Tarp jokio miego ir beveik pastovaus adrenalino antplūdžio, dienos jai susiliejo kartu. Po to, kai policijos pajėgos buvo sunaikintos, Džil praleido laiką, ieškodama išlikusiųjų, nesibaigiančios valandos, nerdama žemyn siauromis gatvelėmis, belsdamasi į duris, šukuodama pastatus dėl tų, kurie sugebėjo pasislėpti. Ji surado daugybę, ir su kelių iš jų pagalba, jie pasiekė saugią vietą, vidurinę mokyklą, kurią užbarikadavo. Džil, prieš išeidama atgal į miestą ieškoti kitų, įsitikino, kad jie buvo palikti saugiai. Ji daugiau nieko nerado. Ir šį rytą, kai ji grįžo į vidurinę mokyklą...
, o per ją ir su socialiniais tyrinėjimais vis labiau save saistančioms tam tikroms kultūros tyrimų sritims. Tad postmodernaus teoretizavimo poveikis kultūros tyrinėjimams yra ir tiesioginis, vidinis, ir netiesioginis – per kitas tyrinėjimų sritis, ypač sociologiją. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio sociologijoje vis labiau plito postmoderniojo teoretizavimo prieigos, skleidusios kaitaus, santykiško, kontekstualaus pažinimo ir su juo susijusio subjekto vaizdinį. Modernybės laikų pažintinis neistorinis, laisvą savo valią valdantis ir amžinų tiesų siekiantis subjektas, kurio esme buvo laikomas nuo jokių socialinių ar kitokių aplinkybių nepriklausomas ir nuo kūno atskirtas racionalusis protas, neišlaikė dekonstrukcijos bangos ir virto socioistorinės terpės veikiamu (ar net iš jos kildinamu), socialiniuose ir instituciniuose ryšiuose įsišaknijusiu žmogumi, kurio protas yra kaitus, heterogeniškas valios, pasąmonės, gyvenimo paskatų ir socioistorinės tikrovės padarinys

Tiesa, liberaliosios minties susitelkimas į individą ir jo laisvę atnešė ir daug gėrio. Teisinė individo kaip laisvo ir racionalaus veikėjo apsauga ir asmens savimonei suteikta pagarba iš tiesų yra svarbūs liberalių demokratijų laimėjimai. Tačiau tuo pat metu Vakarų liberalizme matome laipsnišką natūralių bendruomenių, ypač santuokinių, šeimos ir bažnytinių bendruomenių, eroziją. Taip yra todėl, kad konstruojantis mąstymo būdas negali suvokti šeimos kaip prigimtinės bendruomenės ir kaip integralaus bendrojo gėrio, neredukuojamo į atskirų narių naudą ir interesus.
Kitas momentas. Visumoje resursai eina į pabaigą o gyventojų daugėja. Visiems neužteks net pavalgyti. Jau ir dabar neužtenka. Technologijos šiuo atveju nieko negelbėja. Kad būtų viskas pigu visas būtiniausias prekes gamina praktiškai rankiniu būdu visokie indai, vietnamiečiai ir kiti antrarūšiai žmonės. Visumoje nauja sistema bus kažkokia kaip po karo veikianti maisto kortelių pagrindu.
Į lietuvių kalbą šis raštas išverstas kaip rusiška keistenybė ir niekaip neatstovauja lietuvių tautos. Pagal raudonšiknių įkvėptą raštą esame nusikaltėliai, kad puoselėjame savo tautinę valstybę bei kalbą, tik mes savęs nelaikome nusikaltėliais ir siunčiame pasaulinukus, besigviešiančius svetimo gero bei bekliedijančius apie vieną tautą, vieną kalbą, vieną praeitį bei vieną ateitį kuo toliau nuo mūsų galvų. Galų gale skaitykite Bibliją. Jūsų užmačios prieštarauja Dievo valiai ir pasmerktos anksčiau ar vėliau sužlugti. Žemėje visi tautų kalėjimai anksčiau ar vėliau sužlunga, tokia Dievo valia, kuri, paprastai, sutampa su laisvo žmogaus nuostatomis.
