Ir ten, jos kairėje, jau pasukęs silpną ir drybsančią galvą jos kryptimi, buvo vienas vyras, jo įplėšti drabužiai ištepti išdžiuvusiu krauju. Džil prisitaikė ir nuspaudė gaiduką, siųsdama kulką per jo virusu išmazgotas smegenis, einantį jos kryptimi net tada, kai jis susmuko; už mirusio kūno buvo šiukšlių konteineris, o už jo, keli naujamiesčio apsipirkimo rajono blokai, dabar jos geriausias pabėgimo kelias.

Pinene is the main terpene in pine trees which gives them their characteristic scent. It’s a major constituent of turpentine and is also found in high amounts in rosemary and cannabis. Although pinene has two main isomers, alpha– and beta-pinene, alpha-pinene is the dominant one found in cannabis and what I will be referring to when I mention pinene within this article.
... Mums jau seniai laikas visai žmonijai labai smarkiai laveti. Po truputi ir lavejame. Bet smarkus šuolis turejo buti jau nuo 1999 metu, bet jo nebuvo. Manau tikrai žmonija laveti pradės po kokiu trisdešimties metu. Tiek to. Nebeimu daugiau to i galva. Tiesiog gyvenu. Va Vytautas žada kad po penkių metu bus smarkus šuolis. Bet čia Vytauto pažadai. O as matau kitaip. Judame mes kaip sraigės.
– Iš šiuolaikinio mokslo ir studijų labai dažnai reikalaujama glaudaus santykio su verslu. Man neretai kyla klausimas apie tai, ar į mokslą ir studijas galima žvelgti vien tik iš verslo perspektyvų. Kas ir kiek moksle bei studijose gali būti vykdoma ir matuojama vadovaujantis versliniais principais, verslo logika? Ar mūsų diskusijos akiratyje atsidūrusi renginių inžinerijos studijų programa yra glaudžiai susijusi su verslu? Gal galėtumėte apžvelgti šias sąsajas, ryšius ir netgi takoskyras.

isivaizduok, kad dvi realybes egzistuos vienu metu, bet ju laikiniai invariantai bus skirtingi? taip tu galesi uzkraut savo prota tenais, jis ten developinsis , o po to skirtumus dasidaunloadint sau i smegenis... jeigu sukurtume tokia virtualia realybe, kuri egzistuos ir kurios laiko kvantas bus be galo mazas[a.k.a. laikas leks labai greitai], tai ta visuomene issivystys labai greitai. todel ir zinios bus labai dideles.


Sovietinė kultūra – stebėtinas barbarybės ir modernybės elementų kratinys, kuriame, nutraukus autentiškos tradicijos saitus ir lyg buldozeriu nukasus ankstesnės kultūros sluoksnį, atsiremiama į archajinę struktūrą ir į maginį pasaulio vaizdinį. Tačiau kas atsitinka, kai juodasis magas – zombių šeimininkas – miršta? Zombiai padrikai išsilaksto, yra priversti ieškotis naujo, arba šeimininko dingimo faktas nuo jų kruopščiai slepiamas kitų, vadais apsiskelbusių kiek sumanesnių zombių (prisiminkime – „Leninas gyvesnis už visus gyvuosius“...).
Dar visai neseniai, 2005 m. gegužės mėn., kai Vytauto Didžiojo universiteto Senate buvo balsuojama dėl Santuokos ir šeimos studijų centro steigimo, didžioji dalis senatorių su nuostaba klausė, “Kodėl centrui renkatės tokį dvigubą pavadinimą, juk santuoka ir šeima yra tapatus darinys”. Lygiai tokios pačios nuomonės buvo ir šalies Konstitucijos kūrėjai 1992 m., kuriems, pasak prof. E. Jarašiūno, santuoka grindžiama šeima buvo laikoma tokia savaime suprantama kategorija, kad didesnių diskusijų nekilo ir nereikėjo vieniems kitų įtikinėti kokia teisinė realybė bus kuriama. Prabėgus daugiau nei 20 metų, tenka sugaišti begales laiko ir išeikvoti daugybę pastangų moksliniams tyrimams siekiant apginti ir santuoką, ir šeimą. Ir pirmiausia, žinoma, santuoką, nes kaip tik iš jos ir yra kildinama šeima. 
This is a good read – thanks Bailey! However, there is at one error: “the development of terpenes in cannabis began for adaptive purposes: to repel predators and lure pollinators”. Cannabis and other related species are wind-pollinated so they do not have any pollinators that can be lured. Terpenes may function as pollinator attractants in other species, but definitely not in Cannabis!

Apie krikščionybę per daug nežinau. Kančios išauktinimai man pačiam visai nepatinka, nors negalėčiau teigti, jog tokie dalykai neveikia apvalančiai. Tik yra ir geroji žinia. Kristus, kuris krikščionims ne mažiau svarbus už žydus pasirinkusi Dievą ir kuris veikia kaip tarpininkas bei prisiėmė visas kaltes ant savo pečių, buvo ne tik pakabintas ant kryžiaus, bet ir prisikėlė.

