Nuo 2016-ųjų metų R. Ruokis yra VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto lektorius, dėsto kino projektus. Nuo 2012 m. dirba „Lietuvos ryto“ televizijoje anonsų ir TV laidų prodiuseriu, režisieriumi ir projektų autoriumi. 2005–2007 m. dirbo Šiaulių jaunimo centro direktoriumi, formavo centro viziją, organizavo renginius, ruošė savanorius ir rengė specialius jų mokymus.
Skitarii War Plate - Skitarii warriors are protected by armoured plates designed to be worn for several years at a time. Secreted under a superdermal layer of ceramite alloy are recombinant cells that harness moisture from the wearer and recycle it. This liquid is transmuted into a gelatinous unguent that coats the inside of the suit, preventing the slow abrasion of the wearer's body whilst affording a measure of protection from the harmful emanations of their weaponry.
trumpai ideja tokia - kadangi tos skles orientuotos padrikai ir bet kaip, ir ju ilgis yra be galo mazas, tai isivaizduokit, kad materija ir tuo paciu informacija keliauja per tas skylutes. taip pasidaro akivaizdu, kad norint informacijai is tasko A patekti i taska B jai reikia keliauti kreive. del to keliavimo greitis yra baigtinic. va, to kompo ideja tokia, kad galima taip nukreipt tas skylutes[na, man siaip labiau patinka worm hole terminas, nes jis asocijojasi su kazkuo tistanciu] taip, kad info is tasko A i B[pvz. RAM ir CPU] nueitu per maziausia galima laika.
    Beje, Kyonas – tai aš. Mano teta pirma mane taip praminė. Prieš kelis metus mano seniai nematyta, seniai negirdėta teta staiga pasakė: “Dieve šventas, Kyonas užaugo toks didelis!” Mano sesutė pamanė, kad tai šmaikštu ir praminė mane Kyonu. Visa kita yra praeitis – mano draugai, išgirdę sesutę šaukiančią “Kyonai, Kyonai”, pasekė jos pavyzdžiu. Nuo tos dienos, mano pravardė tapo Kyonas. Prakeikimas, mažoji sesutė kažkada vadindavo mane “Broliuk”!
– Vilniaus Gedimino technikos universitetas yra stiprus ne tik reitinguose. Tai, kad patekome į 2,1 procento geriausių sąrašą nėra ,,popierinis“ faktas. Dirbant viduje jaučiasi, kad dirbi šiuolaikinėje, tarptautinėje, aukštus reikalavimus tiek studijų kokybei, tiek dėstytojams turinčioje aplinkoje. Per pastaruosius metus VGTU iš esmės atsinaujina iš vidaus, vykdomos pertvarkos bene visose universiteto veiklos srityse. Tai nuteikia labai optimistiškai.

Nemažai įvairių universitetų komandų studijavo tai, ką galima pavadinti vardu „penki didieji asmenybės bruožai“. Šios studijos atliktos daugiau nei penkiasdešimtyje skirtingų kultūrų, o jas atlikę tyrėjai padarė vienodas išvadas, kad egzistuoja išskirtinės vyrų ir moterų charakteristikos nepriklausomai nuo kultūros t.y. universalūs moterų ir vyrų skirtumai.  Viena grupė iš šių mokslininkų tai paaiškina taip: lyčių skirtumai nėra kosminiai, tačiau jie nuosekliai atitinka vadinamuosius lyčių stereotipus bei yra pastebimi visose kultūrose.


    "Taip. Taipogi tiesa, kad daugeliu atveju prievarta, kurią patiria šie malonumų žudikai, yra seksualinės prigimties... Nuo jaunumės, šie žmonės yra kontroliuojami ir išnaudojami savo žalotojų kaip objektai ar įrankiai. Net kai jie tampa suaugusiais, jie nesuvokia kitų žmonių, sugebančių patirti panašias emocijas... skausmą, agoniją, pažeminimą, liūdesį, baimę. Jie mato tik gyvulius, kaip jūrų kiaulytes moksliniame eksperimente. Ir greičiausias bei pats efektyviausias būdas palenkti šiuos gyvulius yra seksas." 

