Po Vatikano II Susirinkimo dėl charizminio atsinaujinimo įtakos tapo madinga kalbėti apie Šventąją Dvasią – iškeltos rankos, kalbėjimas kalbomis, dvasinės pranašystės tarsi įrodo, kad vyksta galingas Šventosios Dvasios veikimas. Tačiau ar iki tol Šventoji Dvasia buvo įkalinta sausų dogmų ir griežtos hierarchijos? Žinau, kad yra daug tokių, kurie sako, kad taip. Tradiciniai katalikai sako priešingai – visi šitie charizmatiniai dalykai yra skolinys iš protestantų. Viena aišku, Šventoji Dvasia yra ne susiskaldymo ar skirstymo į grupes Dvasia, bet vienybės ir meilės Dvasia. Vienos ar kitos formos suabsoliutinimas yra mūsų žmogiškosios dvasios veikimo vaisius. Šventoji Dvasia veikia įvairiomis formomis ir būdais. Visa, kas veda į tikėjimo ugdymą, šventumą – visa tai yra iš Šventosios Dvasios. Galima kalbėti kalbomis, bet širdyje būti pilnam puikybės, taip pat nuostabiai giedoti grigališką choralą, tačiau neapkęsti kitaip mąstančio. Viešpats Jėzus Evangelijoje sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko.“ Taigi visa ko pagrindas – meilė. O meilė, pasak Bažnyčios Tėvų, ir yra Šventoji Dvasia, kuri sušildo širdis, uždega mus troškimu gyventi su Kristumi ir Kristui, nes, kaip primena apaštalas Paulius antrame skaitinyje: „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.“ Tad prašykime, kad Viešpats šiandien išlietų į mūsų širdis savo Dvasią, kuri vestų į Tiesos pažinimą ir naują gyvenimą Jame.
    Dėl kažkokios priežasties Haruhi vaizdas su savo visuomet rimta veido išraiška, klojanti linijas vidury mokyklos stadiono, užplūdo mano mintis. Ji, be abejo, iš anksto apsirūpino tapymo įrankiais ir klinties milteliais; galbūt ji net pagriebė žibintuvėlį! Po blankia geltona šviesa Suzumiya Haruhi atrodė itin budri ir net tragiška… Gerai, tai buvo tik mano vaizduotė.
Prieš septynerius metus pradėjęs dėstyti kūrybinių industrijų pažintinį kursą pastebėjau ir aktualų, su kultūra labai susijusį sporto industrijos lauką. Dabar tik galiu pasidžiaugti, kad tenka dirbti vienoje katedroje ir kartais sporto tema pabendrauti su prof. dr. S. Dadelo. Tad toliau šiame straipsnyje pateikiu mūsų pokalbio geriausius fragmentus.
– Mano laimė, kad sunkumų daug nebuvo, repeticijose buvau iš tų, kuriems beveik viskas pavykdavo iš karto. Vis dėlto prieš pasakojant apie sunkumus, manau, turėčiau papasakoti apie mūsų vadovę Agnę Rickevičienę. Ji  stipriai mylėjo kiekvieną iš mūsų ir augino kaip vieną šeimą, tačiau repeticijų metu ji būdavo labai griežta ir pareikalaudavo iš mūsų maksimalių jėgų. Repeticijos trukdavo po šešias valandas, kartais mažiau, kartais net daugiau. O disciplina kaip suaugusių žmonių trupėje – prieš grąžindami kostiumus į sandėlį, mes turėjome juos išplauti, išlyginti ir gražiai sudėti į specialų maišą, repeticijų lankomumas buvo šimtaprocentinis, net sergantys šokėjai turėjo būtinai būti repeticijose, ne šokti, bet stebėti. Mes buvome maži ir nesuprasdavome, kad mums ši disciplina tik į naudą, todėl kartais nenorėdavome ir net bijodavome lankyti repeticijas. Daugelis neatlaikė šio didžiulio krūvio ir nustojo šokti, o tie, kurie išgyveno visus sunkumus, šiuo metu šoka visame pasaulyje garsiose šokių mokyklose.
    Tarp jokio miego ir beveik pastovaus adrenalino antplūdžio, dienos jai susiliejo kartu. Po to, kai policijos pajėgos buvo sunaikintos, Džil praleido laiką, ieškodama išlikusiųjų, nesibaigiančios valandos, nerdama žemyn siauromis gatvelėmis, belsdamasi į duris, šukuodama pastatus dėl tų, kurie sugebėjo pasislėpti. Ji surado daugybę, ir su kelių iš jų pagalba, jie pasiekė saugią vietą, vidurinę mokyklą, kurią užbarikadavo. Džil, prieš išeidama atgal į miestą ieškoti kitų, įsitikino, kad jie buvo palikti saugiai. Ji daugiau nieko nerado. Ir šį rytą, kai ji grįžo į vidurinę mokyklą...
