. Habermasas aiškino, jog Vakarų pasaulyje menkstant legitimacijos galiai įsivyrauja netikrumas dėl filosofinės mokslinės tiesos, dėl tiesos ir netiesos skirties, o šis netikrumas apsireiškia kaip „konfliktuojančių epistemologijų“ praktika. Kitaip tariant, sava epistemologija, sava moksline mokykla, sava tiesa. Tos tiesos įtvirtinimas jau priklauso ne nuo jos pačios, o nuo tam tikros legitimuojančios, vadinasi, politinės kultūrinės ir institucinės galios, kurią geba kaupti viena ar kita mokslininkų bendrija.
Bet grįžkime prie klausimo apie filosofijos ir komunikacijos sąsajas. Trumpas interviu formatas nesuteikia galimybės visas jas išsamiai aptarti. Tad apsistosiu tik ties viena iš jų. O ji elementari – išliekamąją vertę turinti filosofija reikalauja ir negali išgyventi be komunikacijos. Kad konkreti filosofinė mintis ar teorija pasiektų visuomenę, taptų reikšmingu filosofijos istorijos faktu, reikalinga komunikacija. Kad filosofas būtų išgirstas, jis, jo mokiniai, kolegos ar bičiuliai privalo komunikuoti. Būtina parinkti tinkamą kalbą, tinkamus komunikacijos kanalus ir priemones, neutralizuoti oponentų keliamą triukšmą ir kitus efektyvios komunikacijos trikdžius ir kliuvinius. Gali kurti pačias giliausias filosofines teorijas, bet, užsidarius dramblio kaulo bokšte, jos mirs drauge su tavimi, drauge su tavimi jos bus ir garbingai palaidotos. Gali netgi būti pakankamai garsus savo laiko ir savosios terpės filosofas, bet jei tavo mintys nebus fiksuotos ir perduotos kitoms kartos, jos išnyks drauge su tavuoju laiku ir tavąja terpe. Labai iškalbingas Sokrato pavyzdys. Jis nepaliko jokių raštų, nes mėgo filosofuoti ir diskutuoti gyvai. Jei jo minčių nebūtų užrašę ir komunikavę ištikimiausi jo mokiniai, Sokratas šiandien pasauliui būtų ne labiau žinomas nei tūlas XIX a. lietuviško kaimo išminčius. Taigi filosofijai reikalinga komunikacija. O geriausia, kai pats filosofas tuo pačiu yra ir geras komunikatorius – vėl norėčiau priminti Sąjūdžio mintingų filosofus.
The weapons of the Skitarii are a strange amalgamation of ancient science, modern technology and baroque craftsmanship. Carved wooden gun stocks, bolt action breaches, whirring dynamos and elegant brass triggers meld seamlessly with heat sinks, radioactive ammunition, lightning projectors and glowing fuel cells. They are the past and the present combined, terrifying in the devastation they cause and beautiful in their antiquated designs.
Senokai įsiplieskusi diskusija ir ši konferencija yra nepaliaujamos pastangos ištrūkti iš užburto rato, kuriame šiandien sukasi visi mūsų apmąstymai apie santykį su sovietmečiu. Šis ratas yra kol kas nesėkmingos pastangos suvienyti du šio itin svarbaus ir skausmingo santykio aspektus – moralinį ir politinį. Moralinės nuostatos išsiskiria ir atsiranda priešprieša, kuri sukuria vaizdą, jog vieni yra sovietmečio smerkėjai, kiti – jo teisintojai. Kadangi moralinių argumentų ne visada pakanka, moralinę poziciją reikia sustiprinti. Tą darant tenka kreiptis į sovietmečio politinę tikrovę ir tada lengvai susiduriame su nauja pamatine dviprasmybe. Paaiškėja, kad net ir politiškai apibūdinti gyvenimą sovietmečiu, yra neįmanoma neutraliai, nes mes visada remiamės tam tikromis išankstinėmis moralinėmis nuostatomis ir vertinimais, kurie galiausiai ir lemia mūsų požiūrį į svarstomą praeitį. Neįmanoma vertybiškai neutrali pozicija sovietmečio vertinimo klausimu. 
