Ankstesni kortelių skaitytuvai buvo brangus atsiskaitymo banko kortelėmis būdas su mokesčiais už apdorojimą, atšaukimą ir beveik visa kita, ką bankai galėjo panaudoti pelno padidinimui. Alternatyva jau seniai buvo reikalinga ir ji turėjo didinti prekybininkų, o ne banko, pelną. SumUp procentaliai apmokestina tik tas operacijas, kurias apdoroja. Jei esate mažas arba mobilusis verslas, tai reiškia, kad mūsų terminalas yra jums tinkamiausias sprendimas. SumUp išmanusis kortelių skaitytuvas bus naudingas, kad tebūsite startuolis, tačiau liks toks pat vertingas ir tuomet, kai pasieksite sėkmės viršūnę, o jūsų pelnas šoktels į aukštumas.

Nežemiškos intervenciją vykdančios jėgos atsisakė atvirai atskleisti savo veiklą ir planus tiek Žemėje, tiek apie ją. Šis nežemiškų būtybių būvimas yra slaptas, užmaskuotas, neprašytas ir nepatvirtinatas Žemiečių. Šios svetimos jėgos nuslėpė savo tapatumą, savo politinius ar ekonominius susitarimus ir įsipareigojimus, taip pat autoritetus ir jėgas, kurioms jos tarnauja.
Rengiant kūrybinių industrijų žmones svarbu būti visuomet priekyje, stebėti, kas vyksta rinkoje, kokios tendencijos visose kūrybinių industrijų sferose. Mūsų studentai yra įvaldė IT įrankius, turi ,,techninį geną“, kuris leidžia iškilti konkurencijoje su kitų universitetų kūrybininkais. VGTU Kūrybinių industrijų studentai susipažįsta su žurnalistika, kino, teatro, muzikos industrija. Šios sritys kinta ypač greitai, todėl svarbus yra praktikų profesionalų dalyvavimas studijose, taip pat mokslinio diskurso plėtojimas, moksliniai tyrimai kūrybinių industrijų srityje.
„Mes norime įtvirtinti bendrą apibrėžimą, tačiau tuo pat metu palikti laisvę valstybėms narėms savo viduje apibrėžti šeimos institutą savarankiškai, – teigia E. Frivaldszky iš Budapešto. – Pavyzdžiui, Vengrijos Konstitucijoje santuoka yra apibrėžta kaip sąjunga tarp vyro ir moters. Taigi ši iniciatyva, nors ir vykdoma Europos mastu, gerbia valstybių narių apsisprendimo teisę. Mes sakome, kad kiekviena valstybė gali savaip apibrėžti šeimą ir santuoką, bet kai apie tai kalbame Europos kontekste, kai kalbame apie tarpvalstybinės reikšmės procesus, tada ES turėtų naudoti šį visiems bendrą apibrėžimą.“

Pagal standartinį požiūrį į sovietmetį, lietuvių Tauta buvo pavergta Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvos valstybę; Tauta patyrė masines okupanto represijas;  priešinosi okupacijai didvyriškoje partizaninėje kovoje; partizaninį sąjūdį nuslopinus, Tautos laisvės siekis pasireiškė pastangomis išsaugoti ir puoselėti okupacinės valdžios slopinamą lietuvių kalbą, kultūrą ir valstybinę sąmonę; šių pastangų dėka, nors ir labai okupanto nustekenta, daugumai lietuvių tapus abejingais Tautos reikalui, lietuvių Tauta vis dėlto išsaugojo branduolį šviesių, tautiškai ir valstybiškai įsipareigojusių asmenų, kurie susiklosčius palankioms sąlygoms tapo naujo tautinio Atgimimo lyderiais ir dalyviais; šis tautinis atgimimas atvedė į valstybingumo atkūrimą. Per visą okupacijos laikotarpį okupanto kėslams Tautą pavergti ir palaužti jos dvasią, persekioti patriotus, talkino vietiniai pagalbininkai – kolaborantai;  sovietmečio Lietuvos administracija tarnavo okupanto interesams ir jos centrines pozicijas užėmė kolaborantai.