Diskusijos apie tai, ką iš tiesų padarė Justino Marcinkevičiaus karta, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Ši karta padarė esminį dalyką. Okupuotoje Lietuvoje tikrasis politinio ir dvasinio gyvenimo turinys buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Sovietų imperijos, kova. Reikia suprasti, kad ši kova pirmiausiai vyko mūsų dvasioje. Kiekvienas žmogus, vykstant šiai kovai, privalėjo ir lygiai taip pat šiandien privalo užimti aiškią poziciją. Šiame kontekste, J. Marcinkevičiaus ir jo kartos didžiausias nuopelnas yra tai, kad jie padarė viską, jog lietuvių tautos ir valstybės idėja neliktų vien virtuvinių pašnekesių tema ir nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės. Kad ir kiek kompromisinėmis formomis buvo reiškiamos tos idėjos, neįmanoma paneigti, kad Justinas Marcinkevičius savo veikla ir kūryba teigė Lietuvos valstybės ir tautos, pirmiausiai kaip kalbos gyvasties, galiausiai ir dvasinės pilnatvės idėjas. Nors jo santykis su krikščionybe buvo problemiškas, ir šiuo klausimu jis sakė bent tiek: „žmonės privalo statyti Katedrą ir tai yra prasmingas darbas“. 
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Prieš daigiau nei du metus buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217. Trys ketvirtadaliai Seimo narių jį pateikė todėl, kad šiuo metu galiojančiame Konstitucijos 38 straipsnyje šeimos sąvokos turinys nėra tiesiogiai atskleistas, o Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pripažino neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį bei nurodė, kad toks šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Taigi Projektas, kuriame šeimos samprata susiejama su santuoka bei motinyste ir tėvyste, yra fundamentalios svarbos.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad Putinaitė nekalba apie tautą ir tautos politinius siekius. Idant skaitytojas nepagalvotų, jog kalbama ne apie individų masę, o apie tautą, autorė net pavartoja žodį „liaudis“. Ši individų masė kažkokiu mistiniu būdu tampanežinia iš kur atsiradusios „tautinės mitologijos“ nešėja, o ta mitologija vėl kažkokiu mistiniu būdu suburia tuos individus į mitingus ir net įkvepia žygdarbiams.
Į lietuvių kalbą šis raštas išverstas kaip rusiška keistenybė ir niekaip neatstovauja lietuvių tautos. Pagal raudonšiknių įkvėptą raštą esame nusikaltėliai, kad puoselėjame savo tautinę valstybę bei kalbą, tik mes savęs nelaikome nusikaltėliais ir siunčiame pasaulinukus, besigviešiančius svetimo gero bei bekliedijančius apie vieną tautą, vieną kalbą, vieną praeitį bei vieną ateitį kuo toliau nuo mūsų galvų. Galų gale skaitykite Bibliją. Jūsų užmačios prieštarauja Dievo valiai ir pasmerktos anksčiau ar vėliau sužlugti. Žemėje visi tautų kalėjimai anksčiau ar vėliau sužlunga, tokia Dievo valia, kuri, paprastai, sutampa su laisvo žmogaus nuostatomis.
Toks bendrais bruožais yra standartinis požiūris į sovietmetį, kurį pavadinome pavergtos Tautos pasakojimu. Atkreipkime dėmesį į esminius šito pasakojimo bruožus. Pirma, pavergtos Tautos pasakojimas turi kolektyvinį subjektą – lietuvių Tautą, kuri yra ne šiaip bendros kalbos ir kultūros bruožų vienijama žmonių masė, bet politinis subjektas. Antra, pavergtos Tautos pasakojime vartojama daug vertinamojo pobūdžio sąvokų: agresorius / auka, laisvės kovotojas / prisitaikėlis / kolaborantas, didvyris / niekšas, patriotas, išdavikas ir kitos. Šios sąvokos vartojamos įprastomis jų prasmėmis. Trečia, pavergtos Tautos pasakojimas yra paremtas įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga.

Tokios partijos idealogijos pagrindiniu akmeniu būtų tai kad lietuvių kalba yra seniausia iš visų pasaulyje egzistuojančių Indoeuropiečių kalbų grupių. Ji 4000 metų senesnė nstgi už sanskrito kalbą,todėl Lietuviu būti yra ne gėda o netgi labai ir labai garbinga. Ne mes turime mokytis anglų,ispanų,prancūzų ir vokiečių bei rusų,o jie visi turi norėti maokėti Lietuvių kalbą. Nes tai būtų jiems garbė mokėti naudotis pačia seniausia pasaulyje kalba.

Transuranic Arquebus - The precision and inhuman efficiency that typify the Skitarii Legions are epitomised by these long-barrelled heavy weapons. Firing a shell composed of a depleted transuranium element, the arquebus can puncture a tank from one side to the other, the resultant pressure wave also pulping any biological creatures that may be sheltering inside. This weapon's high-calibre rounds leaves a trail of radioactive devastation in their wake. The effect on the enemy is threefold. The initial death-toll is horrific, thinning the enemy's ranks. The radioactive fallout that follows leaves the survivors weak and ill. The terror this spreads among the enemy's ranks is invaluable to the Skitarii and the Tech-priests' Quest for Knowledge.
