Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį vilnijo diskusijos ne tik apie postmodernųjį būvį, bet ir apie postmoderniąją teoriją. Tuose debatuose ėmė ryškėti, jog dėl dekonstrukcijos, socialinio konstruktyvizmo, poststruktūralizmo ir kitų su postmodernaus teoretizavimo lauku susijusių idėjų bei nuostatų įsigalėjimo pasikeitė teorijos supratimas. Sunykus didiesiems metanaratyvams, tvirtinusiems tiesos supratimą ir legitimizavusiems tam tikras tiesos paieškų bei tiesos išsakymo procedūras, plito perspektyvistinio mokslinio pažinimo nuostata, pripažįstanti dalinę, kontekstinę tiesą, jos daugybiškumą ir vis labiau mokslinius tyrimus pajungianti konkretiems taikomiesiems tikslams. Ekspertinės praktikos modelis įsitvirtino kaip mąstymas mokslinių projektų kategorijomis. Tapo aišku, jog neįmanoma postmodernia vadintina teorija, apimanti žmogaus pasaulį, to pasaulio kultūros ekonomikos ir žmogaus savipatumo konstravimą bei raišką. Tačiau tam tikros bendros daugelio tyrinėtojų pripažįstamos arba konkrečiuose tyrinėjimuose „naudojamos“ filosofinės dekonstrukcijos, poststruktūralizmo, rortiškojo neopragmatizmo nuostatos sieja postmodernųjį būvį aiškinančias teorijas į tam tikrą sritį, kuri ir vadinama postmoderniąja teorija. Panašiai klostosi ir medijų teorijos laukas. Pirmieji išsamiai postmoderniosios teorijos supratimą ir tos teorijos susiklostymo prielaidas išskleidė Stevenas Bestas ir Douglasas Kellneris
Taip pat mes didingai paskelbiame, kad Žemiečiai yra ir turėtų būti laisva tauta; kad esant tokiai situacijai visi žmonės yra atleidžiami nuo visų sąjungų su nežemiškomis jėgomis ir kad visi politiniai ir ekonominiai sandoriai tarp jų ir Žemiečių yra visiškai negaliojantys; kad kaip laisva ir suvereni tauta Didingesnėje Visatos Visuomenėje, mes atsakingai prisimame visą valdžią šioje Saulės Sistemoje skelbti taiką, pradėti karą, sudarinėti sąjungas, valdyti komercines operacijas ir perimti visus kitus veiksmus, kuriuos suvereni planetinė tauta galėtų teisėtai ir etiškai atlikti.
    Mūsų auklėtojas, Okabė, su savo prieš veidrodį kas valandą ištreniruota šypsena, atsistojo klasės priekyje ir prisistatė. Iš pradžių pasisakė esąs fizkultūros mokytojas, atsakingas už mokyklos rankinio komandą. Tuomet jis išdėstė, kad universitete žaidė rankinį ir net laimėjo čempionatą, o šiai mokyklai rimtai stigo rankinio žaidėjų, todėl bet kas naujai prisiregistravęs iš karto taptų reguliariu žaidėju. Ir tuomet įsmeigė vinį pasakydamas, kad rankinis yra pats įdomiausias sportas pasaulyje, ar kažką panašaus. Kai tik pagalvojau, jog tai niekada nesibaigs, jis staiga leptelėjo: 

Tad kartu su „Rerum Novarum“ galime prisiminti lygiai po keturiasdešimties metų Pijaus XI 1931-ųjų metų gegužės 15 paskelbtą encikliką „Quadragesimo anno“ ar po šešiasdešimties metų paskelbtą Jono XXIII garsiąją encikliką „Mater et Magistra“ (1961 gegužės 15 d.); tiesiogiai į „Rerum Novarum“ apeliuoja Pauliaus VI „Octogesima Adveniens“ apaštalinis laiškas (1971 gegužės 14 d.) ir Jono Pauliaus II „Centesimus Annus“ (1991 gegužės 1 d.): atitinkamai paskelbtos aštuoniasdešimt ir šimtą metų nuo „Rerum Novarum“ pasirodymo. Kitos įsimintinos (bet ne vienintelės) enciklikos – Pauliaus VI „Populorum Progressio“ (1967 kovo 27 d.) ir Benedikto XVI „Caritas in veritate“ (2009 birželio 29 d.).
