Šių metų pradžioje sužinojome, kad spalio 14 dieną Romoje popiežius Pranciškus nauju Katalikų Bažnyčios šventuoju paskelbs dar vieną savo pirmtaką – Paulių VI. Džovanis Batista Montinis (Giovani Battista Montini) gimė 1897 m. rugsėjo 26 dieną Šiaurės Italijoje, Brešos provincijoje, teisininko Džordžo ir Džuditos Montini šeimoje. Drauge su būsimuoju popiežiumi augo dar du broliai Liudvikas ir Frančeskas. Baigęs gimnaziją Džovanis apsisprendė siekti
– Žinoma, kad filosofija yra  visų mokslų motina. Iš filosofijos vystėsi ne tik humanitariniai mokslai, bet ir daug ką paveldėjo socialiniai. Šiandien, kai regime labai daug įvairių mokslo šakų, kai susiduriame su tokiais specialistais, apie kuriuos prieš dešimtmetį nieko net nežinojome, vis didesnis klausimas kyla apie ateities mokslo šakas ir studijų programas. Vienu metu atrodo, kad mokslo šakų kombinacijos vėl grįžta prie kažkokio bendrojo vardiklio, lyg vėl pasuka atgal filosofijos link, taip sujungdamos ir sukomplektuodamos gana skirtingus mokslus (pvz. kultūros studijas, vadybą, ekonomiką ir t. t.). Kita vertus, naujos specialybės ir naujos mokslo šakos dažniausiai yra provokuojamos technologijų inovacijų ir jų taikymo praktikoje. Viešumoje gausu diskusijų apie robotų technologijas, kurios daugumą specialybių išstums iš darbo rinkos (t. y. robotai palaipsniui perims tam tikrus mūsų darbus). Todėl noriu jūsų paprašyti įsivaizduoti ir pafantazuoti apie tai, kokios ateityje bus naujos specialybės. Kokių specialybių gali reikėti darbo rinkai ir koks vaidmuo teks universitetui?
    Kada aš lioviausi tikėti Santa Klausu? Tiesą sakant, šis kvailokas klausimas neturi jokios svarbos. Visgi, jeigu paklaustumėte manęs, kada aš lioviausi tikėti, kad senis, vilkintis raudonąjį kostiumą, yra Santa, užtikrintai atsakyčiau: niekada netikėjau Santa, niekada. Aš žinojau, kad Santa, pasirodęs per mano darželio Kalėdų vakarėlį, yra apsišaukėlis, ir, dabar pagalvojus, kiekvienas iš mano grupiokų taip pat nepatikliai žvelgė į mūsų mokytoją, kuris apsimetė Santa. Nors niekada nemačiau, kaip mamytė bučiuoja Santą Klausą, jau turėjau savo įtarimų dėl egzistencijos senio, kuris dirbo tik per Kūčias.
Kodėl – gal ir virtualioje erdvėje – neparodžius jaunimui retų, Lietuvai svarbių knygų, nesupažindinus su knygos leidyba prieš kelis šimtus metų ir dabar, tiesiogiai neįjungus į procesą (kaip kepant duoną...), nepakeliavus literatūriniais maršrutais, kur laukia ne šiaip stiklinės spintos, o seansai apie tai, kaip kuriama, leidžiama, iliustruojama knyga? Žaismingos pažintys su autoriais, literatūriniais herojais, įdomios kolekcijos bei istorijos? Štai „Anykščių akademijoje“ poligrafijos, knygų istorijos žinovė Kamilė Kalibataitė pažėrė tokių egzotiškų faktelių, kad ausys pūtėsi...
