Ruošiantis šiai parodai nesiekiau ką nors įrodyti. Tiesiog kūriau. Stebėjau pasaulį, gyvenau ir tapiau. Todėl ir temų atsirado daug. Neplėtojau vienos temos, kaip galbūt būčiau pasielgusi kitu, projektinės parodos atveju. Esu dėkinga dailininkų sąjungai, „Arkos“ galerijai, kurios man sudarė sąlygas demonstruoti savo kūrinius. Mano parodą bus galima aplankyti iki sausio  20 d. LDS galerijoje „Arka“, Vilniuje. Balandžio mėnesį planuoju ją visą perkelti į Šiaulių universiteto Dailės galeriją.


A. Aleksandravičius nesistengia perteikti enciklopedinės asmenų charakteristikos kaip objektyvios ir vienintelės galimos, lis palieka vietos ir žiūrovo subjektyvumui. ]o paveikslai nėra skvarbus veidrodis ar sausas dokumentas. Savo portretuose jis nesiekia aštraus aiškumo ir palieka vietos spėliojimams. A. Aleksandravičius taip pat negražina ir neherojizuoja savo pasirinktų personažų. Jis nenukrypsta į groteską ar šaržavimą, neieško įmantrių rakursų. Fotografas retai rodo ir profesinius savo personažų atributus, nesistengia rodyti jų įprastos darbo aplinkos. Išimtis čia -kompozitoriaus Osvaldo Balakausko, muzikologo ir pianisto Vytauto Landsbergio, vargonininko Leopoldo Digrio, tapytojo Arūno Vaitkūno bei džiazo atlikėjų portretai. Susikoncentruojama į patį asmenį, nesvarbu, ar jo namuose, dirbtuvėje, ar kavinėje. Charakterio ir jausmų išraiška čia taip pat studijuojama ir per šviesos ir tamsos koncentraciją.
Gydytojų – 20, iš jų: gydytojų psichiatrų – 19, psichologas – psichoterapeutas - 1, medicinos psichologų – 3, užimtumo terapijos specialistų – 15, psichikos sveikatos slaugytojų – 51, kineziteraupeutų – 2, ergoterapeutų – 2, dietologas – 1; slaugytojo padėjėjų – 48, pagalbinių medicinos darbuotojų – 3, socialinių darbuotojų – 5, socialinio darbuotojo asistentas – 1, kito personalo – 52.
Tomulį, nesusireikšmink taip stipriai. Jei Putinas turėtų kokį „agentą“ tai jo agentas turėtų gal dar kokį tūkstantį pavaldinių. Tas angliškas draugiškas kreipinys į tave, net leistų įtarti kad visi šeši sėdite viename pusrusyje, nors tai menkai tikėtina. Taip veikia nusikaltėlių gaujos, susitarę vaidindami, sudarydami klaidinga įspūdį bei nukreipdami dėmesį nuo savo piktadarysčių.

Žinote, čia panašiai kaip improvizacijos virtuvėje, kai norisi nustebinti konkretų draugą pagal jo konkretų skonį ir konkrečius mitybos įpročius netikėtu, tačiau šauniu patiekalu. Šiuo atveju tam tikra prasme ir Vilnių ar kurį nors kitą miestą galime paversti kūrybiniu. Žiūrint, ko tuo kūrybiškumu sieksime ir ko iš jo tikėsimės atitinkamame mieste atitinkamomis socialinėmis, kultūrinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis. Tad pernelyg nesureikšminkime kūrybingumo konceptų ir nebijome improvizuoti patiekalų receptais.

Paklaustas, kodėl jis sumanė atlikti šį didžiulį ir sunkų darbą, apimantį daugiau nei du šimtus portretų, A. Aleksandravičius papasakoja apie svarbų asmeninio išgyvenimo impulsą. Gyvendamas Panevėžyje, kurio šlovė paremta Juozo Miltinio teatru, fotografas buvo sukrėstas, kai mirus žymiam aktoriui Kaziui Vitkui, kuris pats pasiaukojamai fiksavo teatro chronologiją, neliko jokios ryškesnės jo nuotraukos. Šis įvykis paskatino A. Aleksandravičių nuo 1997 m. pasišvęsti savo gyvenamo laikotarpio Lietuvos kultūros ir meno žmonių įamžinimui fotografijoje. Tiesa, atskirų šios temos portretų jis yra sukūręs jau nuo 1993 m. Šis A. Aleksandravičiaus sumanymas susijęs su lietuviškoje fotografijoje dar nepakankamai išvystyta urbanistine savimone. Meno žmonių išraiškingų portretų Lietuvoje yra sukūrę Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis ir Algimantas Kunčius. Pastarasis -ypač daug iki 1983 m., kai dirbo pagal Kultūros barų užsakymus. Tačiau niekas iki šiol nesiėmė šio projekto tokios apimties ir taip konceptualiai. Tai daugelio asmenybių portretai, bet kartu tai ir fotografinis laiko portretas, nes dauguma ciklo darbų atsirado per trumpą tarpsnį nuo 1997 m. iki 2000 m. pradžios. Šis sumanymas dar nėra išbaigtas ir net būdamas nemažas ciklas lieka fragmentiškas. Toks Lietuvos kultūros ir meno veikėjų portretavimas savo koncepcija yra susijęs ir su kūrėjo pašaukimo bei krašto istorijos, identiškumo, tėvynės klausimais.

