Kai turime reikalų su ateiviais, negalvokite, kad tokius didelius atstumus jie linkę atkeliauti mūsų erdve. Įprasta keliauti susispaudus į taškus, kurie greitai gali persikelti į bet kur visatoje, tik būtų gražu, jei priimančioji pusė dar ir galėtų ištraukti svečius iš tų taškų (ne visus svečius ir reiktų ištraukti). Iš tikro, mus lanko tokie svečiai, kurie patys gali iš tų taškų išeiti, nors jiems gal paprasčiau būtų užvaldyti kokią auką ar gražiau pasielgti ir tapti jiems „įkvėpimu“. Mes tokiems taškams esame tik labai lėtai judančios didelės statulos.
Putinaitei šiame pranešime tiek daug dėmesio skyrėme tik todėl, kad ji yra viena aktyviausių ir labiausiai matomų ištisos šiuolaikinės antilietuviškos ideologijos skleidėjų kartos atstovų (kai kuriuos kitus minėjome aptardami koncepciją Visi – kolaborantai). Tai yra labiausiai sovietizmo dvasia persismelkę veikėjai – tautinę ir valstybinę sąmonę visiškai praradę devintojo dešimtmečio komjaunuoliai, kurie buvo visiškai pasiruošę tęsti ir pabaigti visą okupacijos tarpsniu vykdyto lietuvybės naikinimo darbą. Netikėtas istorijos posūkis, kai radosi Sąjūdis ir atsikūrė Lietuvos valstybė, pertraukė jų vos prasidedančią Lietuvos naikinimo veiklą. Tačiau sovietmečiu susiformavusios antitautinės ir antivalstybinės nuostatos ir jau spėti įgyti kovos su lietuvybe įgūdžiai niekur nedingo. Jų išsigelbėjimu, atvėrusiu galimybę vėl pritaikyti šiuos įgūdžius ir tęsti antilietuviškų ideologų karjerą, tapo Lietuvos integracija į ES, dėlkurios prasidėjo šalies „europeizavimo“ procesas, primenantis sovietizavimą tuo, kad abiem atvejais siekiama sunaikinti tautas ir nacionalines valstybes.  Todėl sovietizavimo ideologai lengvai persiorientavo ir tapo uoliais su lietuvybė kovojančiais europeizuotojais, tęsiančiais savo komjaunuoliškos jaunystės žygius po „europinių vertybių“ skleidėjų iškaba. Kova prieš tarybų Lietuvą tėra patogi ideologinė širma, kuria šie kitam šeimininkui ėmę tarnauti komjaunuoliai pridengia savo kovą su lietuviškuoju politiniu tautiškumu (nacionalizmu)

    Nicholajus rūpestingai pasvėrė savo galimybes, kol jie lipo gaisrininkų kopėčiomis. Kaip jis ir numatė, Džonas Versbovskis pasirodė esąs tikras survivalistas ir aiškiai neturėjo jokių problemų, darydamas tai, kas būtina, kad toks išliktų; turint omenyje, kaip prastai reikalai klojosi Rakūne, – prasčiau, tiesą sakant, negu Nicholajus numanė, – jam apsimokėtų turėti žmogų, kuris pridengtų jo užnugarį.


Ateityje tikrai norėčiau pamatyti bienalę startuojant išskirtine paroda, sudaryta iš dalyvaujančių autorių atgabentų fotografijų, o jos uždarymą vainikuotų vietoje sukurtų nuotraukų paroda. Taip pat siūlyčiau bienalę „išlokalizuoti“, t. y. jos rezultatus vežioti po skirtingus Lietuvos ir užsienio miestus bei juose rengti specialias diskusijas su bienalės kūrėjais, lektoriais, kuratoriais. Ir galiausiai viską, kas vyksta bienalėje, siūlyčiau skaitmenizuoti ir virtualizuoti, t. y. kurti internetinį bienalės archyvą, o sukurtus kūrinius net nuomoti arba iš jų kurti reprodukcijas (aišku, nepažeidžiant autorinių teisių).
