Mirtis yra mirtis ir joks čia prakeiksmas. Teko lankyti seną savo tetą ir bent jau prieš pora savaičių matėsi kad jokia medicina žmogui nepadės. Viskas. Žmogus tiesiog noko akyse. Jei tuomet būčiau žinojęs jos tikslią mirties datą būčiau kažkaip korektiškai paskatinęs pusbrolį atvykti nors ir iš toli atsisveikinti. O jis nesuspėjo. Taip kad mirties natūralus procesas kažkaip stipriai mistifikuotas. Pagalvojau kad kai kurie žmonės net privalėtų žinoti savo mirties datą. Jie to nusipelnė savo gyvenimu. Pvz koks žmogžudys ar žmogžudystės užsakovas. :)Sąmoningai žinai kad žudai kitą žmogų tai žinok ir kada pats mirsi. Savotiškai lygu lygu. Trumpam atsiduri žudomo žmogaus vietoje. :) O kad žudyti negalima žino kiekvienas. :)

Svarbiausia turinio kūrėjo savybė – gebėti aktyviai stebėti ir klausyti. Posakis „Dievas mums davė dvi ausis ir vieną burną, kad klausytume dukart daugiau nei kalbėtume“ niekam kitam taip netinka kaip turinio kūrėjams. Kad mūsų istorijos sudomintų ir patrauktų, jos turi būti emociškai paveikios, intelektualiai stimuliuojančios ir būtinai originalios. O originalumas dažniausiai gimsta iš gebėjimo į visiems gerai pažįstamus reiškinius pažvelgti nauju kampu, rasti sąsajų tarp iš pažiūros nesusijusių dalykų, pastebėti po įpročių ir rutinos sluoksniu slypinčius raštus, labirintus ir struktūras. Didžiausias turinio kūrėjo profesijos žavesys yra ir didžiausias jos iššūkis – bet kas gali tapti naujos istorijos pradžia ir įkvėpimu. Tad reikia būti labai budriems!
Ši minties pakraipa paprastai vadinama Bažnyčios socialine doktrina. Be abejo, jos fragmentų atrasime dar apaštalų laikais ir vėlesniais amžiais. Tačiau Leono XIII enciklikos nuopelnas buvo šios doktrinos organiškas ir nuoseklus išdėstymas. Žinoma, popiežių socialinės enciklikos yra Bažnyčios socialinės doktrinos viršūnė, tačiau už jų slypi visoje Bažnyčioje dedamų pastangų, intelektualinių ir praktinių, krikščioniško tikėjimo šviesoje perprasti ir reaguoti į konkretaus žmonių ir visuomenių gyvenimo iššūkius, problemas. Pavyzdžiui, Pranciškaus „Laudato Si“ enciklika aptaria tai, ką krikščioniškas tikėjimas ir Bažnyčios patirtis gali pasakyti ekologinės krizės kontekste. Ir ekologinė krizė, primena popiežius, nėra technologijų trūkumas ar paprasčiausia cheminė tarša. Ji glaudžiai susijusi su mūsų mentalitetu, su mūsų vertybėmis, su mūsų visuomenių ekonominiais ir politiniais interesais.
Realiai pramogų industrijos pagal etimologiją – tai pramogų gamyba. Juk norint sugeneruoti pramogą, neišvengiamai tenka pasitelkti ir kūrybiškumo elementą – šioje vietoje kūrybinės industrijos ir persikloja su pramogų industrijomis. Pramoga gali būti be galo daugialypė – pramogaujame žaisdami ir kompiuterinius žaidimus, žiūrėdami filmą, stebėdami spektaklį (scenos menai), o tai priklauso jau kūrybinėms industrijoms.

O jei tamstai nepatinka mūsų pažiuros mauk iš čia į visas keturias puses, nes neleisime kad kažkoks išsišokėlis nei kojų neęspėjęs apšilti forumuose jau pradėtų visus gasdinti gėjų ,žydų ir čigonų engimu čia. Jei jūsų visų žemėje nebūtų ji tik lengviau atsikvėptų,kiekvienas tikras Lietuvis jūsų nemėgo ir niekada nepamėgs, o prievarta meilės tikrai nenusipelnysi ir bauginimais taip pat. Taip kad gyvenk kol tavęs niekas neliečia ir kitiems netrukdyk to daryti.Nes viskam yra kantrybės ribos.