Intelektualai ir menininkai Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų Europoje, ir šiandien savęs dar netapatina su visuomene. Jie atstovauja radikaliai individualistinei pozicijai visuomenės atžvilgiu, save suvokdami kaip kritiškos ekonominių ar politinių negerovių pozicijos reiškėjus. Tai gali pasireikšti protestu, ironija arba užsisklendimu. Jų nonkonformizmas taip pat nukreipiamas prieš miesčionis ir naujuosius turtuolius. Iš esmės tai beveik netransformuota trečiojo dešimtmečio ekspresionistinė tradicija.
Svarbiausia pataikyti i juodąją visatos skyle tada kalba yra pati logiskiausia, nors kaip juodosios skyles atmosfera daugeliui galbūt nesuprantama... Bet kad rašytojai visados varo ir varo aplink juodąją visatos skyle tai labai aiskiai jaučiu ir vis galvoju-na ir ko jie ratus suka, o ne aiskiai šviesiai tiesiai nepaima ir nepasako.( tegul paima ir pasako)
The weapons of the Skitarii are a strange amalgamation of ancient science, modern technology and baroque craftsmanship. Carved wooden gun stocks, bolt action breaches, whirring dynamos and elegant brass triggers meld seamlessly with heat sinks, radioactive ammunition, lightning projectors and glowing fuel cells. They are the past and the present combined, terrifying in the devastation they cause and beautiful in their antiquated designs.
Meda Norbutaitė 1985 m. baigė Šiaulių dailės mokyklą, o 1990 m. – Kauno aukštesniąją meno mokyklą. 1990–1998 m. studijavo tapybą Šiaulių universiteto Menų fakultete, kur pagrindinis dėstytojas buvo profesorius Vincentas Gečas. 1997–2011 m. dirbo Šiaulių universitete, o nuo 2006 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu M. Norbutaitė yra Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros docentė. Nuo 2015 m. ji taip pat dirba Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institute docentės pareigose.
    Nebuvo jokio šnekesio sraigtasparnyje, kuris nešė kuopą D per vėlyvą popietę, net tarp kuopos lyderių, vienintelis personalas, kuris dėvėjo ausines. Buvo per triukšminga kariams, kad girdėtų vienas kitą, o Nicholajus neturėjo nieko, ką norėtų pasakyti nei Hirami, nei Krajanui – nei Mikhailui Viktorui, kas lietė pastarąjį. Viktoras buvo jų viršininkas, visos kuopos vadas. Tai buvo darbas, kuris turėjo priklausyti Nicholajui; Viktoras stokojo savybių, kurios sudarė ištikimą lyderį.
O jei tamstai nepatinka mūsų pažiuros mauk iš čia į visas keturias puses, nes neleisime kad kažkoks išsišokėlis nei kojų neęspėjęs apšilti forumuose jau pradėtų visus gasdinti gėjų ,žydų ir čigonų engimu čia. Jei jūsų visų žemėje nebūtų ji tik lengviau atsikvėptų,kiekvienas tikras Lietuvis jūsų nemėgo ir niekada nepamėgs, o prievarta meilės tikrai nenusipelnysi ir bauginimais taip pat. Taip kad gyvenk kol tavęs niekas neliečia ir kitiems netrukdyk to daryti.Nes viskam yra kantrybės ribos.
Vytautai, prastai pažįsti apsimetusiuosius tavo dvasiniais tėvais. Be reikalo užsipuoli krikščionybę, kurioje prievartos kaip ir nebeliko, niekas neverčia su botagu eiti į bažnyčią ar atgailauti. Čia nebent jei pačiam toks dvasinis poreikis būtų apsivalyti, tai gautum tokią neviešą paslaugą, ne taip kaip su tavo raudonšikniška tarpine, kurioje atleidimas neįsivaizduojamas be savęs viešo pasmerkimo bei atgailavimo, kad ir suvaidinto. Aš pats save laikau laisvamaniu, kuriam mielesni Lietuvos laikai iki krikščionybės buvo, nors dabar gal viskas krypsta į gerą ir gyvename ir neblogais laikais. Taip, kad tas šūvis į krikščionis buvo pro šalį. Nejaučiu jokio poreikio kaip lietuvis tarnauti Dievui, ar kaip rusas vergauti. Ne be tie laikai. Gal kaip savanoris galiu kiek prisidėti, daugiausia užstodamas nuo kvailų puolimų.
– Renginių inžinerijos studijų programa – visiška naujovė Lietuvoje – buvo sukurta išimtinai su šios srities profesionalais. Kartu kūrę programą renginių inžinerijos programos studentus nuo pat pirmojo kurso globoja ,,Scenos techninis servisas“, ,,Mex pro“, ,,Baltijos prodiuserių grupė“, menų fabrikas ,,Loftas“, ,,Džiazo galerija“, pirotechnikos ir fejerverkų įmonė ,,Blikas“, įmonė ,,Prezentacijų spektras“.