2013 m.  recenzijoje apie dailininkę doc. dr. Remigijus Venckus yra rašęs: „Kūryboje vyrauja į įmantrios klasikos klodus apeliuojantis realizmo likučių žaismas ir abstrahuotos tikrovės poetiškumas-metaforiškumas. Tačiau Medos kuriama abstrahuota tikrovė nėra nenuspėjama, slėpiningai klampi ar baugi. Priešingai, ji atpažįstama, įvardijama, susiejama su dabartimi, su tuo, kas žymi nuotaiką ir tarsi nežinomas, bet nuspėjamas plyti čia ir dabar. Svarbiausias Medos tapyboje – potėpis. Čia jis ir dengia (maskuoja), o kartu ir išlaisvina tai, kas paslėpta nuo žiūrovo akių. Kaip ir dauguma meno kūrėjų, Meda tarsi siekia mus klaidinti: pirma – suteikti žiūrėjimo galimybę, antra – leisti pamatyti tai, ką norime išvysti, trečia – paneigti matomąjį. Potėpių žaismas, koloritas, nykstantys ir iškylantys daikto kontūrai traktuotini, kaip tuo pat metu veikiantis buvimas ir nebuvimas. Pastarasis dar labiau pasitraukia, kai žiūrovui leidžiama intuityviai pajusti tapybos kaip kalbinio modelio ryšį su klasikiniu tapybiniu bylojimu. Iš sodrios tamsos iškylantys daiktai Medos tapyboje netampa akivaizdžiai atpažįstamais ir stabilų svorį bei formą įgavusiais „tvariniais“. Medos kūryboje atpažįstama forma bei pavadinimas gali būti suvokti tik kaip kodai, leidžiantys įsitraukti į interpretacijos kartojimo ritmą. Taigi už kūrinio ne tik nieko nėra: nesunku suabejoti ir pačiu jo buvimu. Reziumuojant galima teigti, kad tokia kūrinio samprata gana postmodernistinė; t. y. postmodernu ant šiuolaikinio meno altoriaus paaukoti kūrinį ir vėliau savo maldą kaip komunikacinį tiltą su aplinka tiesti per interpretacijos galimybių aibę“ (žr. „Interpretacijos gimimas ir kūrinio mirtis…“, kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“, 2013 gruodžio mėn. 8 d.).
Panašaus lauko problemas apimančių katedrų, visgi plėtojančių mažiau koncentruotą veiklą, egzistuoja ir kitose mokslo įstaigose. Naujosios VGTU katedros studijų programos – pramogų industrijos ir renginių inžinerija – gali būti suprantamos ir kaip labai skirtingos, ir kaip glaudžiai susijusios. Pramogų industrijos yra komunikacijos, o Renginių inžinerija – inžinerijos krypties studijų programos.
Mano galva, visi markso išvedžiojimai yra šakėmis rašyti per vandenį. Visiškas atitrūkimas nuo tikrovės, užmerkiant akis į jas badančius netikslumus. Leninas pirmiausiai „išvadavo“ darbininkų klasę, o po to ją kūrė. Laisvoje visuomenėje kalbėti apie klases gali tik visiškas girtuoklis neskiriantis tikrovės nuo išsigalvojimų. Net Indijoje bandomos išgyvendinti kastos.
Stiegleris aiškina, kad industrinė revoliucija paskatino stulbinančią technikos evoliuciją, kurios padarinys – suvaldyta ir sutvarkyta negyvoji materija. Tas technologinis proveržis užtemdo ankstesnę medium, terpės reikšmę ir įtvirtina technologinių prietaisų bei įtaisų supratimą – masinės medijos, kurios veikia pasiremdamos skaitmeniniu kodu. Skaitmeninis kodas, pasak M. Hanseno, būdingas dabartinei evoliucijos pakopai ir veikia žmones ne iš išorės, o kaip individo eksteriorizacijos ekspansija. Tad skaitmeninis kodas ir jo palaikomas skaitmeninis vaizdas pripažįstamas būdingu dabarties evoliucijos būvio bruožu

Kadangi dauguma mielių rūšių nebesidaugina, kai alkoholio koncentracija viršija 18 % tūrio (tai yra fermentuotų gėrimų, tokių kaip alus, vynas ar sakė natūrali stiprumo riba), stipresni gėrimai gaunami distiliuojant fermentacijos būdu pagamintus alkoholio turinčius skysčius - taip padidinama alkoholio koncentracija ir pašalinami kai kurie šalutiniai produktai.
Netikėtumo sukeltas šokas, fizinis smurtas, suėmimą bei teismo nuosprendį lydinti socialinė mirtis, nuolat patiriama prievarta ir baimė, pramaišiui su ne mažiau brutaliais ir galingais sąmonės ir valios palaužimo bei įtaigos būdais – visi šie elementai atpažįstami ir sovietinio režimo savo piliečiams taikytose priemonėse, jos „kietosios“ ir „minkštosios“ galių – represijų ir ideologinės indoktrinacijos – kombinatorikoje. Ir nors po J. Stalino mirties sistema kiek prislopino savo žmogėdriškus instinktus fiziškai naikinti bei dvasiškai luošinti, tačiau subtilesni zombinimo būdai išliks tokie pat išradingi ir paveikūs iki pat jos žlugimo.
