Chrisas nusitaikė į pulsuojantį raumenį su savo Bereta ir šovė, penki 9 mm šoviniai, lekiantys į jo šiurpią mėsą; Tironas net nesulėtėjo. Baris rėkė, kad jie išsisklaidytų, o paskui jie bėgo, Džil, traukianti Rebeką su savimi, Bario .357 griaustinis dundantis už jų. Viršuje sraigtasparnis sukosi ratu, ir Džil jautė sekundes tiksint, manė, kad jautė sprogimą kylantį po jų kojomis.

Mokslo pasiekimai, technologijų naujovės, išradimai nelabai paveikė žmonių tikėjimą stebuklais. Ezoterizmas, satanizmas ir tikėjimas visokiais pranašais, ypač dabar, plinta visose šalyse. Didžiojoje Britanijoje vaiduokliais ir ateiviais tikima labiau nei Dievu. Buvo atliktas tyrimas, po kurio išaiškėjo, kad 54 procentai žmonių tiki, jog Visagalis egzistuoja, o 58 procentai tiki antgamtinėmis būtybėmis. Beveik ketvirtadalis iš 3000 apklaustųjų prisipažino, kad yra matę antgamtinę būtybę, o 37 procentai pareiškė, kad ateiviai ir vaiduokliai yra jų tikėjimo pagrindas.
Galiu atskleisti, kaip raudonšikniai žudo. Tai yra nusikalstama veikla, todėl nebijau viešai apie tokius dalykus rašinėti, pats buvau į tokią raudonšiknišką mėspaudę su pjūklais pakliuvęs. Vertėtų paminėti, kad raudonšikniai yra kažkur gretimoje erdvėje, patys labai maži, bet gali pakankamai greitai judėti ir perkelti savo nemenką įrangą mūsų erdvėje. Jei ilgai vienoje vietoje būnate tokioj kaip lova, jie gali Jūs pasiekti. Suspausti Jūsų kraujo indus ir taip dirbtinai sukelti Jums infarktą ar insultą, ką mūsų žmonės laiko savaiminės mirties priežastimi. O darant tokius nusikaltimus, truputį paskiedžiant apie žmogaus pasiruošimą išeitį prieš porą mėnesių, savo kruvinais darbais nesunku pagrįsti savas melagystes. Tik kaip zuikiams neverta nuo raudonšiknių bėgioti, reikia pakankamai ilgai vienoje vietoje būti, nes patys raudonšikniai yra persekiojami ir bijo ilgai vienoje vietoje būti.
Kitas dalykas, kurį padarė J. Marcinkevičius ir kurio nelygstamos reikšmės šiandien nenorima pripažinti, yra jo vaidmuo Sąjūdyje. Iš savo patirties galiu absoliučiai autentiškai paliudyti, kad prasidėjus Sąjūdžio grupių steigimuisi ir prireikus važinėti po rajonus, apie Sąjūdį beveik niekas nieko nežinojo. Buvo visiška informacinė blokada. Tokiame kontekste į susitikimus atvykdavo saujelė tiems laikams pakankamai drąsių, bet vis tiek natūraliai išsigandusių žmonių. Pradėjus jiems kalbėti apie Sąjūdį, vienintelė priemonė išvengti žmonių išsilakstymo buvo pradėti vardinti jiems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių vardus. Pirmasis, nes įtaigiausias vardas, kurį tekdavo ištarti, visada buvo Justino Marcinkevičiaus. Tik tada žmonės pradėdavo klausytis ir Sąjūdžio plėtra Lietuvoje galėjo judėti į priekį. 