Amniocenteze: geriausia atlikti 15-16 savaite. Saugus, tikslus metodas. Galima atlikti X, Y chromatino tyrimus, nustatyti lyti, tokias ligas kaip hemofilija, Diuseno raumenu distrofija, ir tt. Procesas gana ilgas. Stebint mikroskopu, punkcija paimama 15ml vaisiaus vandenu su lastelemis, atsisluoksniavusiomis nuo vaisiaus. Jos tiriamos citologiskai, biochemiskai. Kariotipui nustatyti reikia besidalijanciu lasteliu, o nuo vaisiaus atsisluoksniavusios lasteles nesidalija, todel jas reikia paauginti terpeje. Tai gali uztrukti 2-4 savaites. (Gali praeiti saugus laikas daryti aborta, bet Sinkui to sakyt negalima, nes mus bala J).
Kas liečia žiniasklaidą ji manęs absoliučiai nedomina ir jokio bendradarbiavimo su ją neplanuojama. Kažkur kukliai "pakampyje" galima paplepėti. Bet tik tiek. Užpakalių šou nereikalingas. :) O kaimynų AE būtų labai logiška pasinaudoti ganant pigę elektros energiją. Bet politikai jau veikia visiškai priešingai uždrausdami baltarusiams pasinaudoti Kruomio talpykla. Daroma kad mums būti tik brangiau ir tik blogiau. Atitinkamai politikams vieta rojuje nenumatyta, nes jie visuomet elgiasi kažkaip priešingai nei daugumos interesai. :)
Šešetukas neturi numylėtinių, myli kiekvieną – vienoda ir nešališka meile. Vaikystėje jis visada lydimas geriausių draugų, pritraukia kitus savo magnetizmu ir grožiu. Šio žmogaus gyvenimo būdas yra artistiškas ir jis dažnai suvokia save kaip drobę, kurioje tapo tobulybės paveikslą. Jaučia poreikį būti reikalingu ir laimingiausias būna tada, kai yra įtraukiamas į kokį nors projektą ar procesą. Šešetukas tiki meilės jėga bei jos gydomąja galia, todėl būna geru gydytoju ir slaugytoju.
Choriono gaureliu biopsija: atliekama nuo 5 savaites. Stebint ultragarsu, pro maksti tarp gimdos sieneles ir choriono ivedamas kateteris. Juo issiurbiama 5-10mg audiniu. Biopsijos medziagai nereikia dauginti lasteliu kulturoje, nes yra besidalijanciu lasteliu. Atliekamas kariotipo, biochemine analize, nustatomas gyvybingumas, daugelis paveldimu ligu. (Privalumas: esant prastiems rezultatams, dar nevelu daryti aborta. Velgi, Sinkui sakyti negalima).
Tiesiog kai taip pradėsi galvoti, imsi kelti klausimą, ar tikrai verta būtų tavo sielai kentėti milijonus metų pragare. Tai yra, ar dabartinė tavo situacija tokia baisi, jog kančios milijonus metų pragare būtų vienintelis tavo išsigelbėjimas? Tada pamatysi, jog dabartinės kanačios greičiausiai yra totalus niekis, lyginant su tuo, kas gali egzistuoti, kai pati save graužtum tuos metus ištisai, būtum absoliučiai viena, ignoruojama ir nerastum jokio kelio susitaikymui su savimi, netgi pajaustum, kad esi tarsi atskirta nuo Dievo, tarsi jis tavimi šlykštisi (to, aišku, niekada nebūna, bet tau taip atrodytų taip stipriai, jog bet kokias Dievo pastangas atmuštum, o jis tavęs tikrai neverstų jo priimti, nes jis gerbia žmogaus laisvą valią).
Zombinimui skleisti reikalingo „psichinio fono“ sukūrimui pasitarnavo sovietinė kultūra ir ypač kalba – masyvus orveliškos totalitarinės naujakalbės, arba, pasak Pelevino, leksinės šizofrenijos diegimas, kurios pagrindinė funkcija buvo iš indoktrinuojamųjų sąmonės išmušti pačius kritinio santykio su tikrove pagrindus. Sovietų sistema dėjo dideles pastangas sukurti homo sovieticus ne tam, kad įvykdytų deklaruojamus klestėjimo ateityje pažadus, bet kaip priemonę režimui palaikyti ir jo tęstinumui užtikrinti. Todėl realiosios tarybinių žmonių savybės neatitiko oficialiai skelbiamųjų, tačiau tame nebūta jokio vidinio prieštaravimo. Svarbiausios jų – įtvirtintas hierarchinis valdžios/pavaldinių santykis, aiškus savo vietos šioje hierarchijoje žinojimas ir apskritai mąstymas galios-pavaldumo kategorijomis.
Apžvalginės paskaitos „Mada, miestas, žmogus” idėja – išsiaiškinti kaip XX – XXI a. mados fotografijoje „atsiranda” miesto atvaizdai arba miesto kultūrą reprezentuojantys įvaizdžiai. Paskaitoje analizuojami skirtingi, tačiau ikoniškai reprezentatyvūs XX – XXI a. mados fotografų kūriniai, glaustai pristatomos kūrėjų biografijos. Fotografų kūrybą skirstoma į tris grupes: komercinės mados fotografijos lauko kūrėjai, mados ir gyvenimo būdo dokumentikos ir fotožurnalistikos atstovai, komercinės mados fotografijos ir konceptualaus meno kūrėjai, kvestionuojantys grožio sampratą.
Šiuo metu bene populiariausios yra SD arba jų patobulinti variantai - SDHC ir SDXC kortelės, skirtos įvairiems skaitmeniniams įrenginiams - fotoaparatams, garso įrašymo įrenginiams ir kt. Tačiau, nors šios kortelės ir yra išoriškai tapačios, jų skaitymo metodai visiškai kitokie. Vadinasi, ir kortelių skaitytuvai reikalingi skirtingi. Todėl prieš naudojimą įsitikinkite, kad atminties kortelės, kurias planuojate naudoti ir kortelių skaitytuvai yra tarpusavyje suderinami. Atminties kortelių pirmtakės - CF ar CFast kortelės taip pat vis dar naudojamos. Tad joms, kaip ir populiariosioms MS kortelėms, vis dar gaminami atskiri kortelių skaitytuvai.
Istorikai teigia, jog meilė, kaip pagrindinis motyvas santuokai, yra labai jaunas santuokos institucijos istorijoje. Jam mažiau nei vidutiniškas žmogaus amžius. Meilė buvo greičiau pasekmė gyvenant kartu santuokoje nei jos sudarymo priežastis. Ir niekada žmonijos istorijoje santuokos institucija nebuvo tokia trapi kaip šiandien. Pasak prof. A. Maslauskaitės, socialinės istorijos tyrimai patvirtina, kad šeima iki XIX a. pab. – XX a. pr., o Lietuvoje ir iki XX a. antros pusės pirmiausia buvo socialinė ūkinė bendruomenė. Tai, jog meilė, o ne politiniai, ekonominiai, teisiniai, prokreaciniai, ūkiniai ar kiti motyvai tapo viena iš svarbiausių priežasčių santuokai sudaryti, pakeitė pačią šeimos instituciją.
    Papasakojau jam detaliai viską, ką žinojau apie Kotmano trijų ligoninės darbuotojų žmogžudystes. Kotmano gyvenimą, paslaptingo senolio iš Čekų Respublikos kūną ir gudrų jo paslėpimą, ir apie sužeistąjį žmogų, kuris apsilankė ligoninėje netrukus po senolio mirties - įskaitant smulkmenas nepraneštas žiniose. P. Lungė sėdėjo tyliai ir klausėsi mano istorijos. Visą tą laiką, jo pirštai nenumaldomai tarškino nematoma klaviatūra.
Prisiminkime, kaip startavo „Šiaulių naktys“? Kas buvo pagrindiniai šio renginio idėjiniai lyderiai? Gintautas Gascevičius (iki 2015), Diana Kuprytė, Darius Linkevičius, AŠAI, Saulė Žukauskaitė. Vėliau įsijungė Giedrė Brazlauskaitė, Aleksandras Bielyj, Vilius Puronas, Violeta Jasiūnienė … Kiekvienais metais renginys plėtėsi ir augo lyg sveikas ir judrus vaikas.

Each Skitarius is but a single cog in a war machine that spans the entire Imperium. Controlled by the neurosync imperatives of their masters, the Skitarii are organised into War Cohorts capable of overcoming any foe. They work in glorious concert, every footstep or twitch of the trigger finger optimised to further the cause of the Cult Mechanicus. The mission of the Skitarii is to steal enlightenment from the galaxy and impose order in its place. Yet for all the vaunted objectivity and logic of the Cult Mechanicus, for all the cybernetic replacements they embrace, the Tech-priests are still driven by human emotions and desires. Their War Cohorts are just as often sent to battle as part of a private agenda as they are to further the Omnissiah's cause. The Skitarii themselves care not. They fear neither the monster nor the fiend -- for them, it is enough to serve the Omnissiah's will, as espoused by his holy prophets. Even in death they offer sacred data to their invisible masters high above. In return they receive doctrinal sacrament with every new day of war, and they are grateful for it. Every battle is a chance to feel the holy Motive Force enter into them, possessing every synapse and engram and slaving them to a higher consciousness. Those who feel the bliss of the Omnissiah's touch will fight like lions, every shot or blow calibrated for maximum lethality. Though such individuals usually go to the Great Maker soon afterward, those that survive are treated as saints amongst their War Cohorts. Even those fugue states that see such God-touched individuals adopt elimination protocols outside of active war zones are soon forgiven, and the death toll ignored.
Visgi bandant nubrėžti demarkacijos liniją tarp kūrybinių ir pramogų industrijų tai padaryti yra gana nelengva – toji riba yra išties subtili ir panaši į plonytę, tačiau visai ne raudoną liniją. Kur kas lengviau kalbėti apie kūrybinių industrijų ir pramogų industrijų sąveikas, o ne apie jų skirtumus, nes pramogų industrijos yra neatsiejamos nuo daugybės kūrybiškumo elementų. Visgi kūrybinės industrijos yra orientuotos į produkto, o pramogų industrijos – į formato kūrimą.