    Tai buvo šlykštynė, mažiausiai aštuonių pėdų aukščio, kadaise žmogus, galbūt, bet ne dabar. Jo dešinioji ranka, normali. Jo kairioji: masyvus, chitininis nagų kumštis. Jo veidas buvo siaubingai sužalotas, jo lūpos, nupjautos, kad atrodė, jog šypsosi per išpjautą raudoną audinį. Jo nuogas kūnas buvo be lyties organų, storas, kruvinas navikas, kuris buvo jo širdis, drebantis šlapiai už jo krūtinės.
Žmogus yra santykiškas asmuo, tai yra, skirtas santykiui su kitu asmeniu, kuriame būtų gerbiamas kitos lyties asmens žmogiškasis orumas, jos skirtingumas ir papildomumas. Ar daug kas šiandien tam ryžtasi? Paprasčiau gyventi kartu nesusituokus. Tai gyventi “atdaromis durimis”, per kurias bet kada, kilus rimtesniam nesutarimui, galima pasprukti. Gyvenant nesusituokus nereikia sukti galvos nei apie pagarbių santykių kūrimą, nei apie kitus dalykus, kurie sudaro meilės pagrindą. Tiesiog mėgaujamasi “meilės žaliava”, kuriai išsekus bus labai lengva nustraksėti prie kito meilės “šaltinio” pro apdairiai paliktas atdaras duris. Santuoka, kaip ir meilė, iš esmės yra valingas veiksmas, valingas abipusis vyro ir moters apsisprendimas ir todėl, galima sakyti, – brandus apsisprendimas. Tik tokioje santuokoje yra sukuriamas ir išsaugojamas pačių sutuoktinių ir jų vaikų gėris. Gal būt tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl ilgai gyvenę kartu prieš santuoką žmonės dažniau nei tie, kurie negyveno, skiriasi. Todėl, kad nemoka gyventi kitaip. Egoizmas, išsiugdyta vartotojiška nuostata (ją parodo pavydas), kuri buvo apdairiai slepiama, pakiša koją ir sutuoktinis/ė imami jau atvirai laikyti vienas kito nuosavybe. Kodėl šiandien tik ką susituokę jaunieji skuba ant tilto turėklų užkabinti spyną ir raktą išmesti į upę?  Tai jokiomis vestuvinėmis tradicijomis nepagrįstas naujai atsiradęs reiškinys. Tačiau, koks dar gali būti labiau išreiškiantis nelaisvę simbolis, nei užrakinta spyna?  
Diskusijos apie tai, ką iš tiesų padarė Justino Marcinkevičiaus karta, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Ši karta padarė esminį dalyką. Okupuotoje Lietuvoje tikrasis politinio ir dvasinio gyvenimo turinys buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Sovietų imperijos, kova. Reikia suprasti, kad ši kova pirmiausiai vyko mūsų dvasioje. Kiekvienas žmogus, vykstant šiai kovai, privalėjo ir lygiai taip pat šiandien privalo užimti aiškią poziciją. Šiame kontekste, J. Marcinkevičiaus ir jo kartos didžiausias nuopelnas yra tai, kad jie padarė viską, jog lietuvių tautos ir valstybės idėja neliktų vien virtuvinių pašnekesių tema ir nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės. Kad ir kiek kompromisinėmis formomis buvo reiškiamos tos idėjos, neįmanoma paneigti, kad Justinas Marcinkevičius savo veikla ir kūryba teigė Lietuvos valstybės ir tautos, pirmiausiai kaip kalbos gyvasties, galiausiai ir dvasinės pilnatvės idėjas. Nors jo santykis su krikščionybe buvo problemiškas, ir šiuo klausimu jis sakė bent tiek: „žmonės privalo statyti Katedrą ir tai yra prasmingas darbas“. 
Galiu visus nuraminti kad mes jau dabar gyvendami šioje fizinėje erdvėje esame pragare ir atliekame savo bausmę visni kitus ėsdami ir niokodami kaip kad uždarytos žiurkės metalinėje statinėje. Pačios geriausios žūva pirmos sudraskytos tų kas turi didesnį įniršį ir Ego(turiu omenyje apie nelaiku mūsų požiuriu iš čia iškeliavusius brangius žmones) Tačiau ir ta žiurkė kuriai pavyksta išgyventi sudraskius savo bičiulius ji irgi neišvengia savo likimo pastimpa iš bado daug sunkesne ir baisesne baigtimi nei žuvo jos likimo draugai. Nėra blogesnių pasaulių už žemės planetą,tai ir yra bausmių planeta sukurta atkentėjimui už savo blogus darbus kitose egzistencijose. Taip kad mielieji nei kiek nepergyvenkite kuo toliau tuo bus jums geriau,vieną dieną kančios baigsis ir atsivers ir jūsų sieloms pragaro vartai.
