Apie pragarą aš užsiminiau tik po Jūsų pasisakymo, man tai ne tikybos dalykas, o savijautos ar pačio požiūrio į aplinką reikalas. Kas vienam pragaras, kitam gali pasirodyti rojumi. Dar daug ką apsprendžia patirtis. Galų gale nematau prieštaravimų tarp mokslo, jausmų burtų ir tikybos. Kaip nebūtų keista viskam atsirastų vietos Jūsų gyvenime, jei to panorėtumėte. Žaidžiate su švytuokle jau žengtas žingsnis burtų kryptimi, ryšio su gretimomis erdvėmis (nors gal jie mieliau tai įvardintų išmatavimais) kryptimi - sunkiai suderinamo tiek su tikyba, tiek su šiuolaikiniu mokslu.

Kas liečia mano istorija tai jau nebeturiu vilties kad pavyks prasistumti jos tyrime toliau į priekį, bet keisčiausia kad ir google dingo visa info įvedus žodį Karla. Dar prieš kiek tai metų buvo galima rasti keletą pavardžių o dabar dingo viskas kas susije su tokia paieška Lietuvoje.O tai kažka tai įrodo kad ir valdžios sąmokslo dalį. tuo lengvai galite įsitikinti kiekvienas įvedes į google tokį žodį. Nenoriu nieko teigti bet kažkas reaguoja į mūsų tyrimus.
Tomulį, nesusireikšmink taip stipriai. Jei Putinas turėtų kokį „agentą“ tai jo agentas turėtų gal dar kokį tūkstantį pavaldinių. Tas angliškas draugiškas kreipinys į tave, net leistų įtarti kad visi šeši sėdite viename pusrusyje, nors tai menkai tikėtina. Taip veikia nusikaltėlių gaujos, susitarę vaidindami, sudarydami klaidinga įspūdį bei nukreipdami dėmesį nuo savo piktadarysčių.
. Postmoderniosios teorijos lauke susiklostė daugybė postmoderniųjų tyrinėjimo sričių: postmodernioji sociologija, politologija, geografija, urbanistika, vadyba, edukacija ir kt. Visose postmoderniosios teorijos srityse plito Jacques’o Derrida, Jeano Baudrillard’o, Michelio Foucault, Richardo Rorty, Fredrico Jamesono, Zigmunto Baumano, D. Harvey’aus ir kitų mąstytojų idėjos.
Tais pačiais metais D. Stechas dalyvavo Dainų šventėje „Siemens“ arenoje, buvo Donato Bakėjaus pastatytų šokių solistas. Pašnekovas prisimena: „D. Bakėjus vieną kartą mane pakvietė į Anželikos Cholinos šokio teatro atranką. Anuomet apie ją beveik nieko nežinojau. Praėjau atranką ir debiutavau spektaklyje „Otelas“, o po metų – ir „Idiotas“. A. Cholinos teatre susipažinau su daugybe kitų profesionalių šokėjų, pradėjau šokti Panevėžio muzikiniame teatre ir dar dažniau dalyvauti įvairiuose spektakliuose.“
Naujojo zombinimo priemonės, nors išoriškai atrodo ir švelnesnės, bet ne mažiau efektyvios. Formuojant ir palaikant valdantiesiems reikiamas nuostatas bei užkertant kelią galimam pasipriešinimui, nemenkas yra ir naujųjų medijų nuopelnas. Vienas iš paveikiausių būdų slopinti oficialiai nesankcionuotą mintį – dabartinių propagandistų atliekami vieši oponentų „verbalinio uždaužymo“, išjuokimo ar marginalizavimo ritualai, kurie efektyviai atgraso veikti nepatenkintuosius susiklosčiusia padėtimi. Kitas – neseniai pradėtas aktyviai praktikuoti valdžios kritikų paskelbimas „nacionaline grėsme“ ar „Maskvos agentais“, lyg Putinui išties rūpėtų aukštesni Lietuvos mokytojų atlyginimai, ar teisingesnės maisto prekių kainos prekybcentriuose...