Kultūros mokslų moksliškumo klausimas svarstomas jau gerą šimtmetį nuo to laiko, kai įsivyravo pozityvistinė mokslo samprata. Mokslas atskleidžiąs objektyvius dėsnius, moksliniai teiginiai vienaip ar kitaip verifikuojami, o teorijos patikrinamos faktų duomenimis. Tad jau senokai kultūros mokslams, gyvuojantiems gamtamokslinio pasaulėvaizdžio ir gamtamokslinės pažintinės nuostatos sąlygomis, tenka įrodinėti savo moksliškumą ir derintis prie gamtamokslinio „moksliškumo“ supratimo, pasitelkiant vienokius ar kitokius gamtamokslinius metodus, daugiausia statistinę ir kitokią kiekybinę duomenų analizę, ar įvelkant rezultatus į tam tikrą „mokslinio“ diskurso rūbą
Raudonšikniai būdami mažumoje daug postringaus apie pakantumą jų pažiūroms ar gyvenimo būdui, visai pamiršdami, kad patiems reiktų būti pakantesniais kitokioms pažiūroms. Jie kaip tikri daugumiečiai, net būdami mažumoje naikins jiems nepriimtinas bet kokias blaivaus mąstymo apraiškas. Pagal juos yra teisingas mąstymas ir neteisingas, o su „neteisingu“ jie nelinkę cackintis ir ji naikina nesirinkdami priemonių. Visi vadinamieji „leftistai“ (kairuoliai) yra neabejotinai globojami raudonšiknių tarpinės. Kaip nebūtų keista, tiek anglų, tiek rusų kalboje žodis „dešinė“ sutampa su žodžiu „teisingas“. Tik raudonšikniai visur norėtų pritapti ir dalyvauti, kaip jie sako bendradarbiauti, o iš tikro nuvairuoti viską jiems palankia linkme. Jie per daug prisidirbę, kad galėtų išvengti didelės bausmės nustumti nuo valdžios.
    ir tada atsisėdo, peržiūrėdama galvoje Rakūno miesto žemėlapį. Jei likusi gatvių dalis buvo taip pat užtvindyta, jai reikėjo sukti atgal į miestą, bandyti rasti kitą išeitį. Ji turėjo penkias pilnas apkabas, penkiolika šovinių kiekvienoje, bet reikės daugiau šaunamosios galios... pavyzdžiui, galbūt, šotguno. Jei ji neras šovinių, ji galėtų su juo bent jau mušti tuos padvėsusius šunsnukius.
Žiūrėdavau į tapybą ir laukdavau, kol kas nors atsitiks. Atrodė, kad tuoj kažkas pasikeis. Toks provokuojantis P. P. Rubenso potėpis ir manieringai judančių putlių, raumeningų kūnų vaizdavimas mane visada kerėjo. Vėliau aš net specialiai ieškojau P. P. Rubenso reprodukcijų. Vykau į Peterburgą stebėti ne tik jo, bet ir Rembrandt Harmenszoon van Rijn paveikslus.

    KARLOSAS TIK KĄ IŠLIPO IŠ DUŠO, KAI SUSKAMBĖJO TELEFONAS. Jis apsivyniojo rankšluostį aplink taliją ir nuėjo į ankštą svečių kambarį, vos ne pargriūdamas už vis dar neatidarytos knygų dėžės, skubėdamas pasiekti čirškiantį telefoną; kai persikraustė į miestą, jis neturėjo laiko įsigyti atsakiklį, ir tiktai naujoji įstaiga turėjo jo telefono numerį. Neapsimokėjo praleisti nė vieno skambučio, ypač turint galvoje tai, kad Umbrela apmokinėjo jo sąskaitas.
Psichosocialinės reabilitacijos (PSR) tikslas – padėti lėtinėmis ir sunkiomis psichikos ligomis sergantiems asmenims vystyti savo emocinius, socialinius ir pažintinius įgūdžius, kad jie galėtų gyventi, mokytis bei dirbti bendruomenėje, turėdami geresnę gyvenimo kokybę bei mažesnį specialistų ir / ar institucijų intervencijų poreikį arba išlaikydami jau pasiektą gyvenimo kokybės lygį.

Panašu, kad tai nėra mūsų valstybės prioritetas. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad mokyklose sistemingai sportuojančių moksleivių kiekvienais metais mažėja, o universitetuose privalomo fizinio ugdymo visai atsisakyta. Ateityje tai pareikalaus didesnių sveikatos apsaugos išlaidų, mažins visuomenės darbingumą, reikalaus daugiau slaugos senatvėje paslaugų.