Žmogus yra santykiškas asmuo, tai yra, skirtas santykiui su kitu asmeniu, kuriame būtų gerbiamas kitos lyties asmens žmogiškasis orumas, jos skirtingumas ir papildomumas. Ar daug kas šiandien tam ryžtasi? Paprasčiau gyventi kartu nesusituokus. Tai gyventi “atdaromis durimis”, per kurias bet kada, kilus rimtesniam nesutarimui, galima pasprukti. Gyvenant nesusituokus nereikia sukti galvos nei apie pagarbių santykių kūrimą, nei apie kitus dalykus, kurie sudaro meilės pagrindą. Tiesiog mėgaujamasi “meilės žaliava”, kuriai išsekus bus labai lengva nustraksėti prie kito meilės “šaltinio” pro apdairiai paliktas atdaras duris. Santuoka, kaip ir meilė, iš esmės yra valingas veiksmas, valingas abipusis vyro ir moters apsisprendimas ir todėl, galima sakyti, – brandus apsisprendimas. Tik tokioje santuokoje yra sukuriamas ir išsaugojamas pačių sutuoktinių ir jų vaikų gėris. Gal būt tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl ilgai gyvenę kartu prieš santuoką žmonės dažniau nei tie, kurie negyveno, skiriasi. Todėl, kad nemoka gyventi kitaip. Egoizmas, išsiugdyta vartotojiška nuostata (ją parodo pavydas), kuri buvo apdairiai slepiama, pakiša koją ir sutuoktinis/ė imami jau atvirai laikyti vienas kito nuosavybe. Kodėl šiandien tik ką susituokę jaunieji skuba ant tilto turėklų užkabinti spyną ir raktą išmesti į upę?  Tai jokiomis vestuvinėmis tradicijomis nepagrįstas naujai atsiradęs reiškinys. Tačiau, koks dar gali būti labiau išreiškiantis nelaisvę simbolis, nei užrakinta spyna?  

Trumpai tariant, dabartinis politinis diskursas ir suvokimas, remdamasis šiais išeities taškais, bendruomenes gali suvokti tik kaip jas sudarančius laisvus individus. Jei rimtai netraktuojame santuokinių, šeimos ir tikėjimo bendruomenių kaip natūralių, kaip pirmesnių nei valstybė, mums lieka tik individualus pasirinkimas už ir per pilietinę teisę, valstybės institucijas bei biurokratiją. Išties mums lieka tik individas ir valstybė. Vadinasi, nėra nieko, kas būtų tikrai ir iš tiesų nepriklausantis valstybei. Vis dėlto, kad ir koks „švelnus“ būtų valstybės rūpinimasis individais ir jų bendruomenėmis, tokiomis kaip šeima (kai šios bendruomenės nėra suvokiamos kaip egzistuojančios pirmiau nei valstybė), jos neišvengiamai tampa suprantamos kaip valstybės sukurti dariniai. Bet jei nėra nieko, nepriklausančio valstybei, tuomet turime ne ką kita kaip švelnią totalitarizmo formą ir galimybę tam. Deja, pražūtingiausia totalitarizmo forma gali pasirodyti esanti ta, kuri mažiausiai matoma.
Pataisa 106 Seimo narių iš visų frakcijų buvo užregistruota dar 2013 m. lapkričio 15 d., bet vėliau užstrigo papildomu komitetu paskirtoje Konstitucijos komisijoje. Po metų Seimo protokoliniu nutarimu ši komisija pašalinta iš pataisos svarstymo proceso. Vėliau ilgiau nei du metus pataisą vilkino socialdemokrato Juliaus Sabatausko vadovaujamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
This anachronistic combination is not due to the available materials or a desire for aesthetically pleasing weapons. Nor is it out of practicality; far from it. Trees don't grow on Mars (or any other Forge World, for that matter) and haven't for thousands of standard years. Technological advances have made bolt action rifles obsolete and the dynamos that power many Skitarii weapons have been superseded by more conventional power sources.
