Mokiniams meilę savo kraštui perdavė kiekvienas mokytojas. Nesvarbu, ar jis mokė matematikos, ar fizikos, ar lietuvių kalbos. Mokytojai gerai išmanė savo dėstomus dalykus. Visi buvo patriotai. Jie taip pat mus mokė pagrindinių gyvenimo dalykų. Buvo disciplina. Ne tokia, kad tave varytų su botagu, bet visi išmokome klausyti. Jei mokytojas ar direktorius ką pasako, tai ir klausai. Mokslo dieną pradėdavome ir baigdavome malda. Šių pamokų pakako visam gyvenimui.
Tiesiog kai taip pradėsi galvoti, imsi kelti klausimą, ar tikrai verta būtų tavo sielai kentėti milijonus metų pragare. Tai yra, ar dabartinė tavo situacija tokia baisi, jog kančios milijonus metų pragare būtų vienintelis tavo išsigelbėjimas? Tada pamatysi, jog dabartinės kanačios greičiausiai yra totalus niekis, lyginant su tuo, kas gali egzistuoti, kai pati save graužtum tuos metus ištisai, būtum absoliučiai viena, ignoruojama ir nerastum jokio kelio susitaikymui su savimi, netgi pajaustum, kad esi tarsi atskirta nuo Dievo, tarsi jis tavimi šlykštisi (to, aišku, niekada nebūna, bet tau taip atrodytų taip stipriai, jog bet kokias Dievo pastangas atmuštum, o jis tavęs tikrai neverstų jo priimti, nes jis gerbia žmogaus laisvą valią).
Teigdamas pirmąją iš šių tiesų – kad mes iš prigimties esame bendruomeniškos būtybės – turiu omenyje ne tik tai, jog natūraliai siekiame kitų draugijos. Noriu pabrėžti, kad tik bendruomenėje tampame būtent tuo, kas esame, ir dėl to bendruomenė įrašyta į pačią mūsų būtį pirmiau, nei mes patys galime atlikti kokį nors pasirinkimo ar laisvės veiksmą. Tai tokia savybė, kurią vakarietiškasis liberalizmas linkęs arba pamiršti, arba jai nesuteikia pakankamo ontologinio svorio. Taigi nors svarbu tai, kad esame bendruomeniški ne tik savo valios veiksmais, bet dar svarbiau, jog mūsų iš esmės bendruomeniški valios veiksmai yra įsišakniję ir priklauso nuo mūsų pirminės ontologine prasme bendruomeniškos prigimties.

– Princetono universiteto profesorius Peteris Singeris yra pasakęs: „Internetas, kaip ir garo variklis, yra toks technologinis išradimas, kuris pakeitė pasaulį.“ Būtent skaitmenizacija ir interneto prieinamumas bet kuriam pasaulio gyventojui išryškino komunikacijos svarbą mūsų profesiniuose ir asmeniniuose gyvenimuose. Net ir tolimiausiame planetos kampelyje gyvenantis draugas ar kolega mums yra pasiekiamas vienu klavišo spustelėjimu. Internetas kiekvienam iš mūsų tarsi suteikia savotišką virtualų garsiakalbį, per kurį galime trimituoti visam pasauliui apie save ir savo darbus. Bet kuo daugiau „trimitininkų“, tuo daugiau triukšmo. Kad per tą triukšmą būtume išgirsti, savo komunikaciją turime labai gerai apgalvoti. Kieno mes norime būti išgirsti? Ką tiksliai norime jiems pasakyti? Kokias komunikacijos priemones turime pasirinkti, kad mūsų žinutė pasiektų ir paveiktų mūsų adresatą? Viena vertus, internetas mums atveria beribes komunikacijos galimybes su visu pasauliu. Kita vertus, negalima nė minutei pamiršti, kad šias galimybes turime ne tik mes, bet ir dar septyni milijardai pasaulio gyventojų. Septyni milijardai – didžiulė konkurencija, kuri apie komunikaciją mus verčia mąstyti kaip niekada daug ir kaip niekada strategiškai.

Vėliau medikai nustatė, jog merginai tą pavasarį paprasčiausiai trūko vitaminų, ji buvo pervargusi nuo mokslų, nuo ruošimosi brandos egzaminams. Ta „liga“ jos mamai kainavo didžiulius pinigus. Nuo 2003 metų gegužės iki gruodžio ji būrėjai sumokėjo 47 000 JAV dolerių. Kaip rašė Jaroslavlio laikraštis „Šiaurės kraštas“, nukentėjusioji moteriškė tik per 5 metus išsimokėjo skolas.
Tuomet nukentėjusioji parašė pareiškimą policijai. Visą tą laiką mergaitė buvo pas A. Naruševičienę. Pastaroji merginos neišleido reikalaudama, kad motina atsiimtų pareiškimą iš policijos. Kartą mergaitė, kuri jau buvo tapusi kaip ir įkaite, sugebėjo paskambinti motinai ir pranešti, kad kitą dieną jos su Ala ruošiasi eiti į prekybos centrą  „Kosmosas“ pirkti naujų rūbų. Motina kartu su drauge sugebėjo pasislėpti prekybos centro tualete ir padėjo dukrai pabėgti pro tualeto langą. Po to dukrą paslėpė pas pažįstamą šventiką.