One of the most horrific substances of ancient Mars was Phosphex. Its method of manufacture lost thousands of years ago, this highly-corrosive toxin burned with an intense flame that could not be extinguished, short of placing it in a vacuum. Though the crawling horror of Phosphex Weaponry is all but forgotten in the Imperium, the blinding white fire of Phosphor Weaponry is still utilised by the Skitarii to mark out high priority targets amongst the battlefield murk. The Phosphor Weapons fielded by the Skitarii are all that remain of this lost knowledge, a sanctioned replacement for one of the Machine God's creations. They may no longer be able to reduce a world to ash, but they still cover the enemy in luminous particles, making them easy targets for other Skitarii. If those struck by the burning spheres fired by these weapons are not killed by the initial trauma, they are soon felled by the light-guided volleys that follow.

Videomeno mada, populiarumas jau atrodo išblėso, o aš per tą laiką ryžausi aprašyti net disertaciją. Dar ir šiandien tenka sudalyvauti mokslinėse diskusijose, kuriose klausiama mano nuomonės apie videokūrybą. Nors ji (videokūryba) ir yra savotiška, nišinė, nedominuojanti, labai asmeninė žmogaus saviraiškos ir pasaulėžiūros atskleidimo forma, tačiau ji man vis dar lieka įdomi.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje Nacionalinės bibliotekų savaitės atidarymo metu vyko Kristijono Donelaičio skaitymai įvairiomis kalbomis. Lietuvių kalba skaitė Eglė Matukaitytė, latvių kalba - Ieva Birmantaitė, lenkų kalba - Gintarė Lukoševičiūtė ir Ieva Masiliūnaitė, vokiečių kalba - Vida Korn ir Birutė Ališauskaitė, rusų kalba - Gina Poškienė, anglų kalba - Aistė Megelinskenė, ispanų kalba - Miquel Puerto. Kankliuotoja - Milda Gaulienė.
Also put it in my Vape (only use DISTILLED PURE essential oils as they contain no chemicals or lipids). It’s vaping amazing, tastes great and requires very few drops. 3-5 per 15 ml or so. As far if anyone’s wondering on the safety of this, it is, I’ve heard people doing it for over a year and no problems, no fires, no explosions, and definitely no health issues, in fact reports of better lungs and better quality of life.
    Jis nežinojo, ir jam nepatiko nežinoti. Jis pirmą kartą pakėlė ginklą dvylikos metų, norėdamas apginti savo šeimą nuo grupės teroristų, ir tapo profu septyniolikos – jau ketverius metus jam mokėjo už tai, kad statytų į pavojų savo gyvybę dėl vienos priežasties ar kitos. Bet jis visada žinodavo, kokia rizika, ir prieš ką jis kovojo. Visai kitas reikalas, mintis pulti aklai. Vienintelė paguoda buvo ta, kad jis ėjo su daugiau kaip šimtu patyrusių kareivių; kad ir kas tai buvo, jie susitvarkys.

Detali paieška Pašto kodai Taksi Lietuvoje Valiutų kursai Įmonių kodai PVM kodai Įmonių pranešimai Bankrutavusios įmonės Ekonomikos rodikliai Orai Įstatymai Dokumentų pavyzdžiai Akcijų kainos Žaliavų kainos Viešieji pirkimai Apklausos Verslo naujienos Naudinga informacija Patarimai Skundai Nauja įmonė Taisyklės Pagalba Privatumo politika Duomenų rinkmenos TOP įmonės 2018 Reklama Kontaktai

– Diskutuojant su gerai žinomais Lietuvos pramogų verslo atstovais, ilgus metus besisukančiais šioje srityje, dažnai pasigirsta užtikrintai išsakoma nuomonė, esą nei universitetas, nei kolegija nėra pajėgūs paruošti pramogų industrijų profesionalo. Jų teigimu, gebėjimas kurti ir organizuoti pramogas, plėtoti pramogų verslą ir dalyvauti šioje srityje – veikiau konkretaus žmogaus prigimties, charakterio ar Dievo dovana, tačiau ne kokiomis nors studijomis išugdomas ar išmokomas dalykas. Kokius kontraargumentus išsakytumėte šiuolaikiniams Lietuvos pramogų verslo grandams?
Antroji koncepcijos Visi–kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės bandymas parodyti, jog sovietmečiu Lietuvos visuomenė buvo sovietizuojama ne prievarta, kaip paprastai manoma, bet greičiau sovietizavosi pati, iš esmės savanoriškai, aktyvioje sąveikoje su režimu. Autorė rašo: „politinis procesas aiškinamas pozityvia visuomenės ir valdžios sąveika“ (Putinaitė N. Nugenėta pušis, p. 18).  Esą taip pozityviai sąveikaujant valdžiai, sovietmečio kultūrininkams ir plačiajai visuomenei, išsikristalizavo strategijos (autorė aprašo keturias – ramų gyvenimą, prisitaikymą per maištą, neišvengiamybės etiką ir išmonę), leidžiančios pritapti prie sovietinės realybės ir nekonfliktiškai bei santykinai komfortiškai joje įsigyventi (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga). Sovietmečio visuomenės ateizacija taip pat aiškintina nurodant į asmeninį nutraukančių ryšį su tikėjimu individų apsisprendimą (Putinaitė N. Nugenėta pušis). Šios savanoriškai priimtos strategijos ir apsisprendimai tapusios lietuvių savastimi, pakirtusios moralę ir padariusios iš lietuvių tikrus sovietžmogius. Lietuviai išlieka sovietžmogiais ir po valstybės atkūrimo, nes jų mąstymas, veikimo strategijos ir moralė išlikę tokie patys.