Kita vertus, mano filosofiniai tyrinėjimai neapsiriboja klasika. Visgi gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame kyla daug klausimų ir problemų, nežinomų senajam pasauliui. Šiuos dalykus analizuoja jau šiuolaikinė filosofija ir atskiros jos šakos (pvz., medijų filosofija, technologijos filosofija ir t.t.). Kita vertus, dėstau Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete, kuriame vyrauja komunikacijos studijų kryptis. Gilesniam ir platesniam kultūros, komunikacijos, kūrybos procesų pažinimui reikalingos filosofinės šių procesų interpretacijos ir įžvalgos. Todėl vis daugiau dėmesio skiriu kūrybos, komunikacijos, kultūros filosofijai. Tai atsispindi ir mano paskutiniuose straipsniuose.
„Lietuva yra priskiriama didžiausios demografinės rizikos šalių grupei. Ne paslaptis, kad prognozės mums yra labai negailestingos ir rodo, kad per artimiausius 20 ir 30 metų gyventojų skaičius mūsų šalyje gali susitraukti iki pasibaisėtino 1,5 milijono gyventojų, kas būtų praktiškai dvigubai mažiau negu šiuo metu ir tai jau yra toli gražu ne tik darbo rinkos problemos, ar kažkokios kitos makro ekonomikos problemos, tai tampa tautos išlikimo klausimas“, - sakė G. Nausėda.

Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų ugdyti įvairias kūrybiškumo kompetencijas, akys raibsta nuo pranešimų apie sėkmingas kūrybingųjų karjeras. Šiais metais „Šiaulių naujienose” publikuojamas Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriaus doc. dr. Remigijaus Venckaus interviu apie kūrybiškumą, kuriame pašnekovas kūrybiškumą prilygina placebui ir iliuzijų vaikymuisi. Prie šios temos grįžtame labai ne įprastu būdu. Savo žinojimą ir idėjas doc. dr. R. Venckus pasitikrina rengdamas interviu su Vilniaus Gedimino technologijų universiteto Kūrybinių ir kultūrinių industrijų fakulteto dėstytoja, knygų šiuolaikinio kūrybingumo tema vertėja lektore Jovile Barevičiūte.
Phellandrene can be found in a number of herbs and spices, including cinnamon, garlic, dill, ginger and parsley. A number of plants produce β-phellandrene as a constituent of their essential oils, including lavender and grand fir. The recognizable odors of some essential oils depend almost entirely upon the presence of phellandrene. Oil of pepper and dill oil are composed almost entirely of phellandrene. The principal constituent in oil of ginger is phellandrene. Phellandrene, particularly α-phellandrene, is absorbed through the skin, making it attractive for use in perfumes. It is also used as a flavoring for food products.
    "Jie nežinojo nieko apie ją. Emilis Šėbe... Jakubas Faroubekas... Klausas Popė... visi skirtingi to paties autoriaus slapyvardžiai. Egzistavo kažkas įtartino kiekviename jo darbe, paliekantis burnoje blogą skonį. Bet kokį efektą jis turėjo skaitytojui, kokią žinutę, jeigu tokia buvo, ir koks buvo autoriaus ketinimas... tai aiškiai buvo meno kūrinys su nepamirštamu poskoniu, bet neliko nieko tokio, kas buvo pasakyta aiškiai. Net nebuvo aišku, kas Šėbe yra pats."
