neigimu ar bėgimu į tradiciją:
The Skitarii seek to grow ever closer to the Machine God by augmenting their bodies with inviolate metal. Each new wound is a chance for bionic revelation. Such is their fanaticism that even healthy organs and body parts are cut away and replaced. To face a Skitarii Legion is to fight against warriors that are less than human, and yet far more deadly. As with so much of the Cult Mechanicus' business, the truths of the Skitarii's creation are kept a close secret. Most Skitarii are born into the service of the Mechanicus either as natural-born human Menials of the Cult Mechanicus who are cybernetically-enhanced specifically to serve as Skitarii or they are genetically-engineered clones or vat-born humans who are cybernetically enhanced from the moment of their accelerated "birth," much like certain types of Servitors. Others are repurposed from mind-wiped convicts or warriors handed over as punishment for failure or desertion. Unlike those cybernetic Menials, most vat-born Skitarii are allowed to retain at least a modicum of their higher brain functions so that they can follow the more complex orders often given on the battlefield. Regardless of origin, all find a fanatical faith in the Omnissiah soon after their inception. It is then that their true transformation begins.

Įvairias teorines prieigas, svarstančias naujųjų technologijų bei jų pagrindu kuriamos kultūros industrijos ypatumus, sieja suvokimas, jog gyvename didžiulės technologinės slinkties metu, o tą slinktį apmąstyti yra nepaprastai sunku dėl nepaliaujamai vykstančių ir vis spartėjančių pokyčių. Tą spartą liudija besikeičiantys didesnieji teoriniai diskursai ir įsivyravusi epistemologijų pliuralizmo ir kovos aplinka. Vis labiau ryškėja, jog žmogaus ir medijų ar apskritai technikos ryšiai nėra vien jo paties kuriami, galimi keisti ar panaikinti, o tampa gyvenamojo pasaulio psichine simboline technine aplinka. Ta aplinka formuoja žmogų taip pat, kaip ir žmogus gamina bei perdirba aplinką. Kitas svarbus dalykas, kad žmonijos raida imama aiškinti medijų technologijų naudojimo požiūriu, teigiant išskirtinę medijų svarbą visuomenės gyvavimui ir jos raidai. Pasak Régis Debray’aus, įtvirtinusio „mediologinį metodą“ kultūros tyrinėjimuose, „visuomenės simbolinės gamybos tam tikru laiku negalima aiškinti nepriklausomai nuo tuo metu naudojamų atminties technologijų“

Poslinkis nuo išorinių santuokos sudarymo motyvų, kuriuose dažniausiai pačių besituokiančių asmenų laisvas pasirinkimas mažai ar iš viso neturėjo reikšmės, link asmeninio apsisprendimo yra daugiau nei pozityvus šeimos institucijos istorijoje. Todėl pirmąją prielaidą tenka atmesti. Verta pasigilinti, galbūt besituokiančiųjų meilės samprata yra netinkama tvariai santuokai kurti. Kadangi šiandien masinė kultūra persmelkta išimtinai „kūniškosios meilės“ pavyzdžiais, moters kaip seksualinio objekto vaizdavimo tradicija, sekso, kaip būtino elemento asmens savivokai ir lytiniam tapatumui, galima numanyti, jog ir besituokiantys gali būti paveikti šiuo požiūriu. 
Ekstrasensai, verbuodami klientus vietinėse televizijose, suvaidindavo ištisus spektaklius –skambindavo ir prisistatydavo išgydytais ligoniais. Tūkstančiai sergančiųjų ar „užburtų“ patikėdavo ir dienomis laukdavo eilėse prie ekstrasensų kabinetų. Šie skirdavo įvairiausius tyrimus, kuriuos atlikdavo jų pačių kitos firmos „Meistrų patarimai“ „specialistai“. Žmonės būdavo gąsdinami, kad serga ligomis, kurias gali išgydyti tik ekstrasensai, tad, norėdami pasveikti, mokėdavo didžiulius pinigus. Tyrėjai išsiaiškino, kad būrėjai surinko 75 milijonus rublių. Bet čia tik iš tų 152, kurie parašė pareiškimus policijai. Beje, iš tų 152 nukentėjusiųjų, 149 buvo moterys. O į teismą atėjo tik viena moteris, kuri slėpė veidą. Visi kiti parašė pareiškimus nagrinėti bylą be jų, nes atsitokėjusiems žmonėms buvo gėda dėl savo kvailumo.
×