Vienas netikėtas potyris (bet kas – telefono skambutis, naujiena socialiniame tinkle, orų pasikeitimas, vaiko šypsena) ir net ir pats banaliausias mūsų kasdienės rutinos elementas gali mus taip suerzinti, pradžiuginti ar nustebinti, kad būsime priversti į save pažvelgti naujomis akimis. Va, ta nuostaba, tas autentiškas emocinis išgyvenimas, kuris kasdien griauna mūsų saugios rutinos užtvankas, ir yra mūsų gyvenimo tiesa. Dėl tos tiesos aš kasdien iš naujo pasiryžtu kurti.
    "Taip. Išvydęs žinutę, kurią tariamai paliko Johanas... žinutę, kuri sakė, \'Pažvelkite į mane, pažvelkite į mane, monstras manyje užaugo toks didelis\', maniau, kad tai tik įrodė Tenmos daugialypę asmenybę. Iki tol, kai nuvykau į Miuncheną, ir susipažinau su Japonijos verslininku, bei atradau įdomią Čekijos pasakų knygą, pavadintą "Bevardis Monstras". Joje buvo pasažas, su tokiu pačiu tekstu, ir kažkas manyje pradėjo keistis."
Daugelis Anykštėnų forumo dalyvių teigė, kad žaliasis Anykščių miesto įvaizdis, neskubėjimas, dėmesys kultūrai ir sveikatingumo infrastruktūrai yra miesto stiprybės, pritraukiančios į miestelį jaunas šeimas, profesionalus, kurių darbas nepririša jų prie konkrečios fizinės darbo vietos (IT specialistai, architektai, vertėjai, rašytojai ir kt. profesionalai), jaunimą. Tačiau visas šias galimybes dar reikia stipriai plėtoti, kurti naujas Lėtojo miesto krypties paslaugas, kad ta trauka išliktų. O ką anykštėnams duos „išmanusis turizmas“ kol kas mūsų bendruomenei yra paslaptis, nors pasaulinis pripažinimas, žinoma, labai gundo"

Kita paminėtina yda, jų tarpe išplatina vištgaidystė, iš vienos pusės jiems ten kur jie yra negalima turėti vaikų, o iš kitos pusės bjaurisi moterimis. Skatinamas gėdingas vyrams lengvo gyvenimo būdas, kuris brandžiai mąstantiems vyrams yra visiškai nepriimtinas, juk koks gi tikras vyras norėtų pripažinti save visišku nevykėliu? Raudonšikniai nori suvaržyti bet kokias laisves, tad norėdami žmonėms atmušti norą jomis naudotis, patys jomis begėdiškai persinaudoja. Tad nenuostabu, kad rašytoja Vanagaitė, neabejotinai pakliuvusi į raudonšiknių pinkles, kovoja dėl teisės viešai meluoti, slėpdama tai po kova dėl žodžio laisvės. Visos tokių raudonšiknių įkvėptos teisybės paieškos dengia gyliai įsišaknijusį pavydo jausmą. Raudonšikniai yra dideli bailiai ir per savo gudrumą net neskiria įžūlumo nuo drąsos. Įžūliai elgdamiesi, jie galvoja, kad taip parodo savo drąsą, o iš tikro tik savo nebaudžiamumo jausmą, jų manymu, jų galingi užtarėjai išsuks juos iš bėdos, į kokią jie bepakliūtų per savo įžūlumą...
Todėl kad gravitacinė konstanta yra tiesiog proporcinga dviejų kūnų masei(šiuo atveju žemės rutulio ir vandenyno) ir atvirkščiai proporcina atstumų tarp jų kvadratui...Kadangi vandenynas turi solidžia masę ir yra labai arti prisiglaudęs prie kontinento uolienų jis niekaip negali nugalėti žemės traukos. Tačiau išsukus žemės rutulį tam tikru greičiu, vandenynai, dėl išcentrinės jėgos poveikio ,nugalėtų planetos masės dimensinį vektorių ir tikrai atsiskirtų nuo žemės rutulio pirmieji.
Pastarasis, beje, sukelia daugiausia visuomenės nepasitenkinimo, nes visuomenė girdi tai, kas jai yra sakoma. Jei yra sakoma, kad tikslas yra sumažinti universitetų skaičių, žmonės tai ir girdi. Visgi tai yra viena iš šiuo metu pasirinktų priemonių, o priemonę skelbti vien tik kaip tikslą nėra teisinga. Svarbu yra, ne tik ką  darome, bet ir tai, kaip tai pateikiame.