– Jau minėjau, kad mada yra glaudžiai susijusi su standartais. Kita vertus, mada diegia standartus, juos demonstruoja ir skatina jų geismą. Apie tai esu rašęs moksliniame straipsnyje „Mados ekskursas: Waltas Disney’us, Hello Kitty, Lady Gaga, Justin’as Bieberis ir „Apšvietos dialektika“. Sėkmingu mados ir standartizacijos sąjungos pavyzdžiu, stiprinančioje potyrių geismą ir griaunančią individualų kūrybingumą, galima laikyti japonų kompanijos „Sanrio“ sukurtą ir pačiais įvairiausiais produktais tiražuojamą „Hello Kitty“ personažą.

– Galiu pažadėti, kad veiklos nepritrūksiu. Pirmiausia teks užtikrinti studijų programos kokybę, tęsti ir tobulinti tai kas jau yra pradėta. Antra, reikia kurti ir puoselėti kolektyvo bendruomeniškumo jausmą. Trečia, reikia planuoti, įgyvendinti ir užtikrinti katedros personalo mokslo ir meno tyrimų (bei kitų praktinių veiklų) vykdymą, didinti kokybę ir siekti tęstinumo.


    Rugsėjo pabaigoje didelio miesto priemiestyje; buvo saulėta diena, bet Karlosas jau jautė pirmą rudens šnabždesį, kol jis skubėjo įstaigos kryptimi, praretėjusį orą, lapus, pradedančius vysti ant šakų viršuje. Nors nepasakytum, kad buvo labai daug medžių; jo butas buvo išsidriekiančio pramoninio rajono zonoje – keli suodini nuo fabrikų augalai, aptvertos mašinų stovėjimų aikštelės, peraugusios piktžolėmis, tariamai neveikiančių garažų akrai. U.B.A.B. įstaiga buvo iš tikrųjų renovuotas sandėlis ant Umbrelai priklausančio akrų ploto, apsupto gana šiuolaikinio laivybos komplekso, užbaigto sraigtasparnių pakilimų aikštele ir krovimų doku – graži sąranka, nors Karlosas vėl pagalvojo, kodėl jie nutarė viską statyti tokiame prastame rajone. Jie aiškiai galėjo leisti sau daug daugiau. 