Onager Dunecrawler - These walker-engines possess a daunting amount of firepower for their size; so much so that the unenlightened men of the Astra Militarum often compare them to walking guns. To the Skitarii, the Onager Dunecrawler is no mere weapon, but a walking reliquary protected by the Machine God. To the Tech-priests, it is little more than a tool of destruction, albeit one tempered in the fires of history. The Onager Dunecrawler's various armaments can blast apart squadrons of aircraft, punch holes through Traitor battle engines, or atomise enemy commanders in beams of blinding blue light. When on the hunt, their scuttle-legged gait and bristling appendages make them seem like predatory insects with a mighty sting. The Onager Dunecrawler owes its origins to the Mars Universal Land Engine. Fashioned by the technoarchaeologist Arkhan Land, the original M.U.L.E was inspired by the bad-tempered, insectile beast of burden that its maker believed walked Holy Terra in aeons long past. The Dunecrawler of the late 41st Millennium still bears very powerful weaponry, and the miniature fusion generator at its rear means it is able to outlast even the rugged vehicles of the Adeptus Astartes. Its guns are hard-linked to extensive databanks that can record its successes until it is as full as a tick bloated with stolen blood. The Dunecrawler's modifications allow it to send this hard data directly to its masters -- and conversely to channel their imperatives to the Skitarii around it. The Dunecrawler holds two crew, enmeshed with their Onager host in a strange symbiotic relationship. Its gunner is a Skitarii Ranger, his formidable marksmanship bolstered by a variety of autoscryer lenses. The machine's driver is a Skitarii Vanguard, his resilience to harmful energies allowing him to immerse himself in an electro-amniotic tank that allows direct communion with the Onager's Machine Spirit (Cogitator). Such crewmen will eventually be used up in the manner of energy batteries, but these drivers are easily replaced -- by inserting a new Vanguard into the filthy, electrode-rich soup, the Onager can be given a new lease of life. The Skitarii crewmen meet their fate uncomplainingly -- to serve the Machine God is reward enough.
– Paulius – pagrindinis mano kritikas. Su juo dirbame toje pačioje dirbtuvėje. Aš tapau, o jis užsiima rekonstrukcine juvelyrika, kuria savo dirbinius. Kartais su juo tariuosi kūrybos klausimais, kaip ir jis tariasi su manimi. Aišku, klausiant patarimo, dažniausiai menininkai laukia tik pritarimo. Menininkai sprendimą vis tiek priima patys. Su kolegomis apie vienas kito kūrybą mes mažai kalbame.

Papildomai taikomas valstybės nustatytas (vienkartinis) kompensacinis atlyginimas autoriams (kitaip dar vadinamas atminties laikmenos mokestis), pagal Lietuvos Respublikos Aautorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą nuo 2012 03 01 renkamas už naujas skaitmenines laikmenas (telefoną, atminties kortelę ar kompiuterį). Mokestis skiriamas Lietuvos gretutinių teisių asociacijai, kuriai parašę prašymą jį susigrąžinsite, jei laikmeną įgijote profesionalioms ar neįgalių žmonių reikmėms arba išvežate iš Lietuvos. Daugiau informacijos: www.agata.lt.


Krokuvos nacionaliniame muziejuje, Vyskupo Erazmo Cioleko rūmuose, saugomas gana retai sutinkamo siužeto paveikslas – „Didysis apaštalų siuntimas“. Evangelijose minimi keli kartai, kai Kristus siunčia savo mokinius į misijas (galima palyginti Mk 6, 7–13, Mt 28,16–20, Jn 20,19–21, Lk 24, 47–48, Mk 16, 15–18 aprašomus įvykius). Bandant suprasti, kurį momentą iliustruoja šis atvaizdas, reikia įsižiūrėti į paveikslo detales. Kristus vaizduojamas jau po
Už tokį sukčiavimą Kauno apylinkės teismas A. Naruševičienei skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs būrėjos skundą, nusprendė moterį išleisti iš pataisos namų. Šio teismo teisėjai, matyt, nutarė, kad moteris per laiką, praleistą už grotų, galbūt, prarado burtininkės savybes ir atidėjo bausmės vykdymą dvejiems metams. Teismas taip pat įpareigojo A. Naruševičienę išmokėti nukentėjusiesiems priteistus ieškinius.
