. Tad galima teigti, kad medijos yra vis labiau individą veikianti, jį ir jo savivaizdį formuojanti ir prie savo skaitmeninės loginės raiškos pritaikanti minties, auklėjimo ir kūrybos terpė, įgaunanti skaitmeninių duomenų ir išteklių pavidalą. Tas pavidalas naujų medijų propaguotojų yra linkstamas nusakyti kaip „skaitmeninis kapitalizmas“. Nors „skaitmeninio kapitalizmo“ supratimas teigia įsivyraujant vadinamąsias nematerialiąsias vertybes, kurios tarsi visiškai atsisieja nuo materialiųjų, pastarąsias įtraukiant į virtualiąją gamybą, tačiau kol kas toks supratimas yra labiau ideologinio pobūdžio – skatinantis ir pateisinantis medijų technologijų plėtrą ir nuslepiantis prekinį nematerialiųjų vertybių, taip pat ir virtualios „tikrovės“ pobūdį. Tiesa, tos ideologijos apraiškos dažniausiai sunkiai pasiekiamos kritinei refleksijai, kuri vienaip ar kitaip įtraukiama į skaitmeninę projektinę intelektinių produktų gamybą ir vartojimą.
- Pakentėkit... K. Sirvydas – tik įžanga! Nors ir jo vienintelio pakaktų įtvirtinant Anykščių kraštą kaip lietuviškos Knygos versmę. Kodėl mums neprisiminus, kad anykštėnai dar ne taip seniai – ir tikrai motyvuotai – kėlė idėją Anykščių centre pastatyti paminklą Knygai, atspindintį anykštėnų kūrybos dvasią, apibendrinantį jų įnašą gimtajai literatūrai? Deja, toji prasminga idėja, kuri būtų karūnavusi anksčiau pastatytų paminklų ansamblį, rašytojų tėviškes, medyje įamžintus populiarius literatūrinius herojus, vienadienių renginių, greitaeigių akcijų sraute iškrito kaip sūris varnai iš snapo...
Tik nesumanyk ko nors paviešinti nes ir taip trukdžių mums užtenka.No šiol viska darysime slaptai ir paviešinsime tik tuomet kai gausime kokius nors rezultatus, o iki tol teks apsišarvoti kantrybe.O rezultatus gauti yra labai nelengva,kai tenka grumtis su anoniminiais priešininkais kurie stengiasi trukdyti kiekviename žingsnyje netgi bandant pasidaryti Rentgenu inplantų nuotraukas galvoje.
Jau trečius metus gyvendamas Vilniuje, taip pat ir keliaudamas po Lietuvą, skaitydamas paskaitas šiuolaikinio kūrybingumo ir eksperimentinės fotografijos temomis sutinku labai daug kūrybingų žmonių. Vieni jų yra ypač sėkmingos kūrybos atstovai, kitiems sekasi ne taip jau ir sklandžiai. Tačiau viena suprantu, kad kūrybingumas lemia žmogaus kultūros progresą.
    Keista, kad visa tai įvyko vos prieš šešias savaites; jautėsi kaip metai. Miesto valdžios atstovai ir vietiniai laikraščiai mėgavosi iškyla su S.T.A.R.S. reputacija – šeši mirusieji, kiti vapantys fantastiškas istorijas apie slaptą laboratoriją, apie monstrus ir zombius, ir Umbrelos sąmokslą. Jie buvo nušalinti ir išjuokti – bet blogiausia tai, kad niekas nebuvo padaryta, kas sutrukdytų viruso paplitimui. Ji ir kiti sugebėjo tiktai tikėtis, kad išsiliejimo vietos griūtis padarė galą neišvengiamam pavojui.
Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2015 m. intensyviai darbuojasi komunikacijos srityje. Nors jis ir yra medijų menininkas, humanitarinių mokslų daktaras, tačiau vadovauja komunikacijos studijų programoms, baigiamiesiems darbams ir dėsto komunikacijos studijų dalykus. Nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio vadovaudamas Pramogų industrijų katedrai doc. dr. R. Venckus sutinka ir bendradarbiauja su labai daug skirtingų profesionalų, atstovaujančių skirtingoms tyrimų, meno, industrijų sferoms. Šį kartą siūlome susipažinti su doc. dr. R. Venckaus ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus dr. Stanislavo Dadelo pokalbiu apie sporto industrijos fenomeną.
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×