Vargu ar verta svarstyti, kiek adekvati yra Putinaitės pateikta Basanavičiaus idėjų interpretacija, kokiu magišku būdu Basanavičius galėjęs pats vienas suformuoti lietuvių tapatybę, ar kuo pagrįstas požiūris apie kitomis aplinkybėmis galėjusį įsisteigti lietuviškąjį totalitarinį režimą. Atkreipsime dėmesį tik į tai, kad sovietinė oficiali istoriografija teigė,  jog 1940 patys lietuviai įvykdė socialistinę revoliuciją ir pasiprašė įstoti į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Diskusijos apie tai, ką iš tiesų padarė Justino Marcinkevičiaus karta, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Ši karta padarė esminį dalyką. Okupuotoje Lietuvoje tikrasis politinio ir dvasinio gyvenimo turinys buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Sovietų imperijos, kova. Reikia suprasti, kad ši kova pirmiausiai vyko mūsų dvasioje. Kiekvienas žmogus, vykstant šiai kovai, privalėjo ir lygiai taip pat šiandien privalo užimti aiškią poziciją. Šiame kontekste, J. Marcinkevičiaus ir jo kartos didžiausias nuopelnas yra tai, kad jie padarė viską, jog lietuvių tautos ir valstybės idėja neliktų vien virtuvinių pašnekesių tema ir nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės. Kad ir kiek kompromisinėmis formomis buvo reiškiamos tos idėjos, neįmanoma paneigti, kad Justinas Marcinkevičius savo veikla ir kūryba teigė Lietuvos valstybės ir tautos, pirmiausiai kaip kalbos gyvasties, galiausiai ir dvasinės pilnatvės idėjas. Nors jo santykis su krikščionybe buvo problemiškas, ir šiuo klausimu jis sakė bent tiek: „žmonės privalo statyti Katedrą ir tai yra prasmingas darbas“. 
tai va, esme tame, kad jeigu mes savo menkame PC su 3Ghz intel pentium procu sumodeliuosime gyvenima jis vyks labai letai musu akimis, bet tu butybiu, kurias ten sukursime akimis jis netures kvantiskumo savybiu... t.y. tai labai idomiai sukelia klausima: o gal mes ir esame tame kompiuteryje? ir tiesa sakant, mums visai nebutina buti labai galingo kompiuterio viduje... nes mums isorinio laiko nera mes pastebime tik vidini. nes musu procesai priklauso tik nuo vidinio laiko.........
Phase Taser - A true miracle of the Machine God, the Phase Taser crackles with transdimensional energy, leading several curious magi to theorise it was once far more than a tool of war -- though seeing as every one of them subsequently disappeared without trace, the Tech-priests have lately been content to leave it in Skitarii hands. One struck hard by the prongs at the taser's end will be instantly and permanently transported into another dimension, effectively disappearing from reality in a burst of crackling light.
Tridiene kultura: naudojama citogenetiniame metode (sio metodo esme – pakitusio kariotipo lyginimas su normaliu). Kadangi chromosomos buna stebimos tik besidalijancioje lasteleje, tiesioginu metodu tiriamos tik intensyviai besidalijanciu audiniu lasteles. Placiausiai naudojama tridiene zmogaus leukocitu kultura. Zmogaus lasteles periferiniame kraujyje nesidalija, todel 0,5 ml tiriamo kraujo specialiuose plastikiniuoe indeliuose uzpilama audiniu terpe, kurioje yra preparatas, priverciantis limfocitus nuolat dalintis. Didziausias susidaranciu mitoziu skaicius pasiekiamas po 64-72 val., todel kultura vadinama tridiene. Kultivavimo pabaigoje i terpe ilasinama kolcemido: sis preparatas ardo mitozes dalijimo verpste, ty uzfiksuoja mitoze metafazes stadijoje.
Manau, kad universitetuose turime parodyti svarbiausią kūrybiškumo kelią. Kelio paieškos vyksta studentą kreipiant savuoju pavyzdžiu. Jaunimui vis dar reikia ikonų, kuriomis galėtų sekti, gal net joms tarnauti. Studentams reikia VIP’ų ir mes juos kviečiame į paskaitas, taip leisdami prisiliesti prie sėkmės. Viso to rezultatas yra laimė ir motyvacija, kurios jie negali rasti feisbuko ir youtube internetinėse platformose.