Deja dabar jau tiksliai nebeatsimenu, jis sakė kažkokios tai moters vardą lyg tai ir sakė vieta kur jie gyveno, mat jis dingo netikėtai ir daugiau niekada jie nebepasimatė. bet gerai atsimenu kad jis dar liepė apie visa tai pranešti visiems žemėje kam tiktai sugebėsiu ,kad ten darosi tokie dalykai. Dar atsimenu kad toje vietovėje kur jis mane išviliojo iš to torniečių erdvėlaivi lauke buvou apie 50 laipsnių šaltis o aš buvau apsirengęs tik lengvais vasariniais džinsiukais tokiais. Kol su juo nuėjome prie to kito erdvėlaivio maniau kad mirtinai sušalsiu,dar ir dabar man kojų priekinės dalys kai kada pradeda tirpti taip tarsi būčiau kažkada jas stipriai nušalęs.Tai štai iš kur tas tirpimas gal jau koks 20 metų mane kankina kai kada.
    "Viskas paprasta," p. Lungė tarė. Jis paklausė manęs, kur aš šiuo metu gyvenu. Man atsakius, kad Vienoje, jis pridėjo: "Tuomet, ar galėtumėte nupiešti man tikslų miesto žemėlapį, rodantį visus kelius?" Aš tarškinau galvą, bandydamas susidaryti mentalinį Vienos žemėlapį, ir ėmiau piešti paprastą žemėlapį į savo bloknotą, jam atidžiai stebint mano veido išraiškas. Pripažinus pralaimėjimą, tarus, jog man neįmanoma nupiešti tikslaus žemėlapio, jis paėmė, ką aš nubraižiau.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad asmenų, teikiančių magijos pobūdžio paslaugas paranormalūs gebėjimai nėra patvirtinti mokslo ir praktikos, kaip ir objektyvūs tokios veiklos rezultatai. Tokių paslaugų teikimas Lietuvos Respublikoje įstatymu nėra uždraustas. Paaiškinama, kad šios paslaugos gali būti įvairios, pavyzdžiui, pramoginio pobūdžio, naudojamos kaip priemonė žmogaus gyvenimo kokybei pagerinti (saviįtaiga, placebo efektas). „Vien tik su magija susijusių paslaugų teikimo faktas savaime nesudaro pagrindo tokios veikos laikyti sukčiavimu, nes objektyviai numatyti tokių paslaugų pageidaujamo rezultato negalima,“ – pažymima LAT nutartyje.
Kas atsitinka žlugus Sovietų Sąjungai? Kartu žlunga ir „Mažųjų Vakarų“ mitas bei puoselėta iliuzija. Įstojusi į ES Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tampa nebe „kultūriškai ir ekonomiškai pranašesnė auksinė imperijos provincija“, o tik naujosios Sąjungos nustekentu rytiniu pakraščiu, dažno vakariečio akimis esančiu kažkur pačiam civilizacijos pariby su barbarais, arba, kaip buvo rašoma viduramžiais žinomą pasaulį vaizduojančiuose žemėlapiuose, - ubi leones (ten, kur liūtai)...
Pjautuvine anemija nulemia taskines genu mutacijos, kuomet, vienam nukleotidui pasikeitus vietoj glutamino rugsties inesamas valinas. Del to pakinta hemoglobino fizikochemines savybes. Jis tampa maziau tirpus, agreguojasi, sudaro skaidulas. Eritrocitai tampa pjautuvo formos, surisa mazai O2, uzstringa kraujo induose. Sutrinka audiniu aprupinimas krauju (ir deguonimi), vystosi mazakraujyste. Genas 11p. Budingas nevisiskas dominavimas. Heterozigotuose aptinkamas ir normalus ir patogeninis hemaglobinas. Eritrocitai igyja pjautuvo forma pateke i aplinka, kurioje mazai deguonies. Jei salygos normalios, heterozigotai neserga. Homozigotu visi eritrocitai pjautuvo formos, jie mirsta iki 2-5 metu. Toks letalinis genas teoriskai turetu buti eliminuotas is populiacijos naturaliaja atranka. Taciau Afrikoje heterozigotu yra apie 20-40%. Pakitusi HbS grandine daro zmogu atsparesini maliarijai. Kai maliarinis plazmodijus patenka i eritrocita, sis tampa pjautuviskas, plazmodijus zuva. Taip islaikomas subalansuotas polimorfizmas, kai egzistuoja ir toks, ir toks hemoglobinas.  