Aukso, sidabro ir vario lazdelės suskirstytos svorio įkirtimais,kurie nusako jų vertę. Iš tų ikirtimo ir atsirado Rusiškas rublis,todėl gudrių žydų jos greitai buvo pakeistos aukso atitikmenimis popieriniais banko bilietais,kuriuos nuėjęs bankan ,visuomet galėdabvai pasikeisti brangaus metalo atitikmenimis. Na o šiandien popieriniai pinigai tur būt neverti net to popieriaus ant kurio jie pagaminti,nes per įvairias infliacijas,devalvacijas ir kitokias machinacijas dievo sugalvotas puikus būdas žmonėms bendrauti pavirto tik ŠĖTONO įrankiu masinei žmonių apgaulei...
– Galiu pažadėti, kad veiklos nepritrūksiu. Pirmiausia teks užtikrinti studijų programos kokybę, tęsti ir tobulinti tai kas jau yra pradėta. Antra, reikia kurti ir puoselėti kolektyvo bendruomeniškumo jausmą. Trečia, reikia planuoti, įgyvendinti ir užtikrinti katedros personalo mokslo ir meno tyrimų (bei kitų praktinių veiklų) vykdymą, didinti kokybę ir siekti tęstinumo.
Santrauka: Skaitmeninės informacinės komunikacinės technologijos kuria naują gyvenamąją aplinką, kurioje socialines struktūras keičia technologinio pobūdžio informacinės ir komunikacinės struktūros, nustatančios žmogaus savikūros ir saviteikos, taip pat kultūrinės gamybos sąlygas. Nauji socialiniai santykiai keičia ir refleksija grįstą teorinį mąstymą. Refleksija pritaikoma ar prisitaiko prie prekinio informacinio komunikacinio veiksmingumo (efektyvumo), kuris keičia tiesos siekį. Technologinamas mąstymas virsta komunikavimo praktika, o kultūros tyrinėjimų srityje vis labiau jaučiamas medijų teorijos poveikis. Visose kultūros srityse įžvelgiamas medijų aspektas, o kultūros sistema imama suvokti kaip tam tikrų medijų visetas, laiduojantis kultūrinių praktikų, simbolių ir vertybių kaupimą, išlaikymą ir panaudojimą. Medijų teorijos ir tekstai ne išreiškia vienokius ar kitokius požiūrius bei tiesas, o naudojami kaip veiksmingos technologijos, todėl ir kultūros tyrinėjimuose įsivyrauja tyrinėjimų veiksmingumo siekis, o sykiu ir vertinimas veiksmingumo aspektu. Medijų teorijos padeda kultūros industrijoms perimti kultūrinę atmintį, kurioje gyvoji atmintis įrašyta į diskursines simbolines struktūras, ir perdirbti ją į medijų produktus. Tad pirminė atmintis keičiama kultūros industrijų gaminiais. Kultūros tyrinėjimų srityje kultūrinė atmintis paruošiama „gamybai“ ją skaitmeninant, o teorijos veiksmingumo siekiama įtvirtinant projektinį mąstymą. Klausimas – kaip siekiančiam išlaikyti tiesos nuovoką kultūros tyrinėtojui ir apskritai humanitarinių mokslų atstovui elgtis sąmonės, atminties ir refleksijos industrinimo bei technologinimo atžvilgiu?
    Moteris, apsirengusi skarmalais, kažkada buvusiais baltais naktiniais marškinukais, padrikai sugargaliavo ir pabandė atsisėsti. Viena iš jos akių buvo dingusi, raudonas, mėsingas lizdas, švytintis nuo viršutinės šviesos. Trys kiti, visi vyrai, pradėjo Džil kryptimi, dejuodami, jų gangreninės rankos, lėtai kylančios; du jų blokavo metalinę ir stiklinę sieną, kuri vedė į gatvę – jos kelias lauk. 

Spektakliai, poezijos skaitymai puikiai praturtintų nykųjį gamtos sezoną, kuomet ir anykštėnai, ir SPA klientai, ir turistai lauke nelabai turi ką veikti. Argi nepasiilgome prasmingų poilsio vakarų, jei būtų galimybė, neiškeistume į juos televizorių? O kai knyga pristatoma kaip prekė, taip į ją ir žiūrima: ar stora, kas parašė, kiek kainuoja? Dabar daugeliu atveju skaitytojui tik pataikaujama, pateikiant leidyklų išreklamuotus leidinius, o jį reiktų pamažu pratintis ir ugdyti. Kodėl literatūriniai Anykščiai šiam kely negalėtų parodyti pavyzdžio?
    Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl žingsniavau daug greičiau ir galbūt todėl buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti dešimčia minučių anksčiau, bet, kaip visi žinote, geriausiai miegama prieš pat atsikeliant. Nenorėjau atsisakyti brangių 10 minučių, todėl susitaikiau su mintimi, jog teks kartoti šią rytinę mankštą dar trejus metus. Tikra depresija.
