Each Skitarius is but a single cog in a war machine that spans the entire Imperium. Controlled by the neurosync imperatives of their masters, the Skitarii are organised into War Cohorts capable of overcoming any foe. They work in glorious concert, every footstep or twitch of the trigger finger optimised to further the cause of the Cult Mechanicus. The mission of the Skitarii is to steal enlightenment from the galaxy and impose order in its place. Yet for all the vaunted objectivity and logic of the Cult Mechanicus, for all the cybernetic replacements they embrace, the Tech-priests are still driven by human emotions and desires. Their War Cohorts are just as often sent to battle as part of a private agenda as they are to further the Omnissiah's cause. The Skitarii themselves care not. They fear neither the monster nor the fiend -- for them, it is enough to serve the Omnissiah's will, as espoused by his holy prophets. Even in death they offer sacred data to their invisible masters high above. In return they receive doctrinal sacrament with every new day of war, and they are grateful for it. Every battle is a chance to feel the holy Motive Force enter into them, possessing every synapse and engram and slaving them to a higher consciousness. Those who feel the bliss of the Omnissiah's touch will fight like lions, every shot or blow calibrated for maximum lethality. Though such individuals usually go to the Great Maker soon afterward, those that survive are treated as saints amongst their War Cohorts. Even those fugue states that see such God-touched individuals adopt elimination protocols outside of active war zones are soon forgiven, and the death toll ignored.
Rengiant kūrybinių industrijų žmones svarbu būti visuomet priekyje, stebėti, kas vyksta rinkoje, kokios tendencijos visose kūrybinių industrijų sferose. Mūsų studentai yra įvaldė IT įrankius, turi ,,techninį geną“, kuris leidžia iškilti konkurencijoje su kitų universitetų kūrybininkais. VGTU Kūrybinių industrijų studentai susipažįsta su žurnalistika, kino, teatro, muzikos industrija. Šios sritys kinta ypač greitai, todėl svarbus yra praktikų profesionalų dalyvavimas studijose, taip pat mokslinio diskurso plėtojimas, moksliniai tyrimai kūrybinių industrijų srityje.
● Artimojo netektis. Britų rašytojas seras Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) per Pirmąjį pasaulinį karą neteko sūnaus, brolio, svainio ir sūnėno. Apimtas nevilties ir tikėdamasis pasikalbėti su mirusiu sūnumi, kartu su žmona jis pradėjo lankytis pas mediumą. Šiais laikais, stengdamiesi pabendrauti su mirusiais artimaisiais, daugelis irgi kreipiasi į mediumus. Kai kuriuose kraštuose tradicinės religijos ir krikščionijos bažnyčios moko, kad mirtis žmogų ištinka dėl piktųjų dvasių piktdžiugiškų kėslų. Jei bendruomenėje vienas po kito miršta keli žmonės, išlikusiems jų  šeimų nariams gali būti daromas bažnyčios spaudimas užsakyti ne vienas brangiai kainuojančias apeigas, kad mirtys liautųsi.

Postmoderniosios teorijos susiklostymo ypatumams suvokti pravarti yra Normano Denzino pateikta etnologijos teorinių ir metodologinių nuostatų kaitos schema. Etnologija svarbi visiems humanitariniams mokslams jau vien dėl idėjų ir tyrimo metodų, kuriuos įtvirtino Claude’o Lévi-Strausso darbai, tapę ir struktūralizmo, ir poststruktūralizmo idėjiniu metodologiniu pagrindu. Kita vertus, kaip tik etnologijoje visą laiką buvo jaučiamas Kito, įvairiuose moksluose įgavusio etnokultūrinių ir politinių tapatumų pavidalus, problemiškumas ir svarba: susidūrimas su Kitu, bendravimas su Kitu ir Kito supratimas. Pažymėjęs būtinumą interpretaciniams mokslams permąstyti savo pagrindus, principus bei tyrimo metodus, Denzinas šių mokslų istorijoje išskiria penkis tarpsnius

Dažniausiai pirma man atsiranda nuojauta kad bus eilinis kontaktas,o tada dažniausiai ji ir išsipildo,bet griežtos taisyklės tam nėra. tada važiuojant su San Ilu į pagrobimo vietą man buvo kilusi irgi namuose nuojauta kad ten bus kontaktas su jais.Ir oho koks galingas kontaktas buvo,ir San Il vos vos išvengė pagrobimo nes aš mintimis liepiau jiems jo neliesti,jis atsipirko tik išgasčiu ir daugiau nieko.

