Paskutiniu metu Šiaulių džiazo festivalis labiau tampa pradedančiųjų kūrėju platforma. Aš pats ieškau naujų grupių. Labai glaudžiai bendradarbiauju su latviais. Vis dėlto iš tolimesniojo užsienio pakankamai sunku pasikviesti žinomą grupę. Honorarai prasideda nuo 3–4 tūkstančių eurų. Vienas toks honoraras sudaro beveik visą festivalio biudžetą, o Šiaulių džiazo rėmėjus galima suskaičiuoti vos ant vienos rankos pirštų.

Phellandrene was first discovered in eucalyptus oil. It wasn’t until the early 1900s that it was actually constituted and shown that phellandrene from eucalyptus oil contained two isomeric phellandrene (usually referred to as α-phellandrene and β-phellandrene), and on oxidation with potassium permanganate gave distinct acids, concluding that the acids had been derived from two different isomeric phellandrene. Before that, phellandrene was mistaken for pinene or limonene. Today, we are aware of many essential oils where phellandrene is present. It is, however, a somewhat uncertain terpene as it can only be detected in the oils of some species, especially in Eucalypts, at particular times of the year.
Medijų aplinkos tyrinėjimus sieja bendra medijų teorijos sąvoka. Medijų teorijos terminas ganėtinai sąlygiškas, nes jis nužymi įvairaus teoretizavimo ir teorinių prieigų lauką, kuriame „veikia“ vienoks ar kitoks medijų supratimas. Dera pažymėti, kad medijų tyrinėjimų laukas apima įvairialypius informacijos ir komunikacijos tyrimus, nors tų sričių atstovai dažnai iškelia savo išskirtinumą. Toks iškėlimas susijęs su mokslų institucionalizacija – tyrimų laukus stengiamasi suinstitucinti, šitaip buriant ir ugdant tyrėjų bendruomenes bei siekiant užsitikrinti geresnį finansavimą.

Southern-blotingas: (angl. Blot – deme, sutepti (ypac rasalu), nudziovinti sugeriamuoju popieriumi). Pastaroji prasme labiausiai atitinka esme, nes restriktazemis suskaidyti viengrandziai DNR fragmentai po elektroforezes talpinami ant nitroceliuliozes arba ant nailono filtro. Ten jie surisami pagal ju santykine padeti. Fragmentai pazystami radioaktyviuoju arba kitokiu budu zymetuoju zondu, su kuriuo jie komplementariai jungiasi.  
Išsiunčiau viska pirmuoju emailo adresu. Visos nuotraukos darytos nuo to paties iliuminatoriaus tik skirtingais skrydžio link kontinento etapais, tuo pačiu automatiniu nustatymu. Specialiai įdėjau ir nuotrauka, kurioje joks objektas jau nestebimas, tai buvo kai jau atskridome į Ispaniją. Ji irgi daryta iš tos pačios vietos ir to paties iliuminatoriaus tuo pačiu kampu.

    Laiką švaistančios priėmimo ceremonijos metu nuovargis buvo mano vienišos melancholijos veide priežastis. Visi kiti nešiojo “šviežios pradžios” žymes veiduose; žinote, unikalų “viltingą, bet persmelktą neužtikrintumo” žvilgsnį, kurį kiekvienas naujokas turi, kai pirmą kartą įžengia į mokyklą. Man tai negrėsė – daugelis senesniųjų klasiokų iš buvusiosios mokyklos taip pat persikėlė į šią vietą. Kas be ko, čia taip pat atsibeldė keli mano draugai. Taigi, aš neatrodžiau nei susirūpinęs, nei susijaudinęs, kaip kiti žmonės.
Už sūnaus gyvenimo ir verslo „sutvarkymą“ buvo paprašyta 50 000 litų (14 481 eurų), nes būrėja paaiškino, kad reikalingi amuletai, kainuojantys 24 000 litų (6950 eurų). Jie, anot aiškiaregės, turi būti iš aukso. Kad būtų galima sutvarkyti sūnaus firmų reikalus, reikėjo ir žalvarinių pėdučių. Už 3 apvalius amuletus ir auksinį žiedą, 15 vienetų žalvarinių pėdučių Aldona sumokėjo 24 000 litų (6950 eurų).