Kita paminėtina yda, jų tarpe išplatina vištgaidystė, iš vienos pusės jiems ten kur jie yra negalima turėti vaikų, o iš kitos pusės bjaurisi moterimis. Skatinamas gėdingas vyrams lengvo gyvenimo būdas, kuris brandžiai mąstantiems vyrams yra visiškai nepriimtinas, juk koks gi tikras vyras norėtų pripažinti save visišku nevykėliu? Raudonšikniai nori suvaržyti bet kokias laisves, tad norėdami žmonėms atmušti norą jomis naudotis, patys jomis begėdiškai persinaudoja. Tad nenuostabu, kad rašytoja Vanagaitė, neabejotinai pakliuvusi į raudonšiknių pinkles, kovoja dėl teisės viešai meluoti, slėpdama tai po kova dėl žodžio laisvės. Visos tokių raudonšiknių įkvėptos teisybės paieškos dengia gyliai įsišaknijusį pavydo jausmą. Raudonšikniai yra dideli bailiai ir per savo gudrumą net neskiria įžūlumo nuo drąsos. Įžūliai elgdamiesi, jie galvoja, kad taip parodo savo drąsą, o iš tikro tik savo nebaudžiamumo jausmą, jų manymu, jų galingi užtarėjai išsuks juos iš bėdos, į kokią jie bepakliūtų per savo įžūlumą...
Rašytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas neišlaikė neironizuodamas kolaborantų etiketes dalijančiųjų atžvilgiu: „Argatjule, lietuvių ir ukrainiečių tremties kaimelyje, aš, į pabaigą jau aštuonerių, galėjau paimti tėvo kirvį ir sėkmingai nukirsti po išgertuvių įmigusį pasiolko načialnyką. Kaltas. To nepadariau. Atvirkščiai. Matydamas, kaip elgiasi tėvai, stengiausi niekam neužkliūti, kad nebūtų sutrukdyta iškeliauti į Lietuvą, kai jau buvo leista. Grįžęs galėjau nukirsti vietinį stribą, kuris nulėmė mūsų šeimos ekskursiją. Kaltas. To nepadariau. Gerai. Nuslopinkime ironizavimus. Užsiminkime apie žmonijos istoriją. Ilgametę. Visokių šalių. Apie vergiją. Apie didžiųjų imperatorių užkariautas šalis ir tautas. Apie santvarkas, vadinamas feodalinėmis ir pan. Apie diktatūras. Eikime arčiau. Apie lietuvių gyvenimą „abiejų tautų respublikos“, carizmo, lenkų ir vokiečių ekspansijų gniaužtuose. Ir dabar pagalvokime apie žmones. Gebėjimą išgyventi, išlikti, tęsti tai, kas vadintina tolesniu žemės žmonių gyvenimu... Ar laikotarpis, dėl kurio dabar taip ėdamės, labai jau išskirtinis? Ar žmonės, perėję anksčiau minėtąsias istorines mėsmales, irgi taip ėdami? Tokio žvilgsnio trūksta labiausiai.“
Anti-Microbial: Pinene’s anti-bacterial properties have been known about since the late 1980’s, but have only seen further study in the past decade. This 2007 study, which looked at pinene as a potential treatment for infectious endocarditis, found both alpha- and beta-pinene to be effective anti-microbial agents. A study published in the January 2011 issue of Molecules found both alpha- and beta-pinene to be effective treatments for infectious bronchitis virus; what makes this fascinating is that viruses are not bacteria and are normally much harder to treat. A 2012 study broadly examined pinene’s role as a treatment for bacterial infections and found it to be effective with the effectiveness varying depending on the bacteria at play.

Reziumuoti savo paaiškinimus galiu trimis teiginiais. Pirma, studijų metu universitetuose yra argumentuotai aiškinama tai, kas egzistuoja ir analizės gausoje jaunasis specialistas pamažu supažindinamas su esamu profesijos lauku. Antra, universitetai gamina ir į praktiką perduoda žinias. Trečia, universitetai, kai kuriais atvejai būdami greit nekintančiomis struktūromis, garantuoja kultūros, socialinės tikrovės, kūrybos, komunikacijos, technologijų vartojimo ir taikymo tęstinumą bei harmoniją, tradicijos išsaugojimą ir perkainavimą.
    Moteris, apsirengusi skarmalais, kažkada buvusiais baltais naktiniais marškinukais, padrikai sugargaliavo ir pabandė atsisėsti. Viena iš jos akių buvo dingusi, raudonas, mėsingas lizdas, švytintis nuo viršutinės šviesos. Trys kiti, visi vyrai, pradėjo Džil kryptimi, dejuodami, jų gangreninės rankos, lėtai kylančios; du jų blokavo metalinę ir stiklinę sieną, kuri vedė į gatvę – jos kelias lauk.