V.Radžvilo nuomone, jos tikslas - ištrinti idealios tautos sampratą: „Ir todėl tą akimirką, kai išnyksta Tauta iš mūsų vaizduotės, mūsų moraliniai apsisprendimai irgi nebeturi atramos. Nebeturi sankcijos bendruomenės, kuri jiems pritaria arba smerkia, todėl atsiduriame padėtyje, kurią galimą apibūdinti taip: esame stumiami į situaciją ne tarp gėrio ir blogio, bet į situaciją anapus gėrio ir blogio. Į situaciją, kai nesivokiame, nei kas gėris, nei kas blogis yra, - galiausiai siekiama, kad net nebežinotume, kad tokia skirtis apskritai gali būti“.
    KARLOSAS TIK KĄ IŠLIPO IŠ DUŠO, KAI SUSKAMBĖJO TELEFONAS. Jis apsivyniojo rankšluostį aplink taliją ir nuėjo į ankštą svečių kambarį, vos ne pargriūdamas už vis dar neatidarytos knygų dėžės, skubėdamas pasiekti čirškiantį telefoną; kai persikraustė į miestą, jis neturėjo laiko įsigyti atsakiklį, ir tiktai naujoji įstaiga turėjo jo telefono numerį. Neapsimokėjo praleisti nė vieno skambučio, ypač turint galvoje tai, kad Umbrela apmokinėjo jo sąskaitas.
Niekas nemėgsta kai svetimi jo kieme pradeda įvedinėti savo tvarką. Tokia buvo vienintelė Kristaus klaida, kurios kerštingi žydai neatleido ir jis buvo nukryžiuotas. Pasaulinukams vertėtų iš tos klaidos pasimokyti ir išmokti džiaugtis įvairove. Nes tikrai, norėdami gero, galite tik pakenkti tokioje įvairioje Žemėje, kur išsivystęs pasaulis gali kažkaip sugyventi su akmens amžiaus ar gamtos žmonėmis, deja, retai pavyzdingai.

Už savo kūrybą ir veiklą A. Ptakauskė yra pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą – Augustinio Griciaus premiją už geriausią metų prozos debiutą Lietuvoje, JAV senatoriaus J. William Fulbright stipendiją, Tarptautinio moterų ekonomikos forumo apdovanojimą „Iškili moteris, kurianti visiems geresnį pasaulį“ ir kt. A. Ptakauskės dokumentinis filmas „Pasaulio virtuvė“ įtrauktas į studijų programas net keliuose Europos universitetuose.
Štai Romualdo Ozolo 1982 m. straipsnio Pasaulis yra čia, kuriame filosofas ragina skaitytojus nepasiduoti saviniekai, netapti provincialais, kuriems atrodo, kad lietuviškumas nedera su universalumu, o bet kokia universali aspiracija dėsningai veda į lietuviškumo išsižadėjimą, Putinaitė nelaiko patrioto kreipimusi į inteligentus, skatinančiu atsisukti į Tėvynę ir dirbti jos labui (taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio); ji teigia, kad Ozolo straipsnis išdėsto vieną iš prisitaikymo strategijų – neišvengiamybės etiką, skatina susitaikyti su tikrove, laikyti sovietinį socializmą geriausia iš galimų santvarkų ir visus siekius perkelti į vidujybės sferą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 123–125). Įžvelgus daug po teksto paviršiumi glūdinčių prasmių galima būtų pasitikrinti palyginant interpretaciją su kitais Ozolo tekstais, tarkim su 9-ojo dešimtmečio dienoraščiais. Tačiau Putinaitės praktikuojamai „sovietmečio hermeneutikai“ tai, matyt, perteklinė pastanga.