Dirbo muzikos prodiuseriu, TV laidų rengėju, scenarijų autoriumi, festivalių „Rumshk“ ir „Rumshkiux“, „Šiauliai Jazz“, „Glaesum – gintaras kitaip“, ŠAMA MMX apdovanojimų prodiuseriu ir reklamų kūrėju. 1994–1996 m. dirbo IĮ reklamos agentūroje „Pramuštgalvis“ direktoriaus pavaduotoju, režisieriumi, renginių organizatoriumi ir vedėju. Rengė TV laidas „Rockiada“, „Shekit slieką“ ir DJ muzikos festivalį. 1994 m. dirbo UAB „Lit-Poliinter“ (dabar LNK) televizijoje, TV muzikos redaktoriumi, TV laidų „Tangomanija“, „Shekit“, „Ryto ratas“, „Tikras garsas“ režisieriumi ir prodiuseriu.
Geno dozes efektas: genu dozes skirtumu islyginimas skirtingose lytyse. Pateliu lastelese yra dvi XX chromosomos, o patineliu viena X ir viena Y. Zinduoliu Y chromosoma skiriasi ne tik morfologija, bet ir struktura. Didesne jos dali sudaro konstruktyvus heterochromatinas. Veikliu genu zymiai maziau negu X chromosomoje. Zinduoliu pateliu ankstyvoje embriogenezeje viena X chr. tampa fakultatyviu heterochromatinu ir stebima kaip Baro kunelis. Ji replikuojasi pries kiekviena dalijimas, bet yra genetiskai neaktyvi.
Neseniai dalyvavau konferencijoje apie 4-ąją pramonės revoliuciją, kurioje buvo keliamas klausimas, ar ji jau prasidėjo.  Tikriausiai mažai yra tų, kurie dar nejaučia jos pasekmių. Industrializacija paliečia visas gyvenimo sritis, net ir paslaugų teikėjai, pardavimų vadovai turi išmanyti elektroninę prekybą, iš esmės keičiasi vartotojų elgsena, gyvenimo būdas, todėl kinta reklamos, marketingo ir kitos sritys. Technologijos leidžia daryti globalius sprendimus, nes išnyksta ribos tarp šalių, institucijų. Reikalingi moksliniai tyrimai, pagrindžiantys naujas teorijas, reikalingas ir filosofinis požiūris.  Universitetai jau gyvena ketvirtosios pramonės revoliucijos pulsu, rengdami Europos Sąjungos projektus, kurdami inovacijas ir netgi naujas mokslo kryptis.
Mes visi, mūsų visuomenė kaip socialinis vienetas kūrybiškumo link galime eiti tik vienu – konservatyvaus mąstymo atsisakymo ir jo sąmoningo laužymo – keliu. Išties nūdien atvirumas kūrybiškumui neretai būna tik suvaidintas, nemokšiškai imituojamas, siekiant būti madingam. Tačiau tai nėra tikrasis kūrybiškumas – tai tik nevykusi nevykusiai dėvima kaukė. Būti kūrybiškam – tai reiškia pirmiausia būti apdairiai drąsiu, tai neišvengiamai eiti prieš srovę, mesti iššūkį pilkai masei, protestuojančiai miniai.
Ši skirtis kartu leidžia ne tik ištrūkti iš aptarto užburto rato, bet ir iš jo kuriamos milžiniškos praktinės dilemos – atsirandančios pilkosios zonos, kurioje nebeįmanoma nubrėžti ribos tarp kolaboranto ir prisitaikėlio. Be šios skirties yra tik du poliai – akivaizdūs kolaborantai ir akivaizdūs rezistentai. Tačiau jeigu tautą suvokiame pirmiausiai kaip idealią bendruomenę, su kuria galima saistytis arba ne, tampa įmanoma išdiferencijuoti daug sudėtingesnį ir subtilesnį vaizdą, leidžiantį skirti net kelias asmenų santykio su sovietiniu režimu kategorijas. Tipologizaciją galima tikslinti, tačiau ji suderina moralinį vertinimą su politinio veiksmo logika.
