Šiandien neįprastai daug diskutuojama apie technologijas ir jų naudą visuomenei, tačiau nepakankamai daug dėmesio yra skiriama turiniui, kurį technologijos „perneša“ vartotojui. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus, dirbdamas penkioliktus metus Lietuvos aukštajame moksle, kasdien sutinka labai įdomių žmonių, iš kurių patys įdomiausi yra turinio kūrėjai. Šiandien jis džiaugiasi, kad vienas įdomesnių žmonių kartu darbuojasi Pramogų industrijų katedroje. Tad siūlome susipažinti su diskusija, kurią plėtojo doc. dr. R. Venckus ir Aistė Ptakauskė – neeilinio išsilavinimo, vizionieriška asmenybė, šiuolaikinio turinio kūrėja!  
– Jūsų vadovaujamos katedros studijų programų pobūdis – labiau praktinis nei teorinis. Visgi, kadangi šios studijų programos yra ne koleginės, o universitetinės, ne tik neišvengiamas, bet ir vienas iš pagrindinių jų ingredientų – teorinis pagrindas. Kaip žinia, šiuolaikinis jaunimas, ypač būsimieji profesionalūs kūrybininkai ir pramogininkai, teorinių dalykų kaip įmanydami vengia. Tad, jūsų manymu, kaip šį universitetinėms studijoms būtiną pagrindą būtų galima išgelbėti ir sėkmingai jį integruoti į pramogų industrijų ir renginių inžinerijos studijų programas?
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Prieš daigiau nei du metus buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217. Trys ketvirtadaliai Seimo narių jį pateikė todėl, kad šiuo metu galiojančiame Konstitucijos 38 straipsnyje šeimos sąvokos turinys nėra tiesiogiai atskleistas, o Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pripažino neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį bei nurodė, kad toks šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Taigi Projektas, kuriame šeimos samprata susiejama su santuoka bei motinyste ir tėvyste, yra fundamentalios svarbos.
– Iš šiuolaikinio mokslo ir studijų labai dažnai reikalaujama glaudaus santykio su verslu. Man neretai kyla klausimas apie tai, ar į mokslą ir studijas galima žvelgti vien tik iš verslo perspektyvų. Kas ir kiek moksle bei studijose gali būti vykdoma ir matuojama vadovaujantis versliniais principais, verslo logika? Ar mūsų diskusijos akiratyje atsidūrusi renginių inžinerijos studijų programa yra glaudžiai susijusi su verslu? Gal galėtumėte apžvelgti šias sąsajas, ryšius ir netgi takoskyras.
Mane domina savatikslis disonansų derinimas – alogiškos vaizdų jungtys, metaforiškumas, dviprasmiškumai, sąlygiškumas ir net liūdnas humoras. Siekiu, kad stebint paveikslus būtų juntamas džiaugsmas besijungiantis su liūdesiu, gėrėjimasis suliptų kartu su šleikštuliu. Visa tai tampa aktualu apmąstant mūsų žmogiškąsias savybes ar elgsenas, kurias pavadinčiau kenksmingomis, bet nekaltomis.
Teisine prasme, santuoka yra viešoji sutartis, viešas įsipareigojimas, kuris sukuria šeimą, kaip visuotinai pripažįstamą instituciją ir valstybės pagrindą. Šiandien viešose diskusijose kaip tik prieš teisinę santuokos sampratą, kaip formalųjį jos pavidalą, yra pateikiama daugiausia kontrargumentų, o pati giliausioji santuokos esmė daugeliui pasilieka už suvokimo ribų. Santuoka yra daugiau nei privatus, valstybinės ar religinės konfesijos sąlygotas vyro ir moters pasižadėjimas vienas kitam. Ji yra žymiai universalesnė ir labiau priimtina, nei bet kuris kada nors paskelbtas kodeksas. Santuoka kaip pirmapradė institucija atsirado anksčiau nei susikūrė valstybės ir teisinės sistemos, kurios santuoką tik pripažino, bet jos nekūrė. Santuoka nebūtinai turi būti suprantama tik Santuokos sakramento rėmuose, nes krikščionybė egzistuoja šiek tiek daugiau nei 2000 metų, kai tuo tarpu santuoka egzistuoja žymiai seniau, galima sakyti, nuo žmonijos atsiradimo ir organizuotų jos gyvenimo formų susikūrimo laikų. 