Žinoma, greta Johno Howkinso „Kūrybos ekonomikos“. Šios knygos taip pat negaliu nepaminėti – mano buvusių kolegų dr. Ramojaus Reimerio (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, vykdantis direktoriaus funkcijas) ir doc. dr. Rasos Levickaitės (anksčiau vadovavusi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui) rūpesčiu „Kūrybos ekonomika“ mūsų šalyje pasirodė netgi gerokai anksčiau nei 2015 metais dienos šviesą išvydęs R. Floridos veikalas – tai įvyko dar 2010 metais.
Gyvybę ginančių įstatymų šalininkai Lenkijoje sekmadienį suorganizavo daugiau nei 140 demonstracijų įvairiuose šalies miestuose. Bendras dalyvių skaičius jose siekė tarp 200 000 ir 300 000. Demonstracijas koordinavo Paramos šeimai ir gyvybės iniciatyvoms centras, o konkrečiuose miestuose už organizavimą atsakingi buvo vietiniai komitetai, sudaryti iš pasaulietinių ir bažnytinių organizacijų. 
. Postmoderniosios teorijos lauke susiklostė daugybė postmoderniųjų tyrinėjimo sričių: postmodernioji sociologija, politologija, geografija, urbanistika, vadyba, edukacija ir kt. Visose postmoderniosios teorijos srityse plito Jacques’o Derrida, Jeano Baudrillard’o, Michelio Foucault, Richardo Rorty, Fredrico Jamesono, Zigmunto Baumano, D. Harvey’aus ir kitų mąstytojų idėjos.
Todėl kolektyvinės atminties trynimas ir performavimas tapo vienu iš pagrindinių jo siekinių. Šiuolaikinis rusų rašytojas Viktoras Pelevinas nedidelės apimties tekste „Zombinimas: lyginamosios antropologijos bandymas“, išsamiau aptaria šiuos homo sovieticus kūrimo mechanizmus, pasitelkdamas mankurtui artimą, bet iš visai kito geografinio-kultūrinio konteksto pasiskolintą „zombio“ sąvoką.
Šią konferenciją, kurioje įžvalgos, beje, buvo grindžiamos ne kandžiais epitetais, kaip yra įprasta nuožmių lietuvybės niekintojų pasisakymuose, o ramiai dėstomais, tačiau neatremiamais argumentais, derėtų pavadinti išties solidžiu savojo nacionalinio turinio dar nepraradusios šalies šviesuomenės atkirčiu vis gausėjantiems antpuoliams prieš nacionalines mūsų tautos atramas ir pačią lietuvybę.
    Kada aš lioviausi tikėti Santa Klausu? Tiesą sakant, šis kvailokas klausimas neturi jokios svarbos. Visgi, jeigu paklaustumėte manęs, kada aš lioviausi tikėti, kad senis, vilkintis raudonąjį kostiumą, yra Santa, užtikrintai atsakyčiau: niekada netikėjau Santa, niekada. Aš žinojau, kad Santa, pasirodęs per mano darželio Kalėdų vakarėlį, yra apsišaukėlis, ir, dabar pagalvojus, kiekvienas iš mano grupiokų taip pat nepatikliai žvelgė į mūsų mokytoją, kuris apsimetė Santa. Nors niekada nemačiau, kaip mamytė bučiuoja Santą Klausą, jau turėjau savo įtarimų dėl egzistencijos senio, kuris dirbo tik per Kūčias.
Phase Taser - A true miracle of the Machine God, the Phase Taser crackles with transdimensional energy, leading several curious magi to theorise it was once far more than a tool of war -- though seeing as every one of them subsequently disappeared without trace, the Tech-priests have lately been content to leave it in Skitarii hands. One struck hard by the prongs at the taser's end will be instantly and permanently transported into another dimension, effectively disappearing from reality in a burst of crackling light.

Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2015 m. intensyviai darbuojasi komunikacijos srityje. Nors jis ir yra medijų menininkas, humanitarinių mokslų daktaras, tačiau vadovauja komunikacijos studijų programoms, baigiamiesiems darbams ir dėsto komunikacijos studijų dalykus. Nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio vadovaudamas Pramogų industrijų katedrai doc. dr. R. Venckus sutinka ir bendradarbiauja su labai daug skirtingų profesionalų, atstovaujančių skirtingoms tyrimų, meno, industrijų sferoms. Šį kartą siūlome susipažinti su doc. dr. R. Venckaus ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus dr. Stanislavo Dadelo pokalbiu apie sporto industrijos fenomeną.