Vis tik mados diskursui ir mados fotografijai labai aktuali simbolinė pridėtinė vertė. Šiuo atveju batų simbolinė pridėtinė vertė bus jų (batų) paviršiaus tekstūra, simbolizuojanti socialinį savininko statusą, rankinės – derėjimas prie prabangios suknelės ir prabangos įspūdžio sustiprinimas. Taigi  batai perkami ne vien dėl to, kad būtų patogu vaikščioti, kad apsaugotų nuo šalčio ir drėgmės, bet ir dėl galimybės reprezentuoti tam tikro visuomenės sluoksnio tapatumą. Tad net mados fotografijos atveju galima teigti, kad tinkamas socialinio sluoksnio atspindėjimas nuotraukoje lemia mados daikto simbolinę pridėtinę vertę. Sėkmingu fotografo darbu yra stiprinama mados daiktą sukūrusio asmens arba kompanijos vertė, o taip pat ateityje gali būti garantuojamas kuriamų produktų kainos didėjimas.
Anapus įprastas verslas žudymai, tokius klausimus, kaip Jūsų galima suprasti kaip užsakymus. Pateikus galimą užsakymo įvykdymo laiką ir negavus Jūsų prieštaravimo, gali imtis jo įvykdymo, tik vykdytojams apsunkinai sąlygas užsakymą įvykdyti. Nenustebkit jei pareikalaus iš Jūsų užmokesčio, net jei užsakymas bus neįvykdytas. Gal Dievas galėtų padėti išsisukti ir užglaistyti nemalonią padėtį, į kurią patekote per savo lengvabūdiškumą, tik, kad esate gan priešiškai nusiteikęs prieš krikščionis ir iš aukšto pažiūrėsite į tokį mano perspėjimą.
Mokslininkas stažavosi ir kėlė kvalifikaciją užsienio universitetuose ir įmonėse Švedijoje, Kinijoje, Maltoje, Turkijoje, Portugalijoje, Italijoje, Lenkijoje, Čekijoje, etc. Prof. dr. S Dadelo taip pat parengė autorinių ir kolektyvinių mokslo darbų, kurių galima suskaičiuoti daugiau nei 70. Lietuvoje išleido tris mokomuosius leidinius ir vieną vadovėlį, užsienyje – vieną monografiją. Yra dviejų JAV ir keturių Lenkijos mokslo žurnalų redkolegijų bei kelių tarptautinių mokslininkų organizacijų narys.
DNR „pirstu antspaudai“: visu zmoniu chemine DNR sandara yra vienoda. Skiriasi tik azotiniu baziniu poru (A, C, T, G) isidestymo tvarka. Nukleotidai issidesto pasikartojancia tvarka, pas kiekviena zmogu truputi kitaip. Yra zinoma DNR segmentu kurie ypac skiriasi savo issidestymu pas skirtingus zmones. Naudojant PCR ar VNTR (variabiliu tandeminiu pasikartojimu skaiciu grupe) metoda galima istirti siuos segmentus ir pagal juos atskirti skirtingu zmoniu DNR.
The distinctive shape of the Ironstrider Ballistarii strikes fear into the heart of xenos, Renegade and Imperial Commander alike. Marksmen beyond compare, the Ballistarii have at their command the anatomical data, defensive capabilities and weaknesses of every race the Adeptus Mechanicus has encountered. Tirelessly searching the galaxy for high-value targets alongside their Skitarii Ranger escorts, the Ballistarii stalk from the ochre mists with their oculist lenses flaring. To fall under the azure beam of their omnispex is to have but a heartbeat left to live. For a Ballistarius sniper, making a killshot is as easy and as natural as drawing breath. Ironstrider Ballistarii are mounted upon the same long-legged combat walkers as their Sydonian Dragoon counterparts, able to walk the most hostile of terrain for years on end without rest. The monotask Servitor charged with the duty of steering the Ironstrider is often the first component to fail, its long-suffering body finally wheezing its last. Upon such occasions the Ironstrider will keep pacing out into the hinterlands on its last heading. It can only be repaired by the ministrations of a Tech-priest upon a grav-bier who will excise the dead flesh and install a replacement even as the engine walks on. The strider will later be returned to duty as if nothing had happened, the remains of the former incumbent cast into the dust without comment.

Pataisos iš pradžių numatė registruotiems partneriams nuolatinės ištikimybės reikalavimą, tačiau jis buvo pašalintas iš galutinės projekto redakcijos. Tyrimai rodo, kad didelė dalis vienalyčių porų gyvena „atviruose santykiuose“, nereikalaudami iš partnerių ištikimybės. Pagal 2010 m. paskelbtą San Francisko valstijos universiteto atliktą tyrimą, daugiau nei pusė miesto homoseksualių porų palaikė nemonogaminius santykius.  