Persirgta psichikos liga žmogaus išorėje, elgesyje dažniausiai nepalieka jokių pasekmių, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę, savivertę ir pasitikėjimą savimi, socialinius ryšius, santykius šeimoje ir darbe. Nedarant pastangų, dėl tokių pasikeitimų, psichologinių ir socialinių problemų lavinos ir stigmatizuojančio visuomenės požiūrio į sergančius psichikos ligomis, gilėja socialinė atskirtis, prarandami bendravimo ir kasdienos įgūdžiai. Gydymas vaistais gali susilpninti ar visiškai panaikinti ligos simptomus. Tačiau išmokyti gyventi su liga, prisitaikyti prie jos paveikto gyvenimo sukeltų iššūkių medikamentai negali. Reikalingos visai kitos priemonės ir metodai, padedantys geriau jaustis ir sėkmingiau gyventi. Būtent psichosocialinė reabilitacija ir yra tas metodas, ilgalaikis, cikliškas, planingas procesas, kurio metu, bendradarbiaujant specialistams ir pacientui, siekiama pageidaujamų pokyčių.
Postmodernioji teorija rutuliojosi įsitvirtinant naujoms informacinėms komunikacinėms ir vaizdinėms technologijoms, kurios savo ruožtu keitė ir keičia ne tik žmogaus gyvenamą aplinką, bet ir pažintinio subjekto bei pažintinio santykio supratimą. Naujųjų technologijų poveikis imtas apmąstyti jau gana seniai – išskirtiniai šiuo atžvilgiu yra Walterio Benjamino, Theodoro Adorno, Maxo Horkheimerio ir Martino Heideggerio darbai. Sparti pastarųjų dešimtmečių technologijų raida, susijusi su gyvenamojo pasaulio kompiuterizacija, internetizacija bei vadinamuoju vaizdiniu posūkiu kultūroje, moksle ir ekonomikoje iškėlė naują teorinių apmąstymų bangą, įvardijamą kaip medijų teorija ir medijų tyrimai.

    Vienas po kito žmonės kairėje klasės pusėje ėmė prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, tuomet pasisakydavo vardą, savo senosios mokyklos pavadinimą, ir kitą trivialų mėšlą, kaip hobi ar mėgstamiausią maistą. Kai kurie niurnėjo, keli gana įdomiai prisistatė, kiti pasakojo anekdotus, kurie keliais laipsniais sumažino klasės temperatūrą. Skirtingiems žmonėms prisistatant, vis artėjo ir artėjo mano eilė. Jaudinausi! Visi turėtų suprasti, kaip jaučiausi, ar ne?
Šios dienos proga kaip ir kasmet visame pasaulyje organizuojami įvairūs renginiai – diskusijos, koncertai, susitikimai, paskaitos, parodos, spaudos konferencijos. Jais siekiama didinti visuomenės informuotumą, inicijuoti atviras diskusijas visuomenės psichikos sveikatos klausimais, priminti, kad šių metų Pasaulinės psichikos sveikatos dienos tema „Vaikų ir jaunimo psichikos sveikata besikeičiančiame pasaulyje“.

Žmogus yra santykiškas asmuo, tai yra, skirtas santykiui su kitu asmeniu, kuriame būtų gerbiamas kitos lyties asmens žmogiškasis orumas, jos skirtingumas ir papildomumas. Ar daug kas šiandien tam ryžtasi? Paprasčiau gyventi kartu nesusituokus. Tai gyventi “atdaromis durimis”, per kurias bet kada, kilus rimtesniam nesutarimui, galima pasprukti. Gyvenant nesusituokus nereikia sukti galvos nei apie pagarbių santykių kūrimą, nei apie kitus dalykus, kurie sudaro meilės pagrindą. Tiesiog mėgaujamasi “meilės žaliava”, kuriai išsekus bus labai lengva nustraksėti prie kito meilės “šaltinio” pro apdairiai paliktas atdaras duris. Santuoka, kaip ir meilė, iš esmės yra valingas veiksmas, valingas abipusis vyro ir moters apsisprendimas ir todėl, galima sakyti, – brandus apsisprendimas. Tik tokioje santuokoje yra sukuriamas ir išsaugojamas pačių sutuoktinių ir jų vaikų gėris. Gal būt tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl ilgai gyvenę kartu prieš santuoką žmonės dažniau nei tie, kurie negyveno, skiriasi. Todėl, kad nemoka gyventi kitaip. Egoizmas, išsiugdyta vartotojiška nuostata (ją parodo pavydas), kuri buvo apdairiai slepiama, pakiša koją ir sutuoktinis/ė imami jau atvirai laikyti vienas kito nuosavybe. Kodėl šiandien tik ką susituokę jaunieji skuba ant tilto turėklų užkabinti spyną ir raktą išmesti į upę?  Tai jokiomis vestuvinėmis tradicijomis nepagrįstas naujai atsiradęs reiškinys. Tačiau, koks dar gali būti labiau išreiškiantis nelaisvę simbolis, nei užrakinta spyna?  