, o per ją ir su socialiniais tyrinėjimais vis labiau save saistančioms tam tikroms kultūros tyrimų sritims. Tad postmodernaus teoretizavimo poveikis kultūros tyrinėjimams yra ir tiesioginis, vidinis, ir netiesioginis – per kitas tyrinėjimų sritis, ypač sociologiją. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio sociologijoje vis labiau plito postmoderniojo teoretizavimo prieigos, skleidusios kaitaus, santykiško, kontekstualaus pažinimo ir su juo susijusio subjekto vaizdinį. Modernybės laikų pažintinis neistorinis, laisvą savo valią valdantis ir amžinų tiesų siekiantis subjektas, kurio esme buvo laikomas nuo jokių socialinių ar kitokių aplinkybių nepriklausomas ir nuo kūno atskirtas racionalusis protas, neišlaikė dekonstrukcijos bangos ir virto socioistorinės terpės veikiamu (ar net iš jos kildinamu), socialiniuose ir instituciniuose ryšiuose įsišaknijusiu žmogumi, kurio protas yra kaitus, heterogeniškas valios, pasąmonės, gyvenimo paskatų ir socioistorinės tikrovės padarinys
Autorius atlieka iš pirmo žvilgsnio gana savavališką „tarybinio žmogaus“ palyginimą su Haičio saloje antropologų stebėta ir aprašyta juodųjų vudu magų praktikuojama procedūra, kurios pasėkoje nusižiūrėta auka paverčiama gyvu numirėliu – buka ir bežade, vien sunkiam darbui plantacijose skirta kūno mase. Taigi zombis nėra (ar net jau nebuvo) vien išgalvotas siaubo filmų personažas...

Venckus R. (2018-01-06). Mano kūrybos filosofija – tai mano asmeninis noras perteikti visa tai, kas yra neapčiuopiama ir plika akimi neregima. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/36120-kulturos-kirtis-mano-kurybos-filosofija-tai-mano-asmeninis-noras-perteikti-visa-tai-kas-yra-neapciuopiama-ir-plika-akimi-neregima.html (2017-12-29).
Vargu ar verta svarstyti, kiek adekvati yra Putinaitės pateikta Basanavičiaus idėjų interpretacija, kokiu magišku būdu Basanavičius galėjęs pats vienas suformuoti lietuvių tapatybę, ar kuo pagrįstas požiūris apie kitomis aplinkybėmis galėjusį įsisteigti lietuviškąjį totalitarinį režimą. Atkreipsime dėmesį tik į tai, kad sovietinė oficiali istoriografija teigė,  jog 1940 patys lietuviai įvykdė socialistinę revoliuciją ir pasiprašė įstoti į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Universitetai veikiau padeda įvaldyti kūrybingumo elementą į atitinkamas veiklos sritis integruojančius ir kūrybingumą pozityvia prasme normuojančius metodus. Taigi ir naujoji Pramogų industrijų katedra sieks, kad jaunasis specialistas gebėtų orientuotis pramogų industrijų lauke, jį vertinti kritiškai ir analitiškai, suprasti jo kūrybinę virtuvę ir auditoriją, išmanytų jo marketingą, vadybą, viešuosius ryšius.
– Jūsų vadovaujamos katedros studijų programų pobūdis – labiau praktinis nei teorinis. Visgi, kadangi šios studijų programos yra ne koleginės, o universitetinės, ne tik neišvengiamas, bet ir vienas iš pagrindinių jų ingredientų – teorinis pagrindas. Kaip žinia, šiuolaikinis jaunimas, ypač būsimieji profesionalūs kūrybininkai ir pramogininkai, teorinių dalykų kaip įmanydami vengia. Tad, jūsų manymu, kaip šį universitetinėms studijoms būtiną pagrindą būtų galima išgelbėti ir sėkmingai jį integruoti į pramogų industrijų ir renginių inžinerijos studijų programas?
– Renginių inžinerijos studijų programa – visiška naujovė Lietuvoje – buvo sukurta išimtinai su šios srities profesionalais. Kartu kūrę programą renginių inžinerijos programos studentus nuo pat pirmojo kurso globoja ,,Scenos techninis servisas“, ,,Mex pro“, ,,Baltijos prodiuserių grupė“, menų fabrikas ,,Loftas“, ,,Džiazo galerija“, pirotechnikos ir fejerverkų įmonė ,,Blikas“, įmonė ,,Prezentacijų spektras“.