The Grand Hunt (303.M35) - House Raven, having felt the teeth of Eldar raiders from the paradise world of Geminex one too many times, formally petition for Skitarii aid. Twelve cohorts are sent to Geminex, grid-search tactics driving the Exodites and their allies from the planet's sacred places and into the crosshairs of House Raven's Imperial Knights. The Eldar of Biel-Tan retaliate, striking hard from hidden Webway portals. The Skitarii fight on through everything the Craftworld can throw at them. Once hard data has been gleaned from every one of Biel-Tan's war assets, the Skitarii withdraw en masse, leaving the remaining Knights of House Raven to make a desperate last stand.
Vienas netikėtas potyris (bet kas – telefono skambutis, naujiena socialiniame tinkle, orų pasikeitimas, vaiko šypsena) ir net ir pats banaliausias mūsų kasdienės rutinos elementas gali mus taip suerzinti, pradžiuginti ar nustebinti, kad būsime priversti į save pažvelgti naujomis akimis. Va, ta nuostaba, tas autentiškas emocinis išgyvenimas, kuris kasdien griauna mūsų saugios rutinos užtvankas, ir yra mūsų gyvenimo tiesa. Dėl tos tiesos aš kasdien iš naujo pasiryžtu kurti.
. Tačiau dėl kai kurių kultūros tyrimų sričių debatai apie jų „moksliškumą“ tai sustiprėja, tai nuslopsta, nepaisant išplitusio suvokimo, jog nėra ir negali būti tam tikrų vieningų moksliškumo kriterijų, kurie leistų nustatyti tos ar kitos srities „moksliškumą“. Nuo tų debatų, kurie pastaraisiais metais daugiausia susiję su naujų mokslo politikos gairių įtvirtinimu ir mokslo finansavimo pertvarkymu, nukenčia ar laimi geriau „moksliškumą“ gebančios įrodyti tyrėjų grupės. Teorijos klausimas taip pat susijęs su „moksliškumu“ – juk vargu ar galime įsivaizduoti nemokslinę teoriją. Nelabai sutiktume pripažinti teorija ir svarstymus, kurie neigia galimybę būti pagrįsti tam tikrais duomenimis ar faktais, juolab kvestionuoja faktų ontologinį realumą. Nors pozityvistinė mokslo samprata jau gerokai išklibinta, tačiau ji vis dar gaji – visur reikalaujanti faktais grindžiamų įrodymų. Ypač tose šalyse, kurias aplenkė intensyvi pastarųjų kelių dešimtmečių postmoderniojo būvio humanitarinių ir socialinių mokslų plėtra. Įsitvirtinant diskurso sąvokai išplito postmoderniosios teorijos ar postmodernaus teoretizavimo supratimas, apimantis, sakytume, neaprėpiamą teorinių prieigų bei teorinės raiškos įvairovę. Nors kai kurie tyrinėtojai postmoderniosios teorijos sąvoką laiko jau „išėjusia iš mados“, postmodernaus teoretizavimo bruožai įsitvirtino įvairiose kultūros bei socialinių tyrinėjimų srityse ir tapo daugelio tyrinėtojų „akivaizdumais“
Na, ką? Jūsų atveju tai dvasiniai tėvai, viskas gan gražiai sudėliota, tik viena bėda viskas yra melas. Vienu laikotarpiu aš pats žavėjausi melu, tai nuostabus įrankis galintis neįmanomus dalykus paversti apeinamais. Tada tai vadinau truputį kitaip sukurtomis regimybėmis, gyvenimu kai pasakoje... Jei gyvenimo sąlygos taptų nebeįmanomos, galbūt tik melas galėtų padėti Jums savyje atrasti jėgų kažką bandyti pakeisti. Labai svarbu, kas Jums meluoja ir ar galite tokiais melagiais pasitikėti. Neabejokite, jei kur nors arti sukiojasi pasivergę "rusai", nieko gero nesitikėkite. Tai nusikalsti linkusios esybės, esate joms eilinis mulkis. Pasinaudojusios Jumis, pačios Jus įstums į duobę ir dar laikys pačius kaltu, kad leidotės apgaudinėjamas. Žavėjimasis melu savaime praeina, kai supranti kaip tiesiami melo tiltai ir kokia tai nepatikima priemonė, aukos paprasčiausiai neišvengiamos. Patikėkite nesate sąraše pirmasis kuri vertėtų išsaugoti, iš tikro esate tarp aukotinų pirmasis. Visi žmoniją liečiantys pertvarkymai tėra paprasčiausias didelis melas, siekiantis nukreipti Jūsų dėmesį nuo tikrai Jums pačiam svarbių dalykų, verčiant pasijausti dalele kažko svarbaus ar didingo. Aš būsiu bjaurus lietuvis ir nelinkėsiu Jums gyventi kaip pasakoje, suaukite pagaliau arba ieškokite savo dvasinių senelių. Nesinorėtų, kad Jums būtų kaip vaikiškame eilėraštuke: "Melagis melavo. Per tiltą važiavo. Tiltas sugriuvo. Melagis įgriuvo." Esate perspėtas, "dvasiniai tėvai" Jums niekada tiesiai į akis nepasakys, kad jų kėslai yra nusikalstami, jie nori Jus pavergti, jie patys pasivergę, kad galėtų daryti nusikaltimus, nors, žinoma, prigriebti jie jums paistytų apie išlikimą ar dar kokią nors kitą "rimtą" priežastį.