„Mes norime įtvirtinti bendrą apibrėžimą, tačiau tuo pat metu palikti laisvę valstybėms narėms savo viduje apibrėžti šeimos institutą savarankiškai, – teigia E. Frivaldszky iš Budapešto. – Pavyzdžiui, Vengrijos Konstitucijoje santuoka yra apibrėžta kaip sąjunga tarp vyro ir moters. Taigi ši iniciatyva, nors ir vykdoma Europos mastu, gerbia valstybių narių apsisprendimo teisę. Mes sakome, kad kiekviena valstybė gali savaip apibrėžti šeimą ir santuoką, bet kai apie tai kalbame Europos kontekste, kai kalbame apie tarpvalstybinės reikšmės procesus, tada ES turėtų naudoti šį visiems bendrą apibrėžimą.“
Prof. dr. Vytis Valatka (g. 1972) yra humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras. 1994 m. Vilniaus universitete įgijo filosofijos bakalauro, o 1996 m. – magistro laipsnį. 2001 m. tuometiniame Lietuvos mokslų akademijos filosofijos ir sociologijos institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) apgynė disertaciją tema “Scholastinė logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje” ir gavo humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį. Dirbo Lietuvos kultūros tyrimų institute, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Kazimiero Simonavičiau univesitete docento, profesoriaus, katedros vedėjo ir kt. pareigose Šiuo metu Prof. dr. V. Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto mokslo prodekanas ir Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius bei tarptautinio mokslinio žurnalo “Logos”, referuojamo prestižinėje duomenų bazėje Clarivate Analytics “Web of Science”, redakcinės kolegijos narys. 2010 m. prof. dr. V. Valatka tapo šio žurnalo P. Dovydaičio premijos, skiriamos geriausiam metų autoriui, laureatu. Profesorius taip pat yra virš 50 mokslinių ir mokslo bei kultūros populiarinimo straipsnių autorius, Lietuvos mokslo tarybos duomenų bazės “Lituanistika” ekspertas, Tarptautinės teisės ir socialinės filosofijos IVR Lietuvos sekcijos narys, edukacinio portalo www.arche.lt steigėjas ir vyr. redaktorius. Profesorius laisvalaikiu gieda grigališkąjį choralą, verčia lotyniškąsias giesmes, rašo eilėraščius, žaidžia krepšinį.
Hypaspist Skitarii were the most basic augmented infantrymen of the Tech-Guard and were armed with cybernetically hard-linked Lasguns similar to those used by the soldiers of the Astra Militarum. Hypaspists were generally more powerful and skilled soldiers than standard Guardsmen as a result of the cybernetic enhancements that made them stronger and more accurate than normal humans and the psychosurgery they had undergone to suppress their emotional reactions and make them immune to panic or fear. However, this enhancement also made Hypaspists less independent and able to think for themselves in combat.
Na jei "neatspėčiau" tai nereiks daryt filmuko ir dėti į Youtube. Bent man visai pliusas kai nereikia kažką dirbti. Bet ramiai stebim situacija. Mirtis procesas natūralus bei neišvengiamas ir nieko tame nėra blogo. Maža to žinodamas iš anksto tiek mirštantis, tiek artimieji gali ramiai tam pasiruošti. Sakyčiau net pliusas. Bent aš neturiu nieko prieš tokią informaciją savo ir artimų žmonių atžvilgiu. Visai neblogai tai žinoti iš anksto. Tik aišku nesiruošiu iš to daryti verslo. Manu atsirastų daug klausiančių ir suinteresuotų. :)
Nuolat persejamos kulturos: kultivuojant lasteles jos prisitvirtina prie indelio dugno. Is pradziu lasteles dalijasi retai, paskui dazniau, kol aptraukia istisiniu sluoksniu visa indo dugna. Susidarius keliems sluoksniams, lasteles dalijasi vis reciau, kol praktiskai visai nustoja dalytis. Tada kultura persejama (subkultivuojama): tripsinu ir versenu lasteles „atklijuojamos“ nuo dugno ir viena nuo kitos, praskiedziamos sviezioje terpeje ir sejamos i naujus indelius. Perseta kultura intensyviau dalijasi, mitozes labiau sinchronizuojasi. Optimalus mitozinis aktyvumas pasireiskia po 2-3 savaiciu kultivavimo.
