Kita vertus, mano filosofiniai tyrinėjimai neapsiriboja klasika. Visgi gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame kyla daug klausimų ir problemų, nežinomų senajam pasauliui. Šiuos dalykus analizuoja jau šiuolaikinė filosofija ir atskiros jos šakos (pvz., medijų filosofija, technologijos filosofija ir t.t.). Kita vertus, dėstau Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete, kuriame vyrauja komunikacijos studijų kryptis. Gilesniam ir platesniam kultūros, komunikacijos, kūrybos procesų pažinimui reikalingos filosofinės šių procesų interpretacijos ir įžvalgos. Todėl vis daugiau dėmesio skiriu kūrybos, komunikacijos, kultūros filosofijai. Tai atsispindi ir mano paskutiniuose straipsniuose.

Norėčiau išsamiau paaiškinti, ką reiškia bendrasis gėris, susitelkdamas į tai, ką vadinu „integraliu bendruoju gėriu“, tai yra bendruoju gėriu absoliučiąja prasme. Tiek, kiek ir šeima, ir pilietinė visuomenė yra žmonių bendruomenės, tiek abi jos yra „bendrieji gėriai“, nors ir skirtingo pobūdžio. Mano pateikiama integrali bendrojo gėrio prasmė tiesiogiai taikytina šeimai, bet taip pat analogiškai tinka ir pilietinei visuomenei.


Kultūros mokslų moksliškumo klausimas svarstomas jau gerą šimtmetį nuo to laiko, kai įsivyravo pozityvistinė mokslo samprata. Mokslas atskleidžiąs objektyvius dėsnius, moksliniai teiginiai vienaip ar kitaip verifikuojami, o teorijos patikrinamos faktų duomenimis. Tad jau senokai kultūros mokslams, gyvuojantiems gamtamokslinio pasaulėvaizdžio ir gamtamokslinės pažintinės nuostatos sąlygomis, tenka įrodinėti savo moksliškumą ir derintis prie gamtamokslinio „moksliškumo“ supratimo, pasitelkiant vienokius ar kitokius gamtamokslinius metodus, daugiausia statistinę ir kitokią kiekybinę duomenų analizę, ar įvelkant rezultatus į tam tikrą „mokslinio“ diskurso rūbą
    Imperinis buvo truputį sunykęs daugiabutis pastatas naujamiesčio Rakūno pietuose. Džil atrado iš savo ankstyvesnių ekskursijų, kad vieną kartą užsikrėtę, T-viruso zombiai eina ieškoti maisto beveik iš karto, palikdami namus ir išeidami į gatves. Ne visi, žinoma, bet pakankamai daug, kad kertant per pastatus buvo apskritai saugiau, negu atvirame lauke.
Meda Norbutaitė 1985 m. baigė Šiaulių dailės mokyklą, o 1990 m. – Kauno aukštesniąją meno mokyklą. 1990–1998 m. studijavo tapybą Šiaulių universiteto Menų fakultete, kur pagrindinis dėstytojas buvo profesorius Vincentas Gečas. 1997–2011 m. dirbo Šiaulių universitete, o nuo 2006 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu M. Norbutaitė yra Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros docentė. Nuo 2015 m. ji taip pat dirba Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institute docentės pareigose.
Žinoma, kas dėl kūrybiškumo konceptų/receptų ir jų tinkamumo/pritaikomumo mūsų kultūrai – tai jau visai kitas klausimas. Kaip socialinių ir humanitarinių mokslų atstovė, galiu pasakyti, kad apie kokią veiklos sritį bekalbėtume, jokio vieno universalaus kūrybingumo ar kokio nors kito recepto nėra ir negali būti. Kiekviena visuomenė, tauta, kultūra yra labai savita, turinti savąjį mentalitetą, nulemtą esamų ir istorinių aplinkybių bei daugybės kitų socialinių, kultūrinių, ekonominių, politinių faktorių. Mes, lietuviai, beveik prieš trisdešimt metų išsivadavę iš sovietinės ideologijos, vis dar esame kelyje į kūrybiškai, drąsiai, atvirai ir savarankiškai mąstančią visuomenę.
– Dažnas žmogus suglumsta viešojoje erdvėje išgirdęs naujos studijų programos arba mokslo šakos pavadinimą. Kaip jūs, būdama edukologijos mokslo atstovė, vertinate mokslą ir studijų programas reprezentuojančius keistus naujadarus? Kiek šie naujadarai yra būtini ir kiek jie atspindi dabarties gyvenimo tempą, vartojimą, vertybinius pokyčius, o kiek jie yra tiesiog mados reikalas?
