... Reikia pradeti nuo seksualiosios energijos, taip yra lengviausia. O šalia seksualiosios energijos išaugs ir visos kitos energijos. Tu tapsi galinga ( is savęs to jau nesitikiu, tik gal po taves). Nu pavyzdžiui kaip gerti pirmus gurksnius raudono vyno-tai seksualioji energija, o kaip jau išgerti pora taurių tai pereiti visa energiju spektrą. Reikia lavintis. Leisti joms cirkuliuoti tavo kūnu. Net nuovargis yra energija, net skausmas yra energija.

– Dėkoju už puikias įžvalgas ir tikiuosi, kad artimiausiu metu Lietuvoje bus pradėta rimčiau svarstyti apie sporto industriją ir sveikatingumą, bei tai taps vienu iš svarbių valstybės prioritetų. Skaitytojai prof. dr. S Dadelo gali pateikti papildomų klausimų el. paštu stanislav.dadelo@vgtu.lt. Taip pat primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu

Senokai įsiplieskusi diskusija ir ši konferencija yra nepaliaujamos pastangos ištrūkti iš užburto rato, kuriame šiandien sukasi visi mūsų apmąstymai apie santykį su sovietmečiu. Šis ratas yra kol kas nesėkmingos pastangos suvienyti du šio itin svarbaus ir skausmingo santykio aspektus – moralinį ir politinį. Moralinės nuostatos išsiskiria ir atsiranda priešprieša, kuri sukuria vaizdą, jog vieni yra sovietmečio smerkėjai, kiti – jo teisintojai. Kadangi moralinių argumentų ne visada pakanka, moralinę poziciją reikia sustiprinti. Tą darant tenka kreiptis į sovietmečio politinę tikrovę ir tada lengvai susiduriame su nauja pamatine dviprasmybe. Paaiškėja, kad net ir politiškai apibūdinti gyvenimą sovietmečiu, yra neįmanoma neutraliai, nes mes visada remiamės tam tikromis išankstinėmis moralinėmis nuostatomis ir vertinimais, kurie galiausiai ir lemia mūsų požiūrį į svarstomą praeitį. Neįmanoma vertybiškai neutrali pozicija sovietmečio vertinimo klausimu. 

Without exception the Skitarii have pallid bodies of puckered flesh and sutured cybernetics. Ceramic valves and adamantium sockets stud hard knots of pallid, translucent muscle. Even the brains of these warriors are grotesque hybrids of grey matter and twisting neurocircuitry. The most blessed pass a point called the "Crux Mechanicus," their body more machine than flesh. Those that reach this stage of mechamorphosis are known as "Skitarii Alphas." Some go on to attain the rank of "Alpha Primus" -- overseers who can operate independently for standard years if necessary, as solid and reliable as the titanium that replaces their flesh. One who looked for consistency in Skitarii augmentations would be sorely disappointed. A soldier of the Mechanicus may have a punchcard skullslot and leather bellows for lungs, whilst at the same time housing quantum bioware in his brain. It is often said that were one of these enhanced warriors to be rendered down, traces of nearly every element known to man could be found somewhere in the remains. The Tech-priests know this to be no exaggeration, for dissection is but one of the dark fates a Skitarius might undergo in order to satisfy his masters' predatory curiosity.

Anot Putinaitės, įprasta autorefleksija, kai lietuvis save supranta kaip okupanto auką, yra vienpusė ir neproduktyvi. Už refleksiją, kuri operuoja perskyromis savas / svetimas, okupantas / auka, tinkamesnis esąs požiūris, kuris akcentuoja, jog lietuviai patys daugiau ar mažiau priėmė totalitarinio režimo taisykles (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 12). Čia svarbūs du dalykai: moralinis – Putinaitė išreiškia poziciją, jog okupacijos aukų kančios ir atminimas yra nereikšmingas dalykas, ir episteminis – pavergtos Tautos pasakojimo atmetimas.