Galiu Jūs užtikrinti, kad Žemei neseniai patvirtinta labai aukštame lygyje laisvo pasaulio padėtis, norint pažiūrėti, kas iš to gausis. Tik tai nereiškia paramos, o atsisakyta pavergimo sumanymo. Gali ir žemesniame lygyje bandyti mūsų pasaulį pavergti, ypač reiktų išvengti grėsmės patiems pasivergti. Kad atskirčiau nuo rusų, kurie gal netyčia skaitytų šias eilutes, mūsų pasauliui didelę grėsmę kelia rusašikniai, jie gal neypatingai seniai išmoko rusų kalbos ir ji jiems prilipo, o savasias gimtąsias seniai prarado, nes kaip pasivergusiems jos buvo nereikalingos, buvo įprasta bendrauti mintimis.
Taip režisieriaus Juozo Miltinio, balerinos Eglės Špokaitės, pianistės Mūzos Rubackytės, pianisto Petro Geniušo portretuose ar dvigubame choreografės Andželikos Cholinos bei aktorės Dalios Michelevičiūtės laikysena portrete atrodo labai natūrali, bet ji rafinuotai elegantiška ir susijusi su savistaba ir pasirodymu viešumoje. Jie nė akimirkai nepraranda situacijos kontrolės. Režisieriai Henrikas Šablevičius, Jonas Jurašas, Antanas Markuckis, Rimas Tuminas savo išraišką ir laikyseną meistriškai inscenizuoja. Aktorių Valentino Masalskio ar Gedimino Girdvainio, Algio Matulionio individualybės persipina su vaidmenimis įsikūnijamų herojų ar atliekamų kūrinių charakteriu. Būdami žvaigždės šie žmonės tuo pačiu mato save ir žiūrovų akimis panašiai kaip veidrodyje. Todėl jiems tenka įkūnyti jų lūkesčius.
Visgi kūrybinės industrijos labiau orientuotos į turinio ir produkto, o pramogų industrijos – į formos ir formato kūrimą. Kaip galima daryti kūrybinių ir pramogų industrijų perskyrą didele dalimi priklauso dar ir nuo to, kokia kūrybinių industrijų klasifikacija remsimės, o pastarųjų yra labai daug (ne tik tos dvi mano paminėtos): jas kuria individualūs teoretikai arba atitinkamos institucijos.
Postmoderniosios teorijos susiklostymo ypatumams suvokti pravarti yra Normano Denzino pateikta etnologijos teorinių ir metodologinių nuostatų kaitos schema. Etnologija svarbi visiems humanitariniams mokslams jau vien dėl idėjų ir tyrimo metodų, kuriuos įtvirtino Claude’o Lévi-Strausso darbai, tapę ir struktūralizmo, ir poststruktūralizmo idėjiniu metodologiniu pagrindu. Kita vertus, kaip tik etnologijoje visą laiką buvo jaučiamas Kito, įvairiuose moksluose įgavusio etnokultūrinių ir politinių tapatumų pavidalus, problemiškumas ir svarba: susidūrimas su Kitu, bendravimas su Kitu ir Kito supratimas. Pažymėjęs būtinumą interpretaciniams mokslams permąstyti savo pagrindus, principus bei tyrimo metodus, Denzinas šių mokslų istorijoje išskiria penkis tarpsnius
Labai svarbus tautinei sąmonei simbolis – Trakų pilis, anot Putinaitės, irgi reiškęs visai ką kita, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji rašo, kad Trakų pilis „buvusi atstatyta bei neva tapusi tautos šventove. Iš tiesų ji tapo savitu paminklu vietinės partinės nomenklatūros „tautiniam“ angažuotumui.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  253). Kodėl nomenklatūros dalyvavimas atstatyme turėtų padaryti negalimą Trakų pilies tapimą tautine šventove, autorė nepaaiškina.
. Tad visose tas formas atitinkančiose veiklos srityse teorijos jau savaime „veikia“ kaip praktiniai įrankiai, nes skirtos ir suvadybinimui, ir sutechnologinimui skatinti. Todėl kebloka kalbėti apie kritinį tokių teorijų ar apskritai medijų teorijos užtaisą. Galėtume sakyti, jog nepaisant medijų teorijos atstovų kritinės laikysenos šiuolaikinio kapitalizmo atžvilgiu, pats medijų teorijos supratimas daro tą teoriją veiksminga kapitalizmo sistemai reikalingų „sąmonės struktūrų“ bei kultūrinės produkcijos gamybos priemone. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti M. Heideggerį, kuris kalbėjo aiškiau ir tiesiau. Jis aiškino, kad būtina mąstyti ir savo subjektiškumą, ir tai, kas lieka neapskaičiuojama epochos šešėlyje, įspėdamas neapsiriboti epochos neigimu ar bėgimu į tradiciją:
A. Aleksandravičius nesistengia perteikti enciklopedinės asmenų charakteristikos kaip objektyvios ir vienintelės galimos, lis palieka vietos ir žiūrovo subjektyvumui. ]o paveikslai nėra skvarbus veidrodis ar sausas dokumentas. Savo portretuose jis nesiekia aštraus aiškumo ir palieka vietos spėliojimams. A. Aleksandravičius taip pat negražina ir neherojizuoja savo pasirinktų personažų. Jis nenukrypsta į groteską ar šaržavimą, neieško įmantrių rakursų. Fotografas retai rodo ir profesinius savo personažų atributus, nesistengia rodyti jų įprastos darbo aplinkos. Išimtis čia -kompozitoriaus Osvaldo Balakausko, muzikologo ir pianisto Vytauto Landsbergio, vargonininko Leopoldo Digrio, tapytojo Arūno Vaitkūno bei džiazo atlikėjų portretai. Susikoncentruojama į patį asmenį, nesvarbu, ar jo namuose, dirbtuvėje, ar kavinėje. Charakterio ir jausmų išraiška čia taip pat studijuojama ir per šviesos ir tamsos koncentraciją.
