Prireikė mažiau kaip valandos, kad ji nusigautų iš priemiesčių į tariamai tuščią daugiabutį namą, kur dabar stovėjo, drebėdama truputį nuo drėgno šaltuko, kuris sklendėjo prastai apšviestame koridoriuje. Ji buvo apsirengus, kad galėtų laisvai judėti, o ne apsisaugoti nuo oro — aptemptą bliuskutę, mini-sijoną ir batus, be to, reikmenų diržą, kur laikė papildomas ginklo apkabas. Kūną aptempianti apranga laikysis prie jos kaip antra oda ir leis jai greičiau judėti. Ji taip pat pasiėmė paprastą baltą medvilninį nertinį, kurį užsidės, kai paliks miestą, kurį dabar dėvėjo surištą aplink savo taliją — kol kas, ji geriau kęs šaltį ir turės laisvas rankas.
    Vaikinai vilkėjo sportines striukes, o merginos – jūreivių uniformas. Oho, na ir keista kombinacija. Galbūt ant pakylos rėžiantis kalbą, kuri sukelia knarkimą, direktorius turėjo kažkokį fetišą jūreivių uniformoms. Kol galvojau apie šiuos beverčius dalykus, idiotiška ceremonija pagaliau baigėsi. Aš – kaip ir kiti mano ne tiek valingi nauji klasiokai – įžengiau į 1-5 klasę. 

V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.
- Mano atminty Anykščiuose beveik neatpažįstamai pasikeitė du dalykai: Šventoji ir... anykštėnų požiūris į knygą. Tai sakau be jokios patetikos, nes upė teka pro mano langus, o knyga daugelį metų buvo Anykščių simbolis. Deja, per pastaruosius dešimtmečius knygos statusas netgi literatūros klasikų lopšyje apsivertė aukštyn kojom. Manau, jog dėl to kaltas ne tik pašėlusiai putojantis laikas, civilizacijos įnoriai, bet ir mes patys, per anksti susitaikę, per greitai nušokavę nežinia kur, nežinia pas ką. Ar ne metas tarti „stop“?
Putinaitei šiame pranešime tiek daug dėmesio skyrėme tik todėl, kad ji yra viena aktyviausių ir labiausiai matomų ištisos šiuolaikinės antilietuviškos ideologijos skleidėjų kartos atstovų (kai kuriuos kitus minėjome aptardami koncepciją Visi – kolaborantai). Tai yra labiausiai sovietizmo dvasia persismelkę veikėjai – tautinę ir valstybinę sąmonę visiškai praradę devintojo dešimtmečio komjaunuoliai, kurie buvo visiškai pasiruošę tęsti ir pabaigti visą okupacijos tarpsniu vykdyto lietuvybės naikinimo darbą. Netikėtas istorijos posūkis, kai radosi Sąjūdis ir atsikūrė Lietuvos valstybė, pertraukė jų vos prasidedančią Lietuvos naikinimo veiklą. Tačiau sovietmečiu susiformavusios antitautinės ir antivalstybinės nuostatos ir jau spėti įgyti kovos su lietuvybe įgūdžiai niekur nedingo. Jų išsigelbėjimu, atvėrusiu galimybę vėl pritaikyti šiuos įgūdžius ir tęsti antilietuviškų ideologų karjerą, tapo Lietuvos integracija į ES, dėlkurios prasidėjo šalies „europeizavimo“ procesas, primenantis sovietizavimą tuo, kad abiem atvejais siekiama sunaikinti tautas ir nacionalines valstybes.  Todėl sovietizavimo ideologai lengvai persiorientavo ir tapo uoliais su lietuvybė kovojančiais europeizuotojais, tęsiančiais savo komjaunuoliškos jaunystės žygius po „europinių vertybių“ skleidėjų iškaba. Kova prieš tarybų Lietuvą tėra patogi ideologinė širma, kuria šie kitam šeimininkui ėmę tarnauti komjaunuoliai pridengia savo kovą su lietuviškuoju politiniu tautiškumu (nacionalizmu)

Todėl kolektyvinės atminties trynimas ir performavimas tapo vienu iš pagrindinių jo siekinių. Šiuolaikinis rusų rašytojas Viktoras Pelevinas nedidelės apimties tekste „Zombinimas: lyginamosios antropologijos bandymas“, išsamiau aptaria šiuos homo sovieticus kūrimo mechanizmus, pasitelkdamas mankurtui artimą, bet iš visai kito geografinio-kultūrinio konteksto pasiskolintą „zombio“ sąvoką.