Sunku įsivaizduoti kultūringos šalies, demokratiškos visuomenės ateitį be skaitančio, mąstančio jaunimo. Visos statistikos rodo, jog kultūros veikloje nedalyvaujantis, neskaitantis jaunuolis neturi platesnio akiračio, nemoka sklandžiai išsireikšti, komplikuočiau bendrauja, greičiau nusikalsta, girtauja, pažeidžia eismo taisykles, aklai emigruoja ir t.t. Todėl atsitokėjęs – ir nemažai praradęs – pasaulis jau ne tik grįžta prie knygos, bet ir įžvelgia joje vis daugiau privalumų, numato jai puikią perspektyvą; formuluotė „skaityti – vadinasi, mąstyti“ vis priimtinesnė.
Kariuomenėje man kažkas nutarė padaryti provokacija. Kai buvome sargyboje,nors ir taip negalima paliko ant sienos vieną kalašnikovo automatą su šoviniaispakabinta ant sienos, o mes tada buvome budraujanti pamaina ir 2 val nakties kažkas iš ruselių pasiulė pažaisti kara visi pasiėme tuščius automatus o man pakišo tą užtaisytą. kai aš jau norėjau juo pertraukti grupę kareivių vavilovas prišoko prie manęs ir išplėšė ta automata iš mano rankų pariodydamas kad jis užtaisytas,nes tada būčiau nukalęs iš karto kokius 6 kursantus pavaręs serija iš automato. Greitai tada buvo surastas tas kuris turėjo išimti šovinius ir gavo 15 parų Gaupvachtos.Nežinau kas man būtų buvę už tai greičiausiai būčiau buvęsnuteistas karinio tribunolo sušaudyti. Daugiau niekda gyvenime su ginklais nežaidžiau.O tada dar būtų ko gero pridėje ir tas mano kalbas su Lietuviais kazarme.
– Vilniaus Gedimino technikos universitetas yra stiprus ne tik reitinguose. Tai, kad patekome į 2,1 procento geriausių sąrašą nėra ,,popierinis“ faktas. Dirbant viduje jaučiasi, kad dirbi šiuolaikinėje, tarptautinėje, aukštus reikalavimus tiek studijų kokybei, tiek dėstytojams turinčioje aplinkoje. Per pastaruosius metus VGTU iš esmės atsinaujina iš vidaus, vykdomos pertvarkos bene visose universiteto veiklos srityse. Tai nuteikia labai optimistiškai.
    "Adolfas Hitleris nebuvo malonumų žudikas, bet tikiu, kad jie dalinosi daug panašių savybių. Jis tikriausiai praleido vaikystę be jokių naudingų paskatų. Jeigu būtų pasiekęs savo viltis suaugusio amžiaus, patekęs į meno mokyklą ir įsitvirtinęs kaip artistas, jis tikriausiai nebūtų troškęs tapti Fiureriu. Bet tuo gyvenimo tarpsniu, jis dar nebuvo niekieno pripažintas. Jis niršo prieš Likimą, kuris atsisakė jį sukurti ypatingu. Jis prisiekė kerštui prieš Dievą."
Ir filosofijos profesorius V.Radžvilas pasigedo Lietuvoje nuovokos, koks sudėtingas ir subtilus besąs moralinės ir politinės pozicijų ryšys. „Tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno Lietuva, - tęsė filosofas, - radikaliai morali pozicija buvo nepaprastai garbinga, tačiau politiškai - minimaliai veiksminga. Kitaip tariant, politinis poveikis iš tiesų buvo įmanomas išgauti išeinant į viešąją erdvę moralinio kompromiso ir nuolaidų sąskaita. Diskusijos, ką padarė Just. Marcinkevičius ir jo karta, mano galva, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Šita karta padarė esminį dalyką okupuotoje Lietuvoje... Jie padarė viską, kad lietuvių tautos ir valstybės idėja netaptų tik virtuvinių pašnekesių tema. Kitaip tariant, tautos ir valstybės idėja nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės.“
Kur nesusipratimas? „Rytiečiams“, paauklėtiems mongolų, (vidinė Maskva iki šiol jų gniaužtuose, kitaip nepaaiškintumėte jos „mongolišką“ elgesį) žmogaus gyvybės bei sveikatos kainos tapo nieko vertos. Ūkinis pigumo vaikymasis viską darant kuo pigiau ir gal dar prisigėrus kelia grėsmę, kuria galėtų suprasti net mokinukas, nepaveiktas rusiško mąstymo bei jo užmojų.