– Diskutuojant su gerai žinomais Lietuvos pramogų verslo atstovais, ilgus metus besisukančiais šioje srityje, dažnai pasigirsta užtikrintai išsakoma nuomonė, esą nei universitetas, nei kolegija nėra pajėgūs paruošti pramogų industrijų profesionalo. Jų teigimu, gebėjimas kurti ir organizuoti pramogas, plėtoti pramogų verslą ir dalyvauti šioje srityje – veikiau konkretaus žmogaus prigimties, charakterio ar Dievo dovana, tačiau ne kokiomis nors studijomis išugdomas ar išmokomas dalykas. Kokius kontraargumentus išsakytumėte šiuolaikiniams Lietuvos pramogų verslo grandams?

Mokiniams meilę savo kraštui perdavė kiekvienas mokytojas. Nesvarbu, ar jis mokė matematikos, ar fizikos, ar lietuvių kalbos. Mokytojai gerai išmanė savo dėstomus dalykus. Visi buvo patriotai. Jie taip pat mus mokė pagrindinių gyvenimo dalykų. Buvo disciplina. Ne tokia, kad tave varytų su botagu, bet visi išmokome klausyti. Jei mokytojas ar direktorius ką pasako, tai ir klausai. Mokslo dieną pradėdavome ir baigdavome malda. Šių pamokų pakako visam gyvenimui.
Nors medijų teorija kyla iš postmoderniosios teorijos lauko ir, drįstame teigti, jam priklauso, vis dėlto joje labiau ryškus mašiniškumo ir technologiškumo aspektas, kuris savaip „suveržia“ teorinių prieigų įvairovę, taip pat ir epistemologinį pliuralizmą. Keičiant žmogų aprašantį žodyną, žmonių bendravimo supratimą išstumiant komunikavimo įvaizdžiu, kuris jau suponuoja informacinę bendravimo apskaitą, individas dar labiau pajungiamas technologinei terpei. Inžinerinį požiūrį į žmogų, kaip į interfeisinės komunikacijos elementą ar įtaisą, vienaip ar kitaip „suderinamą“ su naujomis technologijomis, stiprina ir skaitmeninių technologijų įsivyravimas: suskaitmeninamas individas virsta pagrindine perdirbimui teikiama žaliava. Galėtume sakyti, kad tai žaliavai tinkamai apdoroti ir skiriama didelė dalis medijų teorijos galios. Tačiau medijų teorijoje išlieka postmodernioji pasaulio nudievinimo, sekuliarizavimo nuostata bei jos kildinama ideologija. Postmoderniojoje teorijoje išplitęs polinkis dekonstruoti visas įmanomas vertybes ir visus įsivaizduojamus egzistencinius „pamatus“, neigiant transcendentinį prasmės šaltinį ar „transcendentinį žymiklį“, yra tarsi filosofinis technologinio ir technologinamo žmogaus visagalybės „pagrindas“: individas įsivaizduoja įgaunąs galią perkurti ir „pagerinti“ save pagal norimą atvaizdą. Kaip tik tą įsivaizdavimą įvairiai paremia ir medijų teorija.
Transonic blades emit a low, insistent buzz that makes stomachs turn and eyes vibrate in their sockets. When they strike armour, these weapons will adjust their hostile sonic field to match its resonant frequency, quickly slicing right through it -- and, in the case of the feared Chordclaw, turning muscle, bone and fat to jelly. Normally wielded by Sicarian Ruststalkers, the presence of these constantly-humming weapons is enough to invoke nausea and vibrate a person's eyeballs in their sockets. Constantly cycling through wavelengths, the blades tune in to the resonant frequency of a target, enabling them to slide effortlessly through even the thickest armour. To the Tech-priests, such an efficient weapon is most pleasing.