Sarai,aš su ateiviais nebendrauju taip kaip tu manai.Jie tik retsykiais man parodo kad vis dar esu jų ganomas. Ispanijoje grįžtant Boingu iš Ibizos salos mano žmonos bilietas buvo sėdėti prie lango. Vos pakilus iš tos salos aerouosto atsivėrė nepaprastas grožis ir žmona paėmė mano telefoną pafotografuoti, nes jos kažko tai užsikaprizino.(namuose teko jį išmesti ir pirkti naują)Ji padarė keletą nuotraukų, paskui dar ir aš pasilenkęs irgi pafotografavau iš oro ir boingui leidžiantis Ispanijoje Valensijos aerouoste.Plika akimi nesximatė nieko tačiau išmanusis užfiksavo kažka tai tokio ką pamačiau tik namuose peržiurėdamas tas nuotraukas. Netoli salos ir Virš viduržemio jūros telefonas užfiksavo kažka tai panašaus į NSO, kuris skrido su lėktuvu sparnas į sparną nutolęs gal kokį 30 metrų,o kai kuriose kitose nuotraukose ir kiek tolėliau. Tačiau nors buvo fotografuojama ir jau priskridus žemyna iš tos pačios pozicijos,tačiau ten jau nebuvo jokio NSO. Tas nuotraukas nusiunčiau Evaldui ir San Ilui. San Il parašė kad jis neranda paaiškinimo kas tai.
Mane domina savatikslis disonansų derinimas – alogiškos vaizdų jungtys, metaforiškumas, dviprasmiškumai, sąlygiškumas ir net liūdnas humoras. Siekiu, kad stebint paveikslus būtų juntamas džiaugsmas besijungiantis su liūdesiu, gėrėjimasis suliptų kartu su šleikštuliu. Visa tai tampa aktualu apmąstant mūsų žmogiškąsias savybes ar elgsenas, kurias pavadinčiau kenksmingomis, bet nekaltomis.
Na iš šio pasaulio "vidaus" sudėtinga spręsti kaip yra iš tikro. Juslių galimybės pakankamai ribotos nors ir pakankamos egzistavimui. Bet pažinimui mažoka. Reikia "išorinės" informacijos kaip čia viskas sutverta. Ir geriausias šaltinis tie kurie tai sukūrė. Bet leisti prisijungti prie Jų jau sprendžia Jie. Pažiūrėjus biblinio dievo variantą akivaizdu kad tai ne dievas o geriausiu atveju "ateiviai". Taip kad surastas kitoks variantas ir dabar tikrinu ar teikiama tiksli informacija. Tik tiek. :)
Kultūros galią demonstruoja virtinė gerų iniciatyvų: Giedrės Brazlauskaitės idėja – graffiti ant štabo sienos; išleistas laikraštis „Pietinia momenc“; Danguolės ir Virgio „Talkučkė“; Rimanto Kmitos romanas, priverčiantis net garbingus dėdes prisiminti, kokį vaidmenį kultūroje atliko treningai; Linos Žutautės parama organizuojant mūsų nuolatines labdaros akcijas; Arūno Petraičio ir kultūrizmo senjorų „Kačialkė“; senųjų diskotekų atkūrimas, etc.