V. V.: Iš tiesų, kūrybingumas šiuo metu – viena populiariausių bet kurio diskurso sąvokų. Tačiau šis populiarumo medalis turi dvi puses. Kaip teisingai pastebėjote, dažnai kūrybingumas laikomas panacėja visiems negalavimams gydyti. Visgi kūrybingumo nederėtų pervertinti – ilgaamžė žmonijos patirtis rodo, kad nėra panacėjų nuo visų ligų, o perspaustas vadinamųjų panacėjų vartojimas gali sukelti priešnuodžių poreikį. Dar mano vaikystės laikais tėvų, giminaičių ir jų artimų draugų rate sklido gandai apie stebuklingą vaistą nuo visų ligų – Mumijo. Mes, vaikai, netgi įsivaizdavome, kad jie gaminami iš sutrintų Egipto mumijų miltelių ir turbūt dėl to turi specialių gydomųjų galių. Ir ką – praūžus Mumijo bumui, ligų pasaulyje nesumažėjo. Paimkime pavyzdį iš Lietuvos socialinės tikrovės. Dar prieš keliolika metų vienas populiariausių žodžių Lietuvoje buvo vadyba. Atrodė, reikia paruošti labai daug gerų vadybininkų, ir visos Lietuvos problemos bus išspręstos. Net ir mokslas suklestėsiąs, kai jam ims diriguoti vadybininkai, nes mokslininkai ir tyrėjai patys gi nesuvokia ką tirti, su kuo eksperimentuoti. Ir dabar turime daugybę vadybos programų Lietuvos universitetuose ir kolegijose ir nemažą kiekį bedarbių absolventų. Kita vertus, kūrybingumo nedera nuvertinti. Globaliame ir greitai kintančiame pasaulyje tai vienas būdų tinkamai reaguoti, įvertinti ir suvaldyti minėtus pokyčius. Juk pačia plačiausia prasme, kūrybingumas – tai efektyvus savo kūrybinio ir protinio potencialo išnaudojimas, ieškant naujų, originalių ir operatyvių būdų aktualioms problemoms spręsti, naujiems produktams, paslaugoms, metodikoms, technologijoms, teorijoms ir t.t. kurti. Ne veltui žymus kūrybinių industrijų tyrinėtojas R. Florida knygoje “Kūrybinės klasės iškilimas” (beje, puikiai išverstoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektorės J. Barevičiūtės) didžiausius XX a. mokslinius, technologinius, ekonominius, socialinius ir pan. pasiekimus ir permainas sieja būtent su kūrybingumo įsitvirtinimu. Beje, kūrybinei klasei priskiriami ne tik dailininkai, kompozitoriai, architektai ir panašiai, bet ir kitos profesijos, kuriose lemiamas vaidmuo tenka protiniam darbui. Taigi pabrėžiama kūrybingumo ir intelektinio potencialo išnaudojimo sąsaja. Visgi būtina pastebėti, kad kūrybingumas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga aktualioms problemoms spręsti. Čia, be kūrybingumo, reikalingos žinios ir kompetencijos, tinkamai parinkta vykdytojų komanda, efektyvi ir tinkama komunikacija, visa eilė individualių savybių: atkaklumas, lankstumas, kritiškumas ir t.t. Taigi kūrybingumas be minėtų komponentų tėra geri norai, kuriems nebūtinai lemta būti išpildytiems. Tai tarsi Mumijo, vartojamas be ar net vietoj maisto ir gėrimo.
*nes patys raudonšikniai bijo vienoje vietoje ilgiau užsibūti. Paprastai, jie stengiasi savas aukas užvaikyti, neleisti miegoti. Užvaikyti žmonės lengviau pasiduoda svetimai įtaigai bei valiai. Tai Vytauto su švytuokle, greičiausiai, kol kas neliečia, taip ir toliau vertėtų laikytis saugaus atstumo ir kuo mažiau su jais bendrauti. Jų aukos „atostogauja“ tramdyklose ar protinę-dvasinę negalę turinčių žmonių gydyklose.
– Naująją savo tapybos parodą pavadinau „Implikacijomis“. Implikacija šiame paveikslų cikle – tai formaliai neišreikštas vaizdų ryšys. Objektų atvaizdai jungiami į simbolines prasmes, ieškoma loginio ryšio, tvyrančio tarp jų. Ryšiai organizuojami pasitelkiant simbolius bei jų jungtis į kodus. Jie atpažįstami ir savaip interpretuojami. Tad mano paveikslų turinys kviečia komunikuoti. Objektai tarytum talpina savyje informaciją. Esu įsitikinusi, kad stebint paveikslus galima kurti savus naratyvus. Implikacija vyksta tarp vaizduojamų objektų pavidalų nešamos žinutės ir santykio tarp jų  (objektų) ar jų buvimo kontekste bei vaizdavimo pobūdžio.
    Džil užsimerkė, galvodama apie grįžtantį sapną, apie tai, ką jis reiškė. Tai tobulai atitiko tikrąją įvykių grandinę, išskyrus pabaigą — Bradas Vikersas, S.T.A.R.S. Alfos pilotas, išmetė kažką iš sraigtasparnio, granatsvaidį, ir Chrisas susprogdino Tironą, kol jis artėjo prie jos. Jie visi paspruko laiku... bet tam tikra prasme, tai neturėjo reikšmės. Turint galvoje viską, ką jie sugebėjo nuveikti nuo to laiko, jie galėjo ir mirti.