    "Lapkričio 14-tą, Salzburge, Austrijoje; Šv. Ursulos Ligoninės budintis daktaras, seselė ir registratorius buvo nugalabyti, vėlų vakarą. Juos nudėjęs žmogus pats nusižudė nusikaltimo vietoje... Gustavas Kotmanas. Jis buvo ieškomas dėl septynių porų žmogžudystės kirviu kaltinimų. Aštuonios dienos prieš šį incidentą, senyvo amžiaus žmogus miesto gyvenamuosiuose rajonuose mirė nuo to, kas atrodė kaip savižudybė. Vyro vardas buvo Molkė... bet vėliau buvo išaiškinta, kad tai pseudonimas, ir jo tikrasis vardas buvo Jaroslavas Čarekas - buvusios Čekoslovakijos vyriausybės biurokratinis šulas, dabar ieškomas Amerikos, Britų ir Čekų policijos, tarp daugelio kitų. Nužudymo naktį, žmogus aplankė Šv. Ursulos ligoninę, dėl kulkos žaizdos, atsiradusios nuo ginklo, kurį jis nešiojosi apsaugai. Daktaras, aptvarstęs sužeidimą, pranešė policijai, bet žmogaus pėdos iki to laiko buvo jau atvėsusios. Policijai pradėjus paiešką dėl ryšio tarp šio žmogaus ir Čareko žmogžudystės, klausiant ar yra kitų liudininkų ligoninėje tuo metu, apstulbo sužinojusi, kad visi liudininkai buvo žudiko kirviu aukos." 

Mados fotografija gali lemti stipresnį mados daikto geismą. T.y. vartotojų norą įsigyti daiktą, jį turėti ir juo puikuotis. Mados fotografija prisideda prie asmens tapatumo kūrybos. Šiuolaikinių vartotojų įpročiai – nuolatinis įvaizdžio kūrimas ir perkūrimas, rodo jog tapatumo kūryba nebėra metodiškai nuosekli, o pati tapatybė niekada nėra stabili. Taip yra todėl, kad mados diskursas nuolatos kinta. Mada apima visus kultūros sluoksnius: elgesį, profesijos pasirinkimą, išsilavinimą, socialinius ryšius ir jų reprezentavimą kasdienėje kalboje, seksualumą, etninę tapatybę, etc.
Dvyniu metodas zmogaus genetikoje: leidzia nustatyti genetiniu ir aplinkos veiksniu itaka tam tikriems zmogaus pozymiams arba susirgimais. Dvyniu tipui (monozigotiniai, dizigotiniai) nustatyti naudojami keli skirtingi metodai: 1) polisimptominis metodas: dvyniai lyginami pagal isorinius pozymius, pvz pagal akiu, nosies, ausu forma, plauku spalva. Sis metodas paprastas taciau maziausiai tikslus; 2) biocheminis metodas: kraujo grupiu, kraujo baltymu tyrimai, kita biochemine analize. Monozigotiniu dvyniu tyrimu duomenys sutampa; 3) imunologinis metodas: antigenu ir atmetimo reakciju analize. Monozigotinems poroms audiniu transplantacija yra sekminga. (oj, mes tik apkeisim jusu inkstus. jei jusu neistiks imunitetinis sokas ir jus nenumirsite, tai jus monozigotiniai dvyniai... pretenziju nepriimame =D). Dvyniu poros laikomos konkordantinemis pagal tam tikra tyrimui pasirinkta pozymi, jei abu poros nariai turi si pozymi. Jei pozymi turi tik vienas is dvyniu – jie diskordantiniai. Konkordiskumo laipsnis lygus konkordisku dvyniu is visu dvyniu santykiui. Nustacius konkordiskumo laipsni, tiriama aplinkos ir paveldimumo itaka. Visus pozymiu skirtumus tarp monozigotiniu dvyniu nulemia aplinkos salygos. Dizigotiniai dvyniai turi 50% bendru genu. Ju pozymiu skirtumus nulemia genotipai.  
Kai turime reikalų su ateiviais, negalvokite, kad tokius didelius atstumus jie linkę atkeliauti mūsų erdve. Įprasta keliauti susispaudus į taškus, kurie greitai gali persikelti į bet kur visatoje, tik būtų gražu, jei priimančioji pusė dar ir galėtų ištraukti svečius iš tų taškų (ne visus svečius ir reiktų ištraukti). Iš tikro, mus lanko tokie svečiai, kurie patys gali iš tų taškų išeiti, nors jiems gal paprasčiau būtų užvaldyti kokią auką ar gražiau pasielgti ir tapti jiems „įkvėpimu“. Mes tokiems taškams esame tik labai lėtai judančios didelės statulos.
Nuo 2016 metų „Pasaulio virtuvė“ vadovauja „Erasmus+“ projektui, kurio tikslas – padėti dėstytojams ir mokytojams visoje Europoje veiksmingai dėstyti savo disciplinas tarpkultūrinėms studentų grupėms. Projekto tyrėjų ir ekspertų komandą sudaro mokslininkai ir pedagogai iš VIVES universiteto Belgijoje, Roma Tre universiteto Italijoje, Airijos valstybinio universiteto Golvėjuje (Airijoje) ir Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvoje.
    Aš baikščiai pasakiau, kad tai buvo kvartalas, kur gyvenau, ir jis tarė: "Tuomet jums, tai yra miesto centras; ne, pasaulio centras," ir jis pažvelgė į mane. "Įsivaizduodamas vietą, Vienos pavadinimu, naudojate savo gyvenamąją vietą kaip atspirties tašką, ir mąstote apie kelius ir vietas, su santykiu nuo jūsų lokacijos... Ir net gavęs tikrą Vienos žemėlapį, jūs tikriausiai matytumėte savo kvartalą kaip centrą."
Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo viena mėgstamiausia šiuolaikinio sceninio meno sritis yra modernus šokis. Apie tai jis  kalbėjo: „Aš per daug nesidomiu dramos teatruose kuriamais spektakliais, nors režisierės Loretos Vaskovos debiutiniam spektakliui „Valentinų diena“ buvau sukūręs videoprojekciją. Kadangi dramos spektakliuose daug pasakojama tik dalinai atitraukiant žiūrovą nuo aplinkos, todėl mano siela atsigauna žiūrint modernaus šokio spektaklius. Jų realybė kita, labiau vidinė, neverbali, sukeistinta. Distancija tarp žiūrovo ir kūrinio visada individualiai ir ne vienodai matuojama. Šokio spektakliai tobulai pakeičia atpažįstamą su kalba (rašymu ir skaitymu) susaistytą pasaulį. Šokio spektakliai – tai intencionalus ir šokiruojantis grįžimas link iki-kalbinio ir iki-rašytinio pasakojimo. Jie mane tiek pat šokiruoja, kiek ir intriguoja bei ramina, gal dėl to anksčiau gyvendamas Kaune penkerius metus dėsčiau net performansų meną, tiesa, anuomet su studentais kūrėme tik videoperformansus”. Šį kartą siūlome skaitytojams susipažinti su doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtu straipsniu-interviu su jo vadovaujamos studijų programos Pramogų industrijos pirmojo kurso studentu bei tikrai patyrusiu modernaus šokio šokėju Denisu Stechu.
Restrikciniai genolapiai: chromosomose linijiskai kartografuojami ne genai, o restriktaziu pazinimo vietos. DNR skaidoma ivairiomis restriktazemis. Pagrindinis uzdavinys surikiuoti teisinga seka fragmentus, nustatomus elektroforeziskai. Tai atliekama ivairiais budais. Dazniausiai pirmiausia DNR suskaidoma i stambius segmentus dviem skirtingom restriktazemis, paskui gauti segmentai dar karta sukarpomi, sukeiciant restriktazes. Pagal tai, kaip sukarpyti segmentai uzdengia vienas kita, nustatoma ju issidestymo seka.  
Phellandrene was first discovered in eucalyptus oil. It wasn’t until the early 1900s that it was actually constituted and shown that phellandrene from eucalyptus oil contained two isomeric phellandrene (usually referred to as α-phellandrene and β-phellandrene), and on oxidation with potassium permanganate gave distinct acids, concluding that the acids had been derived from two different isomeric phellandrene. Before that, phellandrene was mistaken for pinene or limonene. Today, we are aware of many essential oils where phellandrene is present. It is, however, a somewhat uncertain terpene as it can only be detected in the oils of some species, especially in Eucalypts, at particular times of the year.
Terpenes are common constituents of flavorings and fragrances. Terpenes, unlike cannabinoids, are responsible for the aroma of cannabis. The FDA and other agencies have generally recognized terpenes as “safe.” Terpenes act on receptors and neurotransmitters; they are prone to combine with or dissolve in lipids or fats; they act as serotonin uptake inhibitors (similar to antidepressants like Prozac); they enhance norepinephrine activity (similar to tricyclic antidepressants like Elavil); they increase dopamine activity; and they augment GABA (the “downer” neurotransmitter that counters glutamate, the “upper”). However, more specific research is needed for improved accuracy in describing and predicting how terpenes in cannabis can be used medicinally to help treat specific ailments / health conditions.