Bet yra toks klausimas: "Ką jus veikiate Žemėje ir jos apylinkėse, kad taip nenorit mūsų palikti ramybėje ir leisti patiems tvarkytis". Iš rašliavos sprendžių, kad "sudarėte" sąjungą su kažkuo, kas jums labiau prie širdies (gal būt ir teisingai pasirinkot iš to kas buvo), kad pakeisti "įsikišti" į naturalią? (ar tikrai?) Žemės žmonių vystymąsi. Kaip dažnai jus kišates? ir kaip kišates įdomu. Matau parašėt, tai yra, akcentavot mūsų neigiamas sąvybes ir, spėju, kad gerąsias nepaminėjot dėl to, kad gerosios "neišpuiktų" nuo dėmesio, nes jos ir taip žino savo gėrį ir tada pavirstų "blogiukais"? ar tai tiesa?
Supratau: knyga – solidžios apimties, parašyta neakademiniu, o veikiau eseistiniu stiliumi, tad man tai neabejotinai taps tikru iššūkiu. Visgi sutikau imtis šio darbo ir nepasigailėjau, nors vertimo darbai užtruko kone trejus metus ir pareikalavo didžiulių pastangų. Žinoma, jos atsipirko su kaupu – ši knyga yra viena iš gausiausiai cituojamų ne tik užsienio, bet ir lietuvių kūrybingumo tyrinėtojų darbuose, pradedant mokslo straipsniais ir baigiant jų rinktinėmis, monografijomis, vadovėliais.
Poslinkis nuo išorinių santuokos sudarymo motyvų, kuriuose dažniausiai pačių besituokiančių asmenų laisvas pasirinkimas mažai ar iš viso neturėjo reikšmės, link asmeninio apsisprendimo yra daugiau nei pozityvus šeimos institucijos istorijoje. Todėl pirmąją prielaidą tenka atmesti. Verta pasigilinti, galbūt besituokiančiųjų meilės samprata yra netinkama tvariai santuokai kurti. Kadangi šiandien masinė kultūra persmelkta išimtinai „kūniškosios meilės“ pavyzdžiais, moters kaip seksualinio objekto vaizdavimo tradicija, sekso, kaip būtino elemento asmens savivokai ir lytiniam tapatumui, galima numanyti, jog ir besituokiantys gali būti paveikti šiuo požiūriu. 
Vadinamieji NSO- erdvėliaviai patys visuomet apskaičiuoja susidūrimo pavojų ir niekada istorijoje nėra atsitiktinai susidūrę padangėje su jokiu mūsų skraidančiu aparatu. Jie visiškai nepavojingi keleiviniams lėktuvams,nors ir niekada nepraneša savo skrydžio planų ar duomenų...Na kai kada,- tiesa tiesiog pagrobia vieną kita lėktuva o kai kada ir su visais keleiviais,bet niekada nei vienas iš pagrobtūjų nepasiskundė kad su jais blogai elgiamasi...
Šiandien neįprastai daug diskutuojama apie technologijas ir jų naudą visuomenei, tačiau nepakankamai daug dėmesio yra skiriama turiniui, kurį technologijos „perneša“ vartotojui. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus, dirbdamas penkioliktus metus Lietuvos aukštajame moksle, kasdien sutinka labai įdomių žmonių, iš kurių patys įdomiausi yra turinio kūrėjai. Šiandien jis džiaugiasi, kad vienas įdomesnių žmonių kartu darbuojasi Pramogų industrijų katedroje. Tad siūlome susipažinti su diskusija, kurią plėtojo doc. dr. R. Venckus ir Aistė Ptakauskė – neeilinio išsilavinimo, vizionieriška asmenybė, šiuolaikinio turinio kūrėja!  
Šios ir kitos aplinkybės lietuviams pagaliau leido kiek laisviau veikti sistemoje, išmokė kultūrininkus išvengti ar apeiti akivaizdžius ideologinius spąstus, tuo pačiu ją išnaudojant vietinės kultūros išsaugojimo reikmėms. Tai atvėrė kad ir ribotas, bet reikšmingas modernios nacionalinės kultūros plėtros galimybes, kuriomis, ypač brežnevmečiu, sugebėjo pasinaudoti ne tik SSRS, bet ir užsienyje veikiai aukštai pradėti vertinti lietuvių rašytojai ir poetai, menininkai, teatralai, muzikai, architektai, urbanistai, fotografai, dizaineriai ir t. t.