Tikriausiai daugelis priprato skaityti mano parengtus interviu su labai skirtingų profesijų atstovais. Pagrindinis šių interviu atsiradimo faktorius yra mano paties požiūris į kultūrą kaip platų visuomenės narių veiklos lauką. Nors nesu niekada rengęs interviu su savo studentais, tačiau šį kartą nutariau parengti ir su jumis pasidalyti pokalbiu su aštuoniolikmečiu Denisu Stechu, kuris šiuo metu studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete Pramogų industrijų specialybę ir scenos menų arenoje yra puikiai atpažįstamas kaip šokėjas.
Šių metų gegužės mėnesį vykusiame Anykštėnų forume miestiečiai kalbėjosi apie tai, kad Anykščių miestas ir rajonas savaime vystosi ir turėtų toliau vystytis Lėtojo miesto kryptimi. Bet gal ne visi žino ką gi reiškia tie Lėtieji miestai? Šio termino nereikia bijoti, bet dedant į viziją būtų naudinga jį apibrėžti, kad žmonėms nekiltų asociacijos su kažkokioms atsilikusioms provincijoms. Lėtieji miestai pasaulyje yra gerai žinomi, kaip miestai sąmoningai pasirinkę tarnauti savo gyventojų gerovei ir jų gyvenimo kokybei, neaukodami šių vertybių vardan aukštesnės vietos pasaulinės konkurencijos statistinėje piramidėje. Lėtieji miestai tai maži miestai (iki 50tūkst. gyventojų) kuriuose yra stiprios bendruomenės ir kurių piliečiai turi stiprų balsą. Tai miestai, kuriuose neskubama nerti į karingą konkurenciją su likusiu pasauliu, bet pirmiausia siekiama kurti gerą gyvenimą miestiečiams ir patrauklią aplinką miesto svečiams, saugant gamtą, kultūrinį paveldą ir remiant smulkius verslininkus, amatininkus, ūkininkus, t.y.—vietinius gamintojus ir paslaugų teikėjus. Tokiuose miestuose klesti žaliasis turizmas, sveikatingumo paslaugos, sprotas, ekologiniai ūkiai, muziejai ir pan.
Tikriausiai daugelis priprato skaityti mano parengtus interviu su labai skirtingų profesijų atstovais. Pagrindinis šių interviu atsiradimo faktorius yra mano paties požiūris į kultūrą kaip platų visuomenės narių veiklos lauką. Nors nesu niekada rengęs interviu su savo studentais, tačiau šį kartą nutariau parengti ir su jumis pasidalyti pokalbiu su aštuoniolikmečiu Denisu Stechu, kuris šiuo metu studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete Pramogų industrijų specialybę ir scenos menų arenoje yra puikiai atpažįstamas kaip šokėjas.
Labai svarbus tautinei sąmonei simbolis – Trakų pilis, anot Putinaitės, irgi reiškęs visai ką kita, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji rašo, kad Trakų pilis „buvusi atstatyta bei neva tapusi tautos šventove. Iš tiesų ji tapo savitu paminklu vietinės partinės nomenklatūros „tautiniam“ angažuotumui.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  253). Kodėl nomenklatūros dalyvavimas atstatyme turėtų padaryti negalimą Trakų pilies tapimą tautine šventove, autorė nepaaiškina.

Išsigandusi moteris, kad surinktų 50 000 dolerių, pardavė vieno kambario butą Bragine su visais baldais, pardavė visus turėtus papuošalus ir net savo mamos kolektyvinį sodą. Gruodžio 1-ąją būrėja kartu su vienuoliktoke ir jos motina išvažiavo į Lietuvą. Atvažiavus pastaroji buvo atskirta nuo dukros, o galų gale jai buvo pareikšta, kad tų 50 000 dolerių negana, jog dukra išgytų. Būrėja liepė moteriškei grįžti į Jaroslavlį ir atvežti daugiau pinigų. Grįžusi į namus moteris pasiskolino 10 000 dolerių ir nusiuntė juos Alai paštu. Tačiau su dukra jai pabendrauti nebuvo leista net telefonu. Kartą mergaitė slapčia nuo Alos paskambino į Jaroslavlį ir papasakojo motinai, kad visas gydymas tebuvo vos du masažo seansai vietinėje sanatorijoje ir trys procedūros voniose.
×