Putinaitė taip pat atmeta ir sovietmečio veikėjų prisiminimuose dėstomą požiūrį Visi – patriotai; šios koncepcijos turiniui, prosovietiniam pobūdžiui ir šalininkams autorė negaili kandžių pastabų. Putinaitė prikišamai akcentuoja savo priešiškumą bet kokioms sovietiškumo ir simpatijų sovietizmui apraiškoms. Tačiau atidžiau pažvelgę aptinkame, kad prosovietinė Visi – patriotai koncepcija ir sovietizmui priešiška Putinaitės koncepcija yra įtartinai panašios.

. Tokiu būdu teoretizavimas praranda refleksijai būtiną kritinės distancijos gebą, tačiau tampa nepaprastai veiksminga sąmonės sutechnologinimo priemone. Kadangi žmogaus gyvenamo pasaulio sutechninimą nulemia kapitalizmo raida, sykiu kapitalo logika, tai šitaip suvokiamos medijų teorijos tampa tos logikos įrankiu. Kodėl? Įgavusi medijinį pavidalą medijų teorija pajungiama finansine nauda įvertinamo veiksmingumo principui – ji tampa preke, kultūrinės gamybos priemone arba visuomenės valdymo per socialinės komunikacijos ir žinijos tinklus įrankiu. Ypač kai plėtojamas komunikacinis informacinis požiūris į visuomenę, kultūrinę kūrybą ir kūrybiškumą, siekiant apskaičiuojamo visų žmogaus gyvenimo sričių „efektyvinimo“ tokioje visuomenėje, „kurios ekonominis pamatas yra kultūros apdorojimo ir perdirbimo technologijos“
Mutageniskumo ivertinimo metodai: pirmiausia reikia vienpusiskai ivertinti veiksni, arba veiksniu „kokteili“. Butina nustatyti mutagenini, rekombinogenini, ir teratogenini poveiki, be to, mutagenini diferencijuotai pagal mutaciju tipus: genomo, chromosomu, genu. Skirtumai pasireiskia net tarp to paities organizmo skirtingai diferencijuotu lasteliu, audiniu. Mutageniskuma ivertinti naudojami Salmonella, Escherichia bandiniai, nes jie per trumpa laika suteikia ziniu apie galima genotoksiskuma. Taip pat vertinami chromosomu aberaciju tyrimai zmogaus limfcituose arba ivairiose eksperimentiniu gyvuliuku lastelese, nes jose galima tirti ir genu mutacijas. Tos pacios lasteles jautrumas mutagenui irgi kinta. Tai labai smulkiai nustatyta zinduoliu lytinems lastelems.  

Vytautai, raudonšikniai linkusios nusikalsti būtybės, jos tave gali įvairiai suprasti, jie gali net sau smegenis sujaukti, kad viską tikriausiai susuktų taip, jog į visus į tave besikreipiančiuosius dėl savo mirties laiko žiūrėtų kaip į savižudžius. Ką? Ten laisvas pasaulis, ką nori tą ir daro. Gali ir priešlaikiniai mirčiai pasiruošti. Jiems pelnas, tu išgarsėtum - beveik „nenusikalstamas“ versliukas. Taip, mirtis nėra prakeiksmas, bet kai kam nors žiūrėsi akis ir sakysi: – Tu mirsi tokia dieną, tokia valandą. Iš šalies atrodys kaip prakeiksmas. Tas žmogus gali pasijusti kaip prakeiktas.