    Suzumiya Haruhi jau sėdėjo už mano kėdės, spoksodama į lauką, kai įžengiau į klasę. Ji buvo prisisegusi dvi bandelių formos sagutes ant galvos; šiandien, tikriausiai, trečiadienis. Atsisėdęs – dėl kažkokios man nesuprantamos priežasties, vienintelis paaiškinimas, kad aš supistai krausčiausi iš proto, prieš man susivokiant – vėl užkalbinau Suzumiyą Haruhi.
Mes taip pat reikalaujame, jog visi gyvi žmonės, kurie šiuo metu yra pagrobti nežemiškos kilmės individų, būtų iškarto sugrąžinti sveiki; taip pat, mes reikalaujame sąrašo žmonių, kurie buvo pagrobti arba sulaikyti nežemiškos kilmės individų, įskaitant tuos, kurie mirė nelaisvėje. Taip pat mes reikalaujame, jog visi žmonių biologiniai ir genetiniai resursai, paimti iš individų, būtų identifikuoti ir sunaikinti, o jų panaudojimo ketinimai būtų viešai paaiškinti. Visi prietaisai, implantuoti į gyvus individus, turi būti identifikuoti ir saugiai pašalinti.
Strategija, kai lietuvių tauta ir Lietuvos valstybės naikinama ypatingu būdu, jas simuliuojant, vadintina simuliakro kūrimo strategija. Išlaikomi išoriniai tautiškumo ir valstybingumo atributai, bet jų esmė yra išplaunama. Taip esame stumiami į situaciją, kur reikia pasirinkti nebe tarp gėrio ir blogio. Renkantis tarp gėrio ir blogio, jie būna aiškiai atpažįstami. Tuo tarpu dabar taikoma strategija, kurios esmė yra ištrinti iš mūsų sąmonės vaizdinį, kad esame tarpusavyje susijusi, iš amžių glūdumos ateinanti ir į ateitį kartu žengti žmonių bendrija. Siekiama ištrinti šią idealios tautos sampratą. 
Venckus R. (2018-01-06). Mano kūrybos filosofija – tai mano asmeninis noras perteikti visa tai, kas yra neapčiuopiama ir plika akimi neregima. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/36120-kulturos-kirtis-mano-kurybos-filosofija-tai-mano-asmeninis-noras-perteikti-visa-tai-kas-yra-neapciuopiama-ir-plika-akimi-neregima.html (2017-12-29).
Genealogine autosominio recesyvinio paveldejimo analize: pozymis salygojamas recesyvino alelio. Tipiski paveldejimo pozymiai pasireiskia esant pakankamam palikuoniu skaiciui. Pozymis nebutinai pasireiks kiekvienoje kartoje. Fenotipiskai pasireiskia tik recesyviniams homozigotams. Jei abu tevai heterozigotai tikimybe, kad palikuonis sirgs – ¼. Pozymio pasireiskimas nepriklauso nuo tevu lyties ar palikuoniu lyties. Heterozigotai nesiskiria nuo dominantiniu homozigotu. Pozymio paveldejimo tikimybe gali mazinti nedidelis penetrantiskumas. Jei pozymius lemia keliu lokusu recesyviniai genai, recesyviniams homozigotams gali gimti sveiki vaikai. Paveldimu pozymiu pvz. yra siauros akys, albinizmas, 5 normalus pirstai, kurcnebylumas, FKU.
tu tikrai manai kad tai gera iseitis butu?o as tai tikrai nemanau..isivaizduok tavo smegenys gali tik galvoti,o kaip visi zemiski dalykai,kaip kuniski malonumai?zinau pasakysi kad tai nera svarbiausia,tacia pakankamai svarbu..tiesa pasakius nesuprantu,koks tikslas tik egzistuoti,as tikrai nenoreciau kad gyvos butu tik mano smegenys,be mano zavaus kunelio,taip nemanai? 