Kita paminėtina yda, jų tarpe išplatina vištgaidystė, iš vienos pusės jiems ten kur jie yra negalima turėti vaikų, o iš kitos pusės bjaurisi moterimis. Skatinamas gėdingas vyrams lengvo gyvenimo būdas, kuris brandžiai mąstantiems vyrams yra visiškai nepriimtinas, juk koks gi tikras vyras norėtų pripažinti save visišku nevykėliu? Raudonšikniai nori suvaržyti bet kokias laisves, tad norėdami žmonėms atmušti norą jomis naudotis, patys jomis begėdiškai persinaudoja. Tad nenuostabu, kad rašytoja Vanagaitė, neabejotinai pakliuvusi į raudonšiknių pinkles, kovoja dėl teisės viešai meluoti, slėpdama tai po kova dėl žodžio laisvės. Visos tokių raudonšiknių įkvėptos teisybės paieškos dengia gyliai įsišaknijusį pavydo jausmą. Raudonšikniai yra dideli bailiai ir per savo gudrumą net neskiria įžūlumo nuo drąsos. Įžūliai elgdamiesi, jie galvoja, kad taip parodo savo drąsą, o iš tikro tik savo nebaudžiamumo jausmą, jų manymu, jų galingi užtarėjai išsuks juos iš bėdos, į kokią jie bepakliūtų per savo įžūlumą...

. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Lietuvos kultūros ir apskritai humanitarinės srities tyrėjai vis labiau pasitelkia naujas užsienio šalių mokslininkų teorijas bei sąvokas. Galima stebėti tam tikras vienais ar kitais pasiskolintais konceptais paremtų tyrimų bangas, gerokai atsiliekančias nuo pirminių vakarietiškųjų. Sparčiai plito pavėlavęs dekonstruktyvizmas, taip pat socialinio konstruktyvizmo idėjos, kurias kildino ir į lietuvių kalbą išverstas Benedicto Andersono veikalas Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir išplitimą (1999). Į istorijos ir su ja susijusių tyrinėjimo laukus vis labiau skverbiasi atminties, taip pat vaizdinio ir vaizdumo (visuality) konceptai, jaučiamas ir medijų teorijos poveikis. Nors pasiskolintų teorinių nuostatų bei konceptų taikymas konkretiems vietinės visuomenės ir kultūros tyrinėjimams yra problemiškas dėl vietinės specifikos, į kurią kultūros tyrinėtojui būtina atsižvelgti, tačiau į tai dažniausiai nekreipiama dėmesio. Dažniausiai teoriniai konceptai taikomi nesigilinant į tiriamą konkrečią vietinę sociokultūrinę aplinką, jos susiklostymo bei raidos ypatumus. Todėl daugelis tyrimų tarsi pakimba ore, o socialiniuose tyrimuose plinta įvairiausios apklausos ir jų duomenų pagrindu daromi „moksliniai“ apibendrinimai. Tačiau tų apklausų duomenys yra abejotini, nes jų interpretavimas stokoja aiškesnio „teorinio“ pagrindimo, kuriam būtinas visuomenės, jos kultūros, socialinių ryšių tinklo vaizdinys.

Mirtis yra mirtis ir joks čia prakeiksmas. Teko lankyti seną savo tetą ir bent jau prieš pora savaičių matėsi kad jokia medicina žmogui nepadės. Viskas. Žmogus tiesiog noko akyse. Jei tuomet būčiau žinojęs jos tikslią mirties datą būčiau kažkaip korektiškai paskatinęs pusbrolį atvykti nors ir iš toli atsisveikinti. O jis nesuspėjo. Taip kad mirties natūralus procesas kažkaip stipriai mistifikuotas. Pagalvojau kad kai kurie žmonės net privalėtų žinoti savo mirties datą. Jie to nusipelnė savo gyvenimu. Pvz koks žmogžudys ar žmogžudystės užsakovas. :)Sąmoningai žinai kad žudai kitą žmogų tai žinok ir kada pats mirsi. Savotiškai lygu lygu. Trumpam atsiduri žudomo žmogaus vietoje. :) O kad žudyti negalima žino kiekvienas. :)


Keista, bet prabilti apie knygą Anykščiuose (nors būtent juose matau laisvą nišą) nėra paprasta: visko tarsi turim per akis, svečiai tik aikčioja, kaimynai tik pavydi, ypač gražaus kraštovaizdžio, pramogų. Todėl pradėsiu nuo... Los Andželo, Hantingtono parko, kurio viename muziejų saugoma pirmoji spausdinta knyga – 1455 metais Maince (Vokietijoje) išleista Johano Gutenbergo „Biblija“. Tas retas, auksu papuoštas, ypatingos reikšmės visai žmonijai turintis leidinys laikomas taip pagarbiai, kaip bažnyčioje monstrancija – pamačius kyla ranka persižegnoti...