Šių metų gegužės mėnesį vykusiame Anykštėnų forume miestiečiai kalbėjosi apie tai, kad Anykščių miestas ir rajonas savaime vystosi ir turėtų toliau vystytis Lėtojo miesto kryptimi. Bet gal ne visi žino ką gi reiškia tie Lėtieji miestai? Šio termino nereikia bijoti, bet dedant į viziją būtų naudinga jį apibrėžti, kad žmonėms nekiltų asociacijos su kažkokioms atsilikusioms provincijoms. Lėtieji miestai pasaulyje yra gerai žinomi, kaip miestai sąmoningai pasirinkę tarnauti savo gyventojų gerovei ir jų gyvenimo kokybei, neaukodami šių vertybių vardan aukštesnės vietos pasaulinės konkurencijos statistinėje piramidėje. Lėtieji miestai tai maži miestai (iki 50tūkst. gyventojų) kuriuose yra stiprios bendruomenės ir kurių piliečiai turi stiprų balsą. Tai miestai, kuriuose neskubama nerti į karingą konkurenciją su likusiu pasauliu, bet pirmiausia siekiama kurti gerą gyvenimą miestiečiams ir patrauklią aplinką miesto svečiams, saugant gamtą, kultūrinį paveldą ir remiant smulkius verslininkus, amatininkus, ūkininkus, t.y.—vietinius gamintojus ir paslaugų teikėjus. Tokiuose miestuose klesti žaliasis turizmas, sveikatingumo paslaugos, sprotas, ekologiniai ūkiai, muziejai ir pan.
Mes taip pat reikalaujame, jog visi gyvi žmonės, kurie šiuo metu yra pagrobti nežemiškos kilmės individų, būtų iškarto sugrąžinti sveiki; taip pat, mes reikalaujame sąrašo žmonių, kurie buvo pagrobti arba sulaikyti nežemiškos kilmės individų, įskaitant tuos, kurie mirė nelaisvėje. Taip pat mes reikalaujame, jog visi žmonių biologiniai ir genetiniai resursai, paimti iš individų, būtų identifikuoti ir sunaikinti, o jų panaudojimo ketinimai būtų viešai paaiškinti. Visi prietaisai, implantuoti į gyvus individus, turi būti identifikuoti ir saugiai pašalinti.
Ekspresyvumas: geno/genotipo lemiamo pozymio intensyvumas. Ekspresyvumo skirtumai nustatyti kiskio lupai, vilko gomuriui, medziagu apykaitos sutrikimams, nervu ligoms. Fenotipas gali maskuoti genotipa. Taip susidaro salygos genui plisti populiacijoje nepriklausomai nuo gamtines atrankos. Paveldejimui pakites fenotipas neturi itakos, nes paveldejimas vyksta pagal genotipa. Paveldimas ne pats pozymis, o potencialios galimybes tam pozymiui pasireiksti. Daugelis aplinkybiu (isorines salygos, kiti genai) salygoja ar jos realizuosis ar ne.
– Dėkoju už pokalbį. Puikios ir pagrįstos jūsų įžvalgos skatina kūrybingai reflektuoti save – kuriantį ir save – vartojantį kūrybos vaisius asmenį. Viliuosi, kad ateityje mūsų pokalbis galėtų būti pratęstas, kartu pristatant jūsų naujausius vertimus į lietuvių kalbą, organizuojamus renginius ir įgyvendintus tyrimus. Taip pat viliuosi, kad šį mūsų pokalbį perskaitę asmenys ne tik liks su savimi diskutuojantys, bet juos aplankiusios papildomos mintys, klausimai ir pastabos bus išsakytos man el. paštu  remigijus@venckus.eu. Dar labiau besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas mano publikacijas ir visuomeninę veiklą gali sužinoti apsilankę interneto svetainėje www.venckus.eu.
Erdves nuotaikos gali keistis, bet jos niekur nedingsta; todel visa aplinka gali buti švelni, palanki, bet staiga atsiverti ir kaip siaubinga, grėsminga, už valdanti žmogų, o drauge ir visus kitus įvykius, bei daiktus. Kartu galima parodyti, kad nuotaikų įvairove persirengimo, persismelkia viena per kita ir todel negalima sakyti, jog mano visa aplinka yra džiaugsminga vien dėl to, kad as taip jaučiuosi, o Onutei ji yra liūdna, nes ji tiesiog taip jauciasi. Ir t.t.
Praktiškai ji reiškia, kad niekas lietuvių tautos ar valstybės oficialiai nenaikina. Tačiau panaikinami esminiai valstybingumo atributai, pavyzdžiui, jos valiuta, ir – itin simboliška – iš centų monetų nukaldinamas paminklas lito kūrėjui. Lygiai taip pat rengiamės švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, tačiau Vyriausybės parengtoje šventės koncepcijoje nėra „mažytės smulkmenos“ – neužsiminta, kas ta valstybė buvo, kas ją įkūrė, kokia jos paskirtis. Taigi ši strategija yra daugeliu atžvilgių rafinuotesnė, sunkiau perprantama ir todėl visuomenei yra kur kas kebliau suvokti, kas vyksta šių dienų Lietuvoje. 