Na tokia jau rusų visuomeninė santvarka kad juos turi valdyti caras. Ir nėra ko jiems kišti demokratijos per prievartą. Bet kritinėse situacijose diktatoriai kaip taisyklė tvarkosi geriau. Kinai taip pat nusprendė kad taip geriau esant ekstremalioms šio pasaulio sąlygoms. Na Putinas kol kas labai demokratiškas lyginant su kokiais Saudo Arabijos vadovais. Bet jie kažkaip skaitomi "demokratiškais" ir niekas jiems pretenzijų neturi kai iš savų turčių atiminėja pinigus. Tai būtų daroma Rusijoje visi labai pasipiktintų. O iš tikro taip daryti labai reikėtų. Iš kitos pusės svarbu kažkaip išgyventi iki 2025 m, o tuomet viskas išsispręs savaime. Ir šis pasaulis iš tikro bus gerų žmonių idealūs namai. Blogi žmonės keliaus į kitą pasaulį taip pat idealų tik be ateities, nes nebus įmanoma turėti palikuonių. Idealu seksualinėms mažumos ir šiaip blogiems žmonėms. Po jų nieko nelieka. :) Ir jokio žudymo kaip darė žydų dievas pagal bibliją. Tiesiog gėrio ir blogio atskyrimas. Ir tegul sau egzistuoja atskirai. :)
    Dabar visa tai atrodė siurrealiai, tos pirmos valandos po to, kai Džil sužinojo apie atakas, apie blokadas. Ji nuėjo į RPD pastatą, kad pasimatytų su Šefu Aironsu, bet jis atsisakė kalbėti su ja. Džil žinojo, kad kai kurie iš policininkų susidarys nuomonę, kad ne kiekvienas buvo toks aklas ar papirktas kaip Aironsas – bet net paliudiję keistą užpuolimų braižą, jie nebuvo pasiruošę priimti tiesą.
Pater Radium - Amongst the Skitarii there is a theory that Pater Radium is the heart of a nuclear reactor, the first of its kind to be built on Mars. The honour of carrying this ornate rad-pack is awarded only to those who have acted on their own military initiative and hence won the day. Little matter, then, that the horrifically powerful radiation it emanates cause the teeth, hair and bones of the bearer to degrade to mulch in short order. Its very presence is an honour to the legionary that bears it, and when the legendary artefact can reduce the strongest of enemy warriors to crawling weakness, who can question its sacred cause?

Supratau, kad turiu nuolat būti „formoje“ – stebėti meno tendencijas, analizuoti kūrybinius procesus. Tai svarbu, nes kiekvienas mano ugdomas žmogus turi savas motyvacijas ir asmeninį požiūrį. Įvairiapusiškas kito matymas daro poveikį net asmeninei kūrybai. Koreguojant studentų darbus, patariant, kaip geriau atlikti vienokią ar kitokią vizualaus vaizdavimo užduotį, atrandu net naujas idėjas, naujas savojo požiūrio perspektyvas. Dėstydama aš neleidžiu sau užstrigti dabartyje. Aš studentus skatinu domėtis pačiais įvairiausiais gyvenimo ir tikrovės niuansais, skirtingais menais, įvykiais ir net politika. Tai padeda vystyti savąją kūrybinę mintį. Kartais studentams organizuoju parodų, muziejų lankymą, susitikimus su menininkais, ar net juos pačius |(studentus) kviečiu į savo dirbtuvę.
Ir mudu ne kartą diskutavome apie katedros planus ir pamenu, priėjome bendrą išvadą, kad svarbu ne tik rengti pramogų industrijų ir renginių inžinerijos profesionalus, vykdyti šių sričių teorinius / empirinius tyrimus, kurti naujas studijų programas, įskaitant magistro (ir ateityje – daktaro), taip pat – megzti ir plėtoti sėkmingus dialogus su pramogų verslo atstovais ir praktikais, generuoti socialines partnerystes ir bendradarbiavimą.
Kodėl – gal ir virtualioje erdvėje – neparodžius jaunimui retų, Lietuvai svarbių knygų, nesupažindinus su knygos leidyba prieš kelis šimtus metų ir dabar, tiesiogiai neįjungus į procesą (kaip kepant duoną...), nepakeliavus literatūriniais maršrutais, kur laukia ne šiaip stiklinės spintos, o seansai apie tai, kaip kuriama, leidžiama, iliustruojama knyga? Žaismingos pažintys su autoriais, literatūriniais herojais, įdomios kolekcijos bei istorijos? Štai „Anykščių akademijoje“ poligrafijos, knygų istorijos žinovė Kamilė Kalibataitė pažėrė tokių egzotiškų faktelių, kad ausys pūtėsi...