    "Taip. Taipogi tiesa, kad daugeliu atveju prievarta, kurią patiria šie malonumų žudikai, yra seksualinės prigimties... Nuo jaunumės, šie žmonės yra kontroliuojami ir išnaudojami savo žalotojų kaip objektai ar įrankiai. Net kai jie tampa suaugusiais, jie nesuvokia kitų žmonių, sugebančių patirti panašias emocijas... skausmą, agoniją, pažeminimą, liūdesį, baimę. Jie mato tik gyvulius, kaip jūrų kiaulytes moksliniame eksperimente. Ir greičiausias bei pats efektyviausias būdas palenkti šiuos gyvulius yra seksas."
Vytis Valatka: Filosofams visada patinka ieškoti įvairiausių dalykų pirmųjų priežasčių. Ir, kaip visada, norisi kaip galima geriau, o gaunasi, kaip visada. Šiuo klausimu –  tokia pat kebli situacija, ir pirmųjų priežasčių iki šiol nesu suradęs. Mano tėvai teigia, kad jau pradėjęs kalbėti, uždavinėjau, jų įsitikinimu, labai “filosofiškus” klausimus, į kuriuos dažniausiai negalėdavo atsakyti. Deja, tų klausimų nei tėvai, nei aš neprisimenu. Viliuosi, kad tai nebuvo Albert’o Camus mėgiamas klausimas apie savižudybės dilemą ar bandymas išsiaiškinti, kas yra simuliakrai (žr. Jean Baudrillard), dekonstrukcija (Derrida) ir panašiai. Kaip bebūtų, jau sąmoningą postūmį filosofijos link siečiau su žymiai vėlesniu – Sąjūdžio – laikotarpiu. Kai buvo įsteigtas Sąjūdis, man buvo 16 metų. Taigi, laikas, iš kurio liko patys ryškiausi prisiminimai. Šimtatūkstantiniai mitingai Vingio parke; jūros ką tik draustų trispalvių (dar iki Sąjūdžio įsikūrimo tarp klasės draugų ir artimame giminaičių rate sklisdavo legendos apie tai, kaip kažkas kažkur Vasario 16 d. proga vis iškeldavo trispalvę) ir t.t. Mitinguose kalbėjo daug įvairių iškilių žmonių, tačiau man tada labiausiai įstrigo filosofai – A. Juozaitis, R. Ozolas, B. Genzelis, J. Minkevičius ir kt. Jie aiškiai, argumentuotai dėstė savo mintis pačiais įvairiausiais klausimais, ir atrodė, jog nėra klausimo, į kurį jie neturėtų atsakymo, nėra kontrargumento, kurio jie negalėtų atremti. Man tai buvo kažkas neįtikėtino, ir kilo didžiulis noras bent priartėti iki tokio, mano akimis, nepasiekiamo lygio. Kadangi prie visų jų pavardžių buvo parašyta „filosofas“, pradėjau aiškintis, kas jis toks yra. Iš istorijos pamokų žinojau, kad buvo toks graikų filosofas Platonas. Nuvažiavau į Kavarską, kur mano dėdės bibliotekoje buvo Platono knyga „Valstybė“, ir pradėjau skaityti. Kai ką supratau, bet dar daugiau nesupratau. Dar paskaitinėjau Renesanso filosofijos chrestomatiją, ten dar didesnių problemų su supratimu buvo. Keistas kontrastas – filosofai taip aiškiai išreiškia savo pozicijas per mitingus ir žiniasklaidoje, o patys skaito ir rašo tokius neaiškius veikalus… Tai dar labiau suintrigavo domėtis filosofija. Ir kai jau buvau 12-oje klasėje, VU startavo Filosofijos programa. Tad jau nebebuvo klausimų, kur stoti, nors labai traukė ir filologijos studijos. Bet filosofijos trauka nugalėjo. Turiu pripažinti, ir pirmaisiais studijų metais daug kur buvo tamsus miškas, bet noras nepasiduoti, išnarplioti tą filosofinį Gordijaus mazgą nuolat vedė į priekį, tad ir likau filosofinio maratono lauke nuolatinio starto pozicijoje.
