– Mano laimė, kad sunkumų daug nebuvo, repeticijose buvau iš tų, kuriems beveik viskas pavykdavo iš karto. Vis dėlto prieš pasakojant apie sunkumus, manau, turėčiau papasakoti apie mūsų vadovę Agnę Rickevičienę. Ji  stipriai mylėjo kiekvieną iš mūsų ir augino kaip vieną šeimą, tačiau repeticijų metu ji būdavo labai griežta ir pareikalaudavo iš mūsų maksimalių jėgų. Repeticijos trukdavo po šešias valandas, kartais mažiau, kartais net daugiau. O disciplina kaip suaugusių žmonių trupėje – prieš grąžindami kostiumus į sandėlį, mes turėjome juos išplauti, išlyginti ir gražiai sudėti į specialų maišą, repeticijų lankomumas buvo šimtaprocentinis, net sergantys šokėjai turėjo būtinai būti repeticijose, ne šokti, bet stebėti. Mes buvome maži ir nesuprasdavome, kad mums ši disciplina tik į naudą, todėl kartais nenorėdavome ir net bijodavome lankyti repeticijas. Daugelis neatlaikė šio didžiulio krūvio ir nustojo šokti, o tie, kurie išgyveno visus sunkumus, šiuo metu šoka visame pasaulyje garsiose šokių mokyklose.
Supratau: knyga – solidžios apimties, parašyta neakademiniu, o veikiau eseistiniu stiliumi, tad man tai neabejotinai taps tikru iššūkiu. Visgi sutikau imtis šio darbo ir nepasigailėjau, nors vertimo darbai užtruko kone trejus metus ir pareikalavo didžiulių pastangų. Žinoma, jos atsipirko su kaupu – ši knyga yra viena iš gausiausiai cituojamų ne tik užsienio, bet ir lietuvių kūrybingumo tyrinėtojų darbuose, pradedant mokslo straipsniais ir baigiant jų rinktinėmis, monografijomis, vadovėliais.
. Kadangi medijų ir komunikacinių tinklų technologijoms būdingas mechaniškumas ir inžineriškumas, tai ir šioje terpėje bręstančio ar tos terpės formuojamo žmogaus vaizdinys įgauna technologinių sistemų elemento (nesvarbu, kad sąmoningo) bruožų. Inžinerinį požiūrį į žmogų, kaip į būtiną ir galimą tobulinti sudėtingą sistemą, kurioje įvairiausiais lygiais veikia energijos ir informacijos perdavimo „linijos“, ypač skatina genetinės inžinerijos diskursas
    – kai iš siauros gatvelės, vos keli metrai prieš Karlosą, išėjo plačiai besišypsantis, gerai apsirengęs, nepažįstamasis. Jis stovejo, rankas sugrūdęs į brangaus neperšlampamo apsiausto kišenes, matyt, laukdamas, kol Karlosas prie jo prieis. Karlosas išlaikė veidą rūpestingai neutralų, apdairiai studijuodamas vyrą. Aukšti, ploni, tamsūs plaukai ir akys, bet neabejotinai kaukazietis, apie 40 metų — ir išsišiepęs taip, tarsi norėdamas papasakoti nepaprastai juokingą pokštą.
. Tad galima teigti, kad medijos yra vis labiau individą veikianti, jį ir jo savivaizdį formuojanti ir prie savo skaitmeninės loginės raiškos pritaikanti minties, auklėjimo ir kūrybos terpė, įgaunanti skaitmeninių duomenų ir išteklių pavidalą. Tas pavidalas naujų medijų propaguotojų yra linkstamas nusakyti kaip „skaitmeninis kapitalizmas“. Nors „skaitmeninio kapitalizmo“ supratimas teigia įsivyraujant vadinamąsias nematerialiąsias vertybes, kurios tarsi visiškai atsisieja nuo materialiųjų, pastarąsias įtraukiant į virtualiąją gamybą, tačiau kol kas toks supratimas yra labiau ideologinio pobūdžio – skatinantis ir pateisinantis medijų technologijų plėtrą ir nuslepiantis prekinį nematerialiųjų vertybių, taip pat ir virtualios „tikrovės“ pobūdį. Tiesa, tos ideologijos apraiškos dažniausiai sunkiai pasiekiamos kritinei refleksijai, kuri vienaip ar kitaip įtraukiama į skaitmeninę projektinę intelektinių produktų gamybą ir vartojimą.