*nes patys raudonšikniai bijo vienoje vietoje ilgiau užsibūti. Paprastai, jie stengiasi savas aukas užvaikyti, neleisti miegoti. Užvaikyti žmonės lengviau pasiduoda svetimai įtaigai bei valiai. Tai Vytauto su švytuokle, greičiausiai, kol kas neliečia, taip ir toliau vertėtų laikytis saugaus atstumo ir kuo mažiau su jais bendrauti. Jų aukos „atostogauja“ tramdyklose ar protinę-dvasinę negalę turinčių žmonių gydyklose.
- Išties, tai ne kosmetinis ar sezoninis projektas, ne gamybinis „nuo – iki“, tai – ilgalaikė ir gana rizikinga idėja, kompleksas tęstinių užduočių. Viskas priklauso nuo mūsų pačių kantrybės, pasiryžimo; deja, mes paprasčiausiai daug ką pamiršome – ir dar daug ką turime atrasti! Pvz., kad tebegyvas idealizmas, tikėjimas gera valia, sveika išmintis, nebūtinai greito pelno besivaikantys politikai. Kaip moto šiai veiklai perfrazuočiau tautosakos perliuką: „Kas neskaito, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia!”
Matysim kaip čia bus. :) Neturiu jokių pasekėjų ir nekuriu jokio tikėjimo ar sektos. Ne esu joks dvasinis vadovas kažkam. Užduotis labai paprasta. Pirmiausiai sau sužinoti kaip čia viskas gal būt yra. Ir žinoti tolimesnės ateities variantą. Jei gauni "įtikinamą" informaciją apie tikslias žinomų žmonių mirtis talpinu savo info yuotube ir šiaip kokiuose užkampiuose. Žmonėms gi nieko dėl to daryti nereikia. Paprasčiausiai įvertinti kad gali būti ir taip. Tiesiog mažesnis stresas jei tai įvyktų. Skelbimo variantas planuojamas tik lietuvių ir rusų kalbomis. Kiti manęs nedomina. Taip kad jokio verslo varianto ir žmonių apgaudinėjimo vardan pinigų. Tai būdinga tradicinėms ir netradicinėms religijoms. Apart pinigų darymo iš prekybos ateities viltimis jos daugiau nieko nesugeba. :) Viskas būtų gal nieko kad tos viltys būtų bent minimaliai "argumentuotos". :) Aš nieko nepardavinėju ir iš žmonių nenoriu absoliučiai nieko. Tik dykai perspėju kad neišsigąstų, nes bet kuriuo atveju viskas gerai arba puikiai :) Neturiu vilčių kad geri žmonės pablogės, o blogi pagerės. Lieka fiksuota situacija. Žmonės yra tokie kokie yra. Ir tegul sau būna. Tai tiek.:)
    Net aš negalėjau užginčyti Haruhi idėjos; jeigu paaiškės, kad ši miela naujokėlė yra pusiau žemietė ir pusiau ateivė, net aš manyčiau, kad tai sušiktai jėga. Jeigu Tanigučis, šiuo metu sėdintis šalia manęs ir slapčia besiklausantis mūsų, pasirodytų esąs detektyvas iš ateities, tai būtų dar “jėgoviškiau”. Jeigu Asakura Ryouko, kuri dėl kažkokios priežasties vis šypso man, turėtų kažkokių paranormalių galių, tuomet mano mokyklinis gyvenimas taptų jaudinančiu iki užsikrušimo. 