Sekminių šventė, arba 50-oji Velykų diena, užbaigia bei apvainikuoja šį liturginį laikotarpį. Šiandien minime, kaip įprasta sakyti, Bažnyčios gimtadienį: Šventoji Dvasia sutrikusią Kristaus mokinių grupelę paverčia Bažnyčia – Viešpaties Mokymo skelbėja šiame pasaulyje. Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri po Šventyklos sugriovimo (70 m.) buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė. Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia, tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują atspalvį – Naujojo Įstatymo paskelbimas, jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios. Iki IV a. krikščionių bendruomenės Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę šventė kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Kristaus žengimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas liturgiškai buvo suvienyti. Tai įvyko todėl, kad ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus kalną. Mozė penkiasdešimtą dieną po Paschos užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią. Apie XI a. Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta Sekminių šventės oktava, kuri panaikinta po 1969 m. liturginės reformos. Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Dvasia, Viešpatie, ateik, – priskiriama popiežiui Inocentui III.
    "Lapkričio 14-tą, Salzburge, Austrijoje; Šv. Ursulos Ligoninės budintis daktaras, seselė ir registratorius buvo nugalabyti, vėlų vakarą. Juos nudėjęs žmogus pats nusižudė nusikaltimo vietoje... Gustavas Kotmanas. Jis buvo ieškomas dėl septynių porų žmogžudystės kirviu kaltinimų. Aštuonios dienos prieš šį incidentą, senyvo amžiaus žmogus miesto gyvenamuosiuose rajonuose mirė nuo to, kas atrodė kaip savižudybė. Vyro vardas buvo Molkė... bet vėliau buvo išaiškinta, kad tai pseudonimas, ir jo tikrasis vardas buvo Jaroslavas Čarekas - buvusios Čekoslovakijos vyriausybės biurokratinis šulas, dabar ieškomas Amerikos, Britų ir Čekų policijos, tarp daugelio kitų. Nužudymo naktį, žmogus aplankė Šv. Ursulos ligoninę, dėl kulkos žaizdos, atsiradusios nuo ginklo, kurį jis nešiojosi apsaugai. Daktaras, aptvarstęs sužeidimą, pranešė policijai, bet žmogaus pėdos iki to laiko buvo jau atvėsusios. Policijai pradėjus paiešką dėl ryšio tarp šio žmogaus ir Čareko žmogžudystės, klausiant ar yra kitų liudininkų ligoninėje tuo metu, apstulbo sužinojusi, kad visi liudininkai buvo žudiko kirviu aukos."
Dr. Ethan Russo further supports this theory with scientific evidence by demonstrating that non-cannabinoid plant components such as terpenes serve as inhibitors to THC’s intoxicating effects, thereby increasing THC’s therapeutic index. This “phytocannabinoid-terpenoid synergy,” as Russo calls it, increases the potential of cannabis-based medicinal extracts to treat pain, inflammation, fungal and bacterial infections, depression, anxiety, addiction, epilepsy and even cancer.
– Prieš dešimtmetį beveik nebuvo įmanoma išgirsti diskutuojant apie sporto industriją kaip apie labai rimtą studijų lauką. Šiandien sporto industrija yra labai svarbi net valstybei pozicionuojant save tarptautinėje erdvėje. Tad kas iš tikrųjų yra sporto industrija, ką ji apima? Kuo ji ypatinga ir svarbi? Juk sporto industrija siejama su komunikacija, o tai jau lemia papildomą neaiškumą.
