Profesorė išreiškė pritarimą darbo grupės rengiamai programai, pažymėdama, kad ji privalo būti apsaugota nuo tam tikroms verslo grupėms naudingų įtakų, pvz. „Visuotinio lytinio švietimo gairių“, kuriomis formuojamas neigiamas požiūris į motinystę, paaugliai sudominami seksu, o seksas atskiriamas nuo meilės ir atsakomybės, ir pateikė daug įvairios moksliškai pagrįstos informacijos.
    "Priežastis, dėl kurios nesakau nieko apie Johano bylą, nėra dėl atsargumo ar konfidencialumo. O todėl, kad buvau visiškai ir galutinai sugniuždytas tyrimo. Priešingai tam, ką sako pasaulis, jeigu nebūčiau atsidūręs tyrimo centre, nebūčiau išsprendęs bylos. Aš buvau tiek pat sutrikęs ir apgautas dėl piešiamo portreto žmogaus, vardu Johanas, kaip ir visi kiti."
– Viena iš renginio dalių yra kūrybos visuomenė. Kas vienija šios visuomenės dalyvius? Ko tikimasi iš šios visuomenės? Kuo ji savita ir šiuolaikiška? Kad ši visuomenė yra labai svarbi aiškinama gana storoje ir metodiškai detaliai išplėtotoje prof. dr. T. Kačerausko knygoje „Kūrybos visuomenė“. O gal ši visuomenė yra ne tiek mūsų laikmečio ženklas, o kiek pozityvi utopija?
Prieš septynerius metus pradėjęs dėstyti kūrybinių industrijų pažintinį kursą pastebėjau ir aktualų, su kultūra labai susijusį sporto industrijos lauką. Dabar tik galiu pasidžiaugti, kad tenka dirbti vienoje katedroje ir kartais sporto tema pabendrauti su prof. dr. S. Dadelo. Tad toliau šiame straipsnyje pateikiu mūsų pokalbio geriausius fragmentus.
– Naująją savo tapybos parodą pavadinau „Implikacijomis“. Implikacija šiame paveikslų cikle – tai formaliai neišreikštas vaizdų ryšys. Objektų atvaizdai jungiami į simbolines prasmes, ieškoma loginio ryšio, tvyrančio tarp jų. Ryšiai organizuojami pasitelkiant simbolius bei jų jungtis į kodus. Jie atpažįstami ir savaip interpretuojami. Tad mano paveikslų turinys kviečia komunikuoti. Objektai tarytum talpina savyje informaciją. Esu įsitikinusi, kad stebint paveikslus galima kurti savus naratyvus. Implikacija vyksta tarp vaizduojamų objektų pavidalų nešamos žinutės ir santykio tarp jų  (objektų) ar jų buvimo kontekste bei vaizdavimo pobūdžio.
Visgi antikinė filosofija nėra vienintelis mano tyrimų objektas. Nemažai dėmesio skiriu ir lotyniškajai viduramžių filosofijai, ypač logikai. Čia turbūt vėl dera prisiminti mano paauglystės laikų žavėjimąsi Sąjūdžio filosofais, pasižymėjusiais geležine logika. Negaliu neprisiminti ir pačios pirmos paskaitos universitete. Tai buvo Lotynų kalba, kurią dėstė neprilygstamoji prof. E. Ulčinaitė. Antrame kurse turėjau Viduramžių filosofijos kursą, kurį skaitė šviesios atminties prof. R.Plečkaitis, padaręs turbūt lemiamą įtaką mano filosofinėms preferencijoms. Jis tikrai mokėjo sudominti  šia, iš pirmo žvilgsnio, religijos tarnaitės statuse surakinta filosofija, jos laikotarpiais, mokyklomis, tarp jų amžius trukusiais ginčais, o ypač- tų ginčų metu taikytais samprotavimo, pagrindimo, kontrargumentavimo metodais. Pastarieji dalykai – jau viduramžių logikos karalystė. Profesorius mėgdavo sakyti – nesiimk tirti problemos, jei neįžvelgi problemos grožio. Jis prisipažino, kad didele dalimi viduramžių logiką jį paskatino tyrinėti būtent tos logikos grožis ir žavesys – sudėtingi klausimai, aistringi ginčiai tarp atskirų mokyklų, ieškant atsakymo į tuos klausimus ir pan. (kai kuriuose universitetuose tokių ginčų dalyvius netgi reikdavo atskirti metaline pertvara, kad nesusimuštų 🙂 Tad kai stojant į doktorantūrą profesorius pasiūlė temą iš scholastinės logikos Vilniaus universitete, nedvejojau nei akimirkos. Beje, viduramžių logiką nepelnytai bandė nuvainikuoti Renesanso ir Naujųjų Amžių filosofai, skelbdami ją įmantria žodžių ekvilibristika; gremėzdiška tuščių, su realybe nieko bendra neturinčių abstrakcijų sistema. Gi iš tikrųjų, ši logika buvo aukšto lygio mokslinė sistema. Viduramžiai neturėjo technikų ir technologijų, kurios leistų solidesnius mus supančio pasaulio tyrimus. Tad visas filosofų dėmesys buvo nukreiptas į vidinį žmogaus pasaulį (net ir Dievo įrodymų kai kurie mąstytojai ieškojo “amžinosiose” sielos idėjose), kurio vienas komponentų buvo mąstymas. Tirdami pastarąjį, viduramžių logikai atrado visą eilę svarbių dėsnių ir principų, kurie Renesanso laikais ir Naujaisiais amžiais buvo pamiršti. Ir kai XIX a. pradėta kurti šiuolaikinė logika, jos autoriai netikėtai atrado, kad nemažai jų kuriamų dalykų jau buvo žinomi viduramžių “ekvilibristams ir abstrakcijų statytojams”.

Anapus įprastas verslas žudymai, tokius klausimus, kaip Jūsų galima suprasti kaip užsakymus. Pateikus galimą užsakymo įvykdymo laiką ir negavus Jūsų prieštaravimo, gali imtis jo įvykdymo, tik vykdytojams apsunkinai sąlygas užsakymą įvykdyti. Nenustebkit jei pareikalaus iš Jūsų užmokesčio, net jei užsakymas bus neįvykdytas. Gal Dievas galėtų padėti išsisukti ir užglaistyti nemalonią padėtį, į kurią patekote per savo lengvabūdiškumą, tik, kad esate gan priešiškai nusiteikęs prieš krikščionis ir iš aukšto pažiūrėsite į tokį mano perspėjimą.


Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×