Supratau, kad turiu nuolat būti „formoje“ – stebėti meno tendencijas, analizuoti kūrybinius procesus. Tai svarbu, nes kiekvienas mano ugdomas žmogus turi savas motyvacijas ir asmeninį požiūrį. Įvairiapusiškas kito matymas daro poveikį net asmeninei kūrybai. Koreguojant studentų darbus, patariant, kaip geriau atlikti vienokią ar kitokią vizualaus vaizdavimo užduotį, atrandu net naujas idėjas, naujas savojo požiūrio perspektyvas. Dėstydama aš neleidžiu sau užstrigti dabartyje. Aš studentus skatinu domėtis pačiais įvairiausiais gyvenimo ir tikrovės niuansais, skirtingais menais, įvykiais ir net politika. Tai padeda vystyti savąją kūrybinę mintį. Kartais studentams organizuoju parodų, muziejų lankymą, susitikimus su menininkais, ar net juos pačius |(studentus) kviečiu į savo dirbtuvę.
Dauguma A. Aleksandravičiaus herojų - vyresnio amžiaus, nemaža išgyvenę ir nuveikę žmonės. Dažnai jie yra tos pačios kilmės, išsilavinimo ir dalijasi bendra istorinės praeities ir permainų patirtimi. Fotografas juos sutinka ir įamžina ypatingu, nelengvu laiku, kai iš seno pasaulio jau pasitraukta, bet naujo gyvenimo taisyklės dar nesukurtos arba įsivyrauja jiems svetimos. Taip iš dalies formuojasi bendra rezignacijos gaidelė jų atvaizduose.
Ypatingas fotografo santykis su tema nulemia ir pačių paveikslų charakterį. Savo portretais autorius siekia sukurti kontrastą banaliai realybei. Žmonės, kuriuos įamžina, jo akyse yra ryškios asmenybės, išsiskiriančios nuveiktais darbais, pagaliau, nebijokim šito žodžio, kai kurie ir talentu. Tai ne reportažinė fotografija, o bandymas pateikti atidžią charakterio studiją. A. Aleksandravičius rodo savo modelius su beveik šiuolaikiška pagarba. Be vulgariai draugiško dažno šiuolaikinio žurnalisto tono, bet ir be kitų reporterių profesionalaus šalto objektyvumo.
Kodėl – gal ir virtualioje erdvėje – neparodžius jaunimui retų, Lietuvai svarbių knygų, nesupažindinus su knygos leidyba prieš kelis šimtus metų ir dabar, tiesiogiai neįjungus į procesą (kaip kepant duoną...), nepakeliavus literatūriniais maršrutais, kur laukia ne šiaip stiklinės spintos, o seansai apie tai, kaip kuriama, leidžiama, iliustruojama knyga? Žaismingos pažintys su autoriais, literatūriniais herojais, įdomios kolekcijos bei istorijos? Štai „Anykščių akademijoje“ poligrafijos, knygų istorijos žinovė Kamilė Kalibataitė pažėrė tokių egzotiškų faktelių, kad ausys pūtėsi...
Galiu atskleisti, kaip raudonšikniai žudo. Tai yra nusikalstama veikla, todėl nebijau viešai apie tokius dalykus rašinėti, pats buvau į tokią raudonšiknišką mėspaudę su pjūklais pakliuvęs. Vertėtų paminėti, kad raudonšikniai yra kažkur gretimoje erdvėje, patys labai maži, bet gali pakankamai greitai judėti ir perkelti savo nemenką įrangą mūsų erdvėje. Jei ilgai vienoje vietoje būnate tokioj kaip lova, jie gali Jūs pasiekti. Suspausti Jūsų kraujo indus ir taip dirbtinai sukelti Jums infarktą ar insultą, ką mūsų žmonės laiko savaiminės mirties priežastimi. O darant tokius nusikaltimus, truputį paskiedžiant apie žmogaus pasiruošimą išeitį prieš porą mėnesių, savo kruvinais darbais nesunku pagrįsti savas melagystes. Tik kaip zuikiams neverta nuo raudonšiknių bėgioti, reikia pakankamai ilgai vienoje vietoje būti, nes patys raudonšikniai yra persekiojami ir bijo ilgai vienoje vietoje būti.