Įvairias teorines prieigas, svarstančias naujųjų technologijų bei jų pagrindu kuriamos kultūros industrijos ypatumus, sieja suvokimas, jog gyvename didžiulės technologinės slinkties metu, o tą slinktį apmąstyti yra nepaprastai sunku dėl nepaliaujamai vykstančių ir vis spartėjančių pokyčių. Tą spartą liudija besikeičiantys didesnieji teoriniai diskursai ir įsivyravusi epistemologijų pliuralizmo ir kovos aplinka. Vis labiau ryškėja, jog žmogaus ir medijų ar apskritai technikos ryšiai nėra vien jo paties kuriami, galimi keisti ar panaikinti, o tampa gyvenamojo pasaulio psichine simboline technine aplinka. Ta aplinka formuoja žmogų taip pat, kaip ir žmogus gamina bei perdirba aplinką. Kitas svarbus dalykas, kad žmonijos raida imama aiškinti medijų technologijų naudojimo požiūriu, teigiant išskirtinę medijų svarbą visuomenės gyvavimui ir jos raidai. Pasak Régis Debray’aus, įtvirtinusio „mediologinį metodą“ kultūros tyrinėjimuose, „visuomenės simbolinės gamybos tam tikru laiku negalima aiškinti nepriklausomai nuo tuo metu naudojamų atminties technologijų“
Mes, Žemės tautos“, suvokiame laisvę kaip universalią būtinybę. Be to, mes tikime, jog visi individai visuose pasauliuose yra sukurti kaip lygūs ir yra Kūrėjo apdovanoti šventomis ir neatimamomis teisėmis. Esminės tarp šių teisių yra teisė gyventi kaip laisvai tautai planetoje, kurioje ta tauta yra kilusi; teisė į gyvenimą be priespaudos; bei teisė siekti gyvenime didingesnio tikslo ir pašaukimo, kurį Kūrėjas davė visiems.

    "Tai tiesa, tam tikru atžvilgiu. Dėl to, aš buvau nušalintas nuo kelių bylų, kurias tuo metu tyriau, priežiūros. Kadangi dirbau be poilsio iki to laiko savo karjeroje, mano šeimos situacija buvo beviltiška. Mano bosas tuo metu man gan aiškiai išrėžė: \'Tau nieko nebeliko.\' Be abejonės mano kolegos manė, kad aš kaip elitinis tyrėjas patyriau nuopolį. Visgi, mane tai tenkino, ir nelaikau to drąsos paraiška. Tai reiškė, kad galėjau visą dėmesį skirti žavingai Dr. Tenmos personai." 

Kas dėl kaukių dėvėjimo – manau, tai nėra jokia blogybė, tačiau mano dėvima kaukė turi būti man organiška, man turi būti miela ją dėvėti, ji neturi it sunkiasvoris apdangalas slėgti nei mano veido, nei savasties – atvirkščiai, kaukės dėka turiu išlaisvinti tai, kas slepiasi po ja, po manuoju susikurtu įvaizdžiu – tai vienas iš subtilesnių kūrybiškumo raiškos aplinkkelių.


V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.
– Sportavimas gali padėti išvengti daugybės problemų, susijusių su sveikata. Tai savo ruožtu leidžia daugiau susikoncentruoti į savo gyvenimo tikslą. Kiekvienas asmuo gyvenimo tikslą supranta savaip, mes visi skirtingi, tačiau visi jaučiamės laimingi, kai mums pavyksta pasiekti tikslą. Tikslui pasiekti svarbiausia sąlyga yra sveikata, fizinė ir psichinė būklė. Sveikas ir pajėgus žmogus sugeba daugiau nuveikti ir dažniau pasijausti laimingu.
Nepaisant fakto, kad sovietinio režimo vykdyta valstybės modernizacijos programa išoriškai buvo panaši į Apšvietos inspiruotą Vakarų visuomenių modernizavimą, tačiau socioekonominės reformos čia buvo vykdomos pasitelkiant iš esmės archajines despotines priemones. Taip sugrįžta į vergovinę – gulaginę santvarką, kurioje aukščiausia valdžia priklausė chanui ir kurultajui, tai yra iš mongolų-totorių perimtai valdymo formai – partijos suvažiavimui (sjezdui). Kurioje dominavo juodųjų magų slaptųjų draugijų atliekami ritualai bei buvo plačiai masėms skelbiami užkeikimai. Kur žmogaus gyvybė buvo nieko verta...