Postmoderniosios teorijos susiklostymo ypatumams suvokti pravarti yra Normano Denzino pateikta etnologijos teorinių ir metodologinių nuostatų kaitos schema. Etnologija svarbi visiems humanitariniams mokslams jau vien dėl idėjų ir tyrimo metodų, kuriuos įtvirtino Claude’o Lévi-Strausso darbai, tapę ir struktūralizmo, ir poststruktūralizmo idėjiniu metodologiniu pagrindu. Kita vertus, kaip tik etnologijoje visą laiką buvo jaučiamas Kito, įvairiuose moksluose įgavusio etnokultūrinių ir politinių tapatumų pavidalus, problemiškumas ir svarba: susidūrimas su Kitu, bendravimas su Kitu ir Kito supratimas. Pažymėjęs būtinumą interpretaciniams mokslams permąstyti savo pagrindus, principus bei tyrimo metodus, Denzinas šių mokslų istorijoje išskiria penkis tarpsnius
Teisinėje valstybėje svarbu saugoti asmens laisvę. Santuoka, tai laisva valia priimtas abiejų asmenų sprendimas įsipareigoti vienas kitam ir sukurti šeimą. Kartu gyvenantys, bet neišreiškę valios susituokti ir sukurti iš santuokos kylančius šeimos teisinius santykius asmenys negali būti laikomi šeima, kuri yra visuomenės ir valstybės pagrindas, nes tai pažeidžia santuokos nesudariusių asmenų laisvą apsisprendimą – kurti šeimą ar nekurti.
Kultūros galią demonstruoja virtinė gerų iniciatyvų: Giedrės Brazlauskaitės idėja – graffiti ant štabo sienos; išleistas laikraštis „Pietinia momenc“; Danguolės ir Virgio „Talkučkė“; Rimanto Kmitos romanas, priverčiantis net garbingus dėdes prisiminti, kokį vaidmenį kultūroje atliko treningai; Linos Žutautės parama organizuojant mūsų nuolatines labdaros akcijas; Arūno Petraičio ir kultūrizmo senjorų „Kačialkė“; senųjų diskotekų atkūrimas, etc.
. Kadangi medijų ir komunikacinių tinklų technologijoms būdingas mechaniškumas ir inžineriškumas, tai ir šioje terpėje bręstančio ar tos terpės formuojamo žmogaus vaizdinys įgauna technologinių sistemų elemento (nesvarbu, kad sąmoningo) bruožų. Inžinerinį požiūrį į žmogų, kaip į būtiną ir galimą tobulinti sudėtingą sistemą, kurioje įvairiausiais lygiais veikia energijos ir informacijos perdavimo „linijos“, ypač skatina genetinės inžinerijos diskursas
Na dėl Jėzaus turiu savo versiją. Iki mūsų egzistavo ne biologinė civilizacija sukurta tų pačių Kūrėju kaip ir mes. Tik jie buvo kitokie. Neturėjo ne materialios dalelės, bet turėjo didžiules materijos keitimo galimybes. Rezultate persikėlė į aukštesnių vibracijų lygį. Tuomet kūrėjai sukūrė mus jau biologinę civilizacija bet su ne materialia savo dalele ir be galimybės keisti materiją. Mūsų atsiradimą pirmoji civilizacija stebėjo. Mes atsiradom iš niekur ir tokie kokie esam. Čia pirmieji 251 poros. Po kurio laiko ta pirmoji civilizacija pradėjo mus išnaudoti energetine prasme ir šiaip žaisti su mūsų genetika ir iš jos gaminti visą kitą gyvūniją. Ir galutinis jų kūrybos vaisius - Jėzus. Iš mūsų teigiamų ir neigiamų emocijų tarsi iš niekur "sugeneravo" žmogų. Jis čia buvo tik apie 1.5m. Nieko nenuveikė kas rašoma tik įspūdingai su fejerverkais suiro. Ko pasekoje buvo sukurta visa pasaka apie jį. Tiesiog "mechaninį" eksperimentą panaudojo ir psichologiniais tikslais. Taip kad Jėzus mūsų kančių produktas o ne kažkoks gelbėtojas. Vertės jame jokios. :)
Štai Romualdo Ozolo 1982 m. straipsnio Pasaulis yra čia, kuriame filosofas ragina skaitytojus nepasiduoti saviniekai, netapti provincialais, kuriems atrodo, kad lietuviškumas nedera su universalumu, o bet kokia universali aspiracija dėsningai veda į lietuviškumo išsižadėjimą, Putinaitė nelaiko patrioto kreipimusi į inteligentus, skatinančiu atsisukti į Tėvynę ir dirbti jos labui (taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio); ji teigia, kad Ozolo straipsnis išdėsto vieną iš prisitaikymo strategijų – neišvengiamybės etiką, skatina susitaikyti su tikrove, laikyti sovietinį socializmą geriausia iš galimų santvarkų ir visus siekius perkelti į vidujybės sferą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 123–125). Įžvelgus daug po teksto paviršiumi glūdinčių prasmių galima būtų pasitikrinti palyginant interpretaciją su kitais Ozolo tekstais, tarkim su 9-ojo dešimtmečio dienoraščiais. Tačiau Putinaitės praktikuojamai „sovietmečio hermeneutikai“ tai, matyt, perteklinė pastanga.
– Naująją savo tapybos parodą pavadinau „Implikacijomis“. Implikacija šiame paveikslų cikle – tai formaliai neišreikštas vaizdų ryšys. Objektų atvaizdai jungiami į simbolines prasmes, ieškoma loginio ryšio, tvyrančio tarp jų. Ryšiai organizuojami pasitelkiant simbolius bei jų jungtis į kodus. Jie atpažįstami ir savaip interpretuojami. Tad mano paveikslų turinys kviečia komunikuoti. Objektai tarytum talpina savyje informaciją. Esu įsitikinusi, kad stebint paveikslus galima kurti savus naratyvus. Implikacija vyksta tarp vaizduojamų objektų pavidalų nešamos žinutės ir santykio tarp jų  (objektų) ar jų buvimo kontekste bei vaizdavimo pobūdžio.
Na dėl Jėzaus turiu savo versiją. Iki mūsų egzistavo ne biologinė civilizacija sukurta tų pačių Kūrėju kaip ir mes. Tik jie buvo kitokie. Neturėjo ne materialios dalelės, bet turėjo didžiules materijos keitimo galimybes. Rezultate persikėlė į aukštesnių vibracijų lygį. Tuomet kūrėjai sukūrė mus jau biologinę civilizacija bet su ne materialia savo dalele ir be galimybės keisti materiją. Mūsų atsiradimą pirmoji civilizacija stebėjo. Mes atsiradom iš niekur ir tokie kokie esam. Čia pirmieji 251 poros. Po kurio laiko ta pirmoji civilizacija pradėjo mus išnaudoti energetine prasme ir šiaip žaisti su mūsų genetika ir iš jos gaminti visą kitą gyvūniją. Ir galutinis jų kūrybos vaisius - Jėzus. Iš mūsų teigiamų ir neigiamų emocijų tarsi iš niekur "sugeneravo" žmogų. Jis čia buvo tik apie 1.5m. Nieko nenuveikė kas rašoma tik įspūdingai su fejerverkais suiro. Ko pasekoje buvo sukurta visa pasaka apie jį. Tiesiog "mechaninį" eksperimentą panaudojo ir psichologiniais tikslais. Taip kad Jėzus mūsų kančių produktas o ne kažkoks gelbėtojas. Vertės jame jokios. :)
Visi mes tame tarpe ir tu realiai gyveni begalybėje. Tačiau ne fizinėje egzistencijos plotmėje. Sąmonė nėra mūsų susikuriama ji yra mums duodama didžiojo kūrėjo,kurį vieni vadina Jehova,kiti Alachu,dar kiti dievu ir jo sūnumi kristumi. vadinkite kaip kas norite ir visi būsite teisūs ,jeigu tik dėl to savo teisumo nepulsite vienas kitam nurėžinėti galvu...Tada visi būsite neteisųs ir gausite už tai adekvačias bausmes. Nors šioje fizinėje egzistencijoje būsite giliai įsitikinę kad darote gerą ir Aukščiausaijam kūrėjui patinkanti darba ir kad už tai rojuje galėsite lytiškai santykiauti su 70 nekaltų mergelių...
Tačiau mėgėjiškas sportas yra labai svarbus ir valstybiniu lygmeniu, nes jis padeda ugdyti darbingą, aktyvią, sveiką ir patriotiškai nusiteikusią visuomenę, o tai konkurencingos valstybės pagrindas. Mėgėjiškas sportas tiesiogiai remiamas valstybės (per projektines veiklas, sporto objektų statybas, įvairaus masto sporto renginių rėmimą ir t. t.) bei netiesiogiai (per mokesčių ir muitų lengvatas). Mėgėjiško sporto industrija stimuliuoja visuomenės sveikatingumo ir grožio industriją (sporto klubai, vandens parkai, SPA centrai, rekreacinės erdvės ir t. t.). Taip pat sporto industrija glaudžiai siejama su turizmu ir pramogomis. Vienas svarbiausių sporto industrijos produktų yra fiziškai ir dvasiškai sveika visuomenė.