Į lietuvių kalbą šis raštas išverstas kaip rusiška keistenybė ir niekaip neatstovauja lietuvių tautos. Pagal raudonšiknių įkvėptą raštą esame nusikaltėliai, kad puoselėjame savo tautinę valstybę bei kalbą, tik mes savęs nelaikome nusikaltėliais ir siunčiame pasaulinukus, besigviešiančius svetimo gero bei bekliedijančius apie vieną tautą, vieną kalbą, vieną praeitį bei vieną ateitį kuo toliau nuo mūsų galvų. Galų gale skaitykite Bibliją. Jūsų užmačios prieštarauja Dievo valiai ir pasmerktos anksčiau ar vėliau sužlugti. Žemėje visi tautų kalėjimai anksčiau ar vėliau sužlunga, tokia Dievo valia, kuri, paprastai, sutampa su laisvo žmogaus nuostatomis.
Hi – I have a lot of experience with the Spectrum oils – esp. the blue and the yellow. My biggest issue with Spectrum (formerly Mettrum) is that they remove the terpenes. MedReleaf maintains the terpenes in its oils but they are MUCH more expensive as a result because, I understand, it’s difficult to retain them during the extraction process. Both the blue and yellow oils are very good products at an unbeatable price point but I also use the MedReleaf oils because those terpenes make a difference. The terpene-inclusive oils taste much better than Spectrum’s (which still taste, it’s just more of a dirt-like flavour than a herbacious one). BTW, the MedReleaf oils are more targeted than other brands I’ve come across (there are more strains, not quite as binary as the Spectrum oils) and they are of a much stronger concentration (1 bottle of MedReleaf is worth 10 g vs the 5 g of prescription value used by the Spectrum oils for more or less the same volume of oil). I think for someone looking to reduce opioid use, you may want to look into MedReleaf too.
. Tie mąstymo būdai turėtų skatinti ir naujus mokslinio pažinimo raiškos, mokslinio rašymo, suvokimo perteikimo pavidalus. Lūžis 9-ojo dešimtmečio viduryje įvardijamas kaip „atvaizdavimo krizė“ (crisis of representation), kurios metu buvo kuriamos naujos tiesos ir metodo sampratos, o savo teisių ėmė reikalauti kritinės, feministinės, postkolonijinės, taip pat Kito epistemologijos. Denzinas savo laiką nusako kaip pereinamąją krizinę penktąją ieškojimų fazę, iš kurios turėtume išeiti aiškiau suvokę naujų teorinių prieigų, metodologijų ir vaizdinių teikiamas galimybes, o sykiu ir naujus tyrinėjimų laukus. Jau aišku, kad tyrinėjimas nebegali būti suvokiamas kaip neutralus stebėjimas ir aprašymas, nes tyrinėjimą ir jo išraišką veikia ne tik eurocentrinės ar apskritai vakarietiškos ideologinės nuostatos, bet ir klasiniai, grupiniai, lyties ir etniniai dalykai. Tad tyrinėtojai tarsi atsigrįžta į hermeneutinės interpretacijos esminį principą, teigiantį, kad nėra ir negali būti pažinimo be išankstinių prielaidų, o prielaidų aiškinimasis yra nesibaigiantis, sykiu ir dekonstrukcinis vyksmas, kad Kito supratimas yra ir esminis savivokos aktas, padedantis iškelti nestabilaus, takaus, žmogiškojo, nuo aplinkybių priklausomo ryšio prasmę. Toks supratimas turi nepaliaujamai ieškoti naujų savo raiškos pavidalų, kurie būtų prieinami ir Kito suvokimui.
Kažkada ir man patikdavo inkognito istorija. Bet žiūriu, kad dabar poną Stanislovą pradeda veikti senatvė. O apie trolinimą, tai aš su šituo vardu niekada nieko netrolinau. Buvo kažkada pasitaikęs toks vienkartinis trolinimo atvejis, kadangi man labai patinka pasijuokti iš susiraukėlių. Aš siūlau jums, Inkognito, kasdien pamedituoti. Dings jūsų bloga nuotaika.
