Glad someone out there “gets it” where terps are concerned. Terpenes can make all the difference in the way the cannibinoids bind to the receptors in the brain. THC is not the be all end all and if that becomes the only thing producers care about then we are going to end up with cannabis following the path of tomatoes, radishes, and melons to become tasteless and lacking nutritional and medicinal value. When someone recognizes that a “20% THC” strain was way more potent than that “39%” that is because he or she is experiencing the way the terpenes helped the cannibinoids.
Esant tokiomis aplinkybėms, mes, Žemiečiai, skelbiame visus bet kokių žmonių valdžios institucijų, grupių ar individų esančius susitarimus ir sąjungas tarp nežemiškos kilmės atstovų beverčius, negaliojančius ir laikinai sustabdytus. Mes reikalaujame, jog bet kokie anksčiau galioję tokio pobūdžio susitarimai būtų viešai paskelbti nebegaliojančiais. Visi būsimi susitarimai ir sąjungos tarp žmonių valdžios institucijų, grupių ar individų ir nežemiškos kilmės atstovų turi būti derinami tik su visapusišku žemiečių sutikimu, viešai ir atvirai išreikštu tarptautinės demokratinės institucijos, atstovaujančios Žemės tautas ir gyventojus.
Sorry to hear about your pain and uncomfortable side effects you are experiencing. I know this was a while ago but I saw no one replied, If you are still looking for MMJ advise I would definitely recommend some kind of topical product, perhaps a balm or oil. That will help centralize your pain relief and shouldn’t leave you feeling “stoned”. Hope this helps
Ši minties pakraipa paprastai vadinama Bažnyčios socialine doktrina. Be abejo, jos fragmentų atrasime dar apaštalų laikais ir vėlesniais amžiais. Tačiau Leono XIII enciklikos nuopelnas buvo šios doktrinos organiškas ir nuoseklus išdėstymas. Žinoma, popiežių socialinės enciklikos yra Bažnyčios socialinės doktrinos viršūnė, tačiau už jų slypi visoje Bažnyčioje dedamų pastangų, intelektualinių ir praktinių, krikščioniško tikėjimo šviesoje perprasti ir reaguoti į konkretaus žmonių ir visuomenių gyvenimo iššūkius, problemas. Pavyzdžiui, Pranciškaus „Laudato Si“ enciklika aptaria tai, ką krikščioniškas tikėjimas ir Bažnyčios patirtis gali pasakyti ekologinės krizės kontekste. Ir ekologinė krizė, primena popiežius, nėra technologijų trūkumas ar paprasčiausia cheminė tarša. Ji glaudžiai susijusi su mūsų mentalitetu, su mūsų vertybėmis, su mūsų visuomenių ekonominiais ir politiniais interesais.
Gydytojų – 20, iš jų: gydytojų psichiatrų – 19, psichologas – psichoterapeutas - 1, medicinos psichologų – 3, užimtumo terapijos specialistų – 15, psichikos sveikatos slaugytojų – 51, kineziteraupeutų – 2, ergoterapeutų – 2, dietologas – 1; slaugytojo padėjėjų – 48, pagalbinių medicinos darbuotojų – 3, socialinių darbuotojų – 5, socialinio darbuotojo asistentas – 1, kito personalo – 52.
Persirgta psichikos liga žmogaus išorėje, elgesyje dažniausiai nepalieka jokių pasekmių, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę, savivertę ir pasitikėjimą savimi, socialinius ryšius, santykius šeimoje ir darbe. Nedarant pastangų, dėl tokių pasikeitimų, psichologinių ir socialinių problemų lavinos ir stigmatizuojančio visuomenės požiūrio į sergančius psichikos ligomis, gilėja socialinė atskirtis, prarandami bendravimo ir kasdienos įgūdžiai. Gydymas vaistais gali susilpninti ar visiškai panaikinti ligos simptomus. Tačiau išmokyti gyventi su liga, prisitaikyti prie jos paveikto gyvenimo sukeltų iššūkių medikamentai negali. Reikalingos visai kitos priemonės ir metodai, padedantys geriau jaustis ir sėkmingiau gyventi. Būtent psichosocialinė reabilitacija ir yra tas metodas, ilgalaikis, cikliškas, planingas procesas, kurio metu, bendradarbiaujant specialistams ir pacientui, siekiama pageidaujamų pokyčių.
