Karlosas vėl pasuko galvą į priekį ir jautė, kaip jo žandikaulis nutįso nuo to, ką pamatė ir išgirdo; jie buvo pakankamai arti, kad jis galėtų atskirti jų atskirus bruožus, keistos dejonės, dabar aiškiai girdimos. Nudriskę, krauju išdergti rūbai, nors keli buvo iš dalies nuogi; išblyškę veidai, ištepti raudoniu, akys, kurios nematė nieko; būdas, kuriuo keli ištiesė savo rankas, tarytum siekdami kareivių liniją, vis dar už kvartalo. Ir disfigūracijos
The Ruststalkers of the Skitarii Legions fall upon their foes in a slashing, stabbing frenzy. Their transonic blades blur as they dart and cut like the weapons of gladiatorial knife-fighters, the deadly resonances they transmit bypassing armour as if it offered no more resistance than a hologram. The Ruststalkers were originally devised as cybernetic assassins, sent into the Red Planet's wastes to hunt down feral Servitors and other undesirables excommunicated from the Cult Mechanicus. They proved so effective at their task they were repurposed and militarised into groups known as killclades. Since that day they have fought on the front line of the Cult Mechanicus' many wars. The weapons of the Ruststalkers are sinister examples of the Adeptus Mechanicus' mastery over the laws of physics; they emanate a strong, sick hum that plays on the soul. When these horrible devices are put to use, their sonic field swoops across a variety of wavelengths until it finds the right molecular frequency to simply pass through whatever armour their foes are wearing. The gory results, though they take a second or two to manifest, are considered by the Tech-priests to be well worth the wait. So lethal is this offshoot of sonic technology that the Tech-priests have refined it into many different forms. These range from stiletto-swift razors to the much-feared Chordclaw, a needle-fingered gauntlet capable of turning a man's flesh to quivering mulch.
– Lietuvos akademinė bendruomenė jau yra pripratusi prie kūrybinių industrijų sąvokos, tačiau man dažnai bendraujant su skirtingų profesijų atstovais vis dar tenka atsakyti į klausimą, kokia tai mokslo ir studijų sritis, kaip šios studijos yra vykdomos universitetuose. Gal galėtumėte pasidalyti asmeninėmis įžvalgomis ir vizijomis apie tai, kokios yra kūrybinių industrijų studijos jūsų vadovaujamame fakultete?

. Tradicijos tarpsnyje (nuo 1900-ųjų iki II pasaulinio karo) pozityvistinės paradigmos pagrindu buvo rašomos „objektyvios“ lauko tyrimų ataskaitos, kuriose vyravo „faktai“. Nebuvo suvokiamas „fakto“ problemiškumas, jo priklausomybė nuo tyrinėtojo nuostatų ir bendresnės eurocentrinės ideologijos. Modernistiniais laikais (nuo pokario iki 8-ojo dešimtmečio) stengtasi formalizuoti tyrinėjimus ir kokybinius metodus, darbams būdinga pozytivistinė ir postpozytivistinė retorika. Ši tendencija gaji iki šiol. Mokslinių „išskydusių žanrų“ (blurred genres) laikotarpiu (1970−1986) vyko intensyvios visokių teorijų sąveikos, o interpretacinių mokslų permąstymą skatino Cliffordo Geertzo darbai, kuriuose buvo gvildenamas kultūrinio „fakto“ sudėtingumas ir skatinama bandyti į pasaulį žvelgti tiriamo Kito akimis. Teigdamas būtinumą, vėliau jis ieškojo tokių mąstymo būdų, kurie atlieptų ypatingumams, individualumams, keistumams, trūkiams, kontrastams ir singuliarumams, taip pat ryšių ir gyvensenos įvairovei