Todėl kolektyvinės atminties trynimas ir performavimas tapo vienu iš pagrindinių jo siekinių. Šiuolaikinis rusų rašytojas Viktoras Pelevinas nedidelės apimties tekste „Zombinimas: lyginamosios antropologijos bandymas“, išsamiau aptaria šiuos homo sovieticus kūrimo mechanizmus, pasitelkdamas mankurtui artimą, bet iš visai kito geografinio-kultūrinio konteksto pasiskolintą „zombio“ sąvoką.
    Karlosas stojo į būrio eilę, automatas ant peties, kol prisikabino prie nusileidimo lyno ir laukė, kada Hirami atidarys duris. Tiesiai prieš Karlosą stovėjo Rendis Tomas, vienas iš draugiškesnių vyrukų A būryje. Rendis žvilgtelėjo į jį ir apsimestinai suurzgė, rodydamas smilių ir nykštį į Karlosą, netikrą ginklą. Karlosas nusišiepė, paskui suspaudė pilvą tarytum pašautas. Kvailas pokštas, bet Karlosas šiek tiek atsipalaidavo, kai lyderis atitraukė slankomas duris, o daugybės malūnsparnių riaumojimas užpildė kabiną.
Santrauka: Skaitmeninės informacinės komunikacinės technologijos kuria naują gyvenamąją aplinką, kurioje socialines struktūras keičia technologinio pobūdžio informacinės ir komunikacinės struktūros, nustatančios žmogaus savikūros ir saviteikos, taip pat kultūrinės gamybos sąlygas. Nauji socialiniai santykiai keičia ir refleksija grįstą teorinį mąstymą. Refleksija pritaikoma ar prisitaiko prie prekinio informacinio komunikacinio veiksmingumo (efektyvumo), kuris keičia tiesos siekį. Technologinamas mąstymas virsta komunikavimo praktika, o kultūros tyrinėjimų srityje vis labiau jaučiamas medijų teorijos poveikis. Visose kultūros srityse įžvelgiamas medijų aspektas, o kultūros sistema imama suvokti kaip tam tikrų medijų visetas, laiduojantis kultūrinių praktikų, simbolių ir vertybių kaupimą, išlaikymą ir panaudojimą. Medijų teorijos ir tekstai ne išreiškia vienokius ar kitokius požiūrius bei tiesas, o naudojami kaip veiksmingos technologijos, todėl ir kultūros tyrinėjimuose įsivyrauja tyrinėjimų veiksmingumo siekis, o sykiu ir vertinimas veiksmingumo aspektu. Medijų teorijos padeda kultūros industrijoms perimti kultūrinę atmintį, kurioje gyvoji atmintis įrašyta į diskursines simbolines struktūras, ir perdirbti ją į medijų produktus. Tad pirminė atmintis keičiama kultūros industrijų gaminiais. Kultūros tyrinėjimų srityje kultūrinė atmintis paruošiama „gamybai“ ją skaitmeninant, o teorijos veiksmingumo siekiama įtvirtinant projektinį mąstymą. Klausimas – kaip siekiančiam išlaikyti tiesos nuovoką kultūros tyrinėtojui ir apskritai humanitarinių mokslų atstovui elgtis sąmonės, atminties ir refleksijos industrinimo bei technologinimo atžvilgiu?
Nuo 1999 m. M. Norbutaitė yra dailininkų sąjungos narė. Jos kūrybos sritis yra molbertinė ir sieninė tapyba, piešimas mišriomis technikomis. Nuo 1998 iki 2017 m. dailininkė surengė 15 autorinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Sankt Peterburge (Rusija), Liubline (Lenkija), Langentalije ir Berne (Šveicarija). Dalyvavo daugiau nei 170 grupinių parodų, projektų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Moldavijoje, Baltarusijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, P. Korėjoje, Rusijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, kt.
Šią konferenciją, kurioje įžvalgos, beje, buvo grindžiamos ne kandžiais epitetais, kaip yra įprasta nuožmių lietuvybės niekintojų pasisakymuose, o ramiai dėstomais, tačiau neatremiamais argumentais, derėtų pavadinti išties solidžiu savojo nacionalinio turinio dar nepraradusios šalies šviesuomenės atkirčiu vis gausėjantiems antpuoliams prieš nacionalines mūsų tautos atramas ir pačią lietuvybę.