Šių metų gegužės mėnesį vykusiame Anykštėnų forume miestiečiai kalbėjosi apie tai, kad Anykščių miestas ir rajonas savaime vystosi ir turėtų toliau vystytis Lėtojo miesto kryptimi. Bet gal ne visi žino ką gi reiškia tie Lėtieji miestai? Šio termino nereikia bijoti, bet dedant į viziją būtų naudinga jį apibrėžti, kad žmonėms nekiltų asociacijos su kažkokioms atsilikusioms provincijoms. Lėtieji miestai pasaulyje yra gerai žinomi, kaip miestai sąmoningai pasirinkę tarnauti savo gyventojų gerovei ir jų gyvenimo kokybei, neaukodami šių vertybių vardan aukštesnės vietos pasaulinės konkurencijos statistinėje piramidėje. Lėtieji miestai tai maži miestai (iki 50tūkst. gyventojų) kuriuose yra stiprios bendruomenės ir kurių piliečiai turi stiprų balsą. Tai miestai, kuriuose neskubama nerti į karingą konkurenciją su likusiu pasauliu, bet pirmiausia siekiama kurti gerą gyvenimą miestiečiams ir patrauklią aplinką miesto svečiams, saugant gamtą, kultūrinį paveldą ir remiant smulkius verslininkus, amatininkus, ūkininkus, t.y.—vietinius gamintojus ir paslaugų teikėjus. Tokiuose miestuose klesti žaliasis turizmas, sveikatingumo paslaugos, sprotas, ekologiniai ūkiai, muziejai ir pan.
    Išaiškinus Johano bylą po visų trijų metų, Inspektoriaus Lungės garbė buvo atstatyta, ir jis vėl iš naujo stovėjo BKA viršūnėje. Pirmas jo veiksmas po grįžimo buvo Lemser žmogžudystės bylos atnaujinimas. Jo atkaklumui pasiteisinus, Boltzmanas buvo įspęstas į kampą, bet politikui pasisekė ir jis išvengė kaltinimų. Visgi, Boltzmanas prarado ne tik savo rinkėjų pasitikėjimą, bet ir kėdę sekančiuose rinkimuose. Šiuo metu jis yra tiriamas ne dėl žmogžudystės, bet dėl mokesčių engimo. Lungei aiškiai pavyko nusmukdyti Boltzmaną.
The Forge Worlds of the Adeptus Mechanicus are the cornerstones of their technocratic empire. A single Forge World can provide war materiel sufficient to supply an entire sector. Polluted strata of industry belch smoke from every region not lost entirely to biohazard or schism. Indentured serfs go about their labour like worker ants in a planet-sized hive. Archeotech workshops nestle amongst cyclopean guns, macroscaffolds loom over rivers of bullet casings, and fleshy sludge trickles from weapon-testing grounds into yawning food vats. Buried amongst the Forge Worlds' sprawling archives are secrets that could bring the Imperium's salvation or plunge it into damnation. The truth is immaterial, for to navigate the wilderness of data would drive even a Fabricator-General quite mad. It is in the red-hot guts of the Forge Worlds that the Skitarii Legions are born. Cohorts without number march out to protect the sovereign realm of the Omnissiah. Their sole desire is to bring His illumination to the darkness of the void and transmit every iota of information they uncover, even if it means razing everything in their path.
„Aš laikausi tradicinių pažiūrų ir man šeima yra tas elementas, nuo kurio yra kuriama valstybė. Stipri valstybė be stiprios šeimos yra neįmanoma, - sakė G. Nausėda. - Aš manau, kad reiktų pasisakyti už stiprią šeimą, ir ne tik todėl, kad tai stiprios valstybės pagrindas, bet ir todėl, kad normalioje ir darnioje šeimoje žmogus tegali būti laimingas“.
o kas link to gyvenimo skaitmenine erdveje..tai jau ir dabar yra nemazai zmoniu..kurie vis dar tebeturi kuna..taciau jau gyvena nebe siame pasaulyje..o visiskai persikele i virtualuji...kol kas tai ivardijama tik kaip psichine liga...priklausomybe nuo interneto..kompleksai kuriu nepavygsta nugaleti realiame pasaulyje..bet kaip bus ateityje nera zinoma
Rašytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas neišlaikė neironizuodamas kolaborantų etiketes dalijančiųjų atžvilgiu: „Argatjule, lietuvių ir ukrainiečių tremties kaimelyje, aš, į pabaigą jau aštuonerių, galėjau paimti tėvo kirvį ir sėkmingai nukirsti po išgertuvių įmigusį pasiolko načialnyką. Kaltas. To nepadariau. Atvirkščiai. Matydamas, kaip elgiasi tėvai, stengiausi niekam neužkliūti, kad nebūtų sutrukdyta iškeliauti į Lietuvą, kai jau buvo leista. Grįžęs galėjau nukirsti vietinį stribą, kuris nulėmė mūsų šeimos ekskursiją. Kaltas. To nepadariau. Gerai. Nuslopinkime ironizavimus. Užsiminkime apie žmonijos istoriją. Ilgametę. Visokių šalių. Apie vergiją. Apie didžiųjų imperatorių užkariautas šalis ir tautas. Apie santvarkas, vadinamas feodalinėmis ir pan. Apie diktatūras. Eikime arčiau. Apie lietuvių gyvenimą „abiejų tautų respublikos“, carizmo, lenkų ir vokiečių ekspansijų gniaužtuose. Ir dabar pagalvokime apie žmones. Gebėjimą išgyventi, išlikti, tęsti tai, kas vadintina tolesniu žemės žmonių gyvenimu... Ar laikotarpis, dėl kurio dabar taip ėdamės, labai jau išskirtinis? Ar žmonės, perėję anksčiau minėtąsias istorines mėsmales, irgi taip ėdami? Tokio žvilgsnio trūksta labiausiai.“
Dabar idomiausia dalis Įsivaizduokit rinkoje pasirodo darbo jėga, nereikalajujanti nei pinigų nei maisto nei busto. Taip, smegenys negalės krauti plytų. Bet mechaniniams darbas yra robotai. Ko robotai negali daryti? Teisingai, fantazuoti! (pabandykit įsivaizduot programą kuri pieštų paveikslus) Tai vat tokie kreatyvumo darbo vienetai, galintys kurti bei daryti pakankamai realius veiksmus kiber erdvėje (bankines transakcijos, programavimas, praktiškai bet kas) ir bus stipriai pareikalauti darbdavių!