    Du po du, vyrai prieš Karlosą nučiuožė nuo dvejopų nusileidimo lynų, pritvirtintų prie sraigtasparnio. Karlosas priėjo arčiau prie atidarymo, prisimerkęs nuo besiplaikstančio vėjo, norėdamas pamatyti, kur jie nusileis. Jų sraigtasparnis metė ilgą šešėlį prieš vėlyvos dienos saulę, ir jis matė kitų kuopų vyrus ant žemės, besirikiuojančius pagal būrį. Tada atėjo jo eilė; jis išlipo po sekundės paskui Rendį, praktinio laisvo kritimo jaudulys, pasiunčiantis skrandį į krūtinę. Skrendančio dangaus susiliejimas, ir jis nutūpė, nusikabindamas nuo lyno ir skubėdamas, kur stovėjo Hirami.
Šiuo atveju kitas požiūris: pavergėjams ar užvaldytojams per daug vargo būtų išmokti visas Žemės kalbas, paprasčiau, jiems būtų kalbas sumalti ir perdaryti į vieną kalbą ir tai nėra nekaltas užsiėmimas, sujaukiami protai, primetamas vienas „teisingas“ daugumietiškas mąstymo būdas, viena „teisinga“ daugumietiška nusikalstama pasaulėžiūra, nepakanti kitokioms pasaulėžiūroms.
Tada sekė ilgametės filosofijos studijos Vilniaus pedagoginiame (dabar – Lietuvos edukologijos) ir Vilniaus universitetuose. Jaučiausi esanti savose vėžėse, tačiau netikėtai įvyko tam tikras posūkis karjeros kelyje ir susiklostė situacija, kai turėjau kone nyčiškąja prasme perkainoti daugelį savo profesinių ir akademinių vertybių. Tai buvo nors ir labai sunkus, tačiau kartu ir ne mažiau produktyvus bei prasmingas laikas, suteikęs brandos man kaip mokslininkei ir kaip asmenybei. Netrukus prof. dr. Tomas Kačerauskas pasiūlė parengti keletą akademinių kursų naujosios Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) kūrybinių industrijų specialybės, startavusios 2008 metais, studentams. Sutikau.
„Štai kodėl tais atvejais, kuomet siūloma prisidengiant liberalizmo skydu, teisių ir laisvių skydu, kuomet yra siūloma leisti moteriai elgtis laisvai su negimusiu kūdikiu, visada turime pagalvoti apie aspektą, o iš kur tie liberalizmo šūkiai, tariamo liberalizmo šūkiai, ateina. Ir dažnai gali atsitikti taip, kad atlikę gilesnę analizę pamatysime, kad tiesiog stengiamasi ugdyti tokį vienišą vartotoją, kuris didelėms kompanijoms galėtų tapti gero pelno šaltiniu. Todėl norint harmoningo žmogaus vystymosi, šeima yra neginčijama vertybė“, - sakė G. Nausėda.
Parduodu naują, nenaudotą, supakuotą Smart kortelių skaitytuvą HP ExpressCard Smart Card Reader (AJ451AA). Galiu atvežti į Kauną. Siunčiu paštu į kitus miestus. Skaitytuvas originalioje pakuotėje, neatidarytas. Tinka visiems nešiojamiems kompiuteriams, ne tik HP. Puikiai tinka VMI ir SODROS ataskaitoms pasirašyti su ATK. Yra ir kitu kompiuterinių dalių: HDD, RAM, VGA, KVM, nešiojamų kompiuterių krovikliai, įvairūs kabeliai, switchai, routeriai.
– Dažnas žmogus suglumsta viešojoje erdvėje išgirdęs naujos studijų programos arba mokslo šakos pavadinimą. Kaip jūs, būdama edukologijos mokslo atstovė, vertinate mokslą ir studijų programas reprezentuojančius keistus naujadarus? Kiek šie naujadarai yra būtini ir kiek jie atspindi dabarties gyvenimo tempą, vartojimą, vertybinius pokyčius, o kiek jie yra tiesiog mados reikalas?