Galvanic Rifle - One of the first weapons used by Martian settlers, the Galvanic Rifle was modelled after the hunting flintlocks of Mars' past. The Mark IV Arkhan Galvanic Rifle is a precision tool in the hands of a Skitarii Ranger. Though these wooden and burnished brass guns appear to be primitive antiques, with its polished wooden stock and curlicues that echo the sandy seas of Mars' desert, the projectiles they fire are not. Each galvanic Servitor-bullet has a minute Servitor built into it so it can subtly manipulate its own trajectory. The bullet also houses a galvanic cell that causes all the potential energy of the target to burn out in a blast of electrical force. These bullets could, theoretically, be fired through a more modern weapon, but that would be against the holy teachings.
    Užuomina #3: Už kiekvieno bloko kampo Haruhi dingdavo be žinios. Kai tik nuskambėdavo skambutis, ji pagriebdavo savo kuprinę ir šaudavo iš klasės. Logiškai mąstant, maniau, kad ji grįždavo tiesiai namo; niekada nepagalvojau, kad ji imtų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną matydavai ją perdavinėjančią kamuolį Krepšinio Klube, kitą – siuvančią pagalvės užvalkalą Siuvimo Klube. Dar sekančią dieną, matydavai ją mojuojančią lazdą Ledo Ritulio Klube. Manau, kad ji tikriausiai taip pat prisijungė prie Beisbolo Klubo. Taigi, iš esmės ji dalyvavo visuose mūsų mokyklos sporto klubuose. Visi klubai, žinoma, bandydavo ją įkalbėti pasilikti, bet ji visus juos atmetė. Jos paaiškinimas: “Mane erzina daryti tą patį dalyką kiekvieną dieną.” Kai viskas pasakyta ir padaryta, ji neprisijungė nė prie vieno iš klubų.
The Skitarii are the armed forces of the Adeptus Mechanicus, the faction that produces and maintains virtually all vehicles and engines of war in the Imperium. As such, in addition to peculiar Mechanicus vehicles such as giant land crawlers, the Tech-Guard has access to every type of vehicle used in the Imperial Guard, Imperial Navy aircraft such as the Valkyrie, the Marauder, the Thunderbolt or the Vulture, and are known to have utilised the Rhino armoured personnel carrier. It is unknown if the Skitarii make use of other vehicles employed by the Chapters of the Adeptus Astartes, though one can presume that it is possible, if their Forge World is industrious enough to outfit its forces with them and fulfill its production quota. The Tech-Guard has no access to the Land Raider, as by the Emperor's decree issued during the Horus Heresy, those vehicles are the sole possessions of the Space Marines. The Skitarii also do not utilise Dreadnoughts, for the obvious reason that they must be piloted by a mortally-wounded Astartes.
Restrikcines kartogramos: chromosomose linijiskai kartografuojami ne genai, o restriktaziu pazinimo vietos. DNR skaidoma ivairiomis restriktazemis. Pagrindinis uzdavinys surikiuoti teisinga seka fragmentus, nustatomus elektroforeziskai. Tai atliekama ivairiais budais. Dazniausiai pirmiausia DNR suskaidoma i stambius segmentus dviem skirtingom restriktazemis, paskui gauti segmentai dar karta sukarpomi, sukeiciant restriktazes. Pagal tai, kaip sukarpyti segmentai uzdengia vienas kita, nustatoma ju issidestymo seka.   
„Šiaulių naujienos“ primena, kad doc. dr. R. Venckus laukia jūsų komentarų ir klausimų plačiais kultūros, visuomenės, kūrybos klausimais. Juos galite siųsti elektroniniu paštu: remigijus@venckus.eu. Įvairiais kultūros ir meno klausimais rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra parengęs ne vieną publikaciją, visos jos yra skelbiamos asmeniniame tekstų archyve www.culture.venckus.eu ir asmeninėje interneto svetainėje www.venckus.eu.
Šie pasiekimai kėlė pabaltijiečių tautinę savivoką ir nacionalinio pasididžiavimo jausmus, stiprino kultūrininkų moralinį autoritetą visuomenėje, tuo pačiu, sistemai nusilpus, klojo pagrindus ieškoti alternatyvių tautos ir valstybės raidos kelių, kurie galiausiai atvedė į Nepriklausomybę. Deja, visapusiškai ir be emocijų neapmąstę tuomet gyvenusių kultūros žmonių indėlio sovietizacijos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo bei kūrimo procesuose, jų sukurtų kultūros reiškinių ir produktų vertės, šiandien trumparegiškai skubame dalies jų atsikratyti kaip esą grynai sovietinių ar nereikšmingų... (nors ir ne vienintelis, čia galėtų kaip pavyzdys pasitarnauti tuomet suprojektuoti autoriniai visuomeniniai pastatai, kurie šiandien intensyviai griaunami arba neatpažįstamai perstatomi...).
Eternal Vigilance - The Skitarii have their eyelids removed upon inception, for they must harvest data for their masters at all times. To prevent them from losing their sight to the hot grit of their Forge Worlds, goggle-like augmetics filled with blessed salves are sealed into place. The targeter arrays inside them are miracles of the Omnissiah, their sophistication the bane of the Skitarii's foes.
Vieną kartą kino teatre pamačiau dokumentinį filmą apie jį. Patikėkite, tas filmas mane įkvėpė visam mano profesiniam gyvenimui… Galbūt kažkam pasirodys juokinga, bet pasibaigus filmui, mane užgulė emocijos ir akyse kaupėsi ašaros. Net negalėjau tiksliai pasakyti kodėl. Aš negalėjau ištarti nė žodžio ir buvau pasiruošęs tuoj pat iš kino teatro važiuoti į šokių salę ir šokti, kurti visą parą, kol išseks jėgos. O. Naharin, nežiūrint į visas kylančias kliūtis ir sunkumus, sugebėjo pasiekti pavydėtinų aukštumų.
Raudonšikniai labai linkę skatinti visokių ydų vešėjimą. Aš nuo vaikystės atsisakiau gudrumo kaip mąstymo ydos, esu negudrus savo noru. O jiems kvailys, nesuprantantis kaip galima jų terpėje išgyventi be naudingų, turtingų ar galingų pažinčių. Jiems protą atstoja gudrumas, kuris neabejotinai pasireiškia trumparegiškumu, siekiant abejotinos naudos dabar ir lengvabūdiškai numojant ranką į galimas tolimas pasekmes, iš kurių vis vien ras būdu kaip išsisukti. Jie neblogai įvaldę savo aukų smegenų krušimą, jiems įprasta viską suvartyti taip, kad jų aukos dar net pačios galėtų pasijausti kaltomis ir prašytų atleidimo. Bent manęs jie nepaims nei su primestu gėdos ar kaltės jausmu, aš juoksiuosi jiems tiesiai į akis ir nieko jiems nedovanosiu...