Nuolat persejamos kulturos: kultivuojant lasteles jos prisitvirtina prie indelio dugno. Is pradziu lasteles dalijasi retai, paskui dazniau, kol aptraukia istisiniu sluoksniu visa indo dugna. Susidarius keliems sluoksniams, lasteles dalijasi vis reciau, kol praktiskai visai nustoja dalytis. Tada kultura persejama (subkultivuojama): tripsinu ir versenu lasteles „atklijuojamos“ nuo dugno ir viena nuo kitos, praskiedziamos sviezioje terpeje ir sejamos i naujus indelius. Perseta kultura intensyviau dalijasi, mitozes labiau sinchronizuojasi. Optimalus mitozinis aktyvumas pasireiskia po 2-3 savaiciu kultivavimo.
Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais klausimais apie šiuolaikinį universitetinį mokslą kalbasi medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekane doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene.
Sociologai teigia, jog šiandien paplitusi romantinės meilės samprata, kurioje jausmai ir seksualiniai pojūčiai yra nepamainoma meilės raiška. VDU mokslų daktaro Ž. Kulpio atliktame tyrime, kuriame siekta išsiaiškinti sužadėtinių, besirengiančių Santuokos sakramento šventimui, požiūrį į meilę visose Lietuvos vyskupijose, nustatyta, jog didžioji dalis respondentų meilę tapatina su jausmais ir aistra. Taip pat, daugumos šiame tyrime dalyvavusių sužadėtinių nuomone, santuoką galima nutraukti, jei meilė baigėsi. Romantinė meilė arba įsimylėjimas yra meilės pradinis etapas ir vienas stipriausių potyrių bei emocinių žmogaus išgyvenimų, tačiau, savaime suprantama, jog ši meilės stadija, jei nepaliks savo “vaikiškų marškinėlių” ir neperaugs į brandesnę, tikrai užges. Užsienio mokslininkų atliktuose tyrimuose teigiama, jog romantinės meilės įvaizdis demonstruojamas netgi romantinėse komedijose kenkia asmenų meilės sampratai. 
    Mūsų auklėtojas, Okabė, su savo prieš veidrodį kas valandą ištreniruota šypsena, atsistojo klasės priekyje ir prisistatė. Iš pradžių pasisakė esąs fizkultūros mokytojas, atsakingas už mokyklos rankinio komandą. Tuomet jis išdėstė, kad universitete žaidė rankinį ir net laimėjo čempionatą, o šiai mokyklai rimtai stigo rankinio žaidėjų, todėl bet kas naujai prisiregistravęs iš karto taptų reguliariu žaidėju. Ir tuomet įsmeigė vinį pasakydamas, kad rankinis yra pats įdomiausias sportas pasaulyje, ar kažką panašaus. Kai tik pagalvojau, jog tai niekada nesibaigs, jis staiga leptelėjo:
Kadangi man visada svarbi erdvė ir forma, todėl paveiksluose neišvengiamai atsiranda skirtingų objektų atvaizdai. Čia svarbios tekstūros. Medžiagos perteikime atsiranda savitos reljefinės faktūros. Daiktą ir erdvę į visumą aš apjungiu skaidriomis lesūromis. Kartais visą objektą tapau lesūruodama aliejiniais dažais lyg akvarele. Taip elgiuosi siekdama kontrasto tarp faktūriškos erdvės, aiškios detalės, skaidriais dažais noriu perteikti pojūčius ar net savo vidinę būseną…
. Tad galima teigti, kad medijos yra vis labiau individą veikianti, jį ir jo savivaizdį formuojanti ir prie savo skaitmeninės loginės raiškos pritaikanti minties, auklėjimo ir kūrybos terpė, įgaunanti skaitmeninių duomenų ir išteklių pavidalą. Tas pavidalas naujų medijų propaguotojų yra linkstamas nusakyti kaip „skaitmeninis kapitalizmas“. Nors „skaitmeninio kapitalizmo“ supratimas teigia įsivyraujant vadinamąsias nematerialiąsias vertybes, kurios tarsi visiškai atsisieja nuo materialiųjų, pastarąsias įtraukiant į virtualiąją gamybą, tačiau kol kas toks supratimas yra labiau ideologinio pobūdžio – skatinantis ir pateisinantis medijų technologijų plėtrą ir nuslepiantis prekinį nematerialiųjų vertybių, taip pat ir virtualios „tikrovės“ pobūdį. Tiesa, tos ideologijos apraiškos dažniausiai sunkiai pasiekiamos kritinei refleksijai, kuri vienaip ar kitaip įtraukiama į skaitmeninę projektinę intelektinių produktų gamybą ir vartojimą.
Savo nuotaika visai kitokie nei scenos žmonės yra rašytojų, dailininkų ir kompozitorių portretai. Poetai Vytautas P. Bložė, Onė Baliukonytė, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, rašytojai Romualdas Granauskas, Jurgis Kunčinas, dailininkai Petras Repšys, Adomas Jacovskis, Arūnas Vaitkūnas, kompozitorius Bronius Kutavičius amžiumi bei charakteriu yra ir visiškai skirtingi, ir turi daug juos vienijančių bruožų. Visi jie nereflektuoja savo pasirodymo žiūrovo akyse. Todėl jie savęs neinscenizuoja ir nėra linkę pozuoti. Kai kurie jų intravertiški daugiau negu teatralai, aktoriai ar muzikantai. Jau pats jų kūrybos procesas išugdė šias savybes, nes yra susijęs su gebėjimu dirbti vienam ir įsiklausyti į save.