Daug dėmesio skyrė meno istorijos ir kūrybos stilių analizei. Be Lietuvos meno muziejų, kartą jis mus buvo išsiuntęs net į Varšuvos nacionalinę galeriją. Jis visada mokė mus ieškoti savitos išraiškos. Nors profesorius ir teigė, kad tapyba – tai pasaulio išraiška spalvų kalba, tačiau jis niekada nesistengė primesti savojo požiūrio. Pritrūkus įtaigių žodžių, pirštu pakabindavo dažus iš paletės ir užtepdavo ant tos vietos, kurioje jie turėtų nugulti. Taip paprastai, bet įtaigiai viskas būdavo parodyta ir pasakyta. Profesorius mus skatino tikėti savimi, niekada nepasiduoti ir mylėti tapybą. Taip aš ir tebemyliu tapybą.

    Tai buvo šlykštynė, mažiausiai aštuonių pėdų aukščio, kadaise žmogus, galbūt, bet ne dabar. Jo dešinioji ranka, normali. Jo kairioji: masyvus, chitininis nagų kumštis. Jo veidas buvo siaubingai sužalotas, jo lūpos, nupjautos, kad atrodė, jog šypsosi per išpjautą raudoną audinį. Jo nuogas kūnas buvo be lyties organų, storas, kruvinas navikas, kuris buvo jo širdis, drebantis šlapiai už jo krūtinės.
Taigi: joks Lietuvos regionas, miestas ar juolab miestelis neturi tokios gilios motyvacijos tapti Knygos tvirtove (sostine, pilim, sala, oaze, fortu...), kaip Anykščiai. Ir tai galėtų būti visais įmanomais būdais išreikšta, įtvirtinta, kaip dabar mėgstama sakyti – „ištransliuota“. Jeigu Anykščiai pasiskelbtų Lietuvos knygų sostine, jie iškart išsiskirtų iš kitų regionų originaliu įvaizdžiu ir turėtų visais metų laikais stiprų įvaizdį bei kozirį. 

    Ji pradėjo bėgti, likdama kaip galima arčiau dešiniosios koridoriaus pusės, jausdama dujų padarinius, kol pumpavo rankomis, siekdama daugiau greičio – minkštas šviesos iškraipymas, svaigulio jausmas, bjaurus skonis gerklėje. Ji bėgo pro praviras duris, iš anksto su palengvėjimu, kad jos neatsidarė plačiau, netikėtai atsimindama, jog vestibiulis buvo tiesiai po dešine. Ji pasuko už kampo –

The distinctive shape of the Ironstrider Ballistarii strikes fear into the heart of xenos, Renegade and Imperial Commander alike. Marksmen beyond compare, the Ballistarii have at their command the anatomical data, defensive capabilities and weaknesses of every race the Adeptus Mechanicus has encountered. Tirelessly searching the galaxy for high-value targets alongside their Skitarii Ranger escorts, the Ballistarii stalk from the ochre mists with their oculist lenses flaring. To fall under the azure beam of their omnispex is to have but a heartbeat left to live. For a Ballistarius sniper, making a killshot is as easy and as natural as drawing breath. Ironstrider Ballistarii are mounted upon the same long-legged combat walkers as their Sydonian Dragoon counterparts, able to walk the most hostile of terrain for years on end without rest. The monotask Servitor charged with the duty of steering the Ironstrider is often the first component to fail, its long-suffering body finally wheezing its last. Upon such occasions the Ironstrider will keep pacing out into the hinterlands on its last heading. It can only be repaired by the ministrations of a Tech-priest upon a grav-bier who will excise the dead flesh and install a replacement even as the engine walks on. The strider will later be returned to duty as if nothing had happened, the remains of the former incumbent cast into the dust without comment.