A New Breed of Overseer (802.M33) - House Taranis begins the practice of sending the Nobles that fail to enmesh properly with their Imperial Knights to the Adeptus Mechanicus. Though unfit for a place in Taranis' Knight armies, each of these cyborg warriors -- known as Psychosis-Neuracanium -- are from primaris grade Imperial stock, and prove to be excellent raw material for the creation of Skitarii overseers.
Štai kodėl vertinant J. Marcinkevičiaus vaidmenį ir indėlį į Sąjūdžio ir Lietuvos istoriją, reikia suvokti, kad pasaulio politinėje istorijoje jokių perversmų ir lūžių neįvykdo vadinamieji žemieji sluoksniai. Visi didieji politiniai pokyčiai būna įgyvendinami aukštosios ar viduriniosios klasės atstovų – pripažintų, turinčių „svorį“, autoritetą ir įtaką žmonių. J. Marcinkevičius, nepaisant problemiškų jo biografijos ir kūrybos aspektų, kai reikėjo lemtingai apsispręsti, jis apsisprendė įsipareigoti idealiai lietuvių tautai, kuriai priklauso visi, gyvenę nuo lietuvių tautos atsiradimo, ir Lietuvos valstybei. Dėl to negali būti jokių diskusijų. 

Šios ir kitos aplinkybės lietuviams pagaliau leido kiek laisviau veikti sistemoje, išmokė kultūrininkus išvengti ar apeiti akivaizdžius ideologinius spąstus, tuo pačiu ją išnaudojant vietinės kultūros išsaugojimo reikmėms. Tai atvėrė kad ir ribotas, bet reikšmingas modernios nacionalinės kultūros plėtros galimybes, kuriomis, ypač brežnevmečiu, sugebėjo pasinaudoti ne tik SSRS, bet ir užsienyje veikiai aukštai pradėti vertinti lietuvių rašytojai ir poetai, menininkai, teatralai, muzikai, architektai, urbanistai, fotografai, dizaineriai ir t. t.
Genealogine autosominio dominantinio paveldejimo analize: pozymi paveldi apytikriai vienodas kiekis vyru ir moteru. Pozymi perduoda palikuonims tiek vyras, tiek moteris vienodai. Pozymi gali salygoti tiek viena, tiek kelios poros genu (monogeninis ir poligeninis paveldejimai). Monogeninio paveldejimo atveju remiamasi I r II Mendelio desniais. Jei palikuoniu skaicius pakankamas, pozymis pasireiskia kiekvienoje kartoje, bet jei pozymio neturi tevai, jo netures ir vaikai. Taciau jei probandas yra mutantas, jis gali gimti pozymio neturintiems tevams. Todel galima manyti, jog pozymis yra dominantinis. Dominantiniai homozigotai fenotipiskai nuo heterozigotu nesiskiria. Taciau zmogaus paveldimu ligu atveju galimas kitoks pasireiskimas del genu ekspresyvumo skirtumo – heterozigotai nuo dominantiniu homozigotu skiriasi lengvesne ligos forma. Paveldimu pozymiu pvz. yra desniarankiskumas, gebejimas susukti liezuvi, polidaktilija, brachidaktilija ir tt.
Todėl kolektyvinės atminties trynimas ir performavimas tapo vienu iš pagrindinių jo siekinių. Šiuolaikinis rusų rašytojas Viktoras Pelevinas nedidelės apimties tekste „Zombinimas: lyginamosios antropologijos bandymas“, išsamiau aptaria šiuos homo sovieticus kūrimo mechanizmus, pasitelkdamas mankurtui artimą, bet iš visai kito geografinio-kultūrinio konteksto pasiskolintą „zombio“ sąvoką.