– Paulius – pagrindinis mano kritikas. Su juo dirbame toje pačioje dirbtuvėje. Aš tapau, o jis užsiima rekonstrukcine juvelyrika, kuria savo dirbinius. Kartais su juo tariuosi kūrybos klausimais, kaip ir jis tariasi su manimi. Aišku, klausiant patarimo, dažniausiai menininkai laukia tik pritarimo. Menininkai sprendimą vis tiek priima patys. Su kolegomis apie vienas kito kūrybą mes mažai kalbame.
V. V.: Manyčiau, tos krizės mastai yra pernelyg išpučiami. Juk tebevyksta fundamentiniai ir taikomieji humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai, šių mokslų atstovai gauna Nobelio ir kitas reikšmingas premijas, leidžiamos solidžios monografijos ir mokslo studijos, vedančios konferencijos sutraukia gausias dalyvių ir klausytojų auditorijas. Štai kas dveji metai vykstanti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto organizuojama konferencija “Vizualumas” šiemet tradiciškai pritraukė apie 40 pranešėjų iš 15  pasaulio šalių. Kita vertus, akivaizdu, kad kitos mokslo sritys pastaruoju metu sulaukia daugiau dėmesio, pagarbos ir finansų nei humanitariniai ir socialiniai mokslai. Bet ar tai galima laikyti krize, gresiančia pačiai minėtų mokslų egzistencijai? Manau, kad ne. Štai filosofijos istorijoje buvo laikotarpis, kai nemaža dalis filosofų manė, kad artėja filosofijos pabaiga. Tuo metu nuo filosofijos sparčiai atsiskyrinėjo specialieji mokslai, ir buvo baiminamasi, kad jie palaipsniui su savimi išsineš visą filosofijos turinį. Tačiau prognozuotas žlugimas neįvyko – filosofijos turinys taip ir nebuvo išsemtas, maža to, jį papildė laikas nuo laiko atsirandančios naujos filosofijos kryptys ir šakos. Kaip bebūtų, manau, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai visada išlaikys savo reikšmingumą. Juk jie tiria su įvairiais žmogaus individualios ir socialinės egzistencijos aspektais susijusius klausimus, o tokie klausimai individams ir visuomenėms kils visada.
Daugiaveiksnis paveldejimas: daugelio nealeliniu genu veikla sumuojasi. Tai gali pasireiksti dviem budais: 1) pozymis yra daugelio darniai, bet savarankiskai veikianciu vieno paskui kita genu veiklos rezultatas (budinga komplementariems genams); 2) pozymis yra genu veiklos paprasto sumavimosi rezultatas (budinga poligenams). Komplementariems genams bendra tai, kad hibriduose del dvieju ar daugiau nealeliniu genu saveikos pasireiskia naujas fenotipas, nebudingas atskirai veikiantiems (dazniausiai mutantiniams) genams. Komplementarios saveikos budu paveldima labai daug pozymiu. Pvz, dvieju kurcnebyliu santuokoje gali gimti normalus vaikas. Nealeliniai genai, kurie lemia ta pati pozymi ir kuriu veikimas sumuojasi, vadinami poligenais, o sumavimosi reiskinys – polimerija. Pvz. odos spalva.
Tačiau 1992 metų pradžioje apsukruolių porelei teko bėgti į Rusiją, nes tarp kreditorių buvo ir tuomet klestėjusių Kauno bei Klaipėdos nusikaltėlių pasaulio atstovų. Kalbėta, kad Ala ir Gediminas apgavo ir vieną iš anuomet garsios Kauno Daktarų gaujos veikėjų. Šie poros paieškoms pasitelkė nemažas pajėgas. Po kelių mėnesių Kauno banditai per savus žmones sužinojo, kad pora slapstosi Sankt Peterburge. Tad šiame mieste Ala ir Gediminas neužsibuvo, sėkmingai atsiplėšė nuo persekiotojų ir ilgiems metams patraukė į Rusijos gilumą.
×