– Esu tikrai  palaikoma artimųjų. Dukros nelabai domisi mano kūryba, tačiau žino, kad man tai svarbu ir atleidžia už tai, jog ne visada skiriu joms pakankamai dėmesio. Kartą vyriausioji po parodos atidarymo pasakė: „Mama, mes kartais pykstame, kad mums nepakanka tavo dėmesio, bet tave suprantame ir labai didžiuojamės tuo, ką darai, ir tuo, ko pasiekei.“ Vidurinioji dukra yra pasakiusi komplimentą: „Man patinka tavo stiprybė. Tu darai gyvenime tai, ką nori daryti. Nesitaikstai ir esi savimi.“
Išskirčiau dvi galimas bendrojo gėrio reikšmes. Pirmiausia dažnai galvojame apie bendrąjį gėrį kaip apie tam tikrą apibendrinantį terminą visiems tiems gėriams, kurie kyla iš bendruomenės. Nors mintis, kad bendrasis gėris yra gėris atskiriems asmenims, negali būti paneigta kaip tam tikras bendrojo gėrio aspektas, galėtume apmąstyti ir kitą aspektą, kuris padės papildyti šią mintį. Antrasis aspektas bus susijęs su tuo, ką sakiau anksčiau apie „tikrąjį žmoniškumą“, atsižvelgiant į tai, kad iš prigimties esame bendruomeniški. Ši antra bendrojo gėrio reikšmė, turinti gilias šaknis filosofinėje tradicijoje, suvokia bendrąjį gėrį kaip kylantį iš pačios bendruomenės. Tai reiškia, kad vietoje suvokimo, kad bendrasis gėris yra gėrybės tenkančios individams, jis suvokiamas kaip gėris, kuris yra pačios žmonių bendruomenės integralus vientisumas.

Papildykite, pakeiskite, panaikinkite įmonės "Atrask save" psichikos sveikatos centras (UAB Medgintras) - Marijampolės padalinys (įmonės kodas 160289489) informaciją, rekvizitus, logotipą, nuotraukas, Jūsų veiklą apibūdinančius raktažodžius. Primename, kad bendrovės, apie kurias įvesta daugiau naudingos informacijos, rodomos aukščiau įmonių katalogo paieškos rezultatuose. Spauskite čia.
Iniciatoriai turėjo du mėnesius parašų rinkimui. Jie buvo renkami visoje Lietuvoje. Pasirašyti dar galima elektroniniu būdu, tačiau tam beliko paskutinės valandos https://www.lietuva2.lt/pasiulymas/pilietine-iniciatyva-andquot-uz-blaiviaandquot-patvirtinta-vrk-is-esmes-keiciant/56e7f7c80a1d0d0a8ce96b17 . Beje, kaip ir buvo tikimasi, elektroniniu būdu tesurinkta palyginus labai mažai parašų, nes sudėtingas pasirašymo būdas. Didžioji parašų dalis surinkta ant lapų.
Taip, deja ar beje, būna visais laikais. Pasaulio politinė istorija nepaliaujamai liudija, kad, anot profesoriaus Vytauto Radžvilo, visi svarbiausi visuomenės lūžiai ar pokyčiai įgyvendinami pripažintų, turinčių autoritetą, įtaką žmonių - tų, kurie vadinami aukštąja arba bent jau viduriniąja visuomenės klase. Mokslų akademijoje šeštadienį vyko Vilniaus forumo konferencija „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.