R. V.: Lietuvą kamuoja aukštojo mokslo krizė. LR Vyriausybė  ir Švietimo ir mokslo ministerija negaili kritikos aukštajam mokslui bei nuolatos kaitalioja savo planus. Ar taip garsiau ir gausiai propaguojamas universitetų sujungimas išgelbės Lietuvą nuo mokslo ir švietimo „pabaigos”? Kaip Jūs matote mokslo ir švietimo reformą? Pafantazuokime, koks būtų Jūsų vadovaujamos reformos kelias?
Aš visada net savo praktinėse paskaitose studentams demonstruoju kaip veikia įvairios praktikos ne takoskyroje, bet dialoge su teorija. Nesvarbu, kokią specialybę studijuoja studentai, svarbu tai, kad jiems paaiškinu nepavykusias praktikas ir nesėkmingai sukurtus produktus argumentuodamas tai, kad nebuvo paisoma dėsnių, kurie apibrėžiami ir paaiškinami teorijomis. Kartais net aš pats studentams būnu pavyzdžiu, pristatydamas savo menininko ir teoretiko profesines veiklas bei analizuodamas jų tarpusavio ryšius.
Už sūnaus gyvenimo ir verslo „sutvarkymą“ buvo paprašyta 50 000 litų (14 481 eurų), nes būrėja paaiškino, kad reikalingi amuletai, kainuojantys 24 000 litų (6950 eurų). Jie, anot aiškiaregės, turi būti iš aukso. Kad būtų galima sutvarkyti sūnaus firmų reikalus, reikėjo ir žalvarinių pėdučių. Už 3 apvalius amuletus ir auksinį žiedą, 15 vienetų žalvarinių pėdučių Aldona sumokėjo 24 000 litų (6950 eurų).
Zmogaus genu expresija ivairiuose audiniuose: zmogaus genai gali buti skirstomi i dvi dalis. Viena - genai aktyvus visose lastelese. Tokie genai vadinami ‘namu ukio’ genais. Ju veiklos produktai butini lasteliu gyvybinems funkcijoms. Kita dalis - genai, kurie veikia tik tam tikrose lastelese, arba tik tam tikromis salygomis. Jie vadinami ‘prabangos’ genais. Ju veiklos produktai butini lasteliu gyvybinems funkcijoms. Kita dalis - genai, kurie veikia tik tam tikrose lastelese, arba tik tam tikromis salygomis. Jie vadinami ‘prabangos’ genais. Ju veiklos produktai apsprendzia specifinius baltymus (apsprendzia lasteles specializacija) ir adaptacinius baltymus (ju deka lastele prisitaiko prie pakitusios aplinkos). Kuo lastele praejusi didesne diferenciacija, tuo joje maziau veikliuju (namu ukio) genu. Genai kurie buvo reikalingi diferenciacijai tampa nebereikalingi, ir neskaitant genu butinu lasteles gyvybinems funkcijoms, daugumoj funkcionuoja ‘prabangos’ genai.

Mano galva, visi markso išvedžiojimai yra šakėmis rašyti per vandenį. Visiškas atitrūkimas nuo tikrovės, užmerkiant akis į jas badančius netikslumus. Leninas pirmiausiai „išvadavo“ darbininkų klasę, o po to ją kūrė. Laisvoje visuomenėje kalbėti apie klases gali tik visiškas girtuoklis neskiriantis tikrovės nuo išsigalvojimų. Net Indijoje bandomos išgyvendinti kastos.
    – kai iš siauros gatvelės, vos keli metrai prieš Karlosą, išėjo plačiai besišypsantis, gerai apsirengęs, nepažįstamasis. Jis stovejo, rankas sugrūdęs į brangaus neperšlampamo apsiausto kišenes, matyt, laukdamas, kol Karlosas prie jo prieis. Karlosas išlaikė veidą rūpestingai neutralų, apdairiai studijuodamas vyrą. Aukšti, ploni, tamsūs plaukai ir akys, bet neabejotinai kaukazietis, apie 40 metų — ir išsišiepęs taip, tarsi norėdamas papasakoti nepaprastai juokingą pokštą.