Kai vis labiau tampa akivaizdu iš jų veiksmų, nežemiškos jėgos siekia išnaudoti Žemę, jos resursus ir jos žmones, ir yra įsitraukę į sistemingą Žemės kolonizavimo programą, kurią įgyvendinus žmonija bus pasmerkta vergovei, kuriuos valdys nežemiškos kilmės jėgos. Nežemiška intervencija ir okupacija siekiama ekonominio pranašumo, komercinės naudos ir strateginio pranašumo, kurį teikia šis pasaulis.
„Štai kodėl tais atvejais, kuomet siūloma prisidengiant liberalizmo skydu, teisių ir laisvių skydu, kuomet yra siūloma leisti moteriai elgtis laisvai su negimusiu kūdikiu, visada turime pagalvoti apie aspektą, o iš kur tie liberalizmo šūkiai, tariamo liberalizmo šūkiai, ateina. Ir dažnai gali atsitikti taip, kad atlikę gilesnę analizę pamatysime, kad tiesiog stengiamasi ugdyti tokį vienišą vartotoją, kuris didelėms kompanijoms galėtų tapti gero pelno šaltiniu. Todėl norint harmoningo žmogaus vystymosi, šeima yra neginčijama vertybė“, - sakė G. Nausėda.
Bijau kad tarp mūsų ir nežemiškųjų civilizacijų karas neįmanomas... Juk tėvai niekuomet nesimuša su mažais vaikais, jie juos paprasčiausiai auklėja, nors kai kada tie auklėjimo metodai būna ir labai skausmingi... Mano nuomone Sifilis, Gonorėja ir ŽIV yra viena iš auklėjamūjų priemonių žmonijai. Tik žmonija yra nepaklusnus auklėjimasis,ji po kiek laiko nustoja kreipti dėmesį į panaudotus auklėjimo veiksmus ir vėl daro savo ka ir dariusi...
... Ir moterys turi ka slėpti nuo vyru ir vyrai turi ka slėpti nuo moterų. Bet gal tai nevertėtų. Vyrai moka įkalti vinį i siena tai jie slepia ir įsivaizduoja, kad yra valdovai. O moterys sukasi aplink juos ir stengiasi įrodyti kad taip nera, kad materialine gerove vyrus nepavercia vadovais. Paklydę zmones kreipiasi i Dieva ir galvoja kad tuo viskas pasakyta. Bet tiesos reikia ieskoti kazkurtais anapus...
Onager Dunecrawler - These walker-engines possess a daunting amount of firepower for their size; so much so that the unenlightened men of the Astra Militarum often compare them to walking guns. To the Skitarii, the Onager Dunecrawler is no mere weapon, but a walking reliquary protected by the Machine God. To the Tech-priests, it is little more than a tool of destruction, albeit one tempered in the fires of history. The Onager Dunecrawler's various armaments can blast apart squadrons of aircraft, punch holes through Traitor battle engines, or atomise enemy commanders in beams of blinding blue light. When on the hunt, their scuttle-legged gait and bristling appendages make them seem like predatory insects with a mighty sting. The Onager Dunecrawler owes its origins to the Mars Universal Land Engine. Fashioned by the technoarchaeologist Arkhan Land, the original M.U.L.E was inspired by the bad-tempered, insectile beast of burden that its maker believed walked Holy Terra in aeons long past. The Dunecrawler of the late 41st Millennium still bears very powerful weaponry, and the miniature fusion generator at its rear means it is able to outlast even the rugged vehicles of the Adeptus Astartes. Its guns are hard-linked to extensive databanks that can record its successes until it is as full as a tick bloated with stolen blood. The Dunecrawler's modifications allow it to send this hard data directly to its masters -- and conversely to channel their imperatives to the Skitarii around it. The Dunecrawler holds two crew, enmeshed with their Onager host in a strange symbiotic relationship. Its gunner is a Skitarii Ranger, his formidable marksmanship bolstered by a variety of autoscryer lenses. The machine's driver is a Skitarii Vanguard, his resilience to harmful energies allowing him to immerse himself in an electro-amniotic tank that allows direct communion with the Onager's Machine Spirit (Cogitator). Such crewmen will eventually be used up in the manner of energy batteries, but these drivers are easily replaced -- by inserting a new Vanguard into the filthy, electrode-rich soup, the Onager can be given a new lease of life. The Skitarii crewmen meet their fate uncomplainingly -- to serve the Machine God is reward enough.