Atleiskite man, bet aš manau kad tas gyvenimas yra netikras kurį gyvenu (gal ir jūs kai kurie gyvenate netikrą gyvenimą). Tai yra tiktais dar vienas sapnas. Nugyvensiu tą netikrą gyvenimą ir pabusiu dvidešimt trejų ar jau net dvidešimt keturių metų. Tiesiog viskas yra labai normuota. Dirbtinai kažkaip netikrai normuota - tai ir įrodo kad šis gyvenimas yra netikras. Tikrame gyvenime nėra jokios normos dvasia tiesiog skraido. Jei jums nepatinka kaip aš rašau tai mane blokuokite - nesupyksiu.;-)))


Yra vanduo kieto ledo pavidale.Nors pripažystu kad oro slėgis vandens garavimui ir užvirimo temperatūrai yra labai svarbus,tačiau oro dalelių slėgį į vandenį irgi salygoja gravitacinė konstanta. Juk oro masė irgi sveria,mažai tur būta kam žinoma, kad sportinių balionų viduje esančio oro svoris siekia daugiau nei 2 tonas... O pašildytas dujiniu degikliu jis išsiplečia,- jo perteklius išeina laukan ir karštas praretėjęs oras tampa daug lengvesnis už aplinkinį ,todėl balionas ir pakyla aukštyn. Nors mėnulyje ir nėra oro, tačiau kraterio dugne šaltis siekia iki 162 laipsnių,o tai nemenka kliūtis ledo garavimui.
V. V.: Poeto kelio pradžią prisimenu žymiai tiksliau 🙂 Dalį vaikystės, kaip ir dauguma to meto vaikų, praleidau vaikų darželyje. Čia tarp labiausiai nemėgiamų dalykų kažkodėl buvo eilėraščiai apie rudenį, kiškučius, dėdę spalį ir Leniną :). Tad, atrodytų, visi keliai į poeziją buvo uždaryti. Bet buvo ir dar vienas dalykas (greta lietinių su mėsa:), kurio ypač nemėgau. Tai piešimo pamokėlės. Atrodydavo, kad kiti vaikai piešia puikiai, o man niekad nieko padoraus nesigauna. Vieną kartą auklytė (taip jas vadindavom), paprašė, kad savo piešinį aprašytume. Reikėjo tėvams parodyti piešinį, pasakyti apie jį keletą į galvą šovusių sakinių (ar tik nebandė auklytė taikyti psichoanalitinio laisvųjų asociacijų metodo?:) ir paprašyti visa tai užrašyti. Kai tai buvo padaryta, tėvai pastebėjo, kad tekstas turi ne tik ritmą, bet ir rimą. Tai ir buvo mano pirmasis eilėraštis, kuris, priešingai nei piešinys, patiko ir man. Po to jau laukte laukiau piešimo pamokėlių, kad galėčiau savo piešinius aprašyti. Po kurio laiko piešinių nebereikėjo – užtekdavo įdomaus gamtovaizdžio, pokalbio, pojūčio, įvykio, minties, knygos (skaityti pradėjau anksti – tik dėl to, kad tėvai ne visada turėjo laiko man skaityti. Tokie buvo mano pirmieji įkvėpimo šaltiniai. Iš esmės, tokie jie ir pasiliko. Tiesa, dar prisidėjo grigališkasis choralas, kurį (tiesa su pertraukomis) giedu jau 8 metus. Ir jei filosofija nepajėgi įrodyti ar paneigti Dievo buvimą, tai asmeniškai Dievą patiriu per choralo giesmę. Beje, pačios gražiausios giesmės man yra ne kas kita, o būtent eiliuoti himnai.
isivaizduok, kad dvi realybes egzistuos vienu metu, bet ju laikiniai invariantai bus skirtingi? taip tu galesi uzkraut savo prota tenais, jis ten developinsis , o po to skirtumus dasidaunloadint sau i smegenis... jeigu sukurtume tokia virtualia realybe, kuri egzistuos ir kurios laiko kvantas bus be galo mazas[a.k.a. laikas leks labai greitai], tai ta visuomene issivystys labai greitai. todel ir zinios bus labai dideles.
Phellandrene can be found in a number of herbs and spices, including cinnamon, garlic, dill, ginger and parsley. A number of plants produce β-phellandrene as a constituent of their essential oils, including lavender and grand fir. The recognizable odors of some essential oils depend almost entirely upon the presence of phellandrene. Oil of pepper and dill oil are composed almost entirely of phellandrene. The principal constituent in oil of ginger is phellandrene. Phellandrene, particularly α-phellandrene, is absorbed through the skin, making it attractive for use in perfumes. It is also used as a flavoring for food products.

Na taip darbo pavasarį netrūksta,bandau paleisti ssulės kolektorių vasaros sezonui,bet automatika kaprizinasi,nenori karšto vandens slėgio padidinti,leidžia elektromotoro salnikas nesuspaudžia karšto vandens iki reikiamo lygio.jau trečia diena vargstu, nes nėra tokio pirkti naujo.Pats kolektorius efektyviai paima energiją iš saulės,per diena vanduo sušyla iki 70 laipsnių šilumos.lieka tik jo transportavimo iki krano problema,- šaltas vanduo išeina iki 10 atm. slegiu o karštas vos 0,3 atm. todėl sunku bus sureguliuoti maišytuve.Jei veiktų kompensacinis momentinis siurblys iš ten ir karštas išeitų mažiausiai 3 atm. slėgiu.

Darbo etikai ir procedūroms studijų metu buvo skiriama itin daug dėmesio. Visus darbus buvo privaloma atlikti laiku ir tikrai nepakakdavo mesti užduoties, pabandžius ją atlikti vos vieną kartą. Darbus taisyti reikėdavo tol, kol rezultatas tenkindavo tiek autorius, tiek bendramokslius, tiek dėstytojus. Paskaitų lankymas buvo privalomas (10 proc. paskaitų praleidęs studentas galėjo būti šalinamas iš universiteto be jokio įspėjimo), o pažymys priklausydavo ne tik nuo užduočių atlikimo, bet ir nuo dalyvavimo diskusijose paskaitų metu. Visi dėstytojai laikėsi jau nuo Antikos laikų žinomo principo, kad ginčuose (o tiksliau – diskusijose) gimsta tiesa. Į diskusijas reikėdavo ateiti pasiruošus – tiek perskaičius profesinę literatūrą, tiek susipažinus su „karščiausiomis“ šiuolaikinėmis kūrybinių industrijų aktualijomis. Tad skaityti reikėdavo daug.
. Skaitmeninės technologijos nepaprastai sparčiai „pritaiko“ žmogaus gebėjimus, jusles ir mąstymą prie savo loginės, erdvinės, taip pat laikiškos – „realaus“ ar kitokio laiko – raiškos, nes savo tikslus bei norus norintis įgyvendinti žmogus pirmiausia juos turi suderinti su naudojama technologija, kompiuterine įranga; „naudotojas programuoja interfeisą, tačiau interfeisas taip pat programuoja naudotoją“