V.V.: Iš tiesų, apie filosofiją esama pačių įvairiausių ir prieštaringiausių nuomonių. Visgi filosofiją galime drąsiai vadinti mokslų motina. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Vakarų filosofija gimė antikinėje Graikijoje kaip universalus mokslas, apimantis iš esmės visą tuometinį teorinį žinojimą. Kitaip sakant, jos įsčiose vystėsi visi kiti mokslai, kurie amžių eigoje nuo jos atsiskyrė, įgydami specializuotų mokslų statusą. Pačios filosofijos sampratos toje amžių eigoje taip pat keitėsi. Jei pradžioje filosofija buvo labiau orientuota į fizinio pasaulio (gamtos) pradų paieškas, tai pastarųjų amžių filosofiją labiau domina žmogaus individuali ir socialinė egzistencija, santykis su technika, technologijomis, medijomis; individų komunikacijos ir susikalbėjimo galimybės ir t.t. Bet ir šiuolaikinėje intelektinėje erdvėje nėra vienos visiems privalomos filosofijos sampratos. Kita vertus, daugiau ar mažiau sutariama, kad filosofija – tai bandymas argumentuotai atsakyti į pamatinius klausimus apie žmogų, jo vietą pasaulyje ir visuomenėje, žmogaus ir visuomenės egzistavimo prasmę ir pan. Tuos klausimus bent kartą gyvenime sau užduoda bet kuris žmogus: kas yra tiesa, gėris, grožis, tikroji egzistencija, autentiška gyvenimo prasmė ir pan. Ieškodamas savo atsakymų į šiuos klausimus, jis gali drąsiai semti iš amžių išbandymus atlaikiusio filosofijos lobyno. Tad ir šiuolaikiniame pasaulyje filosofija yra geras patarėjas pamatinių amžinųjų klausimų atžvilgiu. Aišku, kiekvienoje epochoje iškyla naujų aktualių klausimų ir problemų, tačiau visi jie anksčiau ar vėliau patenka filosofijos domėn. Štai XX a. itin aktualus žmogaus ir medijų santykio klausimas davė pradžią naujai filosofijos šakai – medijų filosofijai. Tame pačiame amžiuje atsirado kino filosofija ir t.t. Kita vertus, nors kiekviena epocha pateikia filosofijai vis naujų aktualių temų ir klausimų, pamatinės filosofijos temos iš esmės išlieka tos pačios: būtis, tiesa, gėris, grožis, prasmė ir t.t. Keičiasi šių temų nagrinėjimo kalbos ir kiti kontekstai, bet pačios temos neužleidžia savo pozicijų filosofiniuose „topuose“.

180 000 gyventojų turinčiame Žešuvo mieste pietryčių Lenkijoje žygį už gyvybę organizavo žinomas gydytojas Bogdanas Chazanas, praradęs darbą ligoninėje dėl savo gyvybę ginančių nuostatų. „Tai, ko siekiame, yra ne tik abortų draudimas, bet kartu ir visiška gyvybės apsauga“, - teigė B. Chazanas, pridūręs, kad šiuo metu parlamente svarstomas abortų draudimas buvo inicijuotas ne Bažnyčios ir ne Vyriausybės, o šalies piliečių. 
- Mano atminty Anykščiuose beveik neatpažįstamai pasikeitė du dalykai: Šventoji ir... anykštėnų požiūris į knygą. Tai sakau be jokios patetikos, nes upė teka pro mano langus, o knyga daugelį metų buvo Anykščių simbolis. Deja, per pastaruosius dešimtmečius knygos statusas netgi literatūros klasikų lopšyje apsivertė aukštyn kojom. Manau, jog dėl to kaltas ne tik pašėlusiai putojantis laikas, civilizacijos įnoriai, bet ir mes patys, per anksti susitaikę, per greitai nušokavę nežinia kur, nežinia pas ką. Ar ne metas tarti „stop“?
Pjautuvine anemija nulemia taskines genu mutacijos, kuomet, vienam nukleotidui pasikeitus vietoj glutamino rugsties inesamas valinas. Del to pakinta hemoglobino fizikochemines savybes. Jis tampa maziau tirpus, agreguojasi, sudaro skaidulas. Eritrocitai tampa pjautuvo formos, surisa mazai O2, uzstringa kraujo induose. Sutrinka audiniu aprupinimas krauju (ir deguonimi), vystosi mazakraujyste. Genas 11p. Budingas nevisiskas dominavimas. Heterozigotuose aptinkamas ir normalus ir patogeninis hemaglobinas. Eritrocitai igyja pjautuvo forma pateke i aplinka, kurioje mazai deguonies. Jei salygos normalios, heterozigotai neserga. Homozigotu visi eritrocitai pjautuvo formos, jie mirsta iki 2-5 metu. Toks letalinis genas teoriskai turetu buti eliminuotas is populiacijos naturaliaja atranka. Taciau Afrikoje heterozigotu yra apie 20-40%. Pakitusi HbS grandine daro zmogu atsparesini maliarijai. Kai maliarinis plazmodijus patenka i eritrocita, sis tampa pjautuviskas, plazmodijus zuva. Taip islaikomas subalansuotas polimorfizmas, kai egzistuoja ir toks, ir toks hemoglobinas.  
    Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl žingsniavau daug greičiau ir galbūt todėl buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti dešimčia minučių anksčiau, bet, kaip visi žinote, geriausiai miegama prieš pat atsikeliant. Nenorėjau atsisakyti brangių 10 minučių, todėl susitaikiau su mintimi, jog teks kartoti šią rytinę mankštą dar trejus metus. Tikra depresija.