    Susitikau su p. Lunge Briuselyje, Belgijoje, Europolo štabe, ankstyvą 2001-ųjų vasarą. Jam pasirodžius Radisono SAS Hotelio kambaryje, kurį parinkau mūsų interviu vieta, jis atrodė kaip užkietėjęs pareigūnas, kurio akys sakė, kad jis nepasitikėjo mano žurnalistiška prigimtimi, ir kad aš niekada iš tiesų nesuprasiu jo ar jo kolegų. Jis atrodė žymiai senesnis, negu nuotraukose, kurias mačiau laikraščiuose po incidentų, baltumas įsėlinęs į jo plaukus.
Džiazo statusas vis tik yra visos Lietuvos bendra problema. Lietuvos džiazo federacija yra tik visuomeniniais pagrindais susikūrusi organizacija. Kiekvienas jos narys yra savotiškas savanoris. Tuo tarpu Estijos džiazo federacija turi valstybės išlaikomus 4–5 etatus. Jie gerokai toliau pažengę nei mes. Nors jie turi mažiau „gražių“ kelių sujungiančių skirtingus miestus ir mažiau klaikiai akmenimis grįstų aikščių, tačiau jie (estai) gali pasigirti „nenustekenta“ savo šalies kultūra.

. Tad galima teigti, kad medijos yra vis labiau individą veikianti, jį ir jo savivaizdį formuojanti ir prie savo skaitmeninės loginės raiškos pritaikanti minties, auklėjimo ir kūrybos terpė, įgaunanti skaitmeninių duomenų ir išteklių pavidalą. Tas pavidalas naujų medijų propaguotojų yra linkstamas nusakyti kaip „skaitmeninis kapitalizmas“. Nors „skaitmeninio kapitalizmo“ supratimas teigia įsivyraujant vadinamąsias nematerialiąsias vertybes, kurios tarsi visiškai atsisieja nuo materialiųjų, pastarąsias įtraukiant į virtualiąją gamybą, tačiau kol kas toks supratimas yra labiau ideologinio pobūdžio – skatinantis ir pateisinantis medijų technologijų plėtrą ir nuslepiantis prekinį nematerialiųjų vertybių, taip pat ir virtualios „tikrovės“ pobūdį. Tiesa, tos ideologijos apraiškos dažniausiai sunkiai pasiekiamos kritinei refleksijai, kuri vienaip ar kitaip įtraukiama į skaitmeninę projektinę intelektinių produktų gamybą ir vartojimą.
Ši skirtis svarbi, nes leidžia lokalizuoti kiekvieną asmenį tam tikroje dvasinio ir moralinio apsisprendimo perspektyvoje. Ji reiškia, kad kiekvienas atėjęs į šį pasaulį netampa tautos nariu savaime. Juo tampama ypatingu įsitautinimo ir įsivalstybinimo veiksmu – apsisprendimu. Žmogus gali atmesti tautą kaip idealią moralinės atskaitos bendriją ir valstybės idėją kaip savo sąžinės egzistencinius pagrindus. 
Cancer: This 2012 study on mice showed, for the first time, that pinene could slow the growth of tumors but could not identify the mechanism through which it worked. A 2013 study looking at its effects on neuroblastoma cells found that pinene decreased proliferation of cancerous cells. Most recently, we learned earlier this year that pinene was also helpful at mitigating the damages of hepatoma carcinoma and was viable as a potential anti-tumor drug.