DNR sekos nustatymas (sekvenavimas): Geno strukturos analize gali buti placiai taikoma tiriant ivairias paveldimas ligas. Jos pagalba issiaiskinta tiksli ligas lemianciu genu struktura. Nukleotidu sekai nustatyti DNR karpoma restriktazemis, ir nukleotidu seka nustatoma 100-200 nukleotidu il­gio vienagrandziuose fragmentuose. Sekvenuojant antrąją DNR gran­dine, patikrinama, ar pirmoji grandine yra sekvenuota teisingai. DNR sekvenavimo metodai: Maksamo ir Gilberto cheminiu metodu DNR fragmentas specifiskai kiekvienam nukleotidui suskaidomas cheminiu budu. Suskaidytu fragmentu galai fiksuojami (γ-P32) ATP, kuri prijungia fermentas polinukleotidkinaze. Keturiais budais suskaidyti fragmentai frakcionuojami elektroforeziskai . Kiekvienu budu - atskirai. Zymetieji fragmentai radioautografuojami ir skaitomi Sengerio fermentinis metodas. Sis metodas yra populiaresnis, juo dazniau naudojamasi. Sekvenuojamasis DNR fragmentas suskaidomas i mazesnius fragmentus. Prie klonuotų vienagrandziu segmentu 3' galo prijungiamas pradmuo, zymetas radioaktyviuoju izotopu arba fluorochromu.
Trečioji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės pateikti nepaklusnumo, laisvo mąstymo, opozicinių nuotaikų, pastangų išsaugoti lietuvių kalbą, tautinę ir valstybinę sąmonę, tautinės ir patriotinės laikysenos apraiškų perinterpretavimai. Autorė bando skaitytoją įtikinti, jog šie dalykai yra visai ne tai, kuo jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak Putinaitės, „[s]ovietmečiu dauguma veiksenų iš pirmo žvilgsnio tarsi primenančių pasipriešinimą, tebuvo subtilios prisitaikymo formos.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 265). Peržvelgsime kelias interpretacijas, atskleidžiančias autorės metodologiją.
    "Jie nežinojo nieko apie ją. Emilis Šėbe... Jakubas Faroubekas... Klausas Popė... visi skirtingi to paties autoriaus slapyvardžiai. Egzistavo kažkas įtartino kiekviename jo darbe, paliekantis burnoje blogą skonį. Bet kokį efektą jis turėjo skaitytojui, kokią žinutę, jeigu tokia buvo, ir koks buvo autoriaus ketinimas... tai aiškiai buvo meno kūrinys su nepamirštamu poskoniu, bet neliko nieko tokio, kas buvo pasakyta aiškiai. Net nebuvo aišku, kas Šėbe yra pats."
Dar visai neseniai, 2005 m. gegužės mėn., kai Vytauto Didžiojo universiteto Senate buvo balsuojama dėl Santuokos ir šeimos studijų centro steigimo, didžioji dalis senatorių su nuostaba klausė, “Kodėl centrui renkatės tokį dvigubą pavadinimą, juk santuoka ir šeima yra tapatus darinys”. Lygiai tokios pačios nuomonės buvo ir šalies Konstitucijos kūrėjai 1992 m., kuriems, pasak prof. E. Jarašiūno, santuoka grindžiama šeima buvo laikoma tokia savaime suprantama kategorija, kad didesnių diskusijų nekilo ir nereikėjo vieniems kitų įtikinėti kokia teisinė realybė bus kuriama. Prabėgus daugiau nei 20 metų, tenka sugaišti begales laiko ir išeikvoti daugybę pastangų moksliniams tyrimams siekiant apginti ir santuoką, ir šeimą. Ir pirmiausia, žinoma, santuoką, nes kaip tik iš jos ir yra kildinama šeima. 
    Kai buvo pranešta apie pirmus kelis atvejus, niekas nesujungė jų su S.T.A.R.S. istorijomis apie Spencerio dvarą. Keli žmonės buvo užpulti pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje – aiškiai, galų gale, kažkokio pamišusio žudiko darbas; RPD sugaus jį akimirksniu. Tik kai Rakūno Policijos Departamentas, prieš tris dienas, pastatė kelių kontrolės postus pagal Umbrelos nurodymu, stada žmonės atkreipė dėmesį. Džil nežinojo, kaip jie sugebėjo sulaikyti žmones už miesto, bet jie tai darė – niekas neprasmuko, jokia pašto paslauga, ir išorinės linijos buvo atkirstos. Gyventojai, bandantys palikti miestą, buvo atsukti atgal, nepasakant jokių priežasčių.