    Beje, Kyonas – tai aš. Mano teta pirma mane taip praminė. Prieš kelis metus mano seniai nematyta, seniai negirdėta teta staiga pasakė: “Dieve šventas, Kyonas užaugo toks didelis!” Mano sesutė pamanė, kad tai šmaikštu ir praminė mane Kyonu. Visa kita yra praeitis – mano draugai, išgirdę sesutę šaukiančią “Kyonai, Kyonai”, pasekė jos pavyzdžiu. Nuo tos dienos, mano pravardė tapo Kyonas. Prakeikimas, mažoji sesutė kažkada vadindavo mane “Broliuk”!
Klainfelterio sindromas, kariotipas 47, XXY. Apie 60% ligoniu XX paveldi is motinos. Somatinese lastelese stebimas Baro kunelis. Dazniausiai gimsta vyresnio amziaus tevams. Iki lytinio brendimo is bendraamziu neissiskiria. Brendimo metu istysta. Neproporcingai ilgos kojos. Suaugusiu kapselis ir varpa normalus arba mazi, seklides lytinio brendimo metu nepadideja. Sumazejes lytinis potraukis. Psichine raida dazniausiai normali. Vaiku neturi, nes nevyksta spermatogeneze. Susidarymo mechanizmas tas pats.
Jei reikėtų autorės praktikuojamą žanrą charakterizuoti tiksliau, tinkamiausias išsireiškimas, turbūt, būtų „intelektualioji propaganda“ (daugiau apie intelektualiąją propagandą žr. ČIA). Autorė nesivaržo griebtis iš esmės jokių intelektualinių gudrybių ir suktybių, idant primestų skaitytojui iš liberaliosios ideologijos kylančias pažiūras (daugiau žr. ČIA). Tai, kad susiduriame ne su bandymu aiškintis tiesą, o būtent su propaganda, atskleidžia taip pat ir reakcijos į kritiką. Taiklų ir argumentuotą VytautoRubavičiaus straipsnį, ir pati Putinaitė, ir jos gerbėjų ratelis pasitiko kapų tyla. „Nepastebėti“ liko filosofėssofistiką analizavęs straipsnis bei neperseniausiai paskelbtas VytautoVyšniausko straipsnis, atskleidęs pritemptą Marcinkevičiaus kūrybos interpretaciją. Beveik nekelia abejonių, kad panašiai atsitiks ir su šiuo tekstu. Tai suprantama, nes diskusiją su oponentais vertina mokslininkai, siekiantys išsiaiškinti tiesą, tuo tarpu propagandistams tikra diskusija tėra kebli situacija, kurioje galima pernelyg apsinuoginti; propagandistai tikros diskusijos vengia ir imituoja ją pasišnekučiavimuose su bendraminčiais.
Dirbo muzikos prodiuseriu, TV laidų rengėju, scenarijų autoriumi, festivalių „Rumshk“ ir „Rumshkiux“, „Šiauliai Jazz“, „Glaesum – gintaras kitaip“, ŠAMA MMX apdovanojimų prodiuseriu ir reklamų kūrėju. 1994–1996 m. dirbo IĮ reklamos agentūroje „Pramuštgalvis“ direktoriaus pavaduotoju, režisieriumi, renginių organizatoriumi ir vedėju. Rengė TV laidas „Rockiada“, „Shekit slieką“ ir DJ muzikos festivalį. 1994 m. dirbo UAB „Lit-Poliinter“ (dabar LNK) televizijoje, TV muzikos redaktoriumi, TV laidų „Tangomanija“, „Shekit“, „Ryto ratas“, „Tikras garsas“ režisieriumi ir prodiuseriu.