Suredukavus visas nepriklausomo mąstymo ir opozicinių nuotaikų apraiškas į sovietiniam režimui tarnaujančius, režimo kontroliuojamus ar režimui naudingus reiškinius, tampavisiškai nesuprantama, kaip tokioje kolaborantų visuomenėje galėjo atsirasti Sąjūdis ir nepriklausomybės siekis – užvaldyti žmonių protus. Putinaitė pateikia radikaliai prasilenkiantį su sveiku protu ir faktais aiškinimą. Ji rašo:
The Jeena, Liju et al study investigated the chemical composition of essential oil isolated from black pepper, of which caryophyllene is a main constituent, and studied its pharmacological properties. Black pepper oil was found to possess antioxidant, anti-inflammatory and antinociceptive properties. This suggests that high-caryophyllene strains may be useful in treating a number of medical issues such as arthritis and neuropathy pain.
dar karta apie modifikuotus zmones..jie viska skaito ir ir ismoksta,o ka ismoko butinai nori igrusti I smegenis kitiems..visai nepajaucia at ten yra tinkama vieta,nes jie patys prarade jautuma..jie vis turi ta jautruma seklos pavidale..bet kad sekla butu gyva,reikia patirties..tiesiog modefikuoti zmones visko ismoksta ir galvoja kad viskas taip turi buti kaip jie ismoko
Drįstame teigti, kad visos šiomis sąvokomis įvardijamos teorijos vienaip ar kitaip saistosi ir grindžia viena kitą. Medijos suvokiamos kaip techniniai bei technologiniai kultūriniai žmonių bendravimo, veiklos, kūrybos ir bendravimo patirties išlaikymo „įrankiai“ bei įtaisai, taip pat jų ryšių kuriama aplinka, terpė. Įsivyraujantis medijų, kaip techninės ir technologinės aplinkos bei terpės, supratimas išstumia labiau tradicinį įsivaizdavimą, kad medijos yra tam tikra naujais laikais sukurta ir vis labiau išplintanti techninė įvairaus pobūdžio prasmingų pranešimų kūrimo, perdavimo ir skleidimo struktūra, apimanti spaudą, televiziją, radiją, o taip pat visų šių techninių įtaisų darinius. Suprantama, ta struktūra vienaip ar kitaip susijusi su jos veikimą laiduojančiomis kultūrinėmis gamybinėmis praktikomis bei gebėjimais. Medijų susisaistymą ir medijų technologijų „išmoningėjimą“, sukūrus aparatus, kuriuose integruotos visos anksčiau pavieniais įtaisais atliekamos funkcijos, o sykiu naują šios technologinės aplinkos raidos tarpsnį žymi sąvoka „naujosios medijos“ ar „multimedijos“
A. Aleksandravičius nesistengia perteikti enciklopedinės asmenų charakteristikos kaip objektyvios ir vienintelės galimos, lis palieka vietos ir žiūrovo subjektyvumui. ]o paveikslai nėra skvarbus veidrodis ar sausas dokumentas. Savo portretuose jis nesiekia aštraus aiškumo ir palieka vietos spėliojimams. A. Aleksandravičius taip pat negražina ir neherojizuoja savo pasirinktų personažų. Jis nenukrypsta į groteską ar šaržavimą, neieško įmantrių rakursų. Fotografas retai rodo ir profesinius savo personažų atributus, nesistengia rodyti jų įprastos darbo aplinkos. Išimtis čia -kompozitoriaus Osvaldo Balakausko, muzikologo ir pianisto Vytauto Landsbergio, vargonininko Leopoldo Digrio, tapytojo Arūno Vaitkūno bei džiazo atlikėjų portretai. Susikoncentruojama į patį asmenį, nesvarbu, ar jo namuose, dirbtuvėje, ar kavinėje. Charakterio ir jausmų išraiška čia taip pat studijuojama ir per šviesos ir tamsos koncentraciją.
Mane domina savatikslis disonansų derinimas – alogiškos vaizdų jungtys, metaforiškumas, dviprasmiškumai, sąlygiškumas ir net liūdnas humoras. Siekiu, kad stebint paveikslus būtų juntamas džiaugsmas besijungiantis su liūdesiu, gėrėjimasis suliptų kartu su šleikštuliu. Visa tai tampa aktualu apmąstant mūsų žmogiškąsias savybes ar elgsenas, kurias pavadinčiau kenksmingomis, bet nekaltomis.
Šis procesas prasidėdavo labai anksti, dar darželyje, kai vaiko psichika yra pati atviriausia ir imliausia, ir būdavo įtvirtinamas per virtinę maginių iniciacijų (į spaliukus, pionierius, komjaunuolius, galiausiai – į komunistus). Zombių pasaulio taisykles ir „vertybes“ sovietiniai piliečiai efektyviai įsisavindavo ne tik mokykloje ar darbovietėje, bet ir kalėjime ar kariuomenėje, kurioje veikė net dvigubi – oficialūs ir neoficialūs (vadinamoji „diedovščina“) iniciacijos ritualai.
Karelijoje Vera vadinosi baltojo spindulio magistre. Čia ji veikė legaliai, nes turėjo verslo liudijimą teikti netradicines paslaugas. Klientus ji priiminėjo šiuolaikiniame ofise, „gydė“ nuo vėžio, cirozės, paralyžiaus. Kartą pas būrėją atėjo smegenų vėžiu sergančio berniuko tėvai, kuriuos moteris išnaudojo iki pat mirties, o po to tik skėstelėjo rankomis – toks jau vaiko likimas. Pinigų, aišku, „magistrė“ negrąžino.
×