Casey‘is Cole‘as – jaunas Mažesniųjų brolių ordino (pranciškonų) vienuolis, pernai davęs amžinuosius įžadus. Jis baigė religijos ir skurdo tyrimų studijas Furmano universitete, JAV. Šiuo metu C. Cole‘as ruošiasi tapti kunigu ir studijuoja teologiją. „Magnificat leidiniai“ šiemet išleido jo pirmąją knygą „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui „Taip“, kurioje brolis dalijasi labai asmeniška, bet kiekvienam artima pašaukimo istorija – piligrimų tautos
. Tačiau dėl kai kurių kultūros tyrimų sričių debatai apie jų „moksliškumą“ tai sustiprėja, tai nuslopsta, nepaisant išplitusio suvokimo, jog nėra ir negali būti tam tikrų vieningų moksliškumo kriterijų, kurie leistų nustatyti tos ar kitos srities „moksliškumą“. Nuo tų debatų, kurie pastaraisiais metais daugiausia susiję su naujų mokslo politikos gairių įtvirtinimu ir mokslo finansavimo pertvarkymu, nukenčia ar laimi geriau „moksliškumą“ gebančios įrodyti tyrėjų grupės. Teorijos klausimas taip pat susijęs su „moksliškumu“ – juk vargu ar galime įsivaizduoti nemokslinę teoriją. Nelabai sutiktume pripažinti teorija ir svarstymus, kurie neigia galimybę būti pagrįsti tam tikrais duomenimis ar faktais, juolab kvestionuoja faktų ontologinį realumą. Nors pozityvistinė mokslo samprata jau gerokai išklibinta, tačiau ji vis dar gaji – visur reikalaujanti faktais grindžiamų įrodymų. Ypač tose šalyse, kurias aplenkė intensyvi pastarųjų kelių dešimtmečių postmoderniojo būvio humanitarinių ir socialinių mokslų plėtra. Įsitvirtinant diskurso sąvokai išplito postmoderniosios teorijos ar postmodernaus teoretizavimo supratimas, apimantis, sakytume, neaprėpiamą teorinių prieigų bei teorinės raiškos įvairovę. Nors kai kurie tyrinėtojai postmoderniosios teorijos sąvoką laiko jau „išėjusia iš mados“, postmodernaus teoretizavimo bruožai įsitvirtino įvairiose kultūros bei socialinių tyrinėjimų srityse ir tapo daugelio tyrinėtojų „akivaizdumais“

Mano minimu atveju veikia pats personažas ir jo spalvinis derinys, kuris kaip standartas nugula ant įvairiausių daiktų paviršių bei reprezentuoja pramoginius produktus; „Hello Kitty“ dėvėjimas ne tik nuosavam kūnui suteikia madingumo, bet ir suvienodina (sustandartina) bet kurį kūną (plačiau žr. Venckus, R. (2016). „Mados ekskursas: Waltas Disney’us, Hello Kitty, Lady Gaga, Justin’as Bieberis ir „Apšvietos dialektika“.Inter-studia Humanitatis, 19, 25-41).
    "Tam reikia suprasti dvi šalutines žmonių rasės puses. Pirma, prievartos metodas. Jis neprivalo būti žiaurus ar seksualinis savo prigimtimi. Tėvas ir motina ignoruoja savo vaiką, atima iš vaiko ambicijas, bara vaiką už kvailumą, arba naudoja suaugusiųjų logiką prieš savo vaiką, kas įgalina smurtą. Savo vaiko atskyrimas be jokios paaiškinamosios pagalbos ar pagyrimo yra tiesus kelias įtikinti tą vaiką, kad jo gyvenimas neturi prasmės. Net vaikas, kuris gauna vieną kitą pagyrimą, turi galimybę išsiskirti kažkokio talento pagalba, o tie, kurie gauna pastovų padrąsinimą, gali jaustis pasitikinčiai, pasiekti sėkmę, ir tapti pirmaujančiais visuomenės nariais. Kadangi netiki esą beverčiai, jiems nebūtina kelti kumštį ar atsimokėti kerštu prieš likimą ar pasaulį bendrai... Manau, kad dabar suprantate, kad malonumų žudikai ir nediskriminuojantys žmogžudžiai pasirenka pyktį ir žudo kitus, nes tiki esą nemylimi Dievo, likimo ar visuomenės. Tam, kad smogtų nematomam priešui, jie privalo įvelti kitus. Tarsi perspėjimas likimui \'nekibti prie manęs\'."