    Imperinis buvo truputį sunykęs daugiabutis pastatas naujamiesčio Rakūno pietuose. Džil atrado iš savo ankstyvesnių ekskursijų, kad vieną kartą užsikrėtę, T-viruso zombiai eina ieškoti maisto beveik iš karto, palikdami namus ir išeidami į gatves. Ne visi, žinoma, bet pakankamai daug, kad kertant per pastatus buvo apskritai saugiau, negu atvirame lauke.
Nuolat persejamos kulturos: kultivuojant lasteles jos prisitvirtina prie indelio dugno. Is pradziu lasteles dalijasi retai, paskui dazniau, kol aptraukia istisiniu sluoksniu visa indo dugna. Susidarius keliems sluoksniams, lasteles dalijasi vis reciau, kol praktiskai visai nustoja dalytis. Tada kultura persejama (subkultivuojama): tripsinu ir versenu lasteles „atklijuojamos“ nuo dugno ir viena nuo kitos, praskiedziamos sviezioje terpeje ir sejamos i naujus indelius. Perseta kultura intensyviau dalijasi, mitozes labiau sinchronizuojasi. Optimalus mitozinis aktyvumas pasireiskia po 2-3 savaiciu kultivavimo.
Šiaip nėra jokio pragaro. :) Yra tik šis materialus pasaulis ir nematerialus Kūrėjų pasaulis kuriame kūrėjų lygis ir mūsų (jų vaikų) lygis. Mirtingi žmonės miršta ir tuo viskas pasibaigia. Na iki 2012m visų žmonių nematomi likučiai nesuirdavo ir kažkaip bastydavosi aukštesnių vibracijų lygyje. Bet tai tik nieko verti likučiai be jokios tapatybės. Dabar procesas tvarkingas ir viskas suyra tvarkingai. Taip kad neturiu jokių baimių. Šį pasaulį galiu palikti kad ir šią sekundę. Na bet sako reikia mažumėle dar pabūti, paatostogauti. :) Tai ir pabūsiu.:)
Akimirką, kai iš mūsų vaizduotės išnyksta tauta, mūsų moraliniai apsisprendimai irgi netenka atramos. Jie lieka be sankcijos arba bendruomenės, kuri jiems pritartų arba pasmerktų. Atsiduriame padėtyje, kai esame stumiami į pasirinkimą nebe tarp gėrio ir blogio, bet anapus jų, kur nebesuvokiame, kas tie gėris ir blogis yra. Šios strategijos požiūriu, siektina, kad net nebežinotume, jog tokia gėrio ir blogio skirtis gali egzistuoti. 
Žinoma, greta Johno Howkinso „Kūrybos ekonomikos“. Šios knygos taip pat negaliu nepaminėti – mano buvusių kolegų dr. Ramojaus Reimerio (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, vykdantis direktoriaus funkcijas) ir doc. dr. Rasos Levickaitės (anksčiau vadovavusi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui) rūpesčiu „Kūrybos ekonomika“ mūsų šalyje pasirodė netgi gerokai anksčiau nei 2015 metais dienos šviesą išvydęs R. Floridos veikalas – tai įvyko dar 2010 metais.

    Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl žingsniavau daug greičiau ir galbūt todėl buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti dešimčia minučių anksčiau, bet, kaip visi žinote, geriausiai miegama prieš pat atsikeliant. Nenorėjau atsisakyti brangių 10 minučių, todėl susitaikiau su mintimi, jog teks kartoti šią rytinę mankštą dar trejus metus. Tikra depresija.

Už tokį sukčiavimą Kauno apylinkės teismas A. Naruševičienei skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs būrėjos skundą, nusprendė moterį išleisti iš pataisos namų. Šio teismo teisėjai, matyt, nutarė, kad moteris per laiką, praleistą už grotų, galbūt, prarado burtininkės savybes ir atidėjo bausmės vykdymą dvejiems metams. Teismas taip pat įpareigojo A. Naruševičienę išmokėti nukentėjusiesiems priteistus ieškinius.
×