- Būtent! Tad čiupkim jautį už ragų! Jeigu taip ambicingai leidžiame Europos pinigus pramogoms, kodėl taip pat ambicingai nesiekus dvasinių aukštumų? Kodėl Anykščių suvenyras – tik vyno butelis (nesakau, kad prasto), o ne knyga? Kodėl knygos „kartelė“ taip nuleista, kad mažai kas beskiria mėgėjišką, komercinę literatūrą nuo rimtosios, meninės? Kodėl, perkant dovaną bičiuliui ar Kalėdų senelio lauktuves, mokykloje keičiantis dovanėlėmis, greičiau pasirenkamas kiniškas vienkartinis žaisliukas negu knyga? Tai svarbūs ir susiję klausimai.
Kur nesusipratimas? „Rytiečiams“, paauklėtiems mongolų, (vidinė Maskva iki šiol jų gniaužtuose, kitaip nepaaiškintumėte jos „mongolišką“ elgesį) žmogaus gyvybės bei sveikatos kainos tapo nieko vertos. Ūkinis pigumo vaikymasis viską darant kuo pigiau ir gal dar prisigėrus kelia grėsmę, kuria galėtų suprasti net mokinukas, nepaveiktas rusiško mąstymo bei jo užmojų.
Man nepatiko nei Lietuviška branduolinė jėgainė. Kai ją turėjome lietuviai už paslaugas mokėjo penkis kartus brangiau už baltarusius. Gal jiems susidarė klaidingas įspūdis, jog tai pigus malonumas. Keista būtų, jei dabar padėtis neapsiverstų aukštyn kojomis. Viskas daroma bandant mums įsiūlyti brangią paslaugą visomis prasmėmis ir labai turėtume būti lengvabūdžiai ir neatsakingi, jei susidomėtume „pigiu“ sūriu pelėkautuose. Lietuviai elgiasi sąžiningai iš anksto perspėdami balturusius, kad nepirks jų paslaugų ir tai nėra kainos mušimas, o bandymas sustabdydi iš anksto žinant neatsipirksiančias Lietuvai pavojingas statybas. Ir iš vis kuo mažiau priklausomybės nuo „rytų“, tuo mažiau mūsų laisvei grėsmių. Kam rytiečiams aurai, kad papirkinėtų Auropos valdžios vyrus ir remtų visokius priešiškus Auropai judėjimus? Pagrindinė priežastis buvo, kkodėl balsavau už žaliuosius, kad visiems kitiems judėjimams protai pasimaišę dėl branduolinės jėgainės, į kurią gal žiūri kaip neeilinę proga pasipelnyti lietuvių sąskaita, giedant giesmelę apie pigią iškūniją (elektrą). Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva tokie užmojai per dideli ir nereikalingi. Galvoti, kad valstybė taip verslą padarys gali tik paskutinis kvailys, nepasimokęs iš mano minėto ankstesnio pavyzdžio, kai baltarusiai už lietuvius mokėjo penkis kartus pigiau. Branduolinė jėgainė gal pigiau galėtų pasirodyti, kai reikia daug jos pajėgumų, o mums užtektų tik jos brangių katino ašarų, visa kita „nemokamai“ išdalintume užsieniečiams. Be to, yra toks dalykas, kad pasaulis vystosi reikiamų išteklių mažinimo kryptimi, jau gal vertėtų galvoti ne kaip XX amžiuje. Vis gi, lauke jau XXI amžius.

Pinene (or α-pinene) is an aromatic compound commonly found in cannabis that smells a lot like – you guessed it – a forest of pine trees. But pinene brings a lot more to a strain’s experience than just flavor. Terpenes such as pinene are fragrant oils secreted in marijuana trichomes, and while they originally developed as an adaptive protection against predators, these compounds offer us humans a variety of benefits. And, fun fact: pinene can also be found in conifer trees, orange peels, turpentine, pine needles, rosemary, dill, basil, and parsley.
Edvardso sindromas: 18 chromosomos trisomija. Kariotipas 47, XX (XY) +18. Tiriamas citogenetiniu metodu. 75% ligoniu – mergaites, nes 47, XY+18 maziau gyvybingi. ♂ embrionai greiciau abortuoja. Sergantys mirsta pirmai gyvenimo metais. Gimsta dazniausiai vyresnems motinoms. Pasireiskia psichomotorines raidos sutrikimai, maza mase, skeleto, veido anomalijos, sirdies ydos. Apie 50% mirsta pirma savaite. Galima bandyti chirurgiskai taisyti vidaus organu anomalijas.