„Jeigu surinksime milijoną ar daugiau galiojančių parašų, vyksime į viešuosius klausymus Europos Parlamente bei pristatysime iniciatyvos svarbą Europos Komisijai, – tolesnius žingsnius pasakoja Edita. – Pirmasis laimėjimas būtų jau vien proga kalbėti pagrindinėse ES institucijose apie santuoką ir šeimą pagal mūsų vertybes. Tada EK nuspręs, ar įtraukti šį klausimą į politinę EP darbotvarkę, tačiau ji nėra teisiškai įpareigoti būtinai tą padaryti. Jeigu EK žengs tolimesnius žingsnius, Europos Parlamentas balsuotų už mūsų siūlomą projektą.“
Antradienį, gegužės 17 d., įvyko Seimo narių Rimos Baškienės ir Povilo Urbšio organizuota spaudos konferencija „Naujoji lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa reikalinga Lietuvos mokiniams“, kurioje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Birutė Obelenienė, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovė, septynių vaikų mama, gydytoja pediatrė Jolita Pukelienė, Laisvos visuomenės instituto direktorė Kristina Zamarytė-Sakavičienė.
    Nicholajus ir Versbovskis buvo vieninteliai išlikę iš B, ir tik todėl, kad jie abu naudojo bet kokias įmanomas priemones – Nicholajus pastūmė Bretą Metjūsą į rankas vienai iš būtybių, kai ji priėjo per arti, įgydamas labai svarbių sekundžių, kurios leido jam pabėgti. Jis matė Versbovskį šaunant Lį į koją dėl tos pačios priežasties, suluošindamas kareivį ir palikdamas jį, kad nukreiptų artimiausių viruso nešėjų dėmesį.
Edita Frivaldszky atkreipia dėmesį, kad siūlomame apibrėžime rašome, jog šeima yra grindžiama santuokos arba giminystės ryšiais. „Kitaip tariant, teigiame, jog vaikus auginanti vieniša mama ar vienišas tėtis su savo atžalomis taip pat sudaro šeimą. Jeigu dėl kažkokių aplinkybių pora išsiskiria, tai vis tiek lieka šeima iš vaiko požiūrio taško“, – aiškina piliečių komiteto prezidentė.
. Tad visose tas formas atitinkančiose veiklos srityse teorijos jau savaime „veikia“ kaip praktiniai įrankiai, nes skirtos ir suvadybinimui, ir sutechnologinimui skatinti. Todėl kebloka kalbėti apie kritinį tokių teorijų ar apskritai medijų teorijos užtaisą. Galėtume sakyti, jog nepaisant medijų teorijos atstovų kritinės laikysenos šiuolaikinio kapitalizmo atžvilgiu, pats medijų teorijos supratimas daro tą teoriją veiksminga kapitalizmo sistemai reikalingų „sąmonės struktūrų“ bei kultūrinės produkcijos gamybos priemone. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti M. Heideggerį, kuris kalbėjo aiškiau ir tiesiau. Jis aiškino, kad būtina mąstyti ir savo subjektiškumą, ir tai, kas lieka neapskaičiuojama epochos šešėlyje, įspėdamas neapsiriboti epochos neigimu ar bėgimu į tradiciją:
– Dėkoju už puikias įžvalgas ir tikrai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tokių žmonių kaip Jūs, kurių kuriamas ir analizuojamas turinį formuoja šiuolaikišką kultūrą. Skaitytojai apie projektą „Pasaulio virtuvė“ gali plačiau sužinoti apsilankę interneto svetainėje http://www.pasauliovirtuve.org. Taip pat primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu
Savo akimis mačiau, kokiais visiškai neįprastais kūrybiniais impulsais kartais pulsuoja menininkų gyvenimas – sovietinės ideologijos sąlygomis daugelis jų, įskaitant ir mano tėvus, buvo tikrų tikriausios baltos varnos, kurių dažnai nesuprasdavo konservatyviai mąstanti tuometė visuomenė. Bet juk menininkas ir negali būti juoda varna ar pilka pelė – antraip, koks jis tuomet menininkas? Kita vertus, kalbant apie akademinę sritį, jau pačios aplinkybės susiklostė taip, kad sukūrus kūrybinių industrijų studijų programą VGTU ir 2012 metais įsteigus KIF, ir savaime teko, ir kartu norėjosi atrasti savo vietą teoriniuose kūrybingumo diskurso tyrinėjimuose bei įvairiose praktinėse kūrybinėse veiklose.
    Laiką švaistančios priėmimo ceremonijos metu nuovargis buvo mano vienišos melancholijos veide priežastis. Visi kiti nešiojo “šviežios pradžios” žymes veiduose; žinote, unikalų “viltingą, bet persmelktą neužtikrintumo” žvilgsnį, kurį kiekvienas naujokas turi, kai pirmą kartą įžengia į mokyklą. Man tai negrėsė – daugelis senesniųjų klasiokų iš buvusiosios mokyklos taip pat persikėlė į šią vietą. Kas be ko, čia taip pat atsibeldė keli mano draugai. Taigi, aš neatrodžiau nei susirūpinęs, nei susijaudinęs, kaip kiti žmonės.