Kiekvienas laikmetis panaudoja (netgi perrašo) istoriją savo naudai, sudėlioja tuos praeities akcentus, kurie ypač aktualūs šiandien. Apie tai byloja istoriniai romanai, filmai, studijos – tiek Vakaruos, tiek Rytuos. O mums šiandien gyvybiškai svarbu ir aktualu išsaugoti pamatinę, prigimtinę tautos vertybę – kalbą, dvasinę tautos atmintį. Todėl kas jau kas, o anykštėnai turėtų gerai pasukti galvas, kaip savo išskirtinius talentus, patirtį, tradicijas prasmingiau panaudojus lietuvybės, šalies, kitaip tarus – savo pačių labui.
Mirtis yra mirtis ir joks čia prakeiksmas. Teko lankyti seną savo tetą ir bent jau prieš pora savaičių matėsi kad jokia medicina žmogui nepadės. Viskas. Žmogus tiesiog noko akyse. Jei tuomet būčiau žinojęs jos tikslią mirties datą būčiau kažkaip korektiškai paskatinęs pusbrolį atvykti nors ir iš toli atsisveikinti. O jis nesuspėjo. Taip kad mirties natūralus procesas kažkaip stipriai mistifikuotas. Pagalvojau kad kai kurie žmonės net privalėtų žinoti savo mirties datą. Jie to nusipelnė savo gyvenimu. Pvz koks žmogžudys ar žmogžudystės užsakovas. :)Sąmoningai žinai kad žudai kitą žmogų tai žinok ir kada pats mirsi. Savotiškai lygu lygu. Trumpam atsiduri žudomo žmogaus vietoje. :) O kad žudyti negalima žino kiekvienas. :)
    – išskyrus B būrio lyderį, kuris spoksojo į erdvę ir šiepėsi kaip ryklys. Kaip grobuonis. Karlosas pasijuto netikėtai suvaržytas, žiūrėdamas į vyruką, Nicholajus kažkoks, trumpi, balti plaukai, sudėtas kaip kultūristas. Jis niekada nematė nieko besišypsant taip baisiai... Rusas sutiko jo žvilgsnį, ir jo šypsnis akimirką dar praplatėjo, taip, kad privertė Karlosą atsisėsti su nugara į sieną, suspausti ginklą rankoje –
V.V.: Iš tiesų, apie filosofiją esama pačių įvairiausių ir prieštaringiausių nuomonių. Visgi filosofiją galime drąsiai vadinti mokslų motina. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Vakarų filosofija gimė antikinėje Graikijoje kaip universalus mokslas, apimantis iš esmės visą tuometinį teorinį žinojimą. Kitaip sakant, jos įsčiose vystėsi visi kiti mokslai, kurie amžių eigoje nuo jos atsiskyrė, įgydami specializuotų mokslų statusą. Pačios filosofijos sampratos toje amžių eigoje taip pat keitėsi. Jei pradžioje filosofija buvo labiau orientuota į fizinio pasaulio (gamtos) pradų paieškas, tai pastarųjų amžių filosofiją labiau domina žmogaus individuali ir socialinė egzistencija, santykis su technika, technologijomis, medijomis; individų komunikacijos ir susikalbėjimo galimybės ir t.t. Bet ir šiuolaikinėje intelektinėje erdvėje nėra vienos visiems privalomos filosofijos sampratos. Kita vertus, daugiau ar mažiau sutariama, kad filosofija – tai bandymas argumentuotai atsakyti į pamatinius klausimus apie žmogų, jo vietą pasaulyje ir visuomenėje, žmogaus ir visuomenės egzistavimo prasmę ir pan. Tuos klausimus bent kartą gyvenime sau užduoda bet kuris žmogus: kas yra tiesa, gėris, grožis, tikroji egzistencija, autentiška gyvenimo prasmė ir pan. Ieškodamas savo atsakymų į šiuos klausimus, jis gali drąsiai semti iš amžių išbandymus atlaikiusio filosofijos lobyno. Tad ir šiuolaikiniame pasaulyje filosofija yra geras patarėjas pamatinių amžinųjų klausimų atžvilgiu. Aišku, kiekvienoje epochoje iškyla naujų aktualių klausimų ir problemų, tačiau visi jie anksčiau ar vėliau patenka filosofijos domėn. Štai XX a. itin aktualus žmogaus ir medijų santykio klausimas davė pradžią naujai filosofijos šakai – medijų filosofijai. Tame pačiame amžiuje atsirado kino filosofija ir t.t. Kita vertus, nors kiekviena epocha pateikia filosofijai vis naujų aktualių temų ir klausimų, pamatinės filosofijos temos iš esmės išlieka tos pačios: būtis, tiesa, gėris, grožis, prasmė ir t.t. Keičiasi šių temų nagrinėjimo kalbos ir kiti kontekstai, bet pačios temos neužleidžia savo pozicijų filosofiniuose „topuose“.