Zmogaus genu klonavimas: zmogaus genai klonuojami norint defektyvu gena pakeisti normaliu. Yra 4 genu klonavimo budai. 1) tiesiogine genu sinteze. Genas sintetinamas cheminiais metodais. Is pradziu gautos nedideles atkapeles, po to sujungtos. Genas bus neveiklus jei nesusintetinamos geno reguliacines sekos. 2) isskyrimas transdukcijos budu. Tam panaudojami virusai kurie atlieka specifine DNR transdukcija (prisitvirtina specifineje vietoje). Sis metodas ribotas nes sunku rasti tinkamus virusus. 3) biologine geno sinteze panaudojant fermenta atvirkstine transkriptaze. Sis fermentas pagal RNR sintezuoja DNR grandi. Taip pirmiausiai buvo gautas zmogaus hemoglobino genas. 4) dirbtinis hibridiniu molekuliu gavimas. Hibridines DNR molekules gaunamos sujungiant dvieju virusu grandis i viena. Segmentai sujungiami lipniais galais. DNR transferaze sujungia dvi grandines i viena. Veliau DNR fragmentams sujungti panaudojami fermentai restriktazes. Sie fermentai atpazysta specifines DNR sritis – polindromines sritis. Sios sritys skaitomos vienodai abiem kryptim. Ikirpus vietas gaunami du nesimetriniai bet komplementiniai galai. Tada galima sujungti fragmentus. Taip galima gauti kokia nori DNR molekule, koki nori gena.   
– Prieš dešimtmetį beveik nebuvo įmanoma išgirsti diskutuojant apie sporto industriją kaip apie labai rimtą studijų lauką. Šiandien sporto industrija yra labai svarbi net valstybei pozicionuojant save tarptautinėje erdvėje. Tad kas iš tikrųjų yra sporto industrija, ką ji apima? Kuo ji ypatinga ir svarbi? Juk sporto industrija siejama su komunikacija, o tai jau lemia papildomą neaiškumą.
Taigi naujieji burtininkai – ekonomikos ekspertai iš užsienio ir jiems antrinantys vietiniai „laisvosios rinkos“ skleidėjai – skelbė tai, ką ir norėjo išgirsti materializmo persmelkta posovietinio žmogaus sąmonė. Tačiau šiuose procesuose ne mažiau svarbus buvo ir „teisingos“ naujosios kalbos diegimas. Taip sovietinę (auto)cenzūrą keitė „politkorektiškumas“, „kombinavimą“ – „europinių lėšų įsisavinimas“, „plačiąsias dirbančiųjų mases“ – „žmogiškieji ištekliai“ ir t. t.
Atsisakius universitetų finansavimo, kuris priklauso nuo priimtų studentų skaičiaus, universitetai būtų linkę daugiau bendradarbiauti, užuot konkuravę. Universitetai stengtųsi pritraukti tik geriausius studentus, nes nebūtų prasmės priimti daugiau, nei numatyta. Atlyginimų padidinimas leistų lengviau pritraukti stiprų jaunimą rinktis doktorantūros studijas ir likti dirbti universitete. Dėstytojai galėtų dirbti vienoje institucijoje, nesibaimindami dėl šeimos išlaikymo ir daugiau laiko skirdami mokslinei veiklai.
Norėčiau išsamiau paaiškinti, ką reiškia bendrasis gėris, susitelkdamas į tai, ką vadinu „integraliu bendruoju gėriu“, tai yra bendruoju gėriu absoliučiąja prasme. Tiek, kiek ir šeima, ir pilietinė visuomenė yra žmonių bendruomenės, tiek abi jos yra „bendrieji gėriai“, nors ir skirtingo pobūdžio. Mano pateikiama integrali bendrojo gėrio prasmė tiesiogiai taikytina šeimai, bet taip pat analogiškai tinka ir pilietinei visuomenei.
    Bet p. Lungė pagaliau sugraibė kontūrus, duomenis apie Johaną, Prahoje. Johano egzistencija buvo įrodyta, bet kur monstras gimė, ir kur jis keliavo...? Aš ėmiau laisvai spekuliuoti. Tuo metu aš nusprendžiau išsiaiškinti šiuos reikalus, kai aplankiau Čekijos Respubliką. Ir, kaip paaiškinsiu vėliau, ši pasakų knyga ir jos autorius, Emilis Šėbe, buvo pačiame šios bylos centre...
The Praetorians represented the most elite troops to be found amongst the Skitarii. They were super-enhanced humans augmented by a wide array of cybernetics and integrated heavy weapons. However, many old Imperial sources also suggest that Praetorians are instead an elite Skitarii type similar to Imperial Guard Storm Trooper units, but possessed of advanced bionic augmentations, putting them somewhere in combat effectiveness and elite status between Storm Troopers and Space Marines. Some Praetorians are in fact a form of Combat Servitors, rather than living, cybernetic humans. They move on tank treads and are armed with powerful heavy weaponry, such as Plasma Cannons. All of these different variations of the Praetorian Skitarii are completely plausible, and based on the preferences of the Mechanicus Magi who build them.
Turbūt ne vienam galėjo kilti klausimas, kas yra tas atminties kortelių skaitytuvas ir kam jis reikalingas. Atsakymas labai paprastas – tai yra įrenginys, kuris leidžia nuskaityti (dažniausiai – ir įrašyti) duomenis bei informaciją iš įvairiems įrenginiams skirtų kortelių. Tai gali būti mobilieji telefonai, skaitmeniniai fotoaparatai, GPS navigacija ir t.t.