V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.
Deja, tokia postsovietinio mąstymo diagnozė būdinga ne tik vyresniosios kartos atstovams, sulaukusiems 70–80 metų, bet net ir dar dvidešimties nesulaukusiam jaunimui, tegul ir be vargo gyvenančiam virtualiame „Facebooko“ ir „Instagramo“ pasaulyje. Žinote, nemaža dalis jaunuolių, atvykusių iš mažų provincijos miestelių ar kaimų, neretai mąsto daug konservatyviau nei šiuolaikinis septyniasdešimtmetis amerikietis. Ir tai sakau iš savo patirties, įgytos jau dešimtmetį kone kasdien akis į akį bendraujant su studentais.

Stačia galva verždamies į tariamą pažangą ir beatodairiškai atmesdami kultūros paveldą, mes neretai skaudžiai nukenčiam arba tampam juokingi. Nes: ir egzotiškiausios kelionės nenurungė sunkiai įgyjamos išminties, televizija – kino, teatro, baleto, operos, moderni, estradinė muzika – tautinės bei klasikinės, naujos gamybos technologijos – natūralaus maisto, sveikų drabužių, medinių rakandų, išmanusis telefonas ar internetas, „meilė per stiklą“ – knygos, šiltų žmogiškų santykių, intymaus dvasinio bendravimo ir t.t. Daugelis jau savo kailiu patyrėme: kai virtualusis pasaulis nusveria tikrovę, prasideda neprognozuojami, liguisti bei tragiški dalykai.


Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2015 m. intensyviai darbuojasi komunikacijos srityje. Nors jis ir yra medijų menininkas, humanitarinių mokslų daktaras, tačiau vadovauja komunikacijos studijų programoms, baigiamiesiems darbams ir dėsto komunikacijos studijų dalykus. Nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio vadovaudamas Pramogų industrijų katedrai doc. dr. R. Venckus sutinka ir bendradarbiauja su labai daug skirtingų profesionalų, atstovaujančių skirtingoms tyrimų, meno, industrijų sferoms. Šį kartą siūlome susipažinti su doc. dr. R. Venckaus ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus dr. Stanislavo Dadelo pokalbiu apie sporto industrijos fenomeną.
The Unknowable (991.M41) - Skitarii from Stygies VIII are sent to the diluvian-class world of Magogue when the planet's industry dries up its oceans to reveal Necrontyr architecture. The Skitarii fight valiantly against the Necrons of the awakening tomb complexes, allowing the planet's islander people to evacuate to a man, but are badly outmatched. Only their commanding Tech-priests, hunting for knowledge behind the lines, escape the ensuing carnage. However, in doing so they clash with Trazyn the Infinite. One by one the Tech-priests are collected in stasis fields and displayed as part of a monument to Magogue's fall.