Antra. Formuluojant šią koncepciją yra atsisakoma pasitelkti daugelį pavergtos Tautos pasakojime vartojamų terminų, o kitų terminų prasmė yra iškreipta. Štai esminis šiai koncepcijai terminas patriotizmas turi visiškai apibrėžtą prasmę – tai aktyvus įsipareigojimas politinei tautai. Šia prasme vartojamas jis nepritaikomas nei tarybų Lietuvos partinių ir ūkinių vadovų atžvilgiu, nei visiems tiems tarybų Lietuvos gyventojams, kuriems bendra yra tik tai, kad jie nepritapo prie jedinstvininkų ir idėjinių komunistų. Jei kas nors vis dėlto galvotų, kad Brazauskas ir kiti veikėjai buvę patriotai, tegul padaro sau minties eksperimentą – atsako į klausimą, ką Brazauskas ir kiti būtų darę, jei Gorbačiovas būtų paskelbęs ne pertvarkos ir viešumo, bet veržlių užsukimo politiką ir įsakęs lietuvius sodinti į vagonus ir veržti pas baltąsias meškas? Visi, gyvenę sovietmečiu, puikiai žino atsakymą – būtų sodinę ir vežę. Toks tad patriotizmas. Panašiai iškreipta prasme vartojamas ir terminas kolaborantas. Šis terminas turi apibrėžtą prasmę ir reiškia aktyvų okupanto talkininką. Šia prasme vartojamas terminas kolaborantas yra pritaikomas kur kas plačiau negu jedinstvininkų ir Burokevičiaus sekėjų atžvilgiu, ir apima sovietinės Lietuvos vadovybę.
Anapus yra viena susireikšminusi esybė, kuri taip sprendžia visas jai iškilusias bėdas, pakliuvusi į prarają paskui save prisivilioja, prisitraukia visokiais būdais likusiuosius ir tada visiems primetųsi tą patį skaudulį tikisi taip greitai iš jo išsivaduoti. Panašiai elgėsi ŽIV nešiotojai, įjunkę į kvaišalus, kai kruvinomis adatomis badydavo vaisius didelėse parduotuvėse, taip stengdamiesi užkrėsti kuo daugiau žmonių. Kuo daugiau aukų, tuo jų manymu greičiau sutelktų didesnį mokslininkų dėmesį ar pinigų kiekį, skirtų vaistų išradimui.
Vis dėlto šios užduoties negali įvykdyti vien tik verslo vadybos specialistai, nes jie dažniausiai vadovaujasi bendrosiomis savo srities žiniomis. Pramogų industrijoms ir kūrybinėms industrijoms priklausančios veiklos reikalauja kultūros, estetikos, sociologijos, filosofijos, politikos ir komunikacijos žinių bei daugybės praktinių, dažniausiai su medijų technologijomis susijusių įgūdžių. Verslo vadybą baigęs žmogus gali būti puikus pramogų industrijų specialisto, dirbančio su kompleksiniais pramogų industrijų paketais, partneris.
The Carlini et al study demonstrated that there may be potentiation (a form of synaptic plasticity that is known to be important for learning and memory) of the effects of THC by other substances present in cannabis. The double-blind study found that cannabis with equal or higher levels of CBD and CBN to THC induced effects two to four times greater than expected from THC content alone. The effects of smoking twice as much of a THC-only strain were no different than that of the placebo.
Kai susikoncentruojame, ką galime padaryti su daiktais, mes neišvengiamai sutelkiame dėmesį į jų mechanines savybes, o ne į jų esminę būtį. Mes nebežiūrime į daiktus, atsižvelgdami į tai, kas jie yra, bet matome vien funkcinę jų dalių sąveiką. Kai dėmesys nukreipiamas į vieną iš tų dalių ar savybių, tuomet jis taip pat skaidomas į dalis ir procesus ir taip toliau, ir be galo.
Seimo narys Povilas Urbšys retoriškai klausė, kas yra svarbiau: ar lytinis švietimas, ar lytinis ugdymas? Lytiniame ugdyme kalbama apie vertybių puoselėjimą, o lytinio švietimo šalininkai akcentuoja tik informacijos jaunam žmogui suteikimą apie lytinį gyvenimą, tačiau vyras ir moteris neturi būti padaromi tik seksualinių geidulių objektu, ir ypač, kai į tai žiūrima tik iš vartotojo savanaudiškos pozicijos.
Vienas netikėtas potyris (bet kas – telefono skambutis, naujiena socialiniame tinkle, orų pasikeitimas, vaiko šypsena) ir net ir pats banaliausias mūsų kasdienės rutinos elementas gali mus taip suerzinti, pradžiuginti ar nustebinti, kad būsime priversti į save pažvelgti naujomis akimis. Va, ta nuostaba, tas autentiškas emocinis išgyvenimas, kuris kasdien griauna mūsų saugios rutinos užtvankas, ir yra mūsų gyvenimo tiesa. Dėl tos tiesos aš kasdien iš naujo pasiryžtu kurti.