Na rezultato liko laukti visai neilgai. Ir neaišku jis bus ar ne. Ir ar judama tinkama linkme ar ne. Taip iš šono kitų žmonių mirties datos žinojimas atrodo gan keistai. Bet ta data neišvengiamai egzistuoja. To mes norim ar nenorim. Iš kitos pusės nemanau kad kas nors iš landsberių skaito šį puslapį ir kažkaip sužinojo ką rašau. Delfyje taip pat parašiau bet tokioje vietoje kur niekas jau neužsuka. O parašius ne vietoje toks komentaras akimirksniu ištrinamas. Cenzūra veikia labiau nei sovietmečiu. :) Nors toks komentaras nepažeidžia jokių įstatymų. Spėliot galima ką tik nori. Ana pusė pasirodo taip pat neleistų skelbti pvz Noreikos, Povilaičio, Juršėno ir panašių žmonių mirties datos. Mirties datą galima skelbti tik stipriai pažeidinėjusių kitų žmonių laisvą valią. Na problema su Anglijos karališkos šeimos mirties datomis jau grynai dėl mano paties saugumo. Dėl savęs galiu žinoti bet skelbti labai nepatartina. Anglų saugumas garantuotai padės į vietą nes per daug žinantis žmogus jiems tragedija. Net ir galvoju kad dėl šitos saugumo vietos visumoje ar tikrai įvyks taip kaip saku. Būtent čia man didesnė rizika nei kokie pinigai. Na bet "iš išorės" matyti geriau. Bent aš visam šitam reikale neturiu jokių tikslų. Visumoje žmonėms gal ir reikėtų žinoti kad kažkas anapus visai realiai yra ir tai ne religijų piešiamas variantas. Ir jei žmonės vis dėl to ryžtųsi sunaikinti šį pasaulį tai jiems garantuotai nebus leista. Nuo 2012 antros pusės nėra tų kurie minta iš karuose žmonių patiriamų kančių energija. Bet tai galioja tik Lietuvai, Baltarusijai, Rusijai. Kiti gyvena ir kvailėja kaip tik nori. Jei jiems patinka kapoja vieni kitiems galvas tegul kapoja. Tame kapojime jokios prasmės bet laisva valia neapribota. :)
Pastarasis, beje, sukelia daugiausia visuomenės nepasitenkinimo, nes visuomenė girdi tai, kas jai yra sakoma. Jei yra sakoma, kad tikslas yra sumažinti universitetų skaičių, žmonės tai ir girdi. Visgi tai yra viena iš šiuo metu pasirinktų priemonių, o priemonę skelbti vien tik kaip tikslą nėra teisinga. Svarbu yra, ne tik ką  darome, bet ir tai, kaip tai pateikiame.
Na taip darbo pavasarį netrūksta,bandau paleisti ssulės kolektorių vasaros sezonui,bet automatika kaprizinasi,nenori karšto vandens slėgio padidinti,leidžia elektromotoro salnikas nesuspaudžia karšto vandens iki reikiamo lygio.jau trečia diena vargstu, nes nėra tokio pirkti naujo.Pats kolektorius efektyviai paima energiją iš saulės,per diena vanduo sušyla iki 70 laipsnių šilumos.lieka tik jo transportavimo iki krano problema,- šaltas vanduo išeina iki 10 atm. slegiu o karštas vos 0,3 atm. todėl sunku bus sureguliuoti maišytuve.Jei veiktų kompensacinis momentinis siurblys iš ten ir karštas išeitų mažiausiai 3 atm. slėgiu.
Kortelių skaitytuve įtaisyti saugos jutikliai siekiant skaitytuvą apsaugoti nuo bandymų juo manipuliuoti ar jį suklastoti. Todėl su kortelių skaitytuvu visada elkitės itin atsargiai. Niekada įrenginio nenaudokite per jėgą arba stipriai spausdami (taip pat saugokite, kad nenukristų ant grindų, nedaužykite į stalą), kad neįsijungtų automatinis saugos užraktas. Užraktą suaktyvinus, kortelių skaitytuvas blokuojamas visam laikui ir jo nebegalima naudoti.

Prof. dr. Vytis Valatka (g. 1972) yra humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras. 1994 m. Vilniaus universitete įgijo filosofijos bakalauro, o 1996 m. – magistro laipsnį. 2001 m. tuometiniame Lietuvos mokslų akademijos filosofijos ir sociologijos institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) apgynė disertaciją tema “Scholastinė logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje” ir gavo humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį. Dirbo Lietuvos kultūros tyrimų institute, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Kazimiero Simonavičiau univesitete docento, profesoriaus, katedros vedėjo ir kt. pareigose Šiuo metu Prof. dr. V. Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto mokslo prodekanas ir Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius bei tarptautinio mokslinio žurnalo “Logos”, referuojamo prestižinėje duomenų bazėje Clarivate Analytics “Web of Science”, redakcinės kolegijos narys. 2010 m. prof. dr. V. Valatka tapo šio žurnalo P. Dovydaičio premijos, skiriamos geriausiam metų autoriui, laureatu. Profesorius taip pat yra virš 50 mokslinių ir mokslo bei kultūros populiarinimo straipsnių autorius, Lietuvos mokslo tarybos duomenų bazės “Lituanistika” ekspertas, Tarptautinės teisės ir socialinės filosofijos IVR Lietuvos sekcijos narys, edukacinio portalo www.arche.lt steigėjas ir vyr. redaktorius. Profesorius laisvalaikiu gieda grigališkąjį choralą, verčia lotyniškąsias giesmes, rašo eilėraščius, žaidžia krepšinį.