    Nuo tos dienos, kalbėjimasis su ja per tą trumpą laiką iki klasės valandėlės tapo mano kasdienine rutina. Žinoma, jeigu aš nebandyčiau kalbėtis, Haruhi neparodytų jokios reakcijos. Kitas dalykas, jeigu aš kalbėčiausi su ja apie vakarykštę TV laidą, arba orą, etc., – šiuos dalykus ji laikė “avingalviškomis temomis”, – Haruhi tiesiog ignoruotų mane. Tai suvokdamas, kruopščiai atsijojau pokalbių temas, kai šnekėjausi su ja.
VšĮ Karoliniškių poliklinikos Psichikos sveikatos centre dirba vaikų ir paauglių psichiatras, 4 gydytojai psichiatrai, 7 psichologai, 3 slaugytojos, 3 socialiniai darbuotojai. 98 proc. skyriaus darbuotojų turi aukštąjį (magistro ) išsilavinimą, viena psichologė yra įgijusi psichologijos mokslų daktarės laipsnį. Psichikos sveikatos centre dirbama komandiniu principu. Komandą sudaro gydytojas psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas.

    Tarp jokio miego ir beveik pastovaus adrenalino antplūdžio, dienos jai susiliejo kartu. Po to, kai policijos pajėgos buvo sunaikintos, Džil praleido laiką, ieškodama išlikusiųjų, nesibaigiančios valandos, nerdama žemyn siauromis gatvelėmis, belsdamasi į duris, šukuodama pastatus dėl tų, kurie sugebėjo pasislėpti. Ji surado daugybę, ir su kelių iš jų pagalba, jie pasiekė saugią vietą, vidurinę mokyklą, kurią užbarikadavo. Džil, prieš išeidama atgal į miestą ieškoti kitų, įsitikino, kad jie buvo palikti saugiai. Ji daugiau nieko nerado. Ir šį rytą, kai ji grįžo į vidurinę mokyklą...
Klainfelterio sindromas, kariotipas 47, XXY. Apie 60% ligoniu XX paveldi is motinos. Somatinese lastelese stebimas Baro kunelis. Dazniausiai gimsta vyresnio amziaus tevams. Iki lytinio brendimo is bendraamziu neissiskiria. Brendimo metu istysta. Neproporcingai ilgos kojos. Suaugusiu kapselis ir varpa normalus arba mazi, seklides lytinio brendimo metu nepadideja. Sumazejes lytinis potraukis. Psichine raida dazniausiai normali. Vaiku neturi, nes nevyksta spermatogeneze. Susidarymo mechanizmas tas pats.
The weapons of the Skitarii are a strange amalgamation of ancient science, modern technology and baroque craftsmanship. Carved wooden gun stocks, bolt action breaches, whirring dynamos and elegant brass triggers meld seamlessly with heat sinks, radioactive ammunition, lightning projectors and glowing fuel cells. They are the past and the present combined, terrifying in the devastation they cause and beautiful in their antiquated designs.
Stygies VIII has been accused of heresy in the past. To show that its faith in the Omnissiah is pure, its heraldry incorporates the colours of Mars, albeit redistributed. The bulk of Stygies VIII's Skitarii wear long black robes, crimson armour plate and burnished steel cybernetics. Should such a warrior shed his robe, he could almost pass for one of Mars' cohorts -- a similarity Stygies has exploited many times. The officers of Stygies VIII fight at the forefront of the war for enlightenment. When their red, silver and black heraldry is sighted near an excavation or quarantine zone, the treasures inside will be seized in Stygies' name, whatever it takes. The stark white icon of Stygies VIII stands out from the dark robes of its warriors. It symbolises not just enlightenment, but the acquisition of knowledge no matter how steep the cost.