. Tie mąstymo būdai turėtų skatinti ir naujus mokslinio pažinimo raiškos, mokslinio rašymo, suvokimo perteikimo pavidalus. Lūžis 9-ojo dešimtmečio viduryje įvardijamas kaip „atvaizdavimo krizė“ (crisis of representation), kurios metu buvo kuriamos naujos tiesos ir metodo sampratos, o savo teisių ėmė reikalauti kritinės, feministinės, postkolonijinės, taip pat Kito epistemologijos. Denzinas savo laiką nusako kaip pereinamąją krizinę penktąją ieškojimų fazę, iš kurios turėtume išeiti aiškiau suvokę naujų teorinių prieigų, metodologijų ir vaizdinių teikiamas galimybes, o sykiu ir naujus tyrinėjimų laukus. Jau aišku, kad tyrinėjimas nebegali būti suvokiamas kaip neutralus stebėjimas ir aprašymas, nes tyrinėjimą ir jo išraišką veikia ne tik eurocentrinės ar apskritai vakarietiškos ideologinės nuostatos, bet ir klasiniai, grupiniai, lyties ir etniniai dalykai. Tad tyrinėtojai tarsi atsigrįžta į hermeneutinės interpretacijos esminį principą, teigiantį, kad nėra ir negali būti pažinimo be išankstinių prielaidų, o prielaidų aiškinimasis yra nesibaigiantis, sykiu ir dekonstrukcinis vyksmas, kad Kito supratimas yra ir esminis savivokos aktas, padedantis iškelti nestabilaus, takaus, žmogiškojo, nuo aplinkybių priklausomo ryšio prasmę. Toks supratimas turi nepaliaujamai ieškoti naujų savo raiškos pavidalų, kurie būtų prieinami ir Kito suvokimui.

    Visai netrukus po to, jis paliko BKA ir užėmė profesoriaus pareigas Nordrheino-Vestfaleno valstijos policijos akademijoje. Maždaug tuo laiku, leidėjai ir žurnalai ėmė belstis į Lungės duris, tikėdamiesi išgirsti jo gyvenimo istoriją - ypač jo vaidmenį Johano byloje - bet jis atsisakė visų pasiūlymų, grįsdamas tuo, kad ne visa informacija buvo paviešinta.
- Į mokyklą eiti pradėjau 1935 m. Iš Lietuvos išvykau 1944 m. Tad beveik 10 metų lankiau lietuvišką mokyklą, iki jos baigimo buvo likę tik dveji metai. Ta Lietuvos mokykla, kokia ji buvo nepriklausomybės laikais, buvo pastatyta ant labai stiprių pagrindų. Ją sukūrė žmonės, kurie neieškojo pinigų, uždarbio, kurie labai mylėjo šią krauju persunktą žemę.
Taigi: joks Lietuvos regionas, miestas ar juolab miestelis neturi tokios gilios motyvacijos tapti Knygos tvirtove (sostine, pilim, sala, oaze, fortu...), kaip Anykščiai. Ir tai galėtų būti visais įmanomais būdais išreikšta, įtvirtinta, kaip dabar mėgstama sakyti – „ištransliuota“. Jeigu Anykščiai pasiskelbtų Lietuvos knygų sostine, jie iškart išsiskirtų iš kitų regionų originaliu įvaizdžiu ir turėtų visais metų laikais stiprų įvaizdį bei kozirį.