pagal sitos mano teorijos gabaliuka galima sugalvoti, kad tos butybes, gyvenancios toje dirbtinoje virtualybeje gales nejausti isorinio laiko. jie gyvens savo laike, kuri mes galesime uzduoti pakeisdami \"proco\" greiti, a.k.a. kvantinio kompiuterio pagristo fraktalinio informacijos perdavimo principo. beje, tas neigalus zymus moxlininkas vysto tokia teorema, bet jis i tai ziuri is kito tasko - kgalimybe keliauti laike t.y. jis allignins[tingiu verst] tuos erdves worm holes\'us taip, kad susidarytu tam tikras koridorius, per kuri mes galim keliaut. ...........tingiu aiskint kaip tai susiet su mano kompiuterio modeliu, bet principas aiskus

Ruošiantis šiai parodai nesiekiau ką nors įrodyti. Tiesiog kūriau. Stebėjau pasaulį, gyvenau ir tapiau. Todėl ir temų atsirado daug. Neplėtojau vienos temos, kaip galbūt būčiau pasielgusi kitu, projektinės parodos atveju. Esu dėkinga dailininkų sąjungai, „Arkos“ galerijai, kurios man sudarė sąlygas demonstruoti savo kūrinius. Mano parodą bus galima aplankyti iki sausio  20 d. LDS galerijoje „Arka“, Vilniuje. Balandžio mėnesį planuoju ją visą perkelti į Šiaulių universiteto Dailės galeriją.

Poeto Just.Marcinkevičiaus puolimas, jo vaidmens lietuvių tautai menkinimas ir juodinimas buvo svarstomas nūdienės europeizacijos ir sovietinės praeities vertinimo lauke. Lietuvos edukologijos universiteto daktaras filosofas Laisvūnas Šopauskas išskyrė tris principines sovietmečio koncepcijas. Tai - standartinis požiūris į sovietmetį, kurį jis vadina „pavergtos tautos pasakojimu“, ir du alternatyvūs požiūriai: „visi - patriotai“ ir „visi - kolaborantai“. Pastarojo autorystė priskirtina saujelei intelektualų, tarp kurių daugiausiai reiškėsi Nerija Putinaitė, kurios straipsniai pagal griežtus moksliniams tekstams keliamus kriterijus, anot L.Šopausko, priskirtini ne mokslo, bet šarlatanizmo sričiai. „Ji (N.Putinaitė - red. past.), - kalbėjo L.Šopauskas, - dekonstruoja Just.Marcinkevičiaus dramų turinį ir poveikį. Anot jos, neatsitiktinai Marcinkevičiaus dramos buvo tokios populiarios sovietmečiu - jose atsispindįs ir meniškai įprasmintas tapatybės kompromisas... Išeina, kad ne meilės Tėvynei žinią skleidė Marcinkevičiaus dramos (taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio), bet mokė kompromiso ir vertybinio susidvejinimo, o sovietžmogiai tų dalykų iš Marcinkevičiaus ir mokėsi.“


Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus toliau tęsia pokalbius su žinomais Lietuvos menininkais. Šį kartą kviečiame skaityti jo parengtą straipsnį-interviu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto docente tapytoja Meda Norbutaite. Dailininkė yra kilusi iš Šiaulių, kur ji baigė dailės bakalauro ir magistrantūros studijas.

Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas savo publikuotus straipsnius ir juos grupuodamas bei guldydamas savo kritinių tekstų archyve (www.culture.venckus.eu) pastebėjau jog gausiai remdamasis filosofijos lobynais aš dažniausiai rašau apie tapybą ir formuoju savotišką filosofiją, kurios centre yra tapybos kūriniai. Pamaniau, kad ateityje derėtų parašyti knygą, kurią pavadinčiau tapybos filosofija.
Tik nesumanyk ko nors paviešinti nes ir taip trukdžių mums užtenka.No šiol viska darysime slaptai ir paviešinsime tik tuomet kai gausime kokius nors rezultatus, o iki tol teks apsišarvoti kantrybe.O rezultatus gauti yra labai nelengva,kai tenka grumtis su anoniminiais priešininkais kurie stengiasi trukdyti kiekviename žingsnyje netgi bandant pasidaryti Rentgenu inplantų nuotraukas galvoje.
Man kūryboje labai svarbus netikėtumo momentas. Pradėdama kiekvieną naują kūrinį, visada užsibrėžiu sau tikslą – atskleisti paslaptį. Kartais ta paslaptis gali būti vieša, pavyzdžiui, imigrančių patiriami iššūkiai lietuvių visuomenėje – lyg ir visiems akivaizdūs, bet kartu visų aktyviai ignoruojami. O kartais tai – skaudi, giliai mano herojų širdyse slepiama tiesa, kurios pripažinimas ir paviešinimas gali išlaisvinti ir juos pačius, ir visus kitus, kurie panašią tiesą slepia ne tik nuo pašalinių, bet ir nuo savo pačių akių.

Tai rusai sužinoję kad mane įskundė Pajeda prieš išvažiuodami dembelio naktį prieš tai iškėlė jos lova iš antro aukšto ir išmetė kartu su juo pro kazarmo langa į esfaltuotą aikštę. O mane prieš tai nuvarė budėti į automobilių parka už kelių kilometrų nuo tos vietos,kad turėčiau pilna alibi. Vat tau ir Rusai, vat tau ir Tautiečiai pasiruošę mane partduoti už 10 dienų atostogų...