Na o pokalbio pabaigoje norėčiau grįžti prie poezijos (juk poetinį pašaukimą savyje aptikau ankščiau nei polinkį į filosofiją:). Norėčiau su jūsų skaitytojais atsisveikinti eilėraščiu, tiesiog palinkėti vidinės laisvės ir nesudrumsčiamos dvasinės ramybės šiame neramiame, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Kad ir kas benutiktų, žinokite: nieko baisaus, jums vis dar šypsosi dievai ir aguonos:
Phase Taser - A true miracle of the Machine God, the Phase Taser crackles with transdimensional energy, leading several curious magi to theorise it was once far more than a tool of war -- though seeing as every one of them subsequently disappeared without trace, the Tech-priests have lately been content to leave it in Skitarii hands. One struck hard by the prongs at the taser's end will be instantly and permanently transported into another dimension, effectively disappearing from reality in a burst of crackling light.

Savo nuotaika visai kitokie nei scenos žmonės yra rašytojų, dailininkų ir kompozitorių portretai. Poetai Vytautas P. Bložė, Onė Baliukonytė, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, rašytojai Romualdas Granauskas, Jurgis Kunčinas, dailininkai Petras Repšys, Adomas Jacovskis, Arūnas Vaitkūnas, kompozitorius Bronius Kutavičius amžiumi bei charakteriu yra ir visiškai skirtingi, ir turi daug juos vienijančių bruožų. Visi jie nereflektuoja savo pasirodymo žiūrovo akyse. Todėl jie savęs neinscenizuoja ir nėra linkę pozuoti. Kai kurie jų intravertiški daugiau negu teatralai, aktoriai ar muzikantai. Jau pats jų kūrybos procesas išugdė šias savybes, nes yra susijęs su gebėjimu dirbti vienam ir įsiklausyti į save.
Meda Norbutaitė 1985 m. baigė Šiaulių dailės mokyklą, o 1990 m. – Kauno aukštesniąją meno mokyklą. 1990–1998 m. studijavo tapybą Šiaulių universiteto Menų fakultete, kur pagrindinis dėstytojas buvo profesorius Vincentas Gečas. 1997–2011 m. dirbo Šiaulių universitete, o nuo 2006 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu M. Norbutaitė yra Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros docentė. Nuo 2015 m. ji taip pat dirba Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institute docentės pareigose.
Papildomai taikomas valstybės nustatytas (vienkartinis) kompensacinis atlyginimas autoriams (kitaip dar vadinamas atminties laikmenos mokestis), pagal Lietuvos Respublikos Aautorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą nuo 2012 03 01 renkamas už naujas skaitmenines laikmenas (telefoną, atminties kortelę ar kompiuterį). Mokestis skiriamas Lietuvos gretutinių teisių asociacijai, kuriai parašę prašymą jį susigrąžinsite, jei laikmeną įgijote profesionalioms ar neįgalių žmonių reikmėms arba išvežate iš Lietuvos. Daugiau informacijos: www.agata.lt.
Vadinamieji NSO- erdvėliaviai patys visuomet apskaičiuoja susidūrimo pavojų ir niekada istorijoje nėra atsitiktinai susidūrę padangėje su jokiu mūsų skraidančiu aparatu. Jie visiškai nepavojingi keleiviniams lėktuvams,nors ir niekada nepraneša savo skrydžio planų ar duomenų...Na kai kada,- tiesa tiesiog pagrobia vieną kita lėktuva o kai kada ir su visais keleiviais,bet niekada nei vienas iš pagrobtūjų nepasiskundė kad su jais blogai elgiamasi...