Kadangi man visada svarbi erdvė ir forma, todėl paveiksluose neišvengiamai atsiranda skirtingų objektų atvaizdai. Čia svarbios tekstūros. Medžiagos perteikime atsiranda savitos reljefinės faktūros. Daiktą ir erdvę į visumą aš apjungiu skaidriomis lesūromis. Kartais visą objektą tapau lesūruodama aliejiniais dažais lyg akvarele. Taip elgiuosi siekdama kontrasto tarp faktūriškos erdvės, aiškios detalės, skaidriais dažais noriu perteikti pojūčius ar net savo vidinę būseną…
Mirusio raganiaus kūnas tuomet mumifikuojamas ir laikomas visuotinei apžiūrai ir adoravimui. Panašios praktikos žinomos Okeanijos salų aborigenams. Prieš keletą metų smalsumo dėlei teko lankytis Lenino mauzoliejuje Maskvoje. Ši ganėtinai atgrasi patirtis buvo naudinga bent jau tuo, kad leido suvokti vieną itin svarbų dalyką – pačios sovietinės sistemos šerdyje glūdėjo nekrofilija...
Šie pasiekimai kėlė pabaltijiečių tautinę savivoką ir nacionalinio pasididžiavimo jausmus, stiprino kultūrininkų moralinį autoritetą visuomenėje, tuo pačiu, sistemai nusilpus, klojo pagrindus ieškoti alternatyvių tautos ir valstybės raidos kelių, kurie galiausiai atvedė į Nepriklausomybę. Deja, visapusiškai ir be emocijų neapmąstę tuomet gyvenusių kultūros žmonių indėlio sovietizacijos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo bei kūrimo procesuose, jų sukurtų kultūros reiškinių ir produktų vertės, šiandien trumparegiškai skubame dalies jų atsikratyti kaip esą grynai sovietinių ar nereikšmingų... (nors ir ne vienintelis, čia galėtų kaip pavyzdys pasitarnauti tuomet suprojektuoti autoriniai visuomeniniai pastatai, kurie šiandien intensyviai griaunami arba neatpažįstamai perstatomi...).

– Mano kelias kūrybinių industrijų link – labai ilgas ir neįprastai vingiuotas, kupinas ieškojimų, praradimų ir atradimų. Dar besimokydama dešimtoje klasėje svajojau studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete ir tvirtai žinojau, kad atėjus laikui stosiu būtent į šią specialybę. Tai nestebino nei mokytojų, nei mano draugų – jie matė, kad man puikiai sekėsi kone visi humanitariniai dalykai ir įvairios popamokinės kūrybinių sprendimų reikalaujančios komunikacinės veiklos. Turėjau gerų būsimos žurnalistės duomenų ir kurpiau ateities planus, susijusius su televizija.
Meda Norbutaitė 1985 m. baigė Šiaulių dailės mokyklą, o 1990 m. – Kauno aukštesniąją meno mokyklą. 1990–1998 m. studijavo tapybą Šiaulių universiteto Menų fakultete, kur pagrindinis dėstytojas buvo profesorius Vincentas Gečas. 1997–2011 m. dirbo Šiaulių universitete, o nuo 2006 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu M. Norbutaitė yra Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros docentė. Nuo 2015 m. ji taip pat dirba Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institute docentės pareigose.
Pinene (or α-pinene) is an aromatic compound commonly found in cannabis that smells a lot like – you guessed it – a forest of pine trees. But pinene brings a lot more to a strain’s experience than just flavor. Terpenes such as pinene are fragrant oils secreted in marijuana trichomes, and while they originally developed as an adaptive protection against predators, these compounds offer us humans a variety of benefits. And, fun fact: pinene can also be found in conifer trees, orange peels, turpentine, pine needles, rosemary, dill, basil, and parsley.

Ši skirtis svarbi, nes leidžia lokalizuoti kiekvieną asmenį tam tikroje dvasinio ir moralinio apsisprendimo perspektyvoje. Ji reiškia, kad kiekvienas atėjęs į šį pasaulį netampa tautos nariu savaime. Juo tampama ypatingu įsitautinimo ir įsivalstybinimo veiksmu – apsisprendimu. Žmogus gali atmesti tautą kaip idealią moralinės atskaitos bendriją ir valstybės idėją kaip savo sąžinės egzistencinius pagrindus. 
    – kai iš siauros gatvelės, vos keli metrai prieš Karlosą, išėjo plačiai besišypsantis, gerai apsirengęs, nepažįstamasis. Jis stovejo, rankas sugrūdęs į brangaus neperšlampamo apsiausto kišenes, matyt, laukdamas, kol Karlosas prie jo prieis. Karlosas išlaikė veidą rūpestingai neutralų, apdairiai studijuodamas vyrą. Aukšti, ploni, tamsūs plaukai ir akys, bet neabejotinai kaukazietis, apie 40 metų — ir išsišiepęs taip, tarsi norėdamas papasakoti nepaprastai juokingą pokštą.