Apie pragarą aš užsiminiau tik po Jūsų pasisakymo, man tai ne tikybos dalykas, o savijautos ar pačio požiūrio į aplinką reikalas. Kas vienam pragaras, kitam gali pasirodyti rojumi. Dar daug ką apsprendžia patirtis. Galų gale nematau prieštaravimų tarp mokslo, jausmų burtų ir tikybos. Kaip nebūtų keista viskam atsirastų vietos Jūsų gyvenime, jei to panorėtumėte. Žaidžiate su švytuokle jau žengtas žingsnis burtų kryptimi, ryšio su gretimomis erdvėmis (nors gal jie mieliau tai įvardintų išmatavimais) kryptimi - sunkiai suderinamo tiek su tikyba, tiek su šiuolaikiniu mokslu.
Kortelių skaitytuve įtaisyti saugos jutikliai siekiant skaitytuvą apsaugoti nuo bandymų juo manipuliuoti ar jį suklastoti. Todėl su kortelių skaitytuvu visada elkitės itin atsargiai. Niekada įrenginio nenaudokite per jėgą arba stipriai spausdami (taip pat saugokite, kad nenukristų ant grindų, nedaužykite į stalą), kad neįsijungtų automatinis saugos užraktas. Užraktą suaktyvinus, kortelių skaitytuvas blokuojamas visam laikui ir jo nebegalima naudoti.
Žinoma, jau ir keli šimtai žmonių yra nemažas būrys, jėga, įgali šį tą nuveikti, tačiau po konferencijos niekaip iš atminties neblėso renginyje matyti filmuoti kadrai iš Sąjūdžio laikų, kur Just.Marcinkevičiaus kalbos klausosi ir kone kas antrą jo pasakytą sakinį griausmingomis, nuoširdžiomis ovacijomis palydi niekaip į Vingio parką nesutelpanti šimtatūkstantinė minia, mojanti trispalvėmis, vieninga it uola... Negali būti, kad šiandien visi tie žmonės jau yra mirę ar emigravę - netikiu, kad galėjo taip nutikti. Tuomet - kurgi jie šiandien?..
    "Taip, todėl mums žūtbūt reikalingas savas profiliavimo metodas. Mes neturime jokių dykumų kaip tos Arizonoje, ir neturime jokių Didžiųjų Kanjonų. Daugelis mūsų namų yra pastatyti iš plytų ir akmenų, ne medienos. Mes turime miestus su daugiau negu tūkstančio metų senumo istorijomis, ir vos kelis dangoraižius. Mes nesitikime, kad visi moka kalbėti angliškai, ir mes nevalgome tiek daug mėsainių. Mes renkamės futbolą vietoj krepšinio, ir, svarbiausia, mes netikime, kad esame pasaulio bamba... Ir Europos serijiniai žudikai augo šitoje kultūroje, o ne Amerikoje."
Anti-Inflammatory: A 2012 study examined pinene’s role in modulating inflammation in regards to Acute Pancreatitis, which is a complex inflammation disorder with an unknown cause. The researchers found that pinene does indeed have anti-inflammatory effects on controlled AP. A 2011 study by Ethan Russo, a cannabis researcher who works with GW Pharmaceuticals, strengthened our understanding of how pinene works as an anti-inflammatory. In 2014 pinene was re-examined to determine its anti-inflammatory abilities in humans and it was found to be a potential candidate to be a new anti-osteoarthritic drug. This means that cannabis rich in pinene can help with arthritis, but clearly this potential application needs further study.
Kai susikoncentruojame, ką galime padaryti su daiktais, mes neišvengiamai sutelkiame dėmesį į jų mechanines savybes, o ne į jų esminę būtį. Mes nebežiūrime į daiktus, atsižvelgdami į tai, kas jie yra, bet matome vien funkcinę jų dalių sąveiką. Kai dėmesys nukreipiamas į vieną iš tų dalių ar savybių, tuomet jis taip pat skaidomas į dalis ir procesus ir taip toliau, ir be galo.
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×