Vieną kartą kino teatre pamačiau dokumentinį filmą apie jį. Patikėkite, tas filmas mane įkvėpė visam mano profesiniam gyvenimui… Galbūt kažkam pasirodys juokinga, bet pasibaigus filmui, mane užgulė emocijos ir akyse kaupėsi ašaros. Net negalėjau tiksliai pasakyti kodėl. Aš negalėjau ištarti nė žodžio ir buvau pasiruošęs tuoj pat iš kino teatro važiuoti į šokių salę ir šokti, kurti visą parą, kol išseks jėgos. O. Naharin, nežiūrint į visas kylančias kliūtis ir sunkumus, sugebėjo pasiekti pavydėtinų aukštumų.
– Ne paslaptis, kad VGTU kūrybinių industrijų studijų programa – pirmoji Lietuvos universitetuose. Ji startavo 2008 m. Tad puikiai suprantama, kad ši programa jau turi tradiciją, įtvirtintą gerą vardą, subūrusi savo srities profesionalus. Ši programa taip pat buvo puikus KIF idėjinis ir praktinis pagrindas, o galiausiai ji buvo paskata ir pramogų industrijų, ir renginių inžinerijos studijų startui. Pramogų industrijos kituose universitetuose dažnai studijuojamos integruotai, t. y. tam tikrame santykyje su kitomis industrijomis (kaip kultūrinėmis ir kūrybinėmis) arba su šiuolaikiškomis profesinėmis veiklomis, labiausiai akcentuojant vien tik šiuolaikinio meno kūryba.
Drįstame teigti, kad visos šiomis sąvokomis įvardijamos teorijos vienaip ar kitaip saistosi ir grindžia viena kitą. Medijos suvokiamos kaip techniniai bei technologiniai kultūriniai žmonių bendravimo, veiklos, kūrybos ir bendravimo patirties išlaikymo „įrankiai“ bei įtaisai, taip pat jų ryšių kuriama aplinka, terpė. Įsivyraujantis medijų, kaip techninės ir technologinės aplinkos bei terpės, supratimas išstumia labiau tradicinį įsivaizdavimą, kad medijos yra tam tikra naujais laikais sukurta ir vis labiau išplintanti techninė įvairaus pobūdžio prasmingų pranešimų kūrimo, perdavimo ir skleidimo struktūra, apimanti spaudą, televiziją, radiją, o taip pat visų šių techninių įtaisų darinius. Suprantama, ta struktūra vienaip ar kitaip susijusi su jos veikimą laiduojančiomis kultūrinėmis gamybinėmis praktikomis bei gebėjimais. Medijų susisaistymą ir medijų technologijų „išmoningėjimą“, sukūrus aparatus, kuriuose integruotos visos anksčiau pavieniais įtaisais atliekamos funkcijos, o sykiu naują šios technologinės aplinkos raidos tarpsnį žymi sąvoka „naujosios medijos“ ar „multimedijos“
- Jei kam nors žodis „muziejus“ kvepia tik „šiaudiniu stogu“ – galbūt neprošal pasvarstyti ir apie atviresnę, platesnę, t.y. ne vien tik muziejinę koncepciją. O dėl A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus... Jo įdirbis bei nuopelnai neabejotini, netgi stebėtini. Ir edukacijos srity, bent jau pastaraisiais metais, smarkiai pasistūmėjęs. Tačiau... Patys muziejininkai tikriausiai jau senokai patyrė, koks gremėzdiškas, nepatogus, netikslus dabartinis jo pavadinimas, o svarbiausia – kad daugelio ekskursantų, ypač užsieniečių, nesuintriguosi rašytojų personalijomis, keliomis pavardėmis – kitaip tarus, pretenduoti į pasaulinės ar europinės reikšmės memorialinį muziejų mums vargu ar kada pavyks. Gi „joti“ vien ant klasikų jubiliejų ir kelių vis kitaip iliustruojamų leidinių – jau tik proginiai dalykai, nusiraminimui, skirti siauresniam ratui, ir tai su nemažomis išlygomis. O kur nacionalinis interesas?
Emanatus Force Field - The overlapping force fields generated by Dunecrawlers are marvels of military science. Much like the Refractor Fields common to the lesser orders of the Martian Priesthood, they disperse hostile energies into the atmosphere, each incoming bullet transformed into little more than a flash of actinic blue light and a sudden tang of ozone.