– Dėkoju už puikias įžvalgas ir tikiuosi, kad artimiausiu metu Lietuvoje bus pradėta rimčiau svarstyti apie sporto industriją ir sveikatingumą, bei tai taps vienu iš svarbių valstybės prioritetų. Skaitytojai prof. dr. S Dadelo gali pateikti papildomų klausimų el. paštu stanislav.dadelo@vgtu.lt. Taip pat primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu
Kaip žinome iš siaubo filmų, zombiai mėgsta burtis į gaujas, kad sudorotų silpnesnius, nors iš esmės yra asocialūs, nepajėgiantys užmegzti autentiško žmogiškojo ryšio. Režimas nuosekliai diegė paternalizmą, valdomųjų pasyvumą ir apolitiškumą – negebėjimą drauge spręsti viešųjų reikalų, ar net juos įvardinti. Dar viena su tuo susijusi sovietinio zombio savybė – tai, ką galima būtų pavadinti materialiuoju būties horizontu, t.y. apsiribojimu vien fizinio išgyvenimo ir buities klausimais. Be to, verta pažymėti ir sistemos nuosekliai įtvirtinamą „juodai baltą“ tikrovės paveikslą, kaip ir zoologinę neapykantą kitaminčiams ar kitaip besielgiantiems.
– Ne paslaptis, kad VGTU kūrybinių industrijų studijų programa – pirmoji Lietuvos universitetuose. Ji startavo 2008 m. Tad puikiai suprantama, kad ši programa jau turi tradiciją, įtvirtintą gerą vardą, subūrusi savo srities profesionalus. Ši programa taip pat buvo puikus KIF idėjinis ir praktinis pagrindas, o galiausiai ji buvo paskata ir pramogų industrijų, ir renginių inžinerijos studijų startui. Pramogų industrijos kituose universitetuose dažnai studijuojamos integruotai, t. y. tam tikrame santykyje su kitomis industrijomis (kaip kultūrinėmis ir kūrybinėmis) arba su šiuolaikiškomis profesinėmis veiklomis, labiausiai akcentuojant vien tik šiuolaikinio meno kūryba.
Ir filosofijos profesorius V.Radžvilas pasigedo Lietuvoje nuovokos, koks sudėtingas ir subtilus besąs moralinės ir politinės pozicijų ryšys. „Tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno Lietuva, - tęsė filosofas, - radikaliai morali pozicija buvo nepaprastai garbinga, tačiau politiškai - minimaliai veiksminga. Kitaip tariant, politinis poveikis iš tiesų buvo įmanomas išgauti išeinant į viešąją erdvę moralinio kompromiso ir nuolaidų sąskaita. Diskusijos, ką padarė Just. Marcinkevičius ir jo karta, mano galva, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Šita karta padarė esminį dalyką okupuotoje Lietuvoje... Jie padarė viską, kad lietuvių tautos ir valstybės idėja netaptų tik virtuvinių pašnekesių tema. Kitaip tariant, tautos ir valstybės idėja nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės.“

Asmens identifikavimui taip pat naudojamas VNTR. Taip galima nustatyti ar itariamasis kaltas ar ne. Pagal nusikaltimo vietoje rasta krauja, plaukus, odos lasteles ir tt. galima identifikuoti asmeni, ivykdziusi nusikaltima. Sis metodas taip pat naudojamas identifikuoti zmones kai kitos identifikavimo pobudis neimanomas. Taciau sis metodas naudingas tik tada, kai turima DNR (pvz itariamojo) su kuria butu galima palyginti istirta DNR.   


... Ir moterys turi ka slėpti nuo vyru ir vyrai turi ka slėpti nuo moterų. Bet gal tai nevertėtų. Vyrai moka įkalti vinį i siena tai jie slepia ir įsivaizduoja, kad yra valdovai. O moterys sukasi aplink juos ir stengiasi įrodyti kad taip nera, kad materialine gerove vyrus nepavercia vadovais. Paklydę zmones kreipiasi i Dieva ir galvoja kad tuo viskas pasakyta. Bet tiesos reikia ieskoti kazkurtais anapus...
Mes, Žemės Tautos, siunčiame linkėjimus visoms rasėms, priklausančioms Visatos Didingesnėms Visuomenėms. Mes liudijame savo bendrą paveldą priešais matomos ir nematomos Visatos Kūrėją. Mes skelbiame Žemę esant vieta, kurioje kilo Žmogus, mūsų Namais ir mūsų šventu palikimu. Nuo to laiko mes užtikrinome būti tais, kurie saugos ir tausos Žemę, perduodant ją visoms ateinančioms kartoms. Mes kreipiamės į visą žmoniją, skatindami su išmintimi ir teisingumu bendrauti su visomis rasėmis ir visur, tiek Žemėje, tiek Visatoje.