Kaip galime toliau apibrėžti integralią bendrojo gėrio reikšmę? Pirmiausia gėris dažniausiai yra susijęs su pilnatvės ar užbaigtumo idėja. Sakoma, kad žmogus yra geras tuomet, kai jo polinkiai ir pasirinkimai yra tokie, kokie turi būti, tai reiškia, kai jiems nieko netrūksta. Kad būtų geras, jis turi būti tikrai integralus kaip asmuo. Tačiau dar svarbiau yra tai, jog jis savo veiksmais visuomet elgtųsi taip, kad pasiektų tam tikrą tikslą, tai yra, tam tikrą gėrį. Šiuo atveju tikslas ar gėris reiškia tam tikrą išbaigtumą/ tobulumą.
Kažkada ir man patikdavo inkognito istorija. Bet žiūriu, kad dabar poną Stanislovą pradeda veikti senatvė. O apie trolinimą, tai aš su šituo vardu niekada nieko netrolinau. Buvo kažkada pasitaikęs toks vienkartinis trolinimo atvejis, kadangi man labai patinka pasijuokti iš susiraukėlių. Aš siūlau jums, Inkognito, kasdien pamedituoti. Dings jūsų bloga nuotaika.
Raudonšiknių tarpinė mėgsta krušti žmonėms smegenis ir juos auklėti, taip įsprausdama jų elgesį į plokštumą bei primesdama įvykių eigą, kai žmonių elgesys lengvai nuspėjamas, nes žinoma, ko iš jų laukti įvairiomis aplinkybėmis. Net jei pasirinktum blogą, linkusi nusikalsti elgesį ir tai jiems būtų paranku. Ne visada verta iš dviejų blogybių rinktis mažesnę (tavo, neprisistatantysai, pasirinkimas numirti Mėnulio paviršiuje). Nors paprastai būna ir „paslėptas“ plokštuminį mąstymą turinčioms esybėms trečias pasirinkimas. Jie nemėgsta galinčių elgtis ir gerai, ir blogai pagal iš anksto sunkiai nuspėjamas aplinkybes. Turint reikalų su raudonšiknių tarpine neturėtų būti jokių taisyklių. Kaip nebūtų keista, net būnant blogam galima išlikti doram ir nesijausti nusikaltėliu. Beje, aš netikiu, kad galima ką nors perauklėti. Esybės tik pačios galėtų persiauklėti, jei norėtų pakilti nuo dugno. Perauklėtosios labai greitai pamiršta visus auklėjimus, kai pakliūna į terpę, kur gali pasireikšti jų senieji nusikalstami polinkiai.

tu tikrai manai kad tai gera iseitis butu?o as tai tikrai nemanau..isivaizduok tavo smegenys gali tik galvoti,o kaip visi zemiski dalykai,kaip kuniski malonumai?zinau pasakysi kad tai nera svarbiausia,tacia pakankamai svarbu..tiesa pasakius nesuprantu,koks tikslas tik egzistuoti,as tikrai nenoreciau kad gyvos butu tik mano smegenys,be mano zavaus kunelio,taip nemanai?
Maskvoje itin griežtomis bausmėmis buvo nuteista grupė ekstrasensų, veikusių sostinėje. Aferistai apie savo teikiamas paslaugas reklamuodavosi televizijoje ir sugebėjo iš pensininkų, invalidų ir kitų patiklių žmonių išvilioti milijonus. Vyriausiajam magijos specialistui Vladimirui Sobolevui teismas skyrė net 16 metų nelaisvės, 8 būrėjai už grotų buvo pasiųsti daugiau kaip po dešimt metų, o dar keli – nuteisti mažesnėmis bausmėmis.
×