Mokslininkas stažavosi ir kėlė kvalifikaciją užsienio universitetuose ir įmonėse Švedijoje, Kinijoje, Maltoje, Turkijoje, Portugalijoje, Italijoje, Lenkijoje, Čekijoje, etc. Prof. dr. S Dadelo taip pat parengė autorinių ir kolektyvinių mokslo darbų, kurių galima suskaičiuoti daugiau nei 70. Lietuvoje išleido tris mokomuosius leidinius ir vieną vadovėlį, užsienyje – vieną monografiją. Yra dviejų JAV ir keturių Lenkijos mokslo žurnalų redkolegijų bei kelių tarptautinių mokslininkų organizacijų narys.
Šie pasiekimai kėlė pabaltijiečių tautinę savivoką ir nacionalinio pasididžiavimo jausmus, stiprino kultūrininkų moralinį autoritetą visuomenėje, tuo pačiu, sistemai nusilpus, klojo pagrindus ieškoti alternatyvių tautos ir valstybės raidos kelių, kurie galiausiai atvedė į Nepriklausomybę. Deja, visapusiškai ir be emocijų neapmąstę tuomet gyvenusių kultūros žmonių indėlio sovietizacijos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo bei kūrimo procesuose, jų sukurtų kultūros reiškinių ir produktų vertės, šiandien trumparegiškai skubame dalies jų atsikratyti kaip esą grynai sovietinių ar nereikšmingų... (nors ir ne vienintelis, čia galėtų kaip pavyzdys pasitarnauti tuomet suprojektuoti autoriniai visuomeniniai pastatai, kurie šiandien intensyviai griaunami arba neatpažįstamai perstatomi...).

4. Reakcijos tirpalas vėl pakaitinamas, kad DNR grandinės atšoktų viena nuo kitos. Gaunamas tirpalas, panašus į turėtą pirmąjame metodo žingsnyje, tačiau viengrandžių DNR fragmentų jau yra daugiau (prie anksčiau buvusių prisideda naujai susintetinti). Galima tęsti antrą ir po jo sekančius algoritmo žingsnius, kiekvieną kartą kaupiant vis daugiau DNR:


Nors ir Žemė patyrė ilgą nežemiškų tautų apsilankymo istoriją, dabartinė situacija liudija, jog Žemės gyventojai kenčia nuo globalios nežemiškos kilmės intervencijos į jų gyvenimą. Ši strategija remiasi apgavyste ir manipuliacija, o jos galutinis tikslas – žmonijos kontrolė, kuri atims iš žmogaus laisvę ir apsisprendimo teisę. Būtent dabar yra tas metas, kuomet teisė ir pareiga pasipriešinti nežemiškai intervencijai, paskelbti ir apginti mūsų suverenitetą, mūsų laisvę ir nepriklausomybę nuo visų nežemiškų jėgų tampa šventa.
Remiantis tokiais atskaitos taškais galima gana tiksliai lokalizuoti ir poeto Justino Marcinkevičiaus vietą ir vaidmenį okupuotoje Lietuvoje. Pagal pateiktą tipologiją, jis priskirtinas trečiajai, tautos ir valstybės rodytojų, grupei. Toks vertinimas yra moraliai sąžiningas ir objektyvus, nes žmogus, daręs kompromisus su sąžine ir pats negali būti vadinamas tautos sąžine. Tačiau kita vertus – ir tai svarbiausias dalykas – būtina įsisąmoninti, koks sudėtingas yra ryšys tarp moralinės ir politinės pozicijos. Sąlygomis, kokiomis gyveno Lietuva, radikaliai morali pozicija buvo nepaprastai garbinga, tačiau politiškai minimaliai veiksminga. Politinis poveikis buvo iš tiesų įmanomas tik išeinant į viešąją erdvę moralinių kompromisų ir nuolaidų sąskaita. 
Man taip pat labai patinka Travis Wallo – nuostabi ir jautri, gilia mintimi grįsta choreografė. Mane taip pat įkvėpė ir motyvavo choreografas iš Latvijos Agris Danilevičs. Jo šokių studijoje visada labai jauki atmosfera, teikianti daug jėgų. Prisimenu, kai improvizavome visą naktį, nors gerokai anksčiau jau buvome laisvi nuo darbo ir galėjome atsiduoti poilsiui. Turiu paminėti, kad A. Danilevičs mokinys buvo priimtas į geriausią šokių mokyklą, o tai ir yra choreografo talento ir profesionalumo įrodymas.
Ruošiantis šiai parodai nesiekiau ką nors įrodyti. Tiesiog kūriau. Stebėjau pasaulį, gyvenau ir tapiau. Todėl ir temų atsirado daug. Neplėtojau vienos temos, kaip galbūt būčiau pasielgusi kitu, projektinės parodos atveju. Esu dėkinga dailininkų sąjungai, „Arkos“ galerijai, kurios man sudarė sąlygas demonstruoti savo kūrinius. Mano parodą bus galima aplankyti iki sausio  20 d. LDS galerijoje „Arka“, Vilniuje. Balandžio mėnesį planuoju ją visą perkelti į Šiaulių universiteto Dailės galeriją.
Antroji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija buvo suformuluota jaunų intelektualų, susitelkusių aplink žurnalą Naujasis Židinys-Aidai. Svarbiausius koncepciją pristatančius tekstus parašė daktarė Nerija Putinaitė, o koncepcijos įkvėpėju, remdamiesi pačios Putinaitės teiginiais (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga. Vilnius. 2007, p. 15; Putinaitė N. Nugenėta pušis. Vilnius. 2015, p. 10), turbūt turėtume laikyti šio sambūrio neformalų lyderį Vytautą Ališauską. Koncepcijos šalininkams taip pat priskirtini Nerijus Šepetys, Paulius Subačius, Mantas Adomėnas, Rimantas Kmita, Vaidotas Žukas, Laurynas Peluritis, Arūnas Streikus, Bernardas Gailius, Virgis Valentinavičius.