Meilė nėra vien jausmas ar emocinis išgyvenimas, ji nėra kažkas mistiško, kas staiga iš niekur atsiranda ir savaime, nepaisant žmogaus valios, išgaruoja. Meilė nėra kažkas gatava žmonių tarpusavio santykiuose. Iš prigimties mums duotas juslumas ir jausmingumas, daugumos priimami už pačią meilę, tėra tik meilės žaliava. Iš jų reikia meilę susikurti asmeniniu valingu veiksmu. Tikroji meilė yra vartojimo priešybė ir jei žmogus turi meilės kaip jausmo (jausmingumas) ar aistros (juslumas) sampratą, galima numanyti, jog jis vadovaujasi vartotojiška nuostata ir meilė jame dar “vaikystės” stadijoje. Meilė neatsiejama nuo atsakomybės, pagarbos ir pažinimo, nes neįmanoma gerbti to, ko nepažįsti. Arba, kitaip sakant, pagarbus santykis – tai kito žmogaus priėmimas tokio, koks jis yra, o ne tokio, koks jis man reikalingas. Todėl meilė nėra akla. 

Kadangi buvau neblogai įvaldžiusi anglų kalbos vartojimą, neilgai trukus kolegos ėmė įkalbinėti į lietuvių kalbą išversti R. Floridos „Kūrybinės klasės iškilimą“ – akademinį bestselerį, tikrą kūrybinių industrijų bibliją. Turėti tokį veikalą lietuvių kalba ir išleisti jį universiteto, pirmajame įkūrusiame kūrybinių industrijų specialybę, buvo tikrų tikriausias garbės reikalas.
– Mano laimė, kad sunkumų daug nebuvo, repeticijose buvau iš tų, kuriems beveik viskas pavykdavo iš karto. Vis dėlto prieš pasakojant apie sunkumus, manau, turėčiau papasakoti apie mūsų vadovę Agnę Rickevičienę. Ji  stipriai mylėjo kiekvieną iš mūsų ir augino kaip vieną šeimą, tačiau repeticijų metu ji būdavo labai griežta ir pareikalaudavo iš mūsų maksimalių jėgų. Repeticijos trukdavo po šešias valandas, kartais mažiau, kartais net daugiau. O disciplina kaip suaugusių žmonių trupėje – prieš grąžindami kostiumus į sandėlį, mes turėjome juos išplauti, išlyginti ir gražiai sudėti į specialų maišą, repeticijų lankomumas buvo šimtaprocentinis, net sergantys šokėjai turėjo būtinai būti repeticijose, ne šokti, bet stebėti. Mes buvome maži ir nesuprasdavome, kad mums ši disciplina tik į naudą, todėl kartais nenorėdavome ir net bijodavome lankyti repeticijas. Daugelis neatlaikė šio didžiulio krūvio ir nustojo šokti, o tie, kurie išgyveno visus sunkumus, šiuo metu šoka visame pasaulyje garsiose šokių mokyklose.

Sekminių šventė, arba 50-oji Velykų diena, užbaigia bei apvainikuoja šį liturginį laikotarpį. Šiandien minime, kaip įprasta sakyti, Bažnyčios gimtadienį: Šventoji Dvasia sutrikusią Kristaus mokinių grupelę paverčia Bažnyčia – Viešpaties Mokymo skelbėja šiame pasaulyje. Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri po Šventyklos sugriovimo (70 m.) buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė. Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia, tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują atspalvį – Naujojo Įstatymo paskelbimas, jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios. Iki IV a. krikščionių bendruomenės Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę šventė kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Kristaus žengimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas liturgiškai buvo suvienyti. Tai įvyko todėl, kad ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus kalną. Mozė penkiasdešimtą dieną po Paschos užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią. Apie XI a. Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta Sekminių šventės oktava, kuri panaikinta po 1969 m. liturginės reformos. Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Dvasia, Viešpatie, ateik, – priskiriama popiežiui Inocentui III.