    Nicholajaus privatus bryfingas, prieš dvi dienas, buvo kitas reikalas; Operacija Vačdogas, toks kodinis vardas. Jis žinojo numatytus skaičius, buvo informuotas apie tai, ko laukti ir kaip efektyviausiai atsikratyti užsikrėtusių, vaikščiojančių ligonių. Jie pasakė jam apie panašius į Tironą ieškotojų vienetus, kurie bus pasiųsti, ir kaip išvengti jų. Jis žinojo daugiau, negu bet kas iš transporto.
Diskusijos apie tai, ką iš tiesų padarė Justino Marcinkevičiaus karta, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Ši karta padarė esminį dalyką. Okupuotoje Lietuvoje tikrasis politinio ir dvasinio gyvenimo turinys buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Sovietų imperijos, kova. Reikia suprasti, kad ši kova pirmiausiai vyko mūsų dvasioje. Kiekvienas žmogus, vykstant šiai kovai, privalėjo ir lygiai taip pat šiandien privalo užimti aiškią poziciją. Šiame kontekste, J. Marcinkevičiaus ir jo kartos didžiausias nuopelnas yra tai, kad jie padarė viską, jog lietuvių tautos ir valstybės idėja neliktų vien virtuvinių pašnekesių tema ir nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės. Kad ir kiek kompromisinėmis formomis buvo reiškiamos tos idėjos, neįmanoma paneigti, kad Justinas Marcinkevičius savo veikla ir kūryba teigė Lietuvos valstybės ir tautos, pirmiausiai kaip kalbos gyvasties, galiausiai ir dvasinės pilnatvės idėjas. Nors jo santykis su krikščionybe buvo problemiškas, ir šiuo klausimu jis sakė bent tiek: „žmonės privalo statyti Katedrą ir tai yra prasmingas darbas“. 
Limonene is a monocyclic monoterpenoid and one of two major compounds formed from pinene. As the name suggests, varieties high in limonene have strong citrusy smells like oranges, lemons and limes. Strains high in limonene promote a general uplift in mood and attitude. This citrusy terpene is the major constituent in citrus fruit rinds, rosemary, juniper and peppermint, as well as in several pine needle oils.
    Karlosas vėl pasuko galvą į priekį ir jautė, kaip jo žandikaulis nutįso nuo to, ką pamatė ir išgirdo; jie buvo pakankamai arti, kad jis galėtų atskirti jų atskirus bruožus, keistos dejonės, dabar aiškiai girdimos. Nudriskę, krauju išdergti rūbai, nors keli buvo iš dalies nuogi; išblyškę veidai, ištepti raudoniu, akys, kurios nematė nieko; būdas, kuriuo keli ištiesė savo rankas, tarytum siekdami kareivių liniją, vis dar už kvartalo. Ir disfigūracijos
    Chrisas nusitaikė į pulsuojantį raumenį su savo Bereta ir šovė, penki 9 mm šoviniai, lekiantys į jo šiurpią mėsą; Tironas net nesulėtėjo. Baris rėkė, kad jie išsisklaidytų, o paskui jie bėgo, Džil, traukianti Rebeką su savimi, Bario .357 griaustinis dundantis už jų. Viršuje sraigtasparnis sukosi ratu, ir Džil jautė sekundes tiksint, manė, kad jautė sprogimą kylantį po jų kojomis.
    Prireikė mažiau kaip valandos, kad ji nusigautų iš priemiesčių į tariamai tuščią daugiabutį namą, kur dabar stovėjo, drebėdama truputį nuo drėgno šaltuko, kuris sklendėjo prastai apšviestame koridoriuje. Ji buvo apsirengus, kad galėtų laisvai judėti, o ne apsisaugoti nuo oro — aptemptą bliuskutę, mini-sijoną ir batus, be to, reikmenų diržą, kur laikė papildomas ginklo apkabas. Kūną aptempianti apranga laikysis prie jos kaip antra oda ir leis jai greičiau judėti. Ji taip pat pasiėmė paprastą baltą medvilninį nertinį, kurį užsidės, kai paliks miestą, kurį dabar dėvėjo surištą aplink savo taliją — kol kas, ji geriau kęs šaltį ir turės laisvas rankas.