    Chrisas nusitaikė į pulsuojantį raumenį su savo Bereta ir šovė, penki 9 mm šoviniai, lekiantys į jo šiurpią mėsą; Tironas net nesulėtėjo. Baris rėkė, kad jie išsisklaidytų, o paskui jie bėgo, Džil, traukianti Rebeką su savimi, Bario .357 griaustinis dundantis už jų. Viršuje sraigtasparnis sukosi ratu, ir Džil jautė sekundes tiksint, manė, kad jautė sprogimą kylantį po jų kojomis.
Tačiau iš pradžių gero ekonominio gyvenimo viltys užgožė abejonę dėl neoliberalų nuolat kalamos minties, kad valstybė ir mokesčiai yra „savaiminis blogis“, kurio turėtų būti kuo mažiau. Sovietinio totalitarizmo ir vietinio pseudosuverenumo patirtį išgyvenusiai visuomenei buvo sunku susigaudyti, kas ta valstybė ir kokias funkcijas ji išties turėtų atlikti, todėl jas noriai perleido į veikiai susiliejusių aktyviausių ir agresyviausių verslo ir politikos grupuočių rankas. To padarinius regime šiandien.
Within the ranks of Agripinaa's soldiery, the sacred red and black heraldry of Mars is reversed. There are some amongst the brotherhood of Mars who imply Agripinaa's sense of truth and logic is likewise inverted. Ruststalker Princeps, Sicarian Princeps and Skitarii Alpha alike wear battle robes in the sombre black of their Forge World. Their wargear and armour is trimmed with ancient gold taken from those strata of Agripinaa's surface unscarred by war. Agripinaa's cohorts often fight across the war-blackened hellscapes of the Eye of Terror, where their dark colouration can be the difference between life and death. The warriors of Agripinaa bear the icon of the sacred cog bracketing a hermetic symbol. Some Tech-priests believe it is a representation of the Cadian Gate, the oval trapped within its lines representing the Eye being trammelled by Order itself.

    Jie sužinojo, kad keli Rakūno Miesto tarybos nariai buvo ant Umbrelos algalapio, ir kad Umbrela turbūt turėjo daugiau kaip vieną tyrinėjimo įstaigą, eksperimentuojančią su dirbtinėmis ligomis. Jų paieškos informacija apie Trentą, nepažįstamąjį, kuris susisiekė su ja prieš pražūtingą misiją kaip "S.T.A.R.S. draugas", nepešė nieko, bet jie surado kažkokią nepaprastai įdomią praeities medžiagą apie Šefą Aironsą: atrodė, kad Šefas vienąsyk virė karštame vandenyje dėl galimo išžaginimo, ir kad Umbrela žinojo apie tai, bet padėjo jam gauti jo postą, nepaisant to. Galbūt sunkiausias dalykas iš visų yra tas, kad jų komanda buvo padalyta, priimdama svarbius sprendimus dėl to, kas turėjo būti padaryta, ir apie jų savas pareigas už tiesą.
Kas atsitinka žlugus Sovietų Sąjungai? Kartu žlunga ir „Mažųjų Vakarų“ mitas bei puoselėta iliuzija. Įstojusi į ES Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tampa nebe „kultūriškai ir ekonomiškai pranašesnė auksinė imperijos provincija“, o tik naujosios Sąjungos nustekentu rytiniu pakraščiu, dažno vakariečio akimis esančiu kažkur pačiam civilizacijos pariby su barbarais, arba, kaip buvo rašoma viduramžiais žinomą pasaulį vaizduojančiuose žemėlapiuose, - ubi leones (ten, kur liūtai)...
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×