Kiekvienas laikmetis panaudoja (netgi perrašo) istoriją savo naudai, sudėlioja tuos praeities akcentus, kurie ypač aktualūs šiandien. Apie tai byloja istoriniai romanai, filmai, studijos – tiek Vakaruos, tiek Rytuos. O mums šiandien gyvybiškai svarbu ir aktualu išsaugoti pamatinę, prigimtinę tautos vertybę – kalbą, dvasinę tautos atmintį. Todėl kas jau kas, o anykštėnai turėtų gerai pasukti galvas, kaip savo išskirtinius talentus, patirtį, tradicijas prasmingiau panaudojus lietuvybės, šalies, kitaip tarus – savo pačių labui.
Praktiškai ji reiškia, kad niekas lietuvių tautos ar valstybės oficialiai nenaikina. Tačiau panaikinami esminiai valstybingumo atributai, pavyzdžiui, jos valiuta, ir – itin simboliška – iš centų monetų nukaldinamas paminklas lito kūrėjui. Lygiai taip pat rengiamės švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, tačiau Vyriausybės parengtoje šventės koncepcijoje nėra „mažytės smulkmenos“ – neužsiminta, kas ta valstybė buvo, kas ją įkūrė, kokia jos paskirtis. Taigi ši strategija yra daugeliu atžvilgių rafinuotesnė, sunkiau perprantama ir todėl visuomenei yra kur kas kebliau suvokti, kas vyksta šių dienų Lietuvoje. 
Fotografas siekia išryškinti tuos charakteringus savo modelių bruožus, kurie nulėmė jų profesinį kelią ir sėkmę: susikaupimą, gyvybingumą, valią, tuo pačiu parodydamas ir jų užslėptas nuotaikas, jausmus, pažeidžiamumą. Gyvenimo pojūčio intensyvumas čia įgauna įvairių išraiškų. Vienuose portretuose koncentruojamasi tik į veidą, kituose žmogų charakterizuoja visa jo povyza ir gestai. Kai kada modelis fotografuojamas betarpiškoje dinamiškoje situacijoje. Daugelis paveikslų pasakoja savo istorijas.

    Iš viršaus riksmas, ir kažkas išmesto iš sraigtasparnio. Chrisas bėgo jo paimti, bet Džil nematė nieko kita – tiktai Tironą, kadangi jis nukreipė savo dėmesį į ją ir Rebeką, abejingas ugnies galiai, kuri tęsė kirsdama kruvinas duobes jo keistame kūne. Džil pasisuko ir bėgo, pamatė mergaitę darant tą patį, ir žinojo – žinojo – kad pabaisa sekė ją, Džil Valentinos veidas įstrigęs jo driežo smegenyse.
Atleisk kad taip ilgai neatsakiau,tačiau kriptovaliutų požiuriu nesu apsišvietes. Bijau kad nežemiečiams labiau palankios dabartinės mūsų valiutos, kadangi jie puikiai įvaldė auso sintetinimo technologijas. Iš 1000 kilogramų gyvsidabrio. per maždaug porą valandų išgaunamas 850 kg gryniausias 999 prabos auksas. kadangi mūsų valiutos yra brnagiūjų metalų ekvivalentas tai jiems ženkliai lengviau mus praskolintiir tuo pagrindu į žemę atsiusti savo piliečių niekuom nesiskiriančių nuo mūsų bet besinaudojančių brangiausiais kurortais viešbučiais ir parazituojančiais at žemės gyventojų gero. Gal būt jie suras būdų ir kaip pigiai ir greitai iškasti ir kriptovaliutų juk jų kompai milijardus kartų našesni nei mūsų.
Be to pasakysiu rašytojai rašo aplink juodąją visatos skyle, bet i pačia juodąją skyle ir nepataiko. Todel as jais pasitikiu, bet ne iki pacio galo. Reikia pataikyti i visatos juodąją skyle-va kur yra teisybe! Todel tas parasymas apie sesetukus yra paviršutiniškas ir labai dalinis. Todel as ir horoskopais tik pasitikiu, bet visiskai isbraukiu is savo gyvenimo. Visai nenoriu žinoti žmogaus gimtadienio, kad ne duok dieve nesuzinociau jo horoskopo.:-))) Reikia buti nors truputi paslaptingais. O nežinojimas horoskopo tai jau labai didele paslaptis.