Panašiai Putinaitė dekonstruoja ir Marcinkevičiaus dramų turinį ir poveikį. Anot autorės, „[n]eatsitiktinai Marcinkevičiaus dramos buvo tokios populiarios sovietmečiu. Jose atsispindįs bei meniškai įprasmintas tapatybės kompromisas, reikalaujantis asmenybinio ir vertybinio susidvejinimo, atliepė plačiosios visuomenės nuostatas. Į šias dramas buvo žiūrima kaip į tautinio atgimimo šauklius ar ženklus. Tačiau tuo metu jos težymėjo pasiektą tapatybės kompromisą ir kultūriškai įprasmino kompromisinį herojų.“ (Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai, p. 156–157) Išeina, kad ne meilės Tėvynei žinią skleidė Marcinkevičiaus dramos (taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio), bet mokė kompromisų ir vertybinio susidvejinimo, o sovietžmogiai tų dalykų iš Marcinkevičiaus noriai mokęsi. Putinaitei antrinaVaidotas Žukas, poetą pavadinęs „kultūrine prostitute“: „jai leidžiama parašyti, o aktoriams skanduoti LIE-TU-VA, bet jų drungnas gyvenimas rodo, kad tikroji skanduojama prasmė yra LIE-VA-TU.“. Panašiai ataidiir Naujojo židinio-Aidų redaktorius Nerijus Šepetys: „vienas didžiausių komunistų laimėjimų ir buvo tarybinis lietuviškumas, leidęs laisvai smagintis tautiniais turiniais socialistinėse formose. Skanduokite „Lie-tu-va!“ ar „Lie-va-tu!“, svarbu tik neprisiminkite ir nesvajokite apie tokią valstybę“. Šios inovatyvios hermeneutikos bėda yra ta, kad meninės komunikacijos proceso dalyviai negali paliudyti egzistavus tokias prasmes ar intencijas, nors komunikacijos procesas neabejotinai buvęs sėkmingas (Putinaitė rašo, kad publika išgyvendavusui „stiprią ekstazę“ Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  136) 
Jei sutuoktiniai skiriasi dėl to, kad meilė baigėsi, vadinasi tos meilės nė nebuvo. Tokie reiškiniai kaip smurtas, išnaudojimas, neištikimybė, nuolatiniai barniai ar kita nepagarbių santykių išraiška iš esmės nedera su meile ir tai tik patvirtina, jog santuoka buvo sudaryta remiantis blogu motyvu. Todėl gebėjimą mylėti reikia ugdyti (tačiau tai jau kitas pokalbis – apie jaunimo rengimą šeimai).  Bendriausia prasme mylėti –  tai pasidovanoti mylimam žmogui visa savo esybe, ir kūnu, ir siela kaip nedaloma visuma. Tokia meilė ir yra santuoka. Santuokoje laisva valia atiduodi kitam save ir savo gyvenimą, Tai yra jungtuvės, dviejų skirtingų lyčių asmenų, dviejų gyvenimų susiliejimas į vieną visumą. Tai nėra savęs praradimas, bet priešingai – atradimas. Santuoka – tai nuolatinis savęs raginimas pažinti kitą ir leistis būti pažintam, tai nuolatinis konstruktyvių sprendimų ieškojimas. 

Štai Romualdo Ozolo 1982 m. straipsnio Pasaulis yra čia, kuriame filosofas ragina skaitytojus nepasiduoti saviniekai, netapti provincialais, kuriems atrodo, kad lietuviškumas nedera su universalumu, o bet kokia universali aspiracija dėsningai veda į lietuviškumo išsižadėjimą, Putinaitė nelaiko patrioto kreipimusi į inteligentus, skatinančiu atsisukti į Tėvynę ir dirbti jos labui (taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio); ji teigia, kad Ozolo straipsnis išdėsto vieną iš prisitaikymo strategijų – neišvengiamybės etiką, skatina susitaikyti su tikrove, laikyti sovietinį socializmą geriausia iš galimų santvarkų ir visus siekius perkelti į vidujybės sferą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 123–125). Įžvelgus daug po teksto paviršiumi glūdinčių prasmių galima būtų pasitikrinti palyginant interpretaciją su kitais Ozolo tekstais, tarkim su 9-ojo dešimtmečio dienoraščiais. Tačiau Putinaitės praktikuojamai „sovietmečio hermeneutikai“ tai, matyt, perteklinė pastanga.