„Lietuva yra priskiriama didžiausios demografinės rizikos šalių grupei. Ne paslaptis, kad prognozės mums yra labai negailestingos ir rodo, kad per artimiausius 20 ir 30 metų gyventojų skaičius mūsų šalyje gali susitraukti iki pasibaisėtino 1,5 milijono gyventojų, kas būtų praktiškai dvigubai mažiau negu šiuo metu ir tai jau yra toli gražu ne tik darbo rinkos problemos, ar kažkokios kitos makro ekonomikos problemos, tai tampa tautos išlikimo klausimas“, - sakė G. Nausėda.
Iniciatoriai turėjo du mėnesius parašų rinkimui. Jie buvo renkami visoje Lietuvoje. Pasirašyti dar galima elektroniniu būdu, tačiau tam beliko paskutinės valandos https://www.lietuva2.lt/pasiulymas/pilietine-iniciatyva-andquot-uz-blaiviaandquot-patvirtinta-vrk-is-esmes-keiciant/56e7f7c80a1d0d0a8ce96b17 . Beje, kaip ir buvo tikimasi, elektroniniu būdu tesurinkta palyginus labai mažai parašų, nes sudėtingas pasirašymo būdas. Didžioji parašų dalis surinkta ant lapų.
Edita Frivaldszky atkreipia dėmesį, kad siūlomame apibrėžime rašome, jog šeima yra grindžiama santuokos arba giminystės ryšiais. „Kitaip tariant, teigiame, jog vaikus auginanti vieniša mama ar vienišas tėtis su savo atžalomis taip pat sudaro šeimą. Jeigu dėl kažkokių aplinkybių pora išsiskiria, tai vis tiek lieka šeima iš vaiko požiūrio taško“, – aiškina piliečių komiteto prezidentė.
Jei pirminis daiktų suvokimas yra išankstinė sąlyga mūsų absoliučiai laisvam konstravimui, tuomet duotos ir natūralios prasmės jam prieštarauja. Kitaip tariant, prigimtis, tiesa ir duotybė suvokiamos kaip subtiliai prieštaraujančios žmogaus laisvei ir savirealizacijai. Tą pagrindžia visa liberalizmo kaip idėjų istorija nuo pat Johno Locko socialinės sutarties idėjos. Kad žmonių bendruomenės būtų visiškai racionalios, tai yra visiškai suprantamos, reikia, kad jos būtų mūsų sukonstruotos. Tą galime pastebėti net ir J. Locko „prieš-sutartinių“ visuomenių, tokių kaip šeima, sampratoje. Net tos tariamai prieš-sutartinės visuomenės ar bendruomenės yra stebėtinai panašios į sutartinę visuomenę, kurios parengiamasis etapas jos yra. Panašių ar analogiškų minties modelių galime rasti ne tik klasikiniame Locko liberalizme, bet taip pat ir vėlesnių autorių darbuose.
    Rugsėjo pabaigoje didelio miesto priemiestyje; buvo saulėta diena, bet Karlosas jau jautė pirmą rudens šnabždesį, kol jis skubėjo įstaigos kryptimi, praretėjusį orą, lapus, pradedančius vysti ant šakų viršuje. Nors nepasakytum, kad buvo labai daug medžių; jo butas buvo išsidriekiančio pramoninio rajono zonoje – keli suodini nuo fabrikų augalai, aptvertos mašinų stovėjimų aikštelės, peraugusios piktžolėmis, tariamai neveikiančių garažų akrai. U.B.A.B. įstaiga buvo iš tikrųjų renovuotas sandėlis ant Umbrelai priklausančio akrų ploto, apsupto gana šiuolaikinio laivybos komplekso, užbaigto sraigtasparnių pakilimų aikštele ir krovimų doku – graži sąranka, nors Karlosas vėl pagalvojo, kodėl jie nutarė viską statyti tokiame prastame rajone. Jie aiškiai galėjo leisti sau daug daugiau.
Tačiau 1992 metų pradžioje apsukruolių porelei teko bėgti į Rusiją, nes tarp kreditorių buvo ir tuomet klestėjusių Kauno bei Klaipėdos nusikaltėlių pasaulio atstovų. Kalbėta, kad Ala ir Gediminas apgavo ir vieną iš anuomet garsios Kauno Daktarų gaujos veikėjų. Šie poros paieškoms pasitelkė nemažas pajėgas. Po kelių mėnesių Kauno banditai per savus žmones sužinojo, kad pora slapstosi Sankt Peterburge. Tad šiame mieste Ala ir Gediminas neužsibuvo, sėkmingai atsiplėšė nuo persekiotojų ir ilgiems metams patraukė į Rusijos gilumą.
×