Jei reikėtų autorės praktikuojamą žanrą charakterizuoti tiksliau, tinkamiausias išsireiškimas, turbūt, būtų „intelektualioji propaganda“ (daugiau apie intelektualiąją propagandą žr. ČIA). Autorė nesivaržo griebtis iš esmės jokių intelektualinių gudrybių ir suktybių, idant primestų skaitytojui iš liberaliosios ideologijos kylančias pažiūras (daugiau žr. ČIA). Tai, kad susiduriame ne su bandymu aiškintis tiesą, o būtent su propaganda, atskleidžia taip pat ir reakcijos į kritiką. Taiklų ir argumentuotą VytautoRubavičiaus straipsnį, ir pati Putinaitė, ir jos gerbėjų ratelis pasitiko kapų tyla. „Nepastebėti“ liko filosofėssofistiką analizavęs straipsnis bei neperseniausiai paskelbtas VytautoVyšniausko straipsnis, atskleidęs pritemptą Marcinkevičiaus kūrybos interpretaciją. Beveik nekelia abejonių, kad panašiai atsitiks ir su šiuo tekstu. Tai suprantama, nes diskusiją su oponentais vertina mokslininkai, siekiantys išsiaiškinti tiesą, tuo tarpu propagandistams tikra diskusija tėra kebli situacija, kurioje galima pernelyg apsinuoginti; propagandistai tikros diskusijos vengia ir imituoja ją pasišnekučiavimuose su bendraminčiais.
Siaip, aisku, negerai visa ta chemija, bet kad kito pasirinkimo neturiu. Spirale - as dar negimdziusi, naturalus metodas - tikrai zinau, kad neuztektu kantrybes ir dar pastoviai jaudinciausi, ar nesuklydau, zvakutes, kremai - nepakankamas efektyvumas, prezervatyvas - ir man nepatinka, ir vyras skundziasi, kad tada nieko nejaucia, nors ir pats ploniausias jis butu. Taip kad bent jau man kontraceptikai kol kas optimaliausias variantas.
Totipotencines (kamienines) lasteles: tai yra dar ne diferencijuotos lasteles, galincios issivystyti i bet kokia diferencijuota organizmo (zmogaus) lastele. Spermatazoidui apvaisinus kiausialaste susidaro totipotentine lastele, kuri dalijasi formuodama daugiau totipotentiniu lasteliu. Sios lasteles pradeda diferencijuotis po mazdaug 4 dienu.       
Edvardso sindromas: 18 chromosomos trisomija. Kariotipas 47, XX (XY) +18. Tiriamas citogenetiniu metodu. 75% ligoniu – mergaites, nes 47, XY+18 maziau gyvybingi. ♂ embrionai greiciau abortuoja. Sergantys mirsta pirmai gyvenimo metais. Gimsta dazniausiai vyresnems motinoms. Pasireiskia psichomotorines raidos sutrikimai, maza mase, skeleto, veido anomalijos, sirdies ydos. Apie 50% mirsta pirma savaite. Galima bandyti chirurgiskai taisyti vidaus organu anomalijas.
Lietuva nėra jokia išimtis. Požiūris į sovietinę praeitį yra tiek svarbus pasaulėžiūros aspektas, jog pagal teigiamą ar neigiamą jos vertinimą galima daugpasakyti apie asmenų ir socialinių grupių rinkiminį elgesį: sociologiniai tyrimai atskleidžia tamprią teigiamo sovietmečio vertinimo koreliaciją su balsavimu už vienas partijas ir neigiamo vertinimo tamprią koreliaciją su balsavimu už kitas.
Vienas netikėtas potyris (bet kas – telefono skambutis, naujiena socialiniame tinkle, orų pasikeitimas, vaiko šypsena) ir net ir pats banaliausias mūsų kasdienės rutinos elementas gali mus taip suerzinti, pradžiuginti ar nustebinti, kad būsime priversti į save pažvelgti naujomis akimis. Va, ta nuostaba, tas autentiškas emocinis išgyvenimas, kuris kasdien griauna mūsų saugios rutinos užtvankas, ir yra mūsų gyvenimo tiesa. Dėl tos tiesos aš kasdien iš naujo pasiryžtu kurti.
Visgi bandant nubrėžti demarkacijos liniją tarp kūrybinių ir pramogų industrijų tai padaryti yra gana nelengva – toji riba yra išties subtili ir panaši į plonytę, tačiau visai ne raudoną liniją. Kur kas lengviau kalbėti apie kūrybinių industrijų ir pramogų industrijų sąveikas, o ne apie jų skirtumus, nes pramogų industrijos yra neatsiejamos nuo daugybės kūrybiškumo elementų. Visgi kūrybinės industrijos yra orientuotos į produkto, o pramogų industrijos – į formato kūrimą.
agrastai alkoholizmas Arvi cukrus Augustinavičius baudos už pieną biblioteka bitynas bitės bičių žiemojimas dilekcija genėjimas girti vairuotojai išeiviai kaimas kaimo sodyba kaimo turizmas kaimo verslas kamieniniai vaiskrūmiai Katedra Kelnas konservatoriai Liachovičius M.Lewinsky medžioklė midus monsinjoras Mykolaitis Nordic Sugar Kėdainiai pabėgėliai pasaulis pieno supirkimas praninskas protas senoliai skaitymas smegenys smuikas svetur svogūnai svogūnų laikymas tranai Vasiliauskas veterinarija vilkai žurnalistai
×