Turime atsigręžti į dvasinės kovos istoriją. Visi moraliniai apsisprendimai padaromi sąžinėje ir šia prasme yra subjektyvūs. Tačiau, kaip sakė vienas išmintingas politikos filosofas, „privačios sąžinės yra privačios nuomonės“. Todėl tam, kad net ir patys kilniausi ir į didžiausią universalumą galintys pretenduoti mūsų sąžinės sprendimai įgytų jėgą ir galiotų kitiems, kažkas privalo juos pripažinti. O mūsų dvasios viduybėje  vykstantį apsisprendimą pripažinti ir patvirtinti gali tik vienas teisėjas – moralinė atskaitos bendruomenė. 
Labai svarbus tautinei sąmonei simbolis – Trakų pilis, anot Putinaitės, irgi reiškęs visai ką kita, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji rašo, kad Trakų pilis „buvusi atstatyta bei neva tapusi tautos šventove. Iš tiesų ji tapo savitu paminklu vietinės partinės nomenklatūros „tautiniam“ angažuotumui.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  253). Kodėl nomenklatūros dalyvavimas atstatyme turėtų padaryti negalimą Trakų pilies tapimą tautine šventove, autorė nepaaiškina.
Štai Romualdo Ozolo 1982 m. straipsnio Pasaulis yra čia, kuriame filosofas ragina skaitytojus nepasiduoti saviniekai, netapti provincialais, kuriems atrodo, kad lietuviškumas nedera su universalumu, o bet kokia universali aspiracija dėsningai veda į lietuviškumo išsižadėjimą, Putinaitė nelaiko patrioto kreipimusi į inteligentus, skatinančiu atsisukti į Tėvynę ir dirbti jos labui (taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio); ji teigia, kad Ozolo straipsnis išdėsto vieną iš prisitaikymo strategijų – neišvengiamybės etiką, skatina susitaikyti su tikrove, laikyti sovietinį socializmą geriausia iš galimų santvarkų ir visus siekius perkelti į vidujybės sferą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 123–125). Įžvelgus daug po teksto paviršiumi glūdinčių prasmių galima būtų pasitikrinti palyginant interpretaciją su kitais Ozolo tekstais, tarkim su 9-ojo dešimtmečio dienoraščiais. Tačiau Putinaitės praktikuojamai „sovietmečio hermeneutikai“ tai, matyt, perteklinė pastanga.
Ar tiesa, kad vyrai ir moterys pasižymi skirtingais būdo bruožais žvelgiant į tai, kaip jie gyvena, kaip žiūri į gyvenimą bei bendrauja su kitais? Jei taip, kaip ryškiai pasireiškia šie skirtumai? Ir — ar su šia sritimi susiję tyrimai yra patikimi? Žvelgiant į tris klausimus, užduotus viršuje, atsakymai iš eilės yra tokie: „visiška tiesa“, „skirtumai ryškūs“ ir „pakankamai“.
Šėtonas apsimeta geru ir padedančiu. Jis bando atrodyti kaip kažkas gero. Šėtonas duoda aiškiaregiams informacijos apie žmogų tam, kad tas žmogus „užsikabintų“ ir užsiminėtų tuo, ką Dievas draudžia. Iš pradžių tai atrodo labai nekalta, tačiau ilgai netrukus žmonės tampa priklausomi nuo aiškiaregystės ir net nepajaučia, kaip atsiduoda šėtono valdžiai, kuri griauna jų gyvenimus. Petras rašė: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti“ (1 Petro 5:8). Kai kuriais atvejais patys aiškiaregiai yra apgaunami ir nežino, iš kur ateina informacija. Nesvarbu, kaip ten bebūtų, ir iš kur ta informacija beateitų, spiritizmas, raganystė ir astrologija nėra dievoti būdai gauti informaciją. Kaip Dievas nori, kad mes sužinotume, kokia yra Jo valia mūsų gyvenimams? Dievo planas yra paprastas, bet galingas ir efektyvus: Biblijos skaitymas (2 Timotiejui 3:16-17) ir išminties prašymas maldoje (Jokūbo 1:5).
×