Labiausiai kultūros tyrimus ir teorinį mąstymą veikia du dalykai: būtinumas rengti tyrimų projektus, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų nauji vakarietiški teoriniai „vėjai“, ir universitetuose dirbantiems mokslininkams dėstytojams kurti naujas mokymo programas, kurios būtų patrauklios ir kitų šalių studentams. Įsigalintis projektinis mąstymas ir konkurencija dėl projektų finansavimo skatina paviršutinišką projektinį „naujumą“, nesirūpinant gautų duomenų sklaida ir plačiu aptarimu. Universitetinėse studijų programose didžiuma sąvokinių pasiskolintų naujovių „užvelkamos ant senų kurpalių“. Mokymo programos dažnokai atnaujinamos pasiremiant keliais žymesnių Vakarų mokslininkų veikalais ir jų nukaltomis sąvokomis, nedalyvaujant nei Vakarų mokslininkų tyrinėjimuose, nei jų sukeltose diskusijose. Suprantama, esama ir išskirtinių naujoviškų, savais medijų, kino, medijų meno ir atminties tyrinėjimais paremtų programų. Neskatinamos ir vietinės diskusijos dėl svarbesnių visuomenei tyrinėjimo krypčių ar dėl vienokių ar kitokių gautų rezultatų. Net rimtesni, savomis teorinėmis prieigomis grindžiami darbai nesulaukia deramo akademinės visuomenės, besirūpinančios užkulisinėmis projektinėmis batalijomis, dėmesio. Tad medijų teorijos poveikį galima aptikti tik kai kurių dailės istorikų ir dailėtyrininkų, taip pat kino ir atminties tyrinėtojų darbuose. Šiuo atžvilgiu medijų teorija neįgauna tos galios, kuri ją verstų veiksmingu S. Lasho ir kitų teoretikų iškeliamu požiūriu. Pagrindinė veiksmingumo sritis – rašyti galinčius laimėti finansavimą projektus, nes jau pati medijų sąvoka tarsi laiduoja geidžiamą naujumą. Mokymo programose medijų teorija pervadinama medijų filosofija, todėl atsiranda medijų ontologijos, medijų epistemologijos ir medijų estetikos programos. Esama ir filosofų medijų filosofijos gerbėjų, nors vakariečiai medijų tyrinėtojai tą sritį linkę vadinti medijų teorija. Kol kas lietuvių tyrinėtojai dar nekelia klausimų apie Lietuvos visuomenei ir lietuvių kultūrai medijų keliamus iššūkius ir teikiamas galimybes, juolab nesiaiškinama, koks turėtų būti požiūris į žmogaus pasaulio sumedijinimą ir sutechnologinimą ir koks yra kritinis medijų teorijos užtaisas, jei jo esama, tokio technologinimo atžvilgiu.
Tyrimai rodo, kad jaunuoliai, anksti pradėję lytinį gyvenimą, ypač dažnai serga depresija, dažniau ir žudosi. Kontraceptinėmis priemonėmis galime sumažinti neplanuotų nėštumų (nors ir čia statistika negailestinga – ji byloja, kad tarp šalių, kurios įgyvendina lytinio švietimo programas ir paaugliai aktyviai naudoja kontraceptikus, nėštumų skaičius ne mažesnis, tik nepilnametės dažniau jį baigia abortu).

Šėtonas apsimeta geru ir padedančiu. Jis bando atrodyti kaip kažkas gero. Šėtonas duoda aiškiaregiams informacijos apie žmogų tam, kad tas žmogus „užsikabintų“ ir užsiminėtų tuo, ką Dievas draudžia. Iš pradžių tai atrodo labai nekalta, tačiau ilgai netrukus žmonės tampa priklausomi nuo aiškiaregystės ir net nepajaučia, kaip atsiduoda šėtono valdžiai, kuri griauna jų gyvenimus. Petras rašė: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti“ (1 Petro 5:8). Kai kuriais atvejais patys aiškiaregiai yra apgaunami ir nežino, iš kur ateina informacija. Nesvarbu, kaip ten bebūtų, ir iš kur ta informacija beateitų, spiritizmas, raganystė ir astrologija nėra dievoti būdai gauti informaciją. Kaip Dievas nori, kad mes sužinotume, kokia yra Jo valia mūsų gyvenimams? Dievo planas yra paprastas, bet galingas ir efektyvus: Biblijos skaitymas (2 Timotiejui 3:16-17) ir išminties prašymas maldoje (Jokūbo 1:5).

×