Neprisistatantysis, kiek prisimenu tave laikė trijose skirtingose vietose, jei priskaičiuotume Mėnulį. Užkrėtė tave kažkur išskraidinę už Saulės palydos ribų, tada gražino išplatinti užkratą kažkur Afrikoje, vietovėje su požeminiais traukiniais, galėtų būti Pietų Afrikos Respublika (keista, angliškai santrupa būtų RSA), nors buvau radęs dar kažkur požeminių traukinių Afrikoje, gal Egipte ar kažkur žemiau jo.
Naujieji magai šįkart atvyko iš Vakarų, tačiau jų skleidžiami neoliberalizmo apžavai buvo ne ką menkiau agresyvūs, nei sovietiniai. Kanadiečių žurnalistė ir popiežiaus Pranciškaus patarėja Naomi Klein paskyrė išsamią studiją šios naujosios ideologijos – neoliberalizmo – susikūrimo ir prievartinės bei klastingos sklaidos pasauliniu mastu mechanizmui atsekti (jos knygą „Šoko doktrina“, išverstą ir į lietuvių kalbą, rekomenduoju visiems perskaityti).
    Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?
Tiesiog kai taip pradėsi galvoti, imsi kelti klausimą, ar tikrai verta būtų tavo sielai kentėti milijonus metų pragare. Tai yra, ar dabartinė tavo situacija tokia baisi, jog kančios milijonus metų pragare būtų vienintelis tavo išsigelbėjimas? Tada pamatysi, jog dabartinės kanačios greičiausiai yra totalus niekis, lyginant su tuo, kas gali egzistuoti, kai pati save graužtum tuos metus ištisai, būtum absoliučiai viena, ignoruojama ir nerastum jokio kelio susitaikymui su savimi, netgi pajaustum, kad esi tarsi atskirta nuo Dievo, tarsi jis tavimi šlykštisi (to, aišku, niekada nebūna, bet tau taip atrodytų taip stipriai, jog bet kokias Dievo pastangas atmuštum, o jis tavęs tikrai neverstų jo priimti, nes jis gerbia žmogaus laisvą valią).
Aš visada net savo praktinėse paskaitose studentams demonstruoju kaip veikia įvairios praktikos ne takoskyroje, bet dialoge su teorija. Nesvarbu, kokią specialybę studijuoja studentai, svarbu tai, kad jiems paaiškinu nepavykusias praktikas ir nesėkmingai sukurtus produktus argumentuodamas tai, kad nebuvo paisoma dėsnių, kurie apibrėžiami ir paaiškinami teorijomis. Kartais net aš pats studentams būnu pavyzdžiu, pristatydamas savo menininko ir teoretiko profesines veiklas bei analizuodamas jų tarpusavio ryšius.
    Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?
Edvardso sindromas: 18 chromosomos trisomija. Kariotipas 47, XX (XY) +18. Tiriamas citogenetiniu metodu. 75% ligoniu – mergaites, nes 47, XY+18 maziau gyvybingi. ♂ embrionai greiciau abortuoja. Sergantys mirsta pirmai gyvenimo metais. Gimsta dazniausiai vyresnems motinoms. Pasireiskia psichomotorines raidos sutrikimai, maza mase, skeleto, veido anomalijos, sirdies ydos. Apie 50% mirsta pirma savaite. Galima bandyti chirurgiskai taisyti vidaus organu anomalijas.
– Mano laimė, kad sunkumų daug nebuvo, repeticijose buvau iš tų, kuriems beveik viskas pavykdavo iš karto. Vis dėlto prieš pasakojant apie sunkumus, manau, turėčiau papasakoti apie mūsų vadovę Agnę Rickevičienę. Ji  stipriai mylėjo kiekvieną iš mūsų ir augino kaip vieną šeimą, tačiau repeticijų metu ji būdavo labai griežta ir pareikalaudavo iš mūsų maksimalių jėgų. Repeticijos trukdavo po šešias valandas, kartais mažiau, kartais net daugiau. O disciplina kaip suaugusių žmonių trupėje – prieš grąžindami kostiumus į sandėlį, mes turėjome juos išplauti, išlyginti ir gražiai sudėti į specialų maišą, repeticijų lankomumas buvo šimtaprocentinis, net sergantys šokėjai turėjo būtinai būti repeticijose, ne šokti, bet stebėti. Mes buvome maži ir nesuprasdavome, kad mums ši disciplina tik į naudą, todėl kartais nenorėdavome ir net bijodavome lankyti repeticijas. Daugelis neatlaikė šio didžiulio krūvio ir nustojo šokti, o tie, kurie išgyveno visus sunkumus, šiuo metu šoka visame pasaulyje garsiose šokių mokyklose.
Mane kaip yra pagyre, kad mano akys yra labai baisios, bet nežiūrint i mano baisiasias akis vistiek su manimi su didziausiu malonumu bendravo ir vis pabrezdavo-" Nu negaliu kokios baisios jūsų akys...", ir toliau bendravo su didziausiu džiaugsmu. Tik su manimi seni vyrai nenori bendrauti -mane laiko pavojinga, o jaunimas bendrauja net " apsiputodamas", nors jiems tinku i mamas ( žinoma ir žiuri i mane kaip i malonią motuse).
Gyvybę ginančių įstatymų šalininkai Lenkijoje sekmadienį suorganizavo daugiau nei 140 demonstracijų įvairiuose šalies miestuose. Bendras dalyvių skaičius jose siekė tarp 200 000 ir 300 000. Demonstracijas koordinavo Paramos šeimai ir gyvybės iniciatyvoms centras, o konkrečiuose miestuose už organizavimą atsakingi buvo vietiniai komitetai, sudaryti iš pasaulietinių ir bažnytinių organizacijų. 
Taigi, koks tas posovietinis zombis? Ar jis kokybiškai skiriasi nuo sovietinio? Drįsčiau spėti, kad iš esmės nedaug kuo, nors ideologinis dangalas arba psichinis fonas, kaip matome, ir gerokai pakito. Tik gaja zombiška savimone galima būtų paaiškinti kai kuriuos grynai lietuviškus fenomenus, kurie ne tokie ryškūs net kaimyninėse, atrodytų, tą pačią totalitarizmo ir nužmoginimo patirtį išgyvenusiose šalyse.

Mes, Žemės Tautos, siunčiame linkėjimus visoms rasėms, priklausančioms Visatos Didingesnėms Visuomenėms. Mes liudijame savo bendrą paveldą priešais matomos ir nematomos Visatos Kūrėją. Mes skelbiame Žemę esant vieta, kurioje kilo Žmogus, mūsų Namais ir mūsų šventu palikimu. Nuo to laiko mes užtikrinome būti tais, kurie saugos ir tausos Žemę, perduodant ją visoms ateinančioms kartoms. Mes kreipiamės į visą žmoniją, skatindami su išmintimi ir teisingumu bendrauti su visomis rasėmis ir visur, tiek Žemėje, tiek Visatoje.
Maskvoje itin griežtomis bausmėmis buvo nuteista grupė ekstrasensų, veikusių sostinėje. Aferistai apie savo teikiamas paslaugas reklamuodavosi televizijoje ir sugebėjo iš pensininkų, invalidų ir kitų patiklių žmonių išvilioti milijonus. Vyriausiajam magijos specialistui Vladimirui Sobolevui teismas skyrė net 16 metų nelaisvės, 8 būrėjai už grotų buvo pasiųsti daugiau kaip po dešimt metų, o dar keli – nuteisti mažesnėmis bausmėmis.
×