Šie pasiekimai kėlė pabaltijiečių tautinę savivoką ir nacionalinio pasididžiavimo jausmus, stiprino kultūrininkų moralinį autoritetą visuomenėje, tuo pačiu, sistemai nusilpus, klojo pagrindus ieškoti alternatyvių tautos ir valstybės raidos kelių, kurie galiausiai atvedė į Nepriklausomybę. Deja, visapusiškai ir be emocijų neapmąstę tuomet gyvenusių kultūros žmonių indėlio sovietizacijos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo bei kūrimo procesuose, jų sukurtų kultūros reiškinių ir produktų vertės, šiandien trumparegiškai skubame dalies jų atsikratyti kaip esą grynai sovietinių ar nereikšmingų... (nors ir ne vienintelis, čia galėtų kaip pavyzdys pasitarnauti tuomet suprojektuoti autoriniai visuomeniniai pastatai, kurie šiandien intensyviai griaunami arba neatpažįstamai perstatomi...).
Viename romane erdvelaivis nukrito ant planetos remontuotis. Šalia stovėjo kažkoks kalnas, gyvybės ženklų nebuvo. Po vienos savaitės vienas iš darbuotojų supanikavęs atbėgo pas vadeivą ir parodė landšafto nuotraukos kuriose užfiksuota kad tas kalnas juda Nu vopšem jie vos spėjo iš ten pabėkt kad nebūtų sutraiškyti (kalnui mūsų bioritmas buvo laaabai spartus... ką jau kalbėti apie evoliuciją ar žvaigždes)
Iki 27 metų nesistengiau gyventi sveikai ir prižiūrėti savo kūno. Tačiau išaušo toks metas, kai kiekvieną rytą prabudęs jaučiau, kaip sunkiau ir sunkiau judu, skauda nugarą, maudžia sąnarius (kuriuos traumavau neatsakingai žaisdamas futbolą paauglystėje), šokinėja kraujo spaudimas. Kartą mano šeimos gydytojas pasakė – niekur nedingsi, privalai eiti sportuoti, priešingu atveju kraujo spaudimo šokinėjimas tave nugalabys.

- Jei kam nors žodis „muziejus“ kvepia tik „šiaudiniu stogu“ – galbūt neprošal pasvarstyti ir apie atviresnę, platesnę, t.y. ne vien tik muziejinę koncepciją. O dėl A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus... Jo įdirbis bei nuopelnai neabejotini, netgi stebėtini. Ir edukacijos srity, bent jau pastaraisiais metais, smarkiai pasistūmėjęs. Tačiau... Patys muziejininkai tikriausiai jau senokai patyrė, koks gremėzdiškas, nepatogus, netikslus dabartinis jo pavadinimas, o svarbiausia – kad daugelio ekskursantų, ypač užsieniečių, nesuintriguosi rašytojų personalijomis, keliomis pavardėmis – kitaip tarus, pretenduoti į pasaulinės ar europinės reikšmės memorialinį muziejų mums vargu ar kada pavyks. Gi „joti“ vien ant klasikų jubiliejų ir kelių vis kitaip iliustruojamų leidinių – jau tik proginiai dalykai, nusiraminimui, skirti siauresniam ratui, ir tai su nemažomis išlygomis. O kur nacionalinis interesas?


    KARLOSAS TIK KĄ IŠLIPO IŠ DUŠO, KAI SUSKAMBĖJO TELEFONAS. Jis apsivyniojo rankšluostį aplink taliją ir nuėjo į ankštą svečių kambarį, vos ne pargriūdamas už vis dar neatidarytos knygų dėžės, skubėdamas pasiekti čirškiantį telefoną; kai persikraustė į miestą, jis neturėjo laiko įsigyti atsakiklį, ir tiktai naujoji įstaiga turėjo jo telefono numerį. Neapsimokėjo praleisti nė vieno skambučio, ypač turint galvoje tai, kad Umbrela apmokinėjo jo sąskaitas.
Kosminei sielai būdingi požymiai-energija, erosas, žaidimas, siaubas,-kurie, net ir ne būdami" virš pasaulio", peržengia daiktu ypatybes. Kai kurie teoretikai šiuos fenomenus vadino panpsichizmu, t.y. jie yra laikomi psichologiniu žmogaus " jausmu" pagrindu. Kitaip tariant, žmogaus psichologija mums negali padeti suprasti siu fenomenu; jie yra "kosminiai", ju niekur nerasi, nes tai yra nuotaikos erdvė, persmelkianti visus daiktus ir įvykius.