- Pirmiausia pasivaikščiojome po Vilnių. Ėjome pažiūrėti Šv. Onos bažnyčios. Juk mano duktė Ona. Dar pasižvalgėme po Bernardinų bažnyčią. Nuvažiavome į Užupį. Apžiūrėjome spynas ant tilto, kurios amžinai meilei užrakintos. Turiu labai gerą draugą australą, kuris moka spynas atrakinti. Pasakysiu jam, kad važiuotų į Vilnių, turės gero darbo, kai žmonės persigalvos dėl amžinos meilės. (Juokiasi.)
Laisvos visuomenės instituto direktorė Kristina Zamarytė-Sakavičienė pristatė dvi iniciatyvas. Daugiau kaip 50 nevyriausybinių organizacijų pasirašė kreipimąsi Švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei, kuriame išreiškė susirūpinimą, kad įvairiais pasisakymais ir pareiškimais yra daromas spaudimas tiek Švietimo ir mokslo ministerijai, tiek visuomenei, siekiant propaguoti lytinį švietimą, kaip labiausiai jaunimui tinkančią lytiškai plintančių ligų ir paauglių nėštumų prevenciją. Tuo tarpu pasirašiusios nevyriausybinės organizacijos ragina lytinius santykius sieti su šeimos sukūrimu.

Anapus yra viena susireikšminusi esybė, kuri taip sprendžia visas jai iškilusias bėdas, pakliuvusi į prarają paskui save prisivilioja, prisitraukia visokiais būdais likusiuosius ir tada visiems primetųsi tą patį skaudulį tikisi taip greitai iš jo išsivaduoti. Panašiai elgėsi ŽIV nešiotojai, įjunkę į kvaišalus, kai kruvinomis adatomis badydavo vaisius didelėse parduotuvėse, taip stengdamiesi užkrėsti kuo daugiau žmonių. Kuo daugiau aukų, tuo jų manymu greičiau sutelktų didesnį mokslininkų dėmesį ar pinigų kiekį, skirtų vaistų išradimui.
dėl kalbos ir lietuvybės nykimo, ne viskas gal taip blogai, bet tikrai ir nėra gerai. Nuo tarybinių laikų mums meluojama, kad išsaugojome kalbą. Kažkoks veikėjas iš lietuvių kalbos komisijos vietiniame laikraštyje laisvos Lietuvos šimtmečio proga vėl liaupsino lietuvių kalbą ir kaip mes ją išsaugojome, pasitelkęs užsienietiškus žodžius: iš pirmų trijų žodžių du buvo užsienietiški. Jau taip esame atpratinti nuo lietuvių kalbos, kad net sakinį be užsienietiško žodžio sunku suregzti. Aš nesu išimtis. Menas, švietimas, mokslas, žiniasklaida rankose tokių veikėjų, kurie nuo tarybinių laikų perdaro lietuvių ir visas kaimynines kalbas į bendrą rytų auropietišką kalbą. Iš tikro tas vėžys grasina ir visam likusiam pasauliui. Tarybiniais laikais tokie kėslai, vienos kalbos kūrimas, net nebuvo slepiami, nors retai aptarinėjami. Daug buvo visokių svaisčiotojų apie kraujų suvienytą žmoniją, turinčią vieną kalbą, vieną praeitį, vieną ateitį... Įvairovės sunaikinimas – tiesus kelias į nuopolį bei visišką nuobodybę, tokie pasauliai ilgai netempia yra negyvybingi...
Tad Jaroslavlyje Ala jau nebeužsiėmė kreditais, o ėmėsi magijos. Šio miesto policija Alos ieškojo dėl to, jog ji įtikino vietinę gyventoją, kad šios dukra serga neišgydoma kraujo vėžio forma. Vienuoliktokė alpdavo kelis kartus per dieną, o medikai niekaip nenustatė diagnozės. Tuomet išsigandusi motina kreipėsi į Jaroslavlyje veikusį magijos centrą „Kristina“, kurio direktorė ir buvo A. Naruševičienė. Ji prisistatinėdavo baltąja burtininke, atlikinėdavo magijos seansus su žvakėmis ir skirtingai nei medikai iškart nustatė diagnozę vienuoliktokei bei pažadėjo ją išgydyti.
×