    Valanda laiko pasiruošimui, o iki įstaigos buvo dvidešimt minučių kelio. Jis pasisuko link miegamojo, netikėtai nutaręs pasirodyti anksčiau, pabandyti išgauti ko daugiau iš Hirami apie tai, kas laukė. Jis jau jautė šiltą nervingo adrenalino stazę savo žarnoje, jausmas su kuriuo užaugo ir žinojo geriau, negu bet kokį kitą – dalies laukimo, dalies susijaudinimo, ir sveikos baimės dozė… 

Krosoverinis: genolapiai yra genu seku ir santykiniu atstumu tarp genu schemos. Genai yra isdestyti chr. linijine tvarka. Mejozes pradzioje homologiniu chr. chromatides gali sudaryti chiazmas – persikriziuoti ir siose vietose apsikeisti aleliniais genais. Apsikeitimas genais vadinamas krosingoveriu. Santykini atsuma tarp genu galima isreiksti krosingoverio dazniu (atstumo vienetas – morganide). Mejozes pradzioje per visa chromatides ilgi gali susidaryti dvi ar daugiau chiazmu. Taigi gali ivykti krosingoveris tarp A ir B aleliu bei tarp B ir C aleliu. Tai vadinama dvigubu krosingoveriu. Jo resultatais pasinaudojus galima nustatyti genu seka chromosomoje. Atlikus analizuojamaji kryzminima sio tipo palikuoniu yra maziausiai. Genu seka nustatoma, analizuojant skirtingu hibridu genotipus.  

Vytautai, prastai pažįsti apsimetusiuosius tavo dvasiniais tėvais. Be reikalo užsipuoli krikščionybę, kurioje prievartos kaip ir nebeliko, niekas neverčia su botagu eiti į bažnyčią ar atgailauti. Čia nebent jei pačiam toks dvasinis poreikis būtų apsivalyti, tai gautum tokią neviešą paslaugą, ne taip kaip su tavo raudonšikniška tarpine, kurioje atleidimas neįsivaizduojamas be savęs viešo pasmerkimo bei atgailavimo, kad ir suvaidinto. Aš pats save laikau laisvamaniu, kuriam mielesni Lietuvos laikai iki krikščionybės buvo, nors dabar gal viskas krypsta į gerą ir gyvename ir neblogais laikais. Taip, kad tas šūvis į krikščionis buvo pro šalį. Nejaučiu jokio poreikio kaip lietuvis tarnauti Dievui, ar kaip rusas vergauti. Ne be tie laikai. Gal kaip savanoris galiu kiek prisidėti, daugiausia užstodamas nuo kvailų puolimų.
    "Johano egzistenciją... Neketinau tikėti tokiu įsivaizduojamu dalyku. Neegzistuoja joks žmogus, nepaliekantis paskui save pėdsakų, o jeigu ir egzistuotų, jis būtų Velnias. Bet tokio dalyko nėra. Todėl, nėra jokio nepagaunamo žmogaus. Bet tuomet, kai aplankiau tariamai buvusį Johano kambarį, pajutau tai. Pajutau, kad šiame pasaulyje egzistuoja žmogus, kurio nėra."
– Šokau su įvairiais choreografais, tačiau drąsiai galiu teigti, jog Anželika Cholina yra profesionalas iš didžiosios raidės. Darbas jai vadovaujant yra vienas produktyviausių. Tai, ką su kitu choreografu mes padarytume per visą dieną, su A. Cholina galima nuveikti per 1–2 valandas. Taip yra dėl to, kad ji žino, ko nori ir ko reikia spektakliui. Kai reikia pakeisti kokią nors sceną, ji labai operatyviai sugalvoja pokyčius. A. Cholina ne tik pasako, ką reikia padaryti, bet ir parodo tiksliai nuo a iki z. Statant spektaklį ji kiekvieną savo šokėją supažindina su jo personažu, papasakoja, koks yra jo charakteris ir kada, kokią emociją reikia išlaikyti bei parodyti žiūrovui.

Maskvoje itin griežtomis bausmėmis buvo nuteista grupė ekstrasensų, veikusių sostinėje. Aferistai apie savo teikiamas paslaugas reklamuodavosi televizijoje ir sugebėjo iš pensininkų, invalidų ir kitų patiklių žmonių išvilioti milijonus. Vyriausiajam magijos specialistui Vladimirui Sobolevui teismas skyrė net 16 metų nelaisvės, 8 būrėjai už grotų buvo pasiųsti daugiau kaip po dešimt metų, o dar keli – nuteisti mažesnėmis bausmėmis.

×