. Kadangi medijų ir komunikacinių tinklų technologijoms būdingas mechaniškumas ir inžineriškumas, tai ir šioje terpėje bręstančio ar tos terpės formuojamo žmogaus vaizdinys įgauna technologinių sistemų elemento (nesvarbu, kad sąmoningo) bruožų. Inžinerinį požiūrį į žmogų, kaip į būtiną ir galimą tobulinti sudėtingą sistemą, kurioje įvairiausiais lygiais veikia energijos ir informacijos perdavimo „linijos“, ypač skatina genetinės inžinerijos diskursas
Gali pasirodyti, kad tokia tipologizacija yra judėjimas link naujo rafinuoto kolaborantų ir rezistentų ribų nutrynimo ir grįžimo prie pozicijos, kad visi buvo rezistentai arba kolaborantai. Taip nėra. Už šių trijų pozicijų yra ir ketvirtoji pozicija, kurią įkūnijo daugybės žmonių elgesys. Tai – atsiribojimo pozicija. Ją atstovavo žmonės, kurie prisitaikė taip, lyg tauta ir valstybė jiems neegzistuotų. Šią poziciją vienareikšmiškai vertinu kaip pasyvų kolaboravimą. 
. Kaip tik tai, pasak S. Lasho, keičia ir kultūros bei apskritai humanitarinių tyrimų lauko teorijų pobūdį: socialines ir kultūros teorijas išstumia medijų teorija, pati įgaudama ir tvirtindama medijinį, technologinį daiktišką pavidalą ir naikindama humanitariniuose moksluose vyravusią supratimo ir aiškinimo skirtį. Teorija reikalinga praktikai taip, kad kurtų tą praktiką. Teorijos ir tekstai jau ne reprezentuoja požiūrius, o naudojami kaip veiksmingos technologijos
Ankstesni kortelių skaitytuvai buvo brangus atsiskaitymo banko kortelėmis būdas su mokesčiais už apdorojimą, atšaukimą ir beveik visa kita, ką bankai galėjo panaudoti pelno padidinimui. Alternatyva jau seniai buvo reikalinga ir ji turėjo didinti prekybininkų, o ne banko, pelną. SumUp procentaliai apmokestina tik tas operacijas, kurias apdoroja. Jei esate mažas arba mobilusis verslas, tai reiškia, kad mūsų terminalas yra jums tinkamiausias sprendimas. SumUp išmanusis kortelių skaitytuvas bus naudingas, kad tebūsite startuolis, tačiau liks toks pat vertingas ir tuomet, kai pasieksite sėkmės viršūnę, o jūsų pelnas šoktels į aukštumas.
Unusually, the heraldry of Metalica's Skitarii is dictated by their battlefield role. Skitarii Vanguard and Rangers wear metallic armour plates and white robes with red linings. Sicarians usually wear white battle plate, forgoing red altogether. All of Metalica's Skitarii bear gunmetal prostheses and cybernetic enhancements made from the very same substance that covers the planet's surface. Its Alphas and Princeps wear metal mined from the peaks of the planet's titanium mountains. The vehicles of Metalica's War Cohorts are arrayed in the bone white of their Forge World's heraldry, though it is never long before they bear the marks of fire and destruction. Though Metalica's legions are fiercely independent from the cloying touch of Mars, the hammer and fist icon of Metalica is depicted in deep red in honour of their Martian forefathers.
2012-ųjų vasaris. Ponia, pavadinkime ją Aldona, žurnale „Būrėja“ perskaitė labai ją sudominusį reklaminį skelbimą, kad aiškiaregė gali apsaugoti nuo blogio, išsiaiškinti, kodėl nesiseka verslas, pašalinti prakeiksmus, nužiūrėjimus. Tad moteris, kartu su sūnumi ir pravėrė Alos UAB-o duris. Klientai buvo sutikti labai šiltai, pavaišinti arbata ir paprašyti papasakoti apie ištikusias bėdas. Tiesa, prieš pradedant konsultacijas – taip buvo pavadintas jų susitikimas – Ala nepamiršo parodyti kainoraščio. Jos konsultacijų valanda kainavo 400 litų (116 eurų). Motina su sūnumi užtruko keletą valandų, tad už pirmąjį vizitą sumokėjo 2000 litų (580 eurų). Tokių vizitų buvo 18, nes aiškiaregė, išklausiusi klientų pasakojimą, tvirtino tikrai galinti padėti. Ir dar pagąsdino, kad jei sūnus pagalbos nesulauks, tai jis taps invalidu, neteks kojos. Paskui bus dar baisiau – bekojis atsidurs kalėjime.
×