Venckus, R. (2018-03-23). S. Dadelo: Sportinės veiklos ugdymas lėmė mano pasiekimus ne tik sporte, bet ir kitose gyvenimo veiklose!. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/36825-kulturos-kirtis-s-dadelo-sportines-veiklos-ugdymas-leme-mano-pasiekimus-ne-tik-sporte-bet-ir-kitose-gyvenimo-veiklose.html (2018-03-23).
Suredukavus visas nepriklausomo mąstymo ir opozicinių nuotaikų apraiškas į sovietiniam režimui tarnaujančius, režimo kontroliuojamus ar režimui naudingus reiškinius, tampavisiškai nesuprantama, kaip tokioje kolaborantų visuomenėje galėjo atsirasti Sąjūdis ir nepriklausomybės siekis – užvaldyti žmonių protus. Putinaitė pateikia radikaliai prasilenkiantį su sveiku protu ir faktais aiškinimą. Ji rašo:
Jie gali daug pliaukšti apie jų pasaulio gelbėjimą, gal net versti Jus pasiaukojus tapti auka–Dievu (Dievo vieta užimta, Jus tik kaip tarpininkas būtumėte išnaudojmas tokiam nepavydėtinam vaidmeniui). Daugybė gyliai tikėjusių žmonių po mirties yra įtikinti, kad Dievo nėra ir kaip patys tikėję, įtraukti į gyvų tikinčių priežiūrą, taip bandant užgožti tikrąjį Dieviškąjį įsikišimą. Kai tikintieji meldžiasi, norėdami Žemėje tokios pat tvarkos kaip danguje, patys plačiai atvėrė raudonšiknių tarpinei duris ir prisišaukė į Žemę tiek daug nelaimių. Dievas nekaltas ir labai piktas ant tos tarpinės. Tos tarpinės kraštiniai ypač įbauginti ir pamaldūs, nors tai slepia nuo kitų, bijodami susilaukti bausmės. Raudonšikniu tarpinė vis dar mano, kad sugebės suvaldyti jiems iš rankų slystančią padėtį. Nevertėtų nuolankiai atsiduoti į jos žudančias rankas.
    Po pradinės mokyklos, visiškai išaugau iš to fantazijų pasaulio ir tapau totaliai įsispyręs į realybės šliures. Nieko nenutiko 1999, nors vyliausi šiek tiek, kad kas nors įvyks; žmonija negrįžo į Mėnulį ir net neapsigyveno toliau jo. Tikriausiai, iš to kaip reikalai klostosi, jau būsiu seniai miręs, prieš pasitaikant galimybei užsisakyti kelionę iš Žemės į Kentauro Alfą. Tokioms niūrioms mintims užplūdus mano smegenis, tapau tipiškas, nerūpestingas vidurinės mokyklos studenčiokas. Iki dienos, žinoma, kai sutikau Suzumiyą Haruhį.
The Death of Tyran (745.M41) - A terrible new foe looms from the void. On the far reaches of the Eastern Fringe, the Adeptus Mechanicus research station of Tyran Primus comes under attack from the Tyranid threat. Despite a stalwart defence by Magos Varnak's Skitarii cohorts and an entire regiment of Astra Militarum, the planet is conquered and its biomass devoured in short order. Varnak manages to compile a data-codex that reveals the dread truth of the planet’'s last few solar hours and fires it into space before triggering the outpost's runes of ending.
Atsakymas: Biblijoje aiškiai smerkiami dvasių iššaukimai, mediumai, okultizmai ir aiškiaregystės (Kunigų 20:27; Pakartoto Įstatymo 18:10-13). Horoskopai, taro kortos, astrologija, žiniuoniai, skaitymai iš delno ir kitokie sensai įeina į tą pačią kategoriją. Visos šios veiklos yra paremtos įsitikinimų, jog kažkur egzistuoja dievai, dvasios ar mirusių artimųjų dvasios, kurios gali patarti. Tie “dievai” ir “dvasios” yra demonai (2 Korintiečiams 11:14-15). Biblijoje nėra nieko, kas mus leistų tikėti, jog mirę artimieji gali su mumis susisiekti. Jeigu jie buvo tikintieji, jie yra danguje ir mėgaujasi pačia nuostabiausia vieta ir santykiais su mylinčiu Dievu. Jeigu jie buvo netikintys, jie yra pragare ir kenčia nesibaigiančius kankinimus už tai, kad atstūmė Dievo meilę ir prieš Jį maištavo.
×