Paklaustas, kodėl jis sumanė atlikti šį didžiulį ir sunkų darbą, apimantį daugiau nei du šimtus portretų, A. Aleksandravičius papasakoja apie svarbų asmeninio išgyvenimo impulsą. Gyvendamas Panevėžyje, kurio šlovė paremta Juozo Miltinio teatru, fotografas buvo sukrėstas, kai mirus žymiam aktoriui Kaziui Vitkui, kuris pats pasiaukojamai fiksavo teatro chronologiją, neliko jokios ryškesnės jo nuotraukos. Šis įvykis paskatino A. Aleksandravičių nuo 1997 m. pasišvęsti savo gyvenamo laikotarpio Lietuvos kultūros ir meno žmonių įamžinimui fotografijoje. Tiesa, atskirų šios temos portretų jis yra sukūręs jau nuo 1993 m. Šis A. Aleksandravičiaus sumanymas susijęs su lietuviškoje fotografijoje dar nepakankamai išvystyta urbanistine savimone. Meno žmonių išraiškingų portretų Lietuvoje yra sukūrę Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis ir Algimantas Kunčius. Pastarasis -ypač daug iki 1983 m., kai dirbo pagal Kultūros barų užsakymus. Tačiau niekas iki šiol nesiėmė šio projekto tokios apimties ir taip konceptualiai. Tai daugelio asmenybių portretai, bet kartu tai ir fotografinis laiko portretas, nes dauguma ciklo darbų atsirado per trumpą tarpsnį nuo 1997 m. iki 2000 m. pradžios. Šis sumanymas dar nėra išbaigtas ir net būdamas nemažas ciklas lieka fragmentiškas. Toks Lietuvos kultūros ir meno veikėjų portretavimas savo koncepcija yra susijęs ir su kūrėjo pašaukimo bei krašto istorijos, identiškumo, tėvynės klausimais.
Dar vasarį jis buvo patvirtintas Senato, kur paramos sulaukė tik iki tol projektą kritikavusiems katalikams senatoriams tiesiogiai išdavus Bažnyčios mokymą ir sutikus palaikyti jam prieštaraujančias pataisas. Italijos politikos apžvalgininkai tai tiesiai pavadino „istorine katalikų išdavyste“. Vienalyčių partnerysčių įteisinimui sutrukdyti galėtų tik prezidento veto, grindžiamas prieštaravimu šalies Konstitucijai, tačiau tokia situacija nėra tikėtina. 
. Tokiuose santykiuose subrendęs žmogus mąsto jau nereflektuodamas, nes refleksijai nebelieka laiko. Mąstyti ima reikšti tuo pat metu daryti, ir ne tik daryti, bet ir komunikuoti, tad refleksija virsta komunikavimo praktika. Kadangi komunikaciją palaiko informacinės komunikacinės technologijos, tai pats mąstymas neišvengiamai sutechnologinamas. Keičiasi ir ekonomikos režimas: gamyba pajungiama informacijai gaminti, informacijos ir komunikacijos struktūroms atgaminti ir plėtoti

Ironstrider Engine - Taking his inspiration from the stilt-legged seekers of the Sydonian Mask, the Tech-priest Aldebrac Vingh perfected the Ironstrider Engine in the early 33rd Millennium. His achievement was profound indeed. The strange bipedal apparatus he invented is as close to a perpetual motion machine as the Adeptus Mechanicus have ever seen, its efficiency close to perfection. Acting as a dynamo as it walks, once started the Ironstrider engine essentially powers itself. There are prototype models still circumnavigating the equator of Mars today. Sadly Vingh, never the most politically astute of his Tech-priest kin, was all but ostracised by his jealous colleagues. After his death the secrets of the Ironstrider Engine were lost. So it is that the Ironstriders of today are never switched off, lest their relentless Machine Spirit fade away forever. Thousands are put to use as mounts in the Skitarii cohorts, their riders lowered into the saddles of ever-circling 'striders by articulated cranes that overlook the Iron Stables. Others are guided onto industrial treadmills and cog-steps where they pound away in their hundreds, used to power inefficient but far deadlier machineries of destruction. Such is the way of the Tech-priest; to turn a work of genius into yet another weapon of war.


Tad Jaroslavlyje Ala jau nebeužsiėmė kreditais, o ėmėsi magijos. Šio miesto policija Alos ieškojo dėl to, jog ji įtikino vietinę gyventoją, kad šios dukra serga neišgydoma kraujo vėžio forma. Vienuoliktokė alpdavo kelis kartus per dieną, o medikai niekaip nenustatė diagnozės. Tuomet išsigandusi motina kreipėsi į Jaroslavlyje veikusį magijos centrą „Kristina“, kurio direktorė ir buvo A. Naruševičienė. Ji prisistatinėdavo baltąja burtininke, atlikinėdavo magijos seansus su žvakėmis ir skirtingai nei medikai iškart nustatė diagnozę vienuoliktokei bei pažadėjo ją išgydyti.
×