Eternal Vigilance - The Skitarii have their eyelids removed upon inception, for they must harvest data for their masters at all times. To prevent them from losing their sight to the hot grit of their Forge Worlds, goggle-like augmetics filled with blessed salves are sealed into place. The targeter arrays inside them are miracles of the Omnissiah, their sophistication the bane of the Skitarii's foes.
Phase Taser - A true miracle of the Machine God, the Phase Taser crackles with transdimensional energy, leading several curious magi to theorise it was once far more than a tool of war -- though seeing as every one of them subsequently disappeared without trace, the Tech-priests have lately been content to leave it in Skitarii hands. One struck hard by the prongs at the taser's end will be instantly and permanently transported into another dimension, effectively disappearing from reality in a burst of crackling light.

Pataisa 106 Seimo narių iš visų frakcijų buvo užregistruota dar 2013 m. lapkričio 15 d., bet vėliau užstrigo papildomu komitetu paskirtoje Konstitucijos komisijoje. Po metų Seimo protokoliniu nutarimu ši komisija pašalinta iš pataisos svarstymo proceso. Vėliau ilgiau nei du metus pataisą vilkino socialdemokrato Juliaus Sabatausko vadovaujamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Medijų aplinkos tyrinėjimus sieja bendra medijų teorijos sąvoka. Medijų teorijos terminas ganėtinai sąlygiškas, nes jis nužymi įvairaus teoretizavimo ir teorinių prieigų lauką, kuriame „veikia“ vienoks ar kitoks medijų supratimas. Dera pažymėti, kad medijų tyrinėjimų laukas apima įvairialypius informacijos ir komunikacijos tyrimus, nors tų sričių atstovai dažnai iškelia savo išskirtinumą. Toks iškėlimas susijęs su mokslų institucionalizacija – tyrimų laukus stengiamasi suinstitucinti, šitaip buriant ir ugdant tyrėjų bendruomenes bei siekiant užsitikrinti geresnį finansavimą.
– Jau minėjau, kad mada yra glaudžiai susijusi su standartais. Kita vertus, mada diegia standartus, juos demonstruoja ir skatina jų geismą. Apie tai esu rašęs moksliniame straipsnyje „Mados ekskursas: Waltas Disney’us, Hello Kitty, Lady Gaga, Justin’as Bieberis ir „Apšvietos dialektika“. Sėkmingu mados ir standartizacijos sąjungos pavyzdžiu, stiprinančioje potyrių geismą ir griaunančią individualų kūrybingumą, galima laikyti japonų kompanijos „Sanrio“ sukurtą ir pačiais įvairiausiais produktais tiražuojamą „Hello Kitty“ personažą.
Zmogaus genu expresija ivairiuose audiniuose: zmogaus genai gali buti skirstomi i dvi dalis. Viena - genai aktyvus visose lastelese. Tokie genai vadinami ‘namu ukio’ genais. Ju veiklos produktai butini lasteliu gyvybinems funkcijoms. Kita dalis - genai, kurie veikia tik tam tikrose lastelese, arba tik tam tikromis salygomis. Jie vadinami ‘prabangos’ genais. Ju veiklos produktai butini lasteliu gyvybinems funkcijoms. Kita dalis - genai, kurie veikia tik tam tikrose lastelese, arba tik tam tikromis salygomis. Jie vadinami ‘prabangos’ genais. Ju veiklos produktai apsprendzia specifinius baltymus (apsprendzia lasteles specializacija) ir adaptacinius baltymus (ju deka lastele prisitaiko prie pakitusios aplinkos). Kuo lastele praejusi didesne diferenciacija, tuo joje maziau veikliuju (namu ukio) genu. Genai kurie buvo reikalingi diferenciacijai tampa nebereikalingi, ir neskaitant genu butinu lasteles gyvybinems funkcijoms, daugumoj funkcionuoja ‘prabangos’ genai.

Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo viena mėgstamiausia šiuolaikinio sceninio meno sritis yra modernus šokis. Apie tai jis  kalbėjo: „Aš per daug nesidomiu dramos teatruose kuriamais spektakliais, nors režisierės Loretos Vaskovos debiutiniam spektakliui „Valentinų diena“ buvau sukūręs videoprojekciją. Kadangi dramos spektakliuose daug pasakojama tik dalinai atitraukiant žiūrovą nuo aplinkos, todėl mano siela atsigauna žiūrint modernaus šokio spektaklius. Jų realybė kita, labiau vidinė, neverbali, sukeistinta. Distancija tarp žiūrovo ir kūrinio visada individualiai ir ne vienodai matuojama. Šokio spektakliai tobulai pakeičia atpažįstamą su kalba (rašymu ir skaitymu) susaistytą pasaulį. Šokio spektakliai – tai intencionalus ir šokiruojantis grįžimas link iki-kalbinio ir iki-rašytinio pasakojimo. Jie mane tiek pat šokiruoja, kiek ir intriguoja bei ramina, gal dėl to anksčiau gyvendamas Kaune penkerius metus dėsčiau net performansų meną, tiesa, anuomet su studentais kūrėme tik videoperformansus”. Šį kartą siūlome skaitytojams susipažinti su doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtu straipsniu-interviu su jo vadovaujamos studijų programos Pramogų industrijos pirmojo kurso studentu bei tikrai patyrusiu modernaus šokio šokėju Denisu Stechu.

    Visai netrukus po to, jis paliko BKA ir užėmė profesoriaus pareigas Nordrheino-Vestfaleno valstijos policijos akademijoje. Maždaug tuo laiku, leidėjai ir žurnalai ėmė belstis į Lungės duris, tikėdamiesi išgirsti jo gyvenimo istoriją - ypač jo vaidmenį Johano byloje - bet jis atsisakė visų pasiūlymų, grįsdamas tuo, kad ne visa informacija buvo paviešinta.


– Diskutuojant su gerai žinomais Lietuvos pramogų verslo atstovais, ilgus metus besisukančiais šioje srityje, dažnai pasigirsta užtikrintai išsakoma nuomonė, esą nei universitetas, nei kolegija nėra pajėgūs paruošti pramogų industrijų profesionalo. Jų teigimu, gebėjimas kurti ir organizuoti pramogas, plėtoti pramogų verslą ir dalyvauti šioje srityje – veikiau konkretaus žmogaus prigimties, charakterio ar Dievo dovana, tačiau ne kokiomis nors studijomis išugdomas ar išmokomas dalykas. Kokius kontraargumentus išsakytumėte šiuolaikiniams Lietuvos pramogų verslo grandams?
Kitaip tariant, savivaldybė siūlo tik dvi vizijas, išskaidydama vieną iš jų į tris atskirus punktus. Viena vizija yra lėto gamtinio-kultūrinio turizmo variantas (1.2 ir 4 pasirinkimas), o kita „išmanus kultūrinio turizmo kurortas“. Kuri iš vizijų jų kūrėjams yra priimtiniausia, suprantame jau vien iš to, kad tik viena iš siūlomų alternatyvų yra „pasaulyje pripažinta“ ir ugdo „laimingą asmenybę“. Visos kitos viso labo siūlo „patogų stogą“ ir saugumą. Niekur nepaaiškinta ką reiškia tas „išmanus kultūros turizmas“. Gal tai išmaniosios programėlės, kurių padedami turistai keliaus po Anykščius išvengdami bendravimo su pačiais anykštėnais? Kiek mums teko susidurti su šia vizija, net pats jos autorius, privačios mokslo įstaigos profesorius Dr. A. Augustinaitis negali deramai paaiškinti, kaip ji atrodys ir kokią naudą duos anykštėnams, išskyrus miglotus pavyzdžius, kaip jos padedami mes neva galėsime konkuruoti globalioje rinkoje, strategiškai reklamuodami Anykščius internete naršantiems kiniečiams.
×