Po Vatikano II Susirinkimo dėl charizminio atsinaujinimo įtakos tapo madinga kalbėti apie Šventąją Dvasią – iškeltos rankos, kalbėjimas kalbomis, dvasinės pranašystės tarsi įrodo, kad vyksta galingas Šventosios Dvasios veikimas. Tačiau ar iki tol Šventoji Dvasia buvo įkalinta sausų dogmų ir griežtos hierarchijos? Žinau, kad yra daug tokių, kurie sako, kad taip. Tradiciniai katalikai sako priešingai – visi šitie charizmatiniai dalykai yra skolinys iš protestantų. Viena aišku, Šventoji Dvasia yra ne susiskaldymo ar skirstymo į grupes Dvasia, bet vienybės ir meilės Dvasia. Vienos ar kitos formos suabsoliutinimas yra mūsų žmogiškosios dvasios veikimo vaisius. Šventoji Dvasia veikia įvairiomis formomis ir būdais. Visa, kas veda į tikėjimo ugdymą, šventumą – visa tai yra iš Šventosios Dvasios. Galima kalbėti kalbomis, bet širdyje būti pilnam puikybės, taip pat nuostabiai giedoti grigališką choralą, tačiau neapkęsti kitaip mąstančio. Viešpats Jėzus Evangelijoje sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko.“ Taigi visa ko pagrindas – meilė. O meilė, pasak Bažnyčios Tėvų, ir yra Šventoji Dvasia, kuri sušildo širdis, uždega mus troškimu gyventi su Kristumi ir Kristui, nes, kaip primena apaštalas Paulius antrame skaitinyje: „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.“ Tad prašykime, kad Viešpats šiandien išlietų į mūsų širdis savo Dvasią, kuri vestų į Tiesos pažinimą ir naują gyvenimą Jame.

Aš visada net savo praktinėse paskaitose studentams demonstruoju kaip veikia įvairios praktikos ne takoskyroje, bet dialoge su teorija. Nesvarbu, kokią specialybę studijuoja studentai, svarbu tai, kad jiems paaiškinu nepavykusias praktikas ir nesėkmingai sukurtus produktus argumentuodamas tai, kad nebuvo paisoma dėsnių, kurie apibrėžiami ir paaiškinami teorijomis. Kartais net aš pats studentams būnu pavyzdžiu, pristatydamas savo menininko ir teoretiko profesines veiklas bei analizuodamas jų tarpusavio ryšius.


Žmogus yra santykiškas asmuo, tai yra, skirtas santykiui su kitu asmeniu, kuriame būtų gerbiamas kitos lyties asmens žmogiškasis orumas, jos skirtingumas ir papildomumas. Ar daug kas šiandien tam ryžtasi? Paprasčiau gyventi kartu nesusituokus. Tai gyventi “atdaromis durimis”, per kurias bet kada, kilus rimtesniam nesutarimui, galima pasprukti. Gyvenant nesusituokus nereikia sukti galvos nei apie pagarbių santykių kūrimą, nei apie kitus dalykus, kurie sudaro meilės pagrindą. Tiesiog mėgaujamasi “meilės žaliava”, kuriai išsekus bus labai lengva nustraksėti prie kito meilės “šaltinio” pro apdairiai paliktas atdaras duris. Santuoka, kaip ir meilė, iš esmės yra valingas veiksmas, valingas abipusis vyro ir moters apsisprendimas ir todėl, galima sakyti, – brandus apsisprendimas. Tik tokioje santuokoje yra sukuriamas ir išsaugojamas pačių sutuoktinių ir jų vaikų gėris. Gal būt tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl ilgai gyvenę kartu prieš santuoką žmonės dažniau nei tie, kurie negyveno, skiriasi. Todėl, kad nemoka gyventi kitaip. Egoizmas, išsiugdyta vartotojiška nuostata (ją parodo pavydas), kuri buvo apdairiai slepiama, pakiša koją ir sutuoktinis/ė imami jau atvirai laikyti vienas kito nuosavybe. Kodėl šiandien tik ką susituokę jaunieji skuba ant tilto turėklų užkabinti spyną ir raktą išmesti į upę?  Tai jokiomis vestuvinėmis tradicijomis nepagrįstas naujai atsiradęs reiškinys. Tačiau, koks dar gali būti labiau išreiškiantis nelaisvę simbolis, nei užrakinta spyna?  