Profesorė išreiškė pritarimą darbo grupės rengiamai programai, pažymėdama, kad ji privalo būti apsaugota nuo tam tikroms verslo grupėms naudingų įtakų, pvz. „Visuotinio lytinio švietimo gairių“, kuriomis formuojamas neigiamas požiūris į motinystę, paaugliai sudominami seksu, o seksas atskiriamas nuo meilės ir atsakomybės, ir pateikė daug įvairios moksliškai pagrįstos informacijos.
Žlungant sovietinei sistemai pamažu išgaravo ir jos palaikomas „psichinis fonas“ - maginis pasaulio vaizdas, tačiau ar dingo pats zombinimas? Daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose išgyventa bendrystė piršo viltį, kad pajėgėme nuo to išsivaduoti, pasveikti ir jau esame laisvi savarankiškai kurti save, savo valstybę ir tautą. Tačiau nespėjus pasidžiaugti skausmingai įgyta laisve ir susivokti, kur norime eiti ir kaip to pasiekti, mus vėl ištiko šokas (pamenate, šoko sukėlimas yra būtina pradinė zombinimo stadija?).
Siaip, aisku, negerai visa ta chemija, bet kad kito pasirinkimo neturiu. Spirale - as dar negimdziusi, naturalus metodas - tikrai zinau, kad neuztektu kantrybes ir dar pastoviai jaudinciausi, ar nesuklydau, zvakutes, kremai - nepakankamas efektyvumas, prezervatyvas - ir man nepatinka, ir vyras skundziasi, kad tada nieko nejaucia, nors ir pats ploniausias jis butu. Taip kad bent jau man kontraceptikai kol kas optimaliausias variantas.

Be to, užaugau menininkų šeimoje: mano mama ir dabar jau šviesaus atminimo tėvas – jie abu buvo menininkai, kartu baigę Vilniaus dailės akademiją (VDA) ir visą gyvenimą dirbę drauge. Tad 1990–2010-ųjų lietuvių menininkų aplinka ir visas tas nevienareikšmių kūrybinių vibracijų kupinas bohemos gyvenimas, tegul ir greta nesibaigiančių tėvų pokalbių darbo temomis, man buvo labai gerai pažįstamas ir artimas.
Beta-caryophyllene is a sesquiterpene found in many plants such as Thai basils, cloves, cinnamon leaves and black pepper, and in minor quantities in lavender. It’s aroma has been described as peppery, woody and/or spicy. Caryophyllene is the only terpene known to interact with the endocannabinoid system (CB2). Studies show β–caryophyllene holds promise in cancer treatment plans. Research shows shows that β–caryophyllene selectively binds to the CB2 receptor and that it is a functional CB2 agonist. Further, β–caryophyllene was identified as a functional non-psychoactive CB2 receptor ligand in foodstuff and as a macrocyclic anti-inflammatory cannabinoid in cannabis.
Tuomet nukentėjusioji parašė pareiškimą policijai. Visą tą laiką mergaitė buvo pas A. Naruševičienę. Pastaroji merginos neišleido reikalaudama, kad motina atsiimtų pareiškimą iš policijos. Kartą mergaitė, kuri jau buvo tapusi kaip ir įkaite, sugebėjo paskambinti motinai ir pranešti, kad kitą dieną jos su Ala ruošiasi eiti į prekybos centrą  „Kosmosas“ pirkti naujų rūbų. Motina kartu su drauge sugebėjo pasislėpti prekybos centro tualete ir padėjo dukrai pabėgti pro tualeto langą. Po to dukrą paslėpė pas pažįstamą šventiką.
×