    Po mažiau kaip sekundės viskas buvo baigta, ir Nicholajus stovėjo vienas, bet ne vienišas ant stogo. Jis abejingai spoksojo į bekraujuojantį kūną, smalsaudamas, – ir ne pirmą kartą, – kodėl nejautė jokios kaltės, kai žudė. Jis girdėjo posakį sociopatas anksčiau ir manė, kad tai turbūt jam tiko... nors, kodėl žmonės toliau matė tai, kaip neigiamą dalyką, jis nesuprato.


Dabar idomiausia dalis Įsivaizduokit rinkoje pasirodo darbo jėga, nereikalajujanti nei pinigų nei maisto nei busto. Taip, smegenys negalės krauti plytų. Bet mechaniniams darbas yra robotai. Ko robotai negali daryti? Teisingai, fantazuoti! (pabandykit įsivaizduot programą kuri pieštų paveikslus) Tai vat tokie kreatyvumo darbo vienetai, galintys kurti bei daryti pakankamai realius veiksmus kiber erdvėje (bankines transakcijos, programavimas, praktiškai bet kas) ir bus stipriai pareikalauti darbdavių!
DNR pradmenys:  tai yra specifines keliolikos nukleotidu sekos kurios uzseda ant DNR veluojanciosios grandines kurios krypris yra priesinga replikacijai (3‘→5‘), kai DNR grandines atsiskiria. Juos uzsodina fermentas praimaze. DNR pradmenys turi 3‘   –OH gala, kuris butinas DNR polimerazei (kad ji pradetu veikti). Sie pradmenys veliau buna suskaidomi nukleaziu, ir trukius uztaiso DNR polimeraze.
Baltijos šalių atvejis šiuo atžvilgiu itin įdomus. Pirma, šios respublikos turėjo tarpukarinę nacionalinio valstybingumo patirtį ir atmintį, kurios nebuvo galima taip lengvai ištrinti, nepaisant okupantų veikiai pradėtos taikyti „šoko doktrinos“ (tremtys ir represijos) ir smegenų plovimo technikų. Antra, čia neįsigalėjo ir atkakliai skleidžiamas „aukštesnės Didžiojo Brolio kultūros“ mitas su jo „civilizacine misija“, buvusia tokia paveikia rusifikaciją lengviau priėmusiems baltarusiams, Vidurio Azijos ar kitoms tautoms. Trečia, po karo siekdamas iš izoliacijos sugrįžti į civilizuotų tautų šeimą, režimas vidaus, ir ypač užsienio propagandoje, skirtoje menamiems sovietinės santvarkos pranašumams paliudyti ir demonstruoti, veikiai pasitelks „pribaltų“ kaip „Mažųjų Vakarų“ civilizacinius ir kultūrinius pranašumus.
    Ir ten, jos kairėje, jau pasukęs silpną ir drybsančią galvą jos kryptimi, buvo vienas vyras, jo įplėšti drabužiai ištepti išdžiuvusiu krauju. Džil prisitaikė ir nuspaudė gaiduką, siųsdama kulką per jo virusu išmazgotas smegenis, einantį jos kryptimi net tada, kai jis susmuko; už mirusio kūno buvo šiukšlių konteineris, o už jo, keli naujamiesčio apsipirkimo rajono blokai, dabar jos geriausias pabėgimo kelias. 

    Ji nenorėjo galvoti apie tai, bet kažkokia jos dalis žinojo, kad privalėjo, jog negalėjo leisti sau užmiršti. Šį rytą ji grįžo, ir barikada dingo. Nugriauta zombių, ar galbūt nuimta kažkieno iš vidaus, kažkieno, kas pažiūrėjo į lauką ir pamanė, kad pamatė brolį ar dėdę, ar dukterį mėsos valgytojų minioje. Kažkieno, kas manė, kad gelbėjo mylimo gyvybę, nesuprantančio, jog jau per vėlu.
Kiekvienas laikmetis panaudoja (netgi perrašo) istoriją savo naudai, sudėlioja tuos praeities akcentus, kurie ypač aktualūs šiandien. Apie tai byloja istoriniai romanai, filmai, studijos – tiek Vakaruos, tiek Rytuos. O mums šiandien gyvybiškai svarbu ir aktualu išsaugoti pamatinę, prigimtinę tautos vertybę – kalbą, dvasinę tautos atmintį. Todėl kas jau kas, o anykštėnai turėtų gerai pasukti galvas, kaip savo išskirtinius talentus, patirtį, tradicijas prasmingiau panaudojus lietuvybės, šalies, kitaip tarus – savo pačių labui.
×