V. V.: Manyčiau, tos krizės mastai yra pernelyg išpučiami. Juk tebevyksta fundamentiniai ir taikomieji humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai, šių mokslų atstovai gauna Nobelio ir kitas reikšmingas premijas, leidžiamos solidžios monografijos ir mokslo studijos, vedančios konferencijos sutraukia gausias dalyvių ir klausytojų auditorijas. Štai kas dveji metai vykstanti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto organizuojama konferencija “Vizualumas” šiemet tradiciškai pritraukė apie 40 pranešėjų iš 15  pasaulio šalių. Kita vertus, akivaizdu, kad kitos mokslo sritys pastaruoju metu sulaukia daugiau dėmesio, pagarbos ir finansų nei humanitariniai ir socialiniai mokslai. Bet ar tai galima laikyti krize, gresiančia pačiai minėtų mokslų egzistencijai? Manau, kad ne. Štai filosofijos istorijoje buvo laikotarpis, kai nemaža dalis filosofų manė, kad artėja filosofijos pabaiga. Tuo metu nuo filosofijos sparčiai atsiskyrinėjo specialieji mokslai, ir buvo baiminamasi, kad jie palaipsniui su savimi išsineš visą filosofijos turinį. Tačiau prognozuotas žlugimas neįvyko – filosofijos turinys taip ir nebuvo išsemtas, maža to, jį papildė laikas nuo laiko atsirandančios naujos filosofijos kryptys ir šakos. Kaip bebūtų, manau, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai visada išlaikys savo reikšmingumą. Juk jie tiria su įvairiais žmogaus individualios ir socialinės egzistencijos aspektais susijusius klausimus, o tokie klausimai individams ir visuomenėms kils visada.
Kai susikoncentruojame, ką galime padaryti su daiktais, mes neišvengiamai sutelkiame dėmesį į jų mechanines savybes, o ne į jų esminę būtį. Mes nebežiūrime į daiktus, atsižvelgdami į tai, kas jie yra, bet matome vien funkcinę jų dalių sąveiką. Kai dėmesys nukreipiamas į vieną iš tų dalių ar savybių, tuomet jis taip pat skaidomas į dalis ir procesus ir taip toliau, ir be galo.

Dar vasarį jis buvo patvirtintas Senato, kur paramos sulaukė tik iki tol projektą kritikavusiems katalikams senatoriams tiesiogiai išdavus Bažnyčios mokymą ir sutikus palaikyti jam prieštaraujančias pataisas. Italijos politikos apžvalgininkai tai tiesiai pavadino „istorine katalikų išdavyste“. Vienalyčių partnerysčių įteisinimui sutrukdyti galėtų tik prezidento veto, grindžiamas prieštaravimu šalies Konstitucijai, tačiau tokia situacija nėra tikėtina. 

XX ir XXI a. yra pažymėtas technologijų progresu. Kadangi progresas neaplenkė ir audiovizualinių, telekomunikacinių technologijų, todėl mados fotografija atspindėdama kintančius vartotojų įpročius bei siūlydama naujus naratyvus neapėjo ir technologijų klausimo. T. y. vartotojų visuomenė, vis labiau įsitraukdama į audiovizualinių ir telekomunikacinių medijų siūlomas pramogas pati reikalavo kitokios, estetine ir technologine prasme stebinančios fotografijos. Vieną vertus, mados fotografija demonstruoja pakitusias optikos galimybes, antra vertus ji yra adaptuojama vartojimui ne tik popieriuje, bet ir ekrane, trečia vertus, jai papildomas techninės kokybės ir estetikos sąlygas kelia kitų medijų formuojama ir propaguojama kokybė, pavyzdžiui, skaitmeninio kinematografo arba kompiuterinės animacijos.

Maskvoje itin griežtomis bausmėmis buvo nuteista grupė ekstrasensų, veikusių sostinėje. Aferistai apie savo teikiamas paslaugas reklamuodavosi televizijoje ir sugebėjo iš pensininkų, invalidų ir kitų patiklių žmonių išvilioti milijonus. Vyriausiajam magijos specialistui Vladimirui Sobolevui teismas skyrė net 16 metų nelaisvės, 8 būrėjai už grotų buvo pasiųsti daugiau kaip po dešimt metų, o dar keli – nuteisti mažesnėmis bausmėmis.
×