Persirgta psichikos liga žmogaus išorėje, elgesyje dažniausiai nepalieka jokių pasekmių, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę, savivertę ir pasitikėjimą savimi, socialinius ryšius, santykius šeimoje ir darbe. Nedarant pastangų, dėl tokių pasikeitimų, psichologinių ir socialinių problemų lavinos ir stigmatizuojančio visuomenės požiūrio į sergančius psichikos ligomis, gilėja socialinė atskirtis, prarandami bendravimo ir kasdienos įgūdžiai. Gydymas vaistais gali susilpninti ar visiškai panaikinti ligos simptomus. Tačiau išmokyti gyventi su liga, prisitaikyti prie jos paveikto gyvenimo sukeltų iššūkių medikamentai negali. Reikalingos visai kitos priemonės ir metodai, padedantys geriau jaustis ir sėkmingiau gyventi. Būtent psichosocialinė reabilitacija ir yra tas metodas, ilgalaikis, cikliškas, planingas procesas, kurio metu, bendradarbiaujant specialistams ir pacientui, siekiama pageidaujamų pokyčių.
Savo nuotaika visai kitokie nei scenos žmonės yra rašytojų, dailininkų ir kompozitorių portretai. Poetai Vytautas P. Bložė, Onė Baliukonytė, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, rašytojai Romualdas Granauskas, Jurgis Kunčinas, dailininkai Petras Repšys, Adomas Jacovskis, Arūnas Vaitkūnas, kompozitorius Bronius Kutavičius amžiumi bei charakteriu yra ir visiškai skirtingi, ir turi daug juos vienijančių bruožų. Visi jie nereflektuoja savo pasirodymo žiūrovo akyse. Todėl jie savęs neinscenizuoja ir nėra linkę pozuoti. Kai kurie jų intravertiški daugiau negu teatralai, aktoriai ar muzikantai. Jau pats jų kūrybos procesas išugdė šias savybes, nes yra susijęs su gebėjimu dirbti vienam ir įsiklausyti į save.
„Mes norime įtvirtinti bendrą apibrėžimą, tačiau tuo pat metu palikti laisvę valstybėms narėms savo viduje apibrėžti šeimos institutą savarankiškai, – teigia E. Frivaldszky iš Budapešto. – Pavyzdžiui, Vengrijos Konstitucijoje santuoka yra apibrėžta kaip sąjunga tarp vyro ir moters. Taigi ši iniciatyva, nors ir vykdoma Europos mastu, gerbia valstybių narių apsisprendimo teisę. Mes sakome, kad kiekviena valstybė gali savaip apibrėžti šeimą ir santuoką, bet kai apie tai kalbame Europos kontekste, kai kalbame apie tarpvalstybinės reikšmės procesus, tada ES turėtų naudoti šį visiems bendrą apibrėžimą.“
Tridiene kultura: naudojama citogenetiniame metode (sio metodo esme – pakitusio kariotipo lyginimas su normaliu). Kadangi chromosomos buna stebimos tik besidalijancioje lasteleje, tiesioginu metodu tiriamos tik intensyviai besidalijanciu audiniu lasteles. Placiausiai naudojama tridiene zmogaus leukocitu kultura. Zmogaus lasteles periferiniame kraujyje nesidalija, todel 0,5 ml tiriamo kraujo specialiuose plastikiniuoe indeliuose uzpilama audiniu terpe, kurioje yra preparatas, priverciantis limfocitus nuolat dalintis. Didziausias susidaranciu mitoziu skaicius pasiekiamas po 64-72 val., todel kultura vadinama tridiene. Kultivavimo pabaigoje i terpe ilasinama kolcemido: sis preparatas ardo mitozes dalijimo verpste, ty uzfiksuoja mitoze metafazes stadijoje.

. Skaitmeninės technologijos nepaprastai sparčiai „pritaiko“ žmogaus gebėjimus, jusles ir mąstymą prie savo loginės, erdvinės, taip pat laikiškos – „realaus“ ar kitokio laiko – raiškos, nes savo tikslus bei norus norintis įgyvendinti žmogus pirmiausia juos turi suderinti su naudojama technologija, kompiuterine įranga; „naudotojas programuoja interfeisą, tačiau interfeisas taip pat programuoja naudotoją“
Tačiau iš pradžių gero ekonominio gyvenimo viltys užgožė abejonę dėl neoliberalų nuolat kalamos minties, kad valstybė ir mokesčiai yra „savaiminis blogis“, kurio turėtų būti kuo mažiau. Sovietinio totalitarizmo ir vietinio pseudosuverenumo patirtį išgyvenusiai visuomenei buvo sunku susigaudyti, kas ta valstybė ir kokias funkcijas ji išties turėtų atlikti, todėl jas noriai perleido į veikiai susiliejusių aktyviausių ir agresyviausių verslo ir politikos grupuočių rankas. To padarinius regime šiandien.

Štai balandžio viduryje Chabarovsko rajono teismas būrėjai, kuri apgavo kelias pagyvenusias moteris, skyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Būrėja kartu su bendrininke  gatvėje prieidavo prie moterų ir pranešdavo, kad šios yra užkeiktos, o už užkeikimo nuėmimą paprašydavo atiduoti su savimi turimus visus pinigus ir papuošalus. Ji sakydavo, kad po seanso viską sugrąžins. Seansas buvo labai paprastas. Būrėja liepdavo „užkeiktosioms“ lėtai nueiti iki daugiabučio namo trylikto lango ir sugrįžti atgal. Tačiau sugrįžusios nelaimėlės jau nieko neberasdavo – nei būrėjos, nei savo pinigų. Taip būrėja sugebėjo išvilioti per milijoną rublių.
×