Taigi poetinio įkvėpimo šaltiniai iš esmės nesikeitė. Poezijos temos, aišku, keitėsi. Filosofijos studijos čia neabejotinai įkišo savo trigrašį. Net ir nelabai norėdamas, savo poezijoje nuolat randu gausybę egzistencinių klausimų (tiesa, savižudybės temos dar neliečiau, tpfu, tpfu, tpfu, ačiū Dievui). Bet tai turbūt neišvengiama. Nes filosofija ir poezija – artimos savo turiniu. Abi jos kreipia savo žvilgsnį į amžinąsias temas: kas yra būtis, kasdienybė, gyvenimo prasmė, grožis, gėris, blogis, tiesa, meilė ir t.t. Tiesa, paprastai šie klausimai formuluojami ir atsakymų ieškoma skirtingomis kalbomis. Filosofijai artimesnės griežtesnės, tikslesnės sąvokos, loginė argumentacija. Poezijai labiau priimtina metafora, alegorija, akimirkos įspūdžio fiksavimas, emocinė įtaiga ir pan. Nors vėlgi, tai nėra joks dėsnis – viduramžių poetiniuose himnuose Dievui ir šventiesiems rasime filosofines sąvokas ir logišką struktūrą, Nietzsches, postmodernistinė filosofija mielai taiko metaforas, alegorijas ir t.t. Yra filosofinių traktatų, parašytų poetine forma (pavyzdžiui, Tito Lukrecijaus Karo veikalas “Apie daiktų prigimtį”), yra daug geros filosofinės poezijos. Kalbant apie grynai asmeninį santykį, filosofija teikia peno mano protui, tuo tarpu gera poezija gaivina ir pakylėja mano dvasią, kad ir kaip pompastiškai tai beskambėtų.
Putinaitės konstruojama sovietmečio traktuotė remiasi perskyra tarp pasipriešinimo iš vienos pusės ir prisitaikymo bei kolaboravimo – iš kitos. Atrodytų, kad tarp prisitaikėlių ir kolaborantų yra esminis skirtumas: kolaborantai yra tie, kurie aktyviai talkininkavo okupantui, o prisitaikėliai – tie, kurie siekė okupacijos sąlygomis išgyventi. Tačiau Putinaitė ribą tarp kolaboranto ir prisitaikėlio siekia nutrinti akcentuodama aktyvų prisitaikymo pobūdį, aktyvų plačių gyventojų sluoksnių bendradarbiavimą su režimu. Toidėl pagal Putinaitę išeina, kad sovietmečiu didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvę kolaborantai. Specifiškai Putinaitė supranta ir pasipriešinimą. Pasipriešinimo kriterijumi ji laiko prieš režimą nukreiptą fizinį veiksmą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  264). Atsižvelgdama į tai, kad po partizaninio judėjimo nuslopinimo į fizinį pavojų keliančią konfrontaciją su režimu stojo tik negausūs disidentai, Putinaitė sovietmečio visuomenę vaizduoja kaip sudarytą iš saujelės besipriešinančių režimui ir absoliučios daugumos kolaborantų. Tokiu būdu filosofė gauna paprastutę Andriukaičio pagrindinės tezės inversiją: jei pagal Andriukaitį, visi buvo patriotai, iškyrus Burokevičių su Ivanovu ir jų sėbrus, tai pagal Putinaitę, visi buvo kolaborantai, išskyrus disidentus.
Renkantis atminties kortelių skaitytuvą, svarbu atkreipti dėmesį į suderinamų atminties kortelių formatų kiekį ir tipus. Turbūt šiandien būtinas minimumas yra SD/SDHC/SDXC formatų palaikymas, tačiau pageidautina, kad būtų galima nuskaityti ir CF, MS, MMC formatus. Jei naudojate tik vieną ar kelis atminties kortelių formatus, geriau rinktis įrenginius su kuo mažesniu formatų palaikymu, kadangi dažnai taip galima laimėti didesnę duomenų perdavimo spartą.
Parduodamas naujas vizitinių skaitytuvas "DYMO CardScan Executive Su vizitinių kortelių skaitytuvu galite fiksuoti, konsiliduoti, rūšiuoti, ieškoti ir naudoti visą kontaktinę informaciją vienoje paprastoje sistemoje. Teksto atpažinimas. Galima eksportuoti i Outlook ir kitas populiarias programas, išmaniuosius telefonus. Nuoroda : https://www.varle.lt/korteliu-skaitytuvai-adapteriai/vizitiniu-korteliu-skaitytuvas-dymo-cardscan-executive-7772030.html Galiu siųsti į kitus miestus.

Sunku įsivaizduoti kultūringos šalies, demokratiškos visuomenės ateitį be skaitančio, mąstančio jaunimo. Visos statistikos rodo, jog kultūros veikloje nedalyvaujantis, neskaitantis jaunuolis neturi platesnio akiračio, nemoka sklandžiai išsireikšti, komplikuočiau bendrauja, greičiau nusikalsta, girtauja, pažeidžia eismo taisykles, aklai emigruoja ir t.t. Todėl atsitokėjęs – ir nemažai praradęs – pasaulis jau ne tik grįžta prie knygos, bet ir įžvelgia joje vis daugiau privalumų, numato jai puikią perspektyvą; formuluotė „skaityti – vadinasi, mąstyti“ vis priimtinesnė.
×