    Valanda laiko pasiruošimui, o iki įstaigos buvo dvidešimt minučių kelio. Jis pasisuko link miegamojo, netikėtai nutaręs pasirodyti anksčiau, pabandyti išgauti ko daugiau iš Hirami apie tai, kas laukė. Jis jau jautė šiltą nervingo adrenalino stazę savo žarnoje, jausmas su kuriuo užaugo ir žinojo geriau, negu bet kokį kitą – dalies laukimo, dalies susijaudinimo, ir sveikos baimės dozė… 

Puikią, iš esmės į visus su poeto Just.Marcinkevičiaus veiklos ir kūrybos kontekstais bei puolimais prieš jį susijusius klausimus atsakančią kalbą, pavadintą „Tai uždaryk mane“, perskaitė žinomas šalies kultūros veikėjas, lietuvių literatūros kritikas ir leidėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas, ištaręs: „Vilniaus forumą, kaip supratau, ypač jaudina Lietuvos padėtis Europos Sąjungoje. Kai kurių Europos ideologų įsivaizdavimai, kad mažos tautos, valstybės ir kalbos sunyks. Netikiu, kad taip gali būti, tokiam įsivaizdavimui turime kategoriškai priešintis. Marcinkevičius priešinsis kartu su mumis. Tai jėga.“
Ar žinote džiugią žinią: komunizmas kaip nusikalstama santvarka visoje Visatoje paskelbtas už įstatymo ribų. Visur vyksta pilietiniai karai, komunistai nelinkę sudėti ginklų. Nors puikiai, žino, kad jie kaip yra pasiekę "pažangiausią"- paskutinę santvarką. Tėra akligatvis, kuriam pavestas uždavinys viską sunaikinti. Niekas neateis, nelaukite ateivių. O pažvelkite atidžiai į šalia esančius komunistus, jiems tokia užduotis pavesta, jiems nežinant, - sugriauti jūsų pasaulius.
    Tanigučis, kaip visada kalbantis be atvangos, gyrėsi, kaip savo darbe susipažino su keliomis meiliomis mergaičiukėmis, ir kaip planavo išleisti susitaupytus pinigus pasimatymams, ar panašiam brudui. Tiesą sakant, temos apie žmonių svajones arba tai, kokie nuostabūs ir gražūs kažkieno gyvunėliai, mano knygoje buvo pačios bukiausios pasaulio temos.
Anot Putinaitės, įprasta autorefleksija, kai lietuvis save supranta kaip okupanto auką, yra vienpusė ir neproduktyvi. Už refleksiją, kuri operuoja perskyromis savas / svetimas, okupantas / auka, tinkamesnis esąs požiūris, kuris akcentuoja, jog lietuviai patys daugiau ar mažiau priėmė totalitarinio režimo taisykles (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 12). Čia svarbūs du dalykai: moralinis – Putinaitė išreiškia poziciją, jog okupacijos aukų kančios ir atminimas yra nereikšmingas dalykas, ir episteminis – pavergtos Tautos pasakojimo atmetimas.
Ankstesni kortelių skaitytuvai buvo brangus atsiskaitymo banko kortelėmis būdas su mokesčiais už apdorojimą, atšaukimą ir beveik visa kita, ką bankai galėjo panaudoti pelno padidinimui. Alternatyva jau seniai buvo reikalinga ir ji turėjo didinti prekybininkų, o ne banko, pelną. SumUp procentaliai apmokestina tik tas operacijas, kurias apdoroja. Jei esate mažas arba mobilusis verslas, tai reiškia, kad mūsų terminalas yra jums tinkamiausias sprendimas. SumUp išmanusis kortelių skaitytuvas bus naudingas, kad tebūsite startuolis, tačiau liks toks pat vertingas ir tuomet, kai pasieksite sėkmės viršūnę, o jūsų pelnas šoktels į aukštumas.
Šėtonas apsimeta geru ir padedančiu. Jis bando atrodyti kaip kažkas gero. Šėtonas duoda aiškiaregiams informacijos apie žmogų tam, kad tas žmogus „užsikabintų“ ir užsiminėtų tuo, ką Dievas draudžia. Iš pradžių tai atrodo labai nekalta, tačiau ilgai netrukus žmonės tampa priklausomi nuo aiškiaregystės ir net nepajaučia, kaip atsiduoda šėtono valdžiai, kuri griauna jų gyvenimus. Petras rašė: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti“ (1 Petro 5:8). Kai kuriais atvejais patys aiškiaregiai yra apgaunami ir nežino, iš kur ateina informacija. Nesvarbu, kaip ten bebūtų, ir iš kur ta informacija beateitų, spiritizmas, raganystė ir astrologija nėra dievoti būdai gauti informaciją. Kaip Dievas nori, kad mes sužinotume, kokia yra Jo valia mūsų gyvenimams? Dievo planas yra paprastas, bet galingas ir efektyvus: Biblijos skaitymas (2 Timotiejui 3:16-17) ir